„Malonu, kai domisi, bet tikrovė man svarbesnė“. Mindaugo Navako retrospektyva NDG

Kaip Mindaugo Navako kūryba niekada nepraranda aktualumo? Todėl, kad ji tvirtai sukibusi su tikrove. Ne romantizuota tikrove, o tokia, kokia ji esti menininkui tuo metu kuriant kūrinį. Ir pirmiausia, ji – materiali.

Pirmaisiais nepriklausomybės metais realybė panešėjo į kapstymąsį po ir iš riogsančių neaprėpiamų žlugusios sistemos griaučių. Rūdimis apėjusių griaučių tikrovė. „Aiškiausias irimo, žlugimo, praeities ir pabaigos ženklas.“[1] Rūdžių zomšu pasidengusių Navako struktūrų-skulptūrų tikrovė. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog Navakas yra realistas įprasta ta žodžio prasme – jis nesiekia tiksliai atvaizduoti tikrovės: jis ją pratęsia medžiagoje. Veikiau jis –  materialistas, kurio rankose medžiagos kaunasi, skleidžiasi, tempia ir brėžia aplink save prasminius laukus. Medžiagos, kaip tikrovės pratęsimo, svarba kūriniuose bene aiškiausiai plėtota menininkų, įvardintų Arte Povera vardu, nors galima būtų žengti ir dar vieną žingsnį atgal iki Josepho Beuyso kalbėjimo per medžiagas. Tuo tarpu JAV minimalistų kūryboje septintajame dešimtmetyje medžiagų pasirinkimas abstrakčioms struktūroms veikė kaip to laikmečio ir vietos portretas, paženklintas industrinės pramonės bruožais. Šiandien visa karta jaunųjų menininkų renkasi tokį kalbėjimo apie dabartinę tikrovę per medžiagas būdą, kuratorės Ruba Katrib mėginto apibrėžti hyper-materialumo[2] sąvoka.  Šią naują susidomėjimo materialia tikrovės išraiška bangą, be abejo, sąlygojo ir paveikių naujųjų objektų ontologijos bei naujojo materializmo teorijų įsigalėjimas šiuolaikinio meno ir kultūros diskurse apskritai. Navako kūryba netelpa nei vienoje, nei kitoje iš jų, veikiau talpintų abi, jei būtų nagrinėjama per jų prizmę.

Į pirmosios teorijos – į objektus orientuotos ontologijos – gravitacinį lauką Navako kūryba patenka per siekį atskleisti medžiagos substanciją, realybę (ar, Grahamo Harmano terminais kalbant, realų objektą), tačiau tuo pat metu pripažįstant visiško atskleidimo neįmanomybę. Realus objektas nuolat atsitraukia, leisdamas jį pažinti tik iš dalies, per jo jutimines savybes. Pats Navakas nurodo į šios teorijos įkvėpėjo Martino Heideggerio apmąstymus bei jo technologijos ir daikto kaip tiesos atskleidimo santykio sampratą. Leidžiantis į daiktų-medžiagų tiesų atskleidimą nesunku nuklysti į ezoteriką, kaip tai neretai nutinka šiuolaikinio meno kūrėjams. Tačiau Navakui tai negresia. Jis nesiekia tos tiesos verbalizuoti ar teigti, jog ji tokia yra. Tebūnie tai – interpretuotojų darbas, nes reikšmės – per menkai materialios. Kaip sako Navakas, „Malonu, kai domisi, bet tikrovė man svarbesnė.“[3]

Čia Navako kūryba jau ima veikti materializmo idėjų teritorijoje: kitaip nei objektų ontologijoje, kuri teigia objektų autonomiją, jų atsietą buvį, materializmas pabrėžia realybės tęstinumą, daiktų, medžiagų, diskursų dalyvavymą vienas kitame. Tokia tikrovė ir Navako kūryboje, kaip tas „sluoksniuotas pyragas“[4], kurį menininkas teigia mėgstąs. Globalizacija ar, ekonominiu požiūriu, neoliberalistinis būvis – bene geriausias tokio pyrago pjūvis. Viename pasaulio krašte kasamas iškasenas Kinijos fabrikuose paverčiamų prekių pavidalais perka Jungtinės Amerikos Valstijos, kurių dolerių antplūdį Kinija kontroliuoja išpirkinėdama Amerikos valstybinę skolą, kad toji toliau galėtų leisti sau pirkti Kinijos prekes. Svaigsta galva nuo šio intensyvaus susietumo. Navako kolonos, sudarytos iš pigių kinietiškų keramikinių vazų ar lankstiniai iš naudotų sunkvežimio tentų yra šios sluoksniuotos tikrovės tęsiniai.

Kaip ištisa jaunų tarptautinių menininkų karta šiandien, menininkas nebėga nuo šios tikrovės į fiktyvią meno autonomijos respubliką, bet neria į ją, atrėždamas, minkydamas ir pateikdamas mūsų pojūčiams ir mąstymui jos fragmentus. Tas brutalus šių fragmentų medžiagiškumas tik dar kartą primena, jog šiandienos ekonomika yra lygiai tokia pat materiali, tik iškeldinta iš mūsų kasdieninio horizonto. Primena, jog tie, kurie teigia nuolat spartėjantį pasaulio virtualėjimą užmerkia akis prieš juos akivaizdžiai riogsantį to pasaulio materialumą. Finansinė ekonomika nėra vien virtualūs ženklai (skaičiai, algoritmai etc.), bet ir jų beatodairišką cirkuliaciją varžantis materialus pradas. Elementarūs fizikiniai dėsniai, tokie kaip šviesos greitis stabdo automatizuotą vertybinių popierių prekybą (angl. High Frequency Trading), o virtualų pirkinių krepšelį ruošia ir gabena labai fiziški ekonomikos dalyviai, tiek žmogiški, tiek mašininiai. Šiuose menininko atskeltuose realybės fragmentuose nedalomai persipina materialūs ir semantiniai  tikrovės „pyrago“ sluoksniai.

Navako kūryba nepraras aktualumo, nes su tikrove sukibę jo darbai yra, pirmiausia,  įlaikinti (angl. time specific). Menininkas nesišvaisto abstrakčiais universalios tikrovės apibrėžimais, bet dirba su ja pačia, kokia ji tuo metu yra. Rūdis keičia silikonas. Monumentalius plieno lakštus – kičinis kiniškų vazų „spindesys“. Kai šiandienos tikrovėje meno ir ekonomikos glėbesčiavimasis vis intensyvėja (veikiau, tas istorinis santykis tiesiog akivaizdėja), pats laikas būtų tą santykį imtis aktyviai masažuoti, o ne mėginti slėpti po lova. Navakas, daug kam keldamas šiurpulį, jau daugiau nei dešimt metų deklaruoja meno autonomijos nebuvimą. Viskas dalyvauja vienas kitame, yra vienas kito dalis. Tik šiandien tas dalyvavimas intensyvesnis nei bet kada iki šiol. Navako paroda – šio intensyvėjimo išklotinė, kurią sunku sustoti studijuoti.

Fotoreportažą iš Mindaugos Navako retrospektyvos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG žiūrėkite čia.