Kodėl nebus sudeginti Blukiai? Žilvino Lanzbergo ir Jaime Pitarch instaliacijos „Vartų“ galerijoje

Paskaičius komercinių galerijų ar net valstybinių mūsų institucijų parodų anotacijas, susigėstu, kad esu toks viskam abejingas, nejautrus, apolitiškas, paviršutiniškas. Juk yra daugybė tų galerijų globojamų pilietiškai ir politiškai angažuotų, aktyvių, meninink(i)ų, jautriai išgyvenančių kiekvieną mūsų visuomenės, ką ten visuomenės – planetos – kataklizmą, aktyviai reaguojančių į (geo)politines, ekonomines, ekologines problemas! Štai ir šį kartą, skaitau, kad „Vartuose“ eksponuojami menininkai Žilvinas Lanzbergas ir Jaime Pitarch imasi „permąstyti šiuolaikinės visuomenės būvį“, „yra susirūpinę susvetimėjimo problema, kuri reikalauja naujų apmąstymo ir sprendimo būdų“, juk „nesustojančio progreso inspiruotos naujų formų paieškos visose įmanomose srityse atvėrė galimybes ir naujo gyvenimo būdo sklaidai, tačiau dažnai nesusimąstoma, kaip visa tai paveikė atskirus individus…“ Oho, galvoju, pagaliau atsirado tie, kas iš tiesų imasi konkrečių veiksmų! Keičia! Veikia! Susimąsto! Skubu į galeriją ir matau ten tiesiog instaliacijas, tiesiog įvairius daiktus, objektus, vienu žodžiu, tiesiog šiuolaikinį meną – pramogą akims ir neįpareigojančias pratybas intelektui. Nusiraminu – nesu aš jau taip baisiai degradavęs, toks neįsivaizduojamai abejingas. Tiesiog komercinių galerijų ir/ar oficialių institucijų pristatomas menas dažnai įpakuojamas į tuščiavidurę „socialiai angažuotą“ retoriką. Tai viena iš privalomų galerinės rinkos etiketo (ar etikečių) sudedamųjų dalių. Taip tiesiog turi būti.

Taigi, apie parodą. Lanzbergas tiesiog turi „klausą“ instaliacijoms. Sakykime, intuityviai, per daug negalvodamas sugeba paveikiai, vizualiai patraukliai transformuoti erdvę − tiesiog jaučia kaip, kur ir kokiais būdais tam tikroje erdvėje turi pasiskirstyti tam tikri tūriai, dydžiai, formos, faktūros, spalvos, medžiagos, objektai, kaip megzti jų santykius, kad žiūrovas patirtų matymo malonumą ir, kalbant menininkų žargonu, nejaustų ties instaliacija išlieto „prakaito“.

Lanzbergas, sakykime, kaip ir koks Šerys ar Kuzma, yra grynasis formalistas, bet savo formalizmą saikingai ir daugiau ar mažiau kryptingai (bet, drįsčiau spėti labiau intuityviai) pajungia vienai ar kitai kultūrinių asociacijų krypčiai.  Betarpiško (taktilinio) matymo malonumo akimirkos sukūrimas, paremtas intuityvia „instaliacine“ klausa ir yra pagrindinė Lanzbergo  kūrinių intelektualinė savybė, bet vargu ar painus, dirbtinai išmąstytas, išstenėtas intelektualizmas. Esminė Lanzbergo instaliacijų paveikumo ir intelektualaus asociatyvumo formulė – vengimas perdėto intelektualizmo.

Instaliacijoje „Sunset“ Žilvinas Lanzbergas taip pat sėkmingai pamalonina žiūrovo akį, pagardindamas prasminių asociacijų prieskoniais. Daiktai, objektai, jų savybės santykiauja švelnios, pozityvios (su „amortizuojančiomis“ tarpinėmis grandimis) „opozicijos“ (kietas-minkštas, statiškas-takus, surūdijęs-grynas, skaidrus, šviesus-tamsus, diena-vakaras(saulėlydis)-naktis ir t.t.) arba paradoksalios medžiagiškumą ar erdvę transformuojančios analogijos (veidrodis-vanduo, objektas-atspindys ir t.t.) principais. Šie principai nėra savitiksliai. Lanzbergas juos apriboja tam tikrų meta-kultūrinių asociacijų rėmais. Sakykime dviejų patalpų – šviesiosios ir tamsiosios – instaliavimo specifiką patiriame paveikiai tiek vizualiai, tiek prasmiškai ir galime patirti kaip dienos virsmą naktimi arba civilizacijos ir archaikos ribos metaforą… Kaip bebūtų, Lanzbergas galerijos erdves suvaldo ir užvaldo nepriekaištingai.

Žinoma, grįžtant į pradžią, galima kiek paironizuoti, kad, pavyzdžiui, menininkų „nuoširdus susirūpinimas“ globalinėmis problemomis, kaip kad vienoje ankstesnių Lanzbergo instaliacijų su didžiulėmis eglėmis, atveju, kartais gali išvirsti į priešingą pusę  arba groteskišką gigantomaniją. Atrodo, kad menininkams negaila iškirsti pusės miško tam, kad sukurtų estetiškai gracingą, pavyzdžiui, galinčią išreikšti susirūpinimą ekologija, idėją…

O štai apie Jaime Pitarch „Vartuose“ instaliuotus kūrinius su visa pagarba sunku ką nors paguodžiančio pasakyti. Eglė Juocevičiūtė taikliai pastebėjo, kad Pitarch sunkiau sekasi suvaldyti erdvę ir rasti santykį tarp atskirų darbų. Tiesa, Eglė − labiau korektiška. Aš sakyčiau, kad Pitarch parodos dalis – kūrybinė nesėkmė apskritai, nes menininkas ne tik nesuvaldo erdvės, nesumezga padoresnio asociatyvaus ryšio tarp darbų, bet ir pačių darbų praminė, ideologinė įkrova silpnoka. Autorius bando „pankiškai“ ar „anarchistiškai“ „bajeruoti“, bet „sarkazmas“ gerokai išsivadėjęs. Minimalizmas šiuo atveju irgi nepasiteisina. Susidaro įspūdis, kad menininkas arba neturi humoro jausmo arba jo „pozicija iš apačios“ yra dirbtinė.

Taburetes, spintas, stalus jau beveik prieš dvidešimt metų pjaustė Deimantas Narkevičius, be to pats tą idėją buvo pavogęs iš kažkokio anglo… Batai su virvėmis, supjaustytos skardinės, skilęs stiklas su minimalistine-konceptualistine intervencija tiek kartų matyti ir gromuliuoti, kad gali rimtai funkcionuoti nebent studentų peržiūrų kontekste. Tokiu atveju, pasigendu iš ispano arba labai aiškios, sąmoningos seniai įteisintų ir seniai nuvalkiotų, nudrengtų, banalybėmis tapusių taktikų naudojimo pozicijos kaip koncepcijos dalies, kaip, pavyzdžiui, elgėmės mes su Benigna Kasparavičiūte „Meno sparnuose“, arba labai individualaus, asmeniško interpretavimo. Bent jau kokių nors užuominų į vieną ar kitą sprendimą nėra. Atrodo, kad ispanas šiuo metu yra ties kūrybine kryžkele, bet kol kas (?) nežino kur link pasukti. Tiesa, darbas su euru ir garso kolonėlėmis linksmas.

Kita vertus, Pitarcho instaliacijų anemija ar entropija padeda Lanzbergo ekspozicijai. trečioji Lanzbergo instaliacija su veidrodžiu ir kelmais vizualiai tokia pat įtaigi, kaip pirmos dvi, bet kartu jau kiek atsiduodanti savitiksliu formalizmu ar profesionalizmu. O Pitarcho instaliacijos tai labai sėkmingai užmaskuoja.

Pasak Eglės Juocevičiūtės, Lanzbergo kelmai primena senųjų baltų Blukius. Per šventes senieji baltai vilkdavo tuos Blukius per kaimą, o pravilkę sudegindavo. Turbūt Lanzbergo kelmų toks likimas neištiks, nes juk perpildytai, bet vis tiek nepasotinamai, bent jau Vakarų, galerinei rinkai reikia vis naujų keistenybių, naujų produktų ir intelektualinių žaidimų. Ką nors (net siūlyti) sunaikinti, sudeginti, išmesti galerinėje rinkoje yra blogo tono požymis. O Žilvinas šiuo atveju kuria visomis prasmėmis kokybišką (pridėtinės vertės) produktą. Smagu matyti savo amatą išmanančio, mėgstančio ir už tai vertinamo kolegos darbo vaisius. Sakau nuoširdžiai – be jokios ironijos ir pagiežos.

Paroda galerijoje „Vartai“ veiks iki sausio 7 d.

Iliustracijoje viršuje: Žilvino Landzbergo instaliacijos The Future is Now detalė galerijoje „Vartai“.

Žilvino Landzbergo instaliacijos Sun Set detalė.

Žilvino Landzbergo instaliacijos Sun Set detalė.

Jaime Pitarch, Momentum # 15, kėdė, 2011.