Foto/video pasakojimas iš keturių parodų atidarymo ŠMC

Praėjusį penktadienį, kovo 19 d., Vilniaus Šiuolaikinio meno centre atidarytos net keturios lietuvių menininkų parodos. Tokio lietuvių „antplūdžio“ ŠMC jau senokai neregėjo, o dar seniau po vienu stogu turėjo tokias itin skirtingas parodas:  Coro Collective (Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė) „Raidyno pamoką“,  Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“, Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos „Meno sparnus“ bei Gintaro Makarevičiaus „Piešinius“.

Aktyvi Kęstučio Šapokos meno kritiko ir teoretiko praktika jau įtvirtino jo kone pusdievio statusą meno kritikos lauke. Ši, drauge su žmona Benigna Kasparavičiūte surengta paroda, – nuo šios praktikos neatsiejamas, kompleksiškas projektas,  kuris apima daugybę atvirų nuorodų į šio menininko kūrinius įkvėpusius šaltinius: kitus meno kūrinius, menotyrininkų tekstus. Tuo tarpu Benignos Kasparavičiūtės darbai kiek ironiškai nagrinėja tapybos (ar tiksliau tapytojo) klišes, apie ką byloja jau vien rodomo video filmo pavadinimas – „Noriu išreikšti save“. Apžvelgus parodą žiūrovui tenka savęs paklausti – ar tai iš tiesų yra tai, ką būtų galima įvardinti paroda, ar vis tik čia eksponuojami tik nuogi parodos mechanizmai?

Gintaras Makarevičius parodoje pristatė 2004 – 2010 m. sukurtus piešinius. Nors daugumą jų jau buvo galima pamatyti parodoje „Popierinis ekranas“ 2008 m. surengtoje galerijoje „Vartai“, tačiau nauji (ar nematyti) darbai sudomino ne vieną piešinio gerbėją.

Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“, taip pat jau eksponuoti keliose parodinėse erdvėse visoje Lietuvoje, vienu metu atsidūrę didžiulėje ŠMC salėje pagaliau įgavo savo tikrąjį svorį ir prislėgė parodos lankytojus žvilgsnių mase. Atsidūręs salės viduryje pats tampi stebimas iš visų įmanomų taškų, Panoptikumo kalėjimo principas apsiverčia ir prižiūrėtojas tampa matomas, vienu metu stebimas šimtų akių.

Radikaliai kitoks merginų iš Lietuvos, šiuo metu gyvenančių Amsterdame, ŠMC video salėje pristatomas kūrinys – „Raidyno pamoka“.  Pasivadinusios Coro Collective vardu, autorės šiame kūrinyje sujungia Vogue šokio, muzikos ir modernistinės architektūros istorijas.  Pasirinktas šiuo metu vis labiau atgimstantis  devintajame dešimtmetyje Niujorko gėjų ir transvestitų subkultūroje atsiradęs šokis (bei visa jo estetika), vis dar aktuali žlugusi modernistinės architektūros utopija (ir stiprėjantis ilgesys jai) bei šiuo metu „madinga” kūrinių konstravimo logika paverčia „Raidyno pamoką“ išskirtiniu „kultūrinio eksporto” produktu, galinčio lygiavertiškai atstovauti Lietuvos šiuolaikinį meną tarptautiniame kontekste. Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė dar 2007 m. ŠMC bei visame Vilniaus mieste surengė projektą „The Joy Is Not Mentioned“, kuriame šokis, muzika ir kasdieninių situacijų transformavimas tampa pagrindiniais išeities taškais.  „The Joy Is Not Mentioned“ paskolino Vilniui vieną iš ankstyvųjų hiphopo formų – gatvėje gimusį šokį – tačiau Vilniaus gatvėse panardino jį į įvairius šokio ir muzikos stilius, ritmus ir gyvenimo būdus.

Artnews.lt foto/video reportažas kviečia bent akies krašteliu pažvelgti į šių skirtingų parodų sales, o jei dar surasite laiko – būtinai jose apsilankyti gyvai.

Benignos Kasparavičiūtės ir Kęstučio Šapokos „Meno sparnai“:

Gintaro Makarevičiaus „Piešiniai“:

Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščiai“:

Coro Collective (Eglė Budvytytė, Goda Budvytytė ir Ieva Misevičiūtė) „Raidyno pamoka“: