Radijo pokalbis tarp Alex Cecchetti, Monikos Lipšic ir Inesos Pavlovskaitės

Antroji to paties pokalbio transkripcija arba antras bandymas papasakoti, kas yra debesis, jo niekada nemačiusiam. Pirmąją skaitykite čia.

Pokalbis įvyko praeitų metų lapkričio mėnesį Vinco Mykolaičio Putino namuose muziejuje, pora valandų iki „Naktį blogų žodžių nematyti“ (Alex Cecchetti, Vilnius, 2011). Pokalbio pradžioje pašnekovai vartė knygą, kurioje aptiko lietuvio, panašaus į sicilietį, fotografiją; vėliau tie patys pašnekovai įdėmiai įsižiūrėjo į daiktus, esančius kambaryje.

AC (Alex Cecchetti): A, jis atrodo kaip sicilietis.

ML (Monika Lipšic): Kaip kas?

AC: Sicilietis, atrodo, kaip iš Sicilijos.

ML: Tu ne sicilietis?

AC: Ne ne, jokiu būdu. Aš didžiuojuosi esąs iš Umbrijos… Žiūrėk, beprotiškas dalykas. Man patinka. Iš tiesų, senais laikais drobę pirkdavo iškart su rėmu. Tapydavo ant drobės, kuri jau būdavo įrėminta.

ML: Tai tapydavo tiesiai rėmo viduje?

AC: Taip, pažiūrėk.

IP (Inesa Pavlovskaitė): Šitaip iškart atsiranda išvada. Tam tikru būdu neaiškiai formuojama veikimo kryptis.

ML: Visiškai aiškiai formuoja, ką darai.

IP: Kaip manai, Alex, kaip ši konkreti situacija, kurioje mes dabar esame, siejasi su menu apskritai?

AC: Mmm. Mane domina situacija radijuje, kai tu girdi balsus, bet nežinai, iš kur tie balsai atsklinda. Įsivaizduok, kad klausai mūsų ir stengies atspėti, kur mes. Dažniausiai girdi balsus ir galvoji juos esant kažkokioje abstrakčioje erdvėje. Kaip apibūdintumėt erdvę, kurioje esame? Nes tai, jeigu nori, yra lygiai toks pat klausimas, kurio manęs paklausei apie meną. Kaip gali apibūdinti erdvę, kurioje dabar esi, žmonėms, kurie negali jos matyti?

IP: Mano galva, radijas yra ta medija, kurioje gali labai aiškiai išreikšti tą skirtumą (arba jo nebuvimą) tarp fikcijos ir realybės. Regis, užtenka dviejų žmonių, vienas kitam prieštaraujančių, ir tu atsiduri abstrakčioje erdvėje.

AC: Kai stengies nupasakot erdvę, kurioje esame, tai darai žmonėms, kurie situacijos nemato. Tuo pat metu jauti atsakomybę suvokti, jog nupasakodamas erdvę, tu naudoji balsą. Tai dvigubas ryšys: tu apibrėži erdvę žinodamas, jog esi suvokiamas tik kaip balsas. Žmonės, jie girdi balsą, ir stengiasi pagauti tą erdvę. Man atrodo, tai daugiau mažiau toks ryšys, kuris atsitinka ir mene. Žmogaus balsas, pavyzdžiui, yra ypatingas, nes mes galime artikuliuoti. Be abejo, paukščiai taip pat artikuliuoja, jie gieda…

ML: Bent jau kai kurie.

AC: … ir gyvūnai. Tačiau mūsų atveju, artikuliacija nėra balso tiesa. Faktas, jog garsas gali būti žiovulys ar šauksmas, verksmas arba žodžiai, kuriuos dabar tariame, – visa neturi nieko bendra su tikrąja balso esme. Ryšys tarp fakto, jog mes kalbame, ir tarp balso yra toks pat, koks sieja fikciją ir tiesą. Balso turėjimas numato galimybę kalbai atsirasti. Taigi kalba yra fakto, jog tu gali skleisti garsą, prasimanymas. Nes tai yra absoliuti galimybių projekcija. Taigi, diskursas yra fakto, jog gali sukelti ir artikuliuoti garsą, galimybių projekcija. Kažkuria prasme šio vakaro performanse mane labiausiai domina kaip choro dainavime ši balso artikuliacija, kuomet garsas tampa žodžiu ar sakiniu, pasiekia prieštaravimo momentą. Garsas tampa muzika. Ir kai tampa muzika, tai jau nebėra žodžiai.

IP: Pagalvojau apie objektus, kuriuos naudoji savo performansuose. Paskutinį kartą teko tai matyti Paryžiuje, Jeu de Paume meno centre, The Police returns to the Magic Shop projekto metu. Ir kai mes dabar kalbame apie kalbėjimą ir kalbą, galvoju, jog daiktus ir judesius savo performansuose naudoji lygiai taip, kaip kalbą. Rezultatas tas pats: Graham Harman sako, jog objektą nuo jam primetamos projekcijos turinio išlaisvina elementari indikacija, parodymas. Man atrodo, jog kalba ar judesys tavo performansuose yra tie parodymai. Kaip tu žiūri į objektus, kuriuos naudoji: megztinius, sagas..?

AC: Jeu de Paume The Police returns to the Magic Shop performanso, kurį sukūrėme kartu su Mark Geffriaud, idėja buvo išsiaiškinti, koks ryšys yra tarp to, ką vienu metu sakai ir darai. Na, pavyzdžiui, sakai: noriu tave nužudyti. Bet kas, jeigu sakai – noriu tave nužudyti – ir atsigeri arbatos? Šis gestas sukuria kitą metaforą. Kažką, kas nebėra susiję su užrašytu žodžiu. Tai santuoka tarp to, ką sakai ir to, ką darai. Taigi, mes stengėmės sugalvoti pakankamai keistų veiksmų, atliekamų kalbant. Toji santuoka tarp ištartų frazių ir gana keistų veiksmų sukūrė visiškai naujus vaizdinius.

ML: Kai kalbėjai apie balsą ir artikuliaciją, apie išankstinį balso artikuliacijos į kalbą momentą, pagalvojau: o kaip tie balsai ar garsai, kurie nėra žmonių ar gyvūnų skleidžiami garsai, kurie realybėje neturi jokio potencialo būti artikuliuoti. Pavyzdžiui, vėjas ar banga.

AC: Tu kalbi iš žmogaus perspektyvos. Apie nežmogiškus garsus, suvokiamus žmogaus. Galbūt įdomiau galvoti apie jūrą, skleidžiančią savo garsą, ir tuo pačiu besiklausančią to garso. Yra garsų, kurie nėra skirti žmogaus ausiai ar smegenims. Jūros garsas nėra skirtas niekam. Jis yra. Nutinka, kad mes esam ten, ir  jį girdim.

IP: Prisiminiau Lauros Kaminskaitės kūrinį Sugar entertainment, tiksliau, tai instaliacijos dalis: cukraus kubelis. Cukrus, pasirodo, turi savybę sugerti informaciją, esančią šalia. Kitas klausimas, kaip tasai cukraus kubelis išreiškia tą informaciją?

AC: Daiktai lūžta. Pamenu, dariau kūrinį iš didelių stiklo lakštų. Sukūriau skulptūrą, kurioj vienas stiklas uždėtas ant kito, tasai ant sekančio ir taip toliau – savotiška stiklo architektūra. Privalėjau tiksliai atsiminti, kaip dėliojau kiekvieną lakštą. Nes stiklas, pasirodo, turi atmintį, t.y., jeigu atremi stiklą į sieną, jis išsilenkia. Ir jeigu jis išsilenkia, negali jo atremti į sieną kitąkart, kitoje parodoje po trijų mėnesių, pavyzdžiui, nes jis paprasčiausiai suduš. Savo atminty jis išsaugojo pirmąją poziciją; stiklo dalelės, kristalai, jie nusėdo tam tikra tvarka, ir jeigu tu pakeisi šią poziciją, sulaužysi jo atmintį, jo buvimo tęstinumą. Taigi, kai objektai kažką įrašo, jie pakeičia savo prigimtį, kažkas lūžta. Kaip magnetinė juostelė: tam, kad įrašytum balsą, turi kažką sulaužyti magnetinėje juostelėje, pakeisti jos struktūrą.

ML: Tokiu būdu gali pradėti perdėm personifikuoti savo aplinką. Man yra taip nutikę. Buvau devynerių ar dešimties metų. Eini gatve, užkliudai akmenį, paspiri ir labai gailiesi, nes: o ne, jis jaučia skausmą!

AC: Kai buvau vaikas, turėjau draugę, kuri buvo apsėsta minties, kad rožinė spalva visada turi būti šalia mėlynos, nes jos buvo susituokę. Antra problema buvo ta, jog rožinė spalva, kuri iš tiesų buvo moteris, turėjo draugių: rudą ir geltoną spalvas. Problema, jog jeigu rožinė yra pernelyg arti rudos ir geltonos, mėlyna ima pavyduliauti. Tačiau jei mėlyna atsiduria tarp rožinės, rudos bei geltonos, tada pastarosios ima nerimauti, nes nepasiekia rožinės. Taigi, ta draugė turėjo ypatingą galvosūkį.

AC: Pabandom apibūdint vietą, kurioj esam?

IP: Taip, pamėginam. Mes esam Vinco Mykolaičio Putino kabinete, kuriame rašytojas dirbo. Sėdime ant sofos, kuri, mano spėjimu, trisdešimt šeštaisiais metais atsirado bute, kuomet namas ir buvo pastatytas. Mes su Monika sėdime ant sofos. Alex – ant fotelio, esančio šalia sofos. Geriame arbatą, puodeliai ant stalo. Pastarasis pokalbio proga patrauktas kiek į dešinę. Už Alex yra sena krosnis, melsvai pilka. Taip pat dvi knygų pilnos lentynos. Viena jų uždengta juodu, tačiau permatomu audiniu.

ML: Sėdime žalsvame kambaryje. Visų mūsų pėdos ant kilimo.

IP: Viso – trys pėdos.

ML: Taip, trys pėdos. Jos ant raudono smulkiais mėlynais, raudonais motyvais išmarginto kilimo. Kilimas – ant parketo, kuris nekeistas jau bene septyniasdešimt ar daugiau metų. Kaip ir elektra. Pokalbio metu nuolat dingsta šviesa. Elektros sistema nekeista nuo namo pastatymo. Man labai patinka šiame kambaryje esantis darbo stalas. Iš čia puikiai jį matau ir nesiliauju įsivaizdavus, kaip pati ten sėdžiu. Dar yra paveikslas. Ir skulptūra.

IP: Ir televizijos bokštas, matomas pro langą.

AC: Ir veidrodis. Veidrodis, kuris atspindi situaciją dvimačiame pasaulyje.

IP: Kaip žuvies akis.

AC: Taip, kaip žuvies akis. Situacija atsispindi šiame objekte, kuris paverčia mus gyvuoju paveikslu.

AC: Yra dar vienas būdas, kaip suprasti erdvės, kambario dimensiją. Pavyzdžiui, bitės. Kai jos lipdo šešiakampius kambarius, jos tai daro garso pagalba. Konstruodamos erdvei formą jos nuolat skleidžia garsą. Baigia lipdyti formą tada, kai kiekvienas išleistas garsas aidu sugrįžta tuo pačiu vienodu dažniu. Tai reiškia, jog sukonstruotas tobulas šešiakampis. Taigi, iš tiesų, erdvę, jos dimensijas suprasti galima ir vien tik klausant balso. Nebuvo būtina erdvę apibūdinti. Visa glūdi garso diapazone, aide, virpesy. Tikriausiai.

Iliustracijoje -V.M. Putino namai-muziejus, Juliaus Balčikonio nuotrauka.