Nuo pradžių belaukiant tęsinio. XII-oji Baltijos trienalė ŠMC

Nuo kai kurių kontekstų nepabėgsi. Turiu draugę, kuri turbūt iki šiol įsitikinus, kad kažkur Čikagoje jos laukia Jonavos rajonas. Visa žmonija kartas nuo karto buria sau iš delno, sekdama vos atpažintas antropoceno, mikrobų ar kriptovaliutų linijas. Kokybiškas menas pripažįsta, kad iš tikrųjų nieko nebežino, bet būtent todėl gali daug ką pasiūlyti: atkovoti istorijas, išvesti hibridus, sukurti tarpines buvimo ir mąstymo formas. Parodos ir įvairios kelianalės veikia kaip raktažodžių ir krypčių aparatai, išnaudojantys nesuvaldomą daugį. Taip galima gauti tiek nuvalkiotus, tiek labai įdomius rezultatus. Galima ir išvis apsieiti be jų, liekant amžiname veiksme.

Tai ambicinga, bet pragmatiška pozicija, kurios kontekste XII-oji Baltijos trienalė pirmiausia pasirodo kaip atvira korta. Ji iš pat pradžių apsibrėžė savo tamprų laiką: priešistorę, numatomą dabartį ir ateities kontūrus, artimesnius chaoso matematikai nei orakulo pranašystei. Jos dėmesys atvirai sutelkiamas į „kita“, apeinant bet kokius išliekamosios vertės ir kultūrinio tęstinumo klausimus, kuriuos, tiesą sakant, seniai laikas perrašyti. Todėl bandydama struktūruoti šitą trienalės tekstoplazmą jaučiuosi galinti pilnai pasitikėti fragmentų įspūdžiais – bendrame komplikuoto laikiškumo kontekste jie irgi yra argumentai.

Svarbus fragmentas pradžiai yra 2014 m. XII Baltijos trienalės seminarų modulis VDA studentams. Jo formulė gera ir reikalinga: laisvos struktūros savaitiniai susitikimai ir diskusijos su kuratoriais (tuo metu kartu su Virginija Januškevičiūte dirbo Aurimė Aleksandravičiūtė ir Jonas Žakaitis), aptariantys trienalės temas platesniuose dabarties meno kontekstuose. Tuo pačiu jautėme pažadą, kad seminarai bus ne formali edukacinė labdara, o plūduriuojantis trienalės dėmuo. Toks, kur gali būti lyg tarp kitko, o gali išnirti ir pačiame centre. Tokie veiksmai kaip Paul Elliman paskaita virtuvėje ar talka Mindaugo Navako inicijuotame betono skulptūrų parke Aukštuosiuose Paneriuose yra ne skaidrių stumdymas ir klausimų schemos. Tačiau realybė, kiek ją leido patirti mano epizodiškas lankomumas, buvo labiau savireferentiška nei dialoginė. Jai besivyniojant, skirtingi klasiokų įspūdžiai atskleidė vis kitas komunikacijos spragas. Galimybę lįsti į procesų vidų pakeitė savotiškas operacinis teatras, kuriame galėjome stebėti kuratorių pastangas artikuliuoti ir suprasti dar neįsibėgėjusius procesus.

Tai įdomu, bet, tuo pačiu – tai virtuvė. Visomis prasmėmis: viena iš trienalės įžangų buvo intervencija/ekspozicija žiūrovams atvertoje ŠMC virtuvėje. Autoriniai baldai, sienų spalva ir keistų taurių kolekcija esamajame laike aptariama labai gerame Davido Bernsteino tekste. Keliamas klausimas, ar funkcionalūs procesai gali vykti nefunkcionaliose aplinkose – kaip, tarkim, virtuvė begalvėje guminėje vištoje? Klausimas sveikintinas, bet realybė vis dar turi niuansų. Toji virtuvė, kurioje vyko trienalės ekspozicija ir renginiai, yra ŠMC patalpose Mėsinių gatvėje. Ja naudojasi tik ten dirbantys ir gyvenantys kuratoriai bei rezidentai, o techniniai darbuotojai, prižiūrėtojai ir apsauga darbo metu nesilanko. Jie turi atskiras virtuvės patalpas, kuriose tokią intervenciją lydėtų daug – nujaučiu, cituotinai juokingo –  burbėjimo. „Nufunkcinta“ virtuvė priklauso tiems bendruomenės nariams, kurie gali sau leisti ja nesinaudoti vien „iš reikalo“, išnaudodami idėjinę bei socialinę erdvę, kurioje pati geriausia taurė tikrai bus talpinanti orą. Žinant šią erdvinę atskirtį, atsiveria daug naujų galimybių ir hierarchijų. Kai jos neišnaudojamos, pokalbiai nesimezga – tik viešai reflektuojami savi juokeliai. Sunku pasakyti, kur baigiasi virtuvė ir prasideda vištos guma, bet naratyvas buvo pradėtas. Bandomoji paroda „Prototipai“ jame „neįsipaišė“. Itin autonomiška ir tvarkinga produkcijos vitrina atrodė dar neturinti ką pasiūlyti šitam procesui.

Dabarties trienalė pranoko savo pradžią sprendimų kokybe ir rišlumu, išlygindama visus teksto vingius. Sunku ginčytis su mineralais, verdančia Fanta ar mikomorfo egzistavimu. Turbūt reikėjo, kad pasikeistų laikas. Šitame kontekste jis reiškia kažką ypatingo. ŠMC nuo pat pradžių buvo ta institucija, kurioje vietiniai procesai galėjo sinchronizuotis – arba, kaip tik, aršiai kirstis – su pasauliniais tempais, ir taip nė vienas kūdikis nebuvo panašus į kitą. Sunku nepastebėti, kai sulėtėja jėga, ir sprendimai priimami nebe akimirksniu, o sunkiais ir atsargiais žingsniais. Šitas laikas yra situacija, tokia dėkinga trienalės architektūrai: taškas, kuriame nereflektavus institucijos turbūt nebeliktų išvis ką daryti. Po išradimų rūmus laksto Antano Gerliko štrichai su moksleiviškom kelnėm ir manau, kad ne aš viena išgyvenu vaikystę. Tik lubos lyg ir nebe tokios aukštos, o institucijos viduriai atlapoti. Nereikia net dvylikos pasivaikščiojimų, kad suprastum tikrąją trienalę: ŠMC eksponuoja savo sprendimų istoriją. ŠMC yra Baltijos taškas, bandantis suprasti visą savo laiką dabarties raktažodžių lauke. Jennifer Teets ir Margaridos Mendes skambučiai staiga nebeatrodo tokie savitiksliai, nes jie turi vietą ne tik meno, bet ir institucijos veiksmų istorijoje. Tai nebe prašymas „sugeneruoti mums klausimus“, o bandymas rasti kelią iš patentų sandėlio į nostalgiškus išradimų rūmus.

Tai paradoksas arba Roberto Heinleino fantastinė istorija apie kreivą namą: komplikuota geometrija ir žemės drebėjimas įkurdina jį ant matmenų ribos, ir joks langas nebeveda į pažįstamus laukus. Mes matome įvykius iš tos perspektyvos, į kurią remiasi namo briauna. Visgi nuo pat trienalės pradžios – kuri dar gali pasirodyti kaip jos centras – laukiame tęsinio. Ir tęsinys – kuris galbūt pasirodys esąs pradžia – gali trienalę perversti į kitą plotmę, kurioje jos platus žvilgsnis nebeatsimuš į akies vidų. Bet aš manau, kad su tuo susijusi ir ŠMC ateitis. Menas reikalauja iš savęs pokyčių ir juos įgyvendina. Užtenka vienos naujos institucijos, kad vis daugiau menininkų atvyktų į Vilnių. Jei nemiegam, tai puikios sąlygos tapti negailestingais Baltxploiteriais su savo seksu ir kiču. Bet gal tai tik užsilaikiusi Black Market Worlds nostalgija ir nereikalingų legendų kasykla? Jaučiu, kad mano ligšiolinis laikas per mažas spekuliacijoms. Tačiau Andreas Angelidakis architektūroje persivyniojančios ŠMC praeitys įkurdina jį ant tos dimensijų ribos, kuri matoma plika akimi.

Dvylika, beje, irgi ribinis skaičius, tik ne matematikoje, o prietaruose. Jis kaip paskutinis sveiko proto slenkstis prieš ezoterines džiungles, kurias ne visi išgyvena. Prancūzai to bijojo taip, kad turėjo savo keturioliktuosius – pasiuntinius, skubiai iškviečiamus į vakarienes, kuriose netyčia susirinkdavo trylika žmonių. Numerologijos trienalės raktažodžių sąraše nebuvo, bet dėsningumų atsirado: XII Baltijos trienalė surinko pačius įdomiausius mokslo instrumentus. Ir aš visai tikėčiausi, kad toliau bus šakės ir chaosas, be jokių šuolių į saugų keturiolika. Kad bus ir velnių, visiškos gotikos, siaučiančios liaudies ir ne tik atidarytų, bet išvis nuo vyrių nuimtų durų. Bet dar neriškim laiko į kaspinus – kol kas, kaip ir nuo pradžių, laukiame tęsinio.

Andreas Angelidakis, Išradimų (iš naujo) rūmai, 2015. Nick Bastis ir Darius Mikšys, Kickstarter (Augmented Sound), 2015

Zofia Rydet, Sociologiniai duomenys (menininkų butai), 1978 – 1990

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

Erki Kasemets, Structor-5, 1995/2010

Bianka Rolando, Vakcinos, 2010

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

Antanas Gerlikas, Solo paroda ŠMC virtuvėje, 2014

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

Gizela Mickiewicz, Ateities prisiminimai, 2015

Kaspars Groševs ir Ieva Kraule, Iliustracijos Arkadijai, 2015

Jay Tan, B is for Behind; Skylė, 2015

Kipras Dubauskas, Liūnas, 2015

Mikko Kuorinki, Meniu (True Blue), 2013

Bianka Rolando, Juodoji dėžė, 2010

XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, 2015

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Daugiau vaizdų iš XII-osios Baltijos trienalės ekspozicijos bei atidarymo savaitgalio galite rasti čia.