Ar šaukštas deguto statinę medaus pagadina?! Tado Vosyliaus paroda „T.V. Vol. 1“ galerijoje „Akademija“

Dažnai gyvenime taip atsitinka, kad imi ir pagalvoji tą patį, ką jau pagalvojo kitas. Šį jausmą patyriau perskaičiusi meno kritiko Kęstučio Šapokos tekstą apie Tado Vosyliaus parodą „T.V. Vol. 1“ „7 meno dienose”. Belieka tik paantrinti minėtajam autoriui dėl daugelio dalykų ir painterpretuoti jo pastebėjimus, įliejant kelis savus.

ANTRINU:

„Solidžiai skambantį pranešimą spaudai ir įspūdingą parodos kuratoriaus Igno Kazakevičiaus pristatymą per atidarymą traktuosiu kaip, matyt, būtiną, pozityvų perspaudimą prodiusuojant jauną menininką.” (K. Šapoka „7 meno dienos“, nr. 27)

„Vis dėlto frazė, kad Tadas Vosylius „iš smalos sukuria meną“, sukėlė šiokių tokių įtarimų. Nes jei menininkas naudoja tokią nemenišką medžiagą, ko gero, paprastai jis ją naudoja kaip konceptualų kūrinio ar projekto segmentą norėdamas suprobleminti meno sąvoką, o ne tiesiog jį kurti (jei jis nėra saviveikla užsiimantis savamokslis).” (Ten pat)

„Vis dėlto kartais šmėsteli abejonė, ar naudojant smalą kaip skulptūrinę ir konceptualią medžiagą tokia antropomorfizuota, manieringa (pusiau profesionali, pusiau mėgėjiška, pusiau bjauri, pusiau daili, sakykime, kartais per stipriai primenanti Alberto Giacometti skulptūras) forma tikrai adekvačiausiai išreiškia autoriaus intencijas? Ar smalos „medija“ ir „idėja“ tikrai diktuoja būtent tokius pavidalus? Ar reikia tokio antropomorfizavimo? Kartais atrodo, kad menininkas ne visada sugeba kritiškai vertinti savo kūrybinį procesą ir laiku sustoti, kai, pavyzdžiui, vyrišku lyties organu, kabančiu objektui tarp kojų, bando suteikti brutalumo savaime brutaliai medžiagai ir tai tampa panašu į „sviestą sviestuotą“, t.y. ir taip akivaizdaus dalyko iliustravimu. Gal medžiaga su idėja labiau sukibtų radikaliai abstrahuojant formas, galbūt smalos „kalba“ labiau atsiskleistų ją tiesiog liejant ant grindų, kaip elgiasi, pavyzdžiui, vokietis Raineris Splittas su dažais. O gal priešingai, šia neskulptūriška medžiaga reikėtų bandyti išgauti kuo tikslesnį hiperrealistinį efektą?” (Ten pat)

Skirtingai nei Šapokai, neteko su šio menininko kūryba susidurti anksčiau, todėl tinklas tarp dviejų daugiabučių negalėjo padėti patikėti menininko ieškojimo ir eksperimentavimo taktikomis. „Nežabota medžiagos ekspresija“ šioje parodoje nepasirodė nei nežabota, nei ekspresyvi, o „tiesiog“. Kalbant apie ankstesnę Tado Vosyliaus kūrybą (kiek teko jos matyti kituose šaltiniuose), perdaug fanatiškas medžiagos garbinimas uždaro Vosylių į uždarą ratą. Situacija nekokia, kai susiduria visiškas atsidavimas medžiagai ir banaloka, iliustratyvi tema. O kad šiam menininkui medžiaga yra labai svarbi, įsitikinti galima ir paskaičius jo interviu su filologu Ramūnu Čičeliu.  Kai medžiagos akcentavimas, darbas, žaidimas su ja neneša minties arba ta mintis akivaizdi, atsiranda pavojus nukrypti į prasmės neturinčią, iliustratyvią, nuobodžią kūrybą arba tarkim meno terapiją (geresnis variantas).

Pamačius antrame galerijos „Akademija“ aukšte esančias „smalines moteriškes“ labiausiai nuvilia iliustratyvumas ir neestetiškumas, netvarkingumas. Pastarojo, tarkim, pamiršus iliustratyvumą ir išvydus (kaip Šapoka pastebėjo) futuristines Alberto Giacometti skulptūrų formas atkartojančias būtybes, natūraliai norėtųsi. Ne tiek paviršiaus tvarkos, bet labiau formos. Nebent Vosyliaus būtybių formos neestetiškos, negrabios sąmoningai, tik kažkodėl kyla abejonių. O ir tą kitu atveju diskutuotiną estetiškumo (tvarkingumo) kategoriją pasirinkta forma diktuoja pati savaime. Glumina ir disonansas su erdve. Greičiausiai būtybės visai kitaip (tikiu, kad geriau) atrodytų ne „Akademijos“ galerijoje.

Smala (barbarizmas, kita reikšme – derva, degutas) kaip medžiaga yra labai įdomi (jeigu medžiagai galima taikyti įdomumo kriterijų). Savy užkodavusi nemažai asociacijų. Ne tik man smala visų pirma kvepia nostalgija vaikystei, daugiabučiams. Laipiojimas smaluotais stogais, iš kažkur vis atplūstantis kvapas, netyčiom ištepti batukai, piešimas ant jau padžiūvusios smalos ar tik vaikui suprantamų koliažų klijavimas. Malonus nostalgijos jausmas, vos įėjus ir užuodus puikiai pažįstamą kvapą, buvo beužplūstantis. Deja, įsijungus regėjimo juslei, teko nusivilti Vosyliaus pasirinkta forma, sprendimais, taktika. Ji tiesiog neįtikina. Gal ir juokingai skamba, bet per stiprios manosios (asmeninės) smalos asociacijos.

„Solidžiai skambantis pranešimas“, žinoma, nėra nei labai taktiškas, nei adekvatus realiai situacijai, ir tai nuteikia nelabai smagiai „vosyliškojo“ ekspresionizmo atžvilgiu. Ypač tokie pareiškimai kaip „Tadas Vosylius – jaunosios kartos menininkas, meistriškai derinantis skirtingas medžiagas, sėkmingai operuojantis šiuolaikinės skulptūros estetika ir multimedija.” Arba „Parodos kuratorius menotyrininkas Ignas Kazakevičius teigia, jog naujausioje Vosyliaus parodoje nerasime jaunųjų kūrėjų tarpe madingų nuobodžių asmeninės patirties ar socialinių tyrimų taktikų, sauso post-konceptualizmo.” Žinoma labai jau čia viskas akivaizdu, bet toks „promautinimas” tam jaunam menininkui ne padeda, o pakiša koją. Šiuo konkrečiu atveju pritrūko kokybės, išbaigtumo, o pretenzijos buvo žymiai daugiau.

Kalbant apie tuos jaunuosius Vosyliaus kartos postkonceptualistus, kurių kūryboje, anot Kazakevičiaus, gausu „nuobodžių asmeninės patirties ar socialinių tyrimų taktikų”. Suprantu, kad čia, kaip Šapoka įvardijo, sąmoningas perspaudimas siekiant „prasukti“ jauną menininką, bet lietuviškojo žiūrėtojo ir skaitytojo skoniai jau yra žymiai labiau pralavėję, pasikeitę, sakykim, „pagadinti“ jaunųjų postkonceptualistų su „nuobodžiosiomis asmeninės patirties ar socialinių tyrimų taktikomis” arba šiaip neblogo meno.

Lyginant Vosyliaus kūrybą ir tuos postkonceptualistus, kuriems galėtų būti (sakau galėtų būti, nes pačiai neteko susidurti arba neatsimenu, bet tas buvimas yra labai tikėtinas) svarbi vien tik idėja – abi šios taktikos yra gana ydingos ir įvarančios į uždarą ratą. Taip pat čia esti ir dar vienas kriterijus, kuris lygiai taip pat gali būti būdingas abiems pusėms – tai kokybiškumo, meniškumo kriterijai. Vosyliaus kūriniai, kuriuose jungiami jausmas, potyris ir medžiaga – neįtikina. Trūksta tame „smalinių moteriškių“, mumijų ir purvą mindančių batų, medžiagų, potyrių, reestetizavimo, tikrumo, išbaigtumo, idėjinės ir vizualinės kokybės. Tikrai buvo Lietuvoje (ir yra) gerai, sakyčiau meistriškai, medžiagą valdančių kūrėjų. Tie patys postkonceptualistai dažnai medžiagą „apžaidžia“ žymiai įdomiau. Tuo įsitikinti buvo galima apžiūrėjus neseniai „Tauro“ alaus gamykloje vykusią VDA bakalaurantų baigiamųjų darbų parodą arba tik visai neseniai vykusią VDA studentų parodą skulptūros katedros patalpose. Taip pat nė kiek ne mažiau įdomiai su medžiagomis ir potyriais žaidžiančių kūrėjų teko matyti per įvairių VDA disciplinų studentų darbų peržiūras. Kad ir tie patys tekstilininkai apie kuriuos jau rašiau „7 meno dienose“, straipsnyje „Keliauk sau sveikas”. Beje, studentų (ypač taikomųjų disciplinų) darbus kaip pavyzdį renkuosi todėl, kad juose dar galima užčiuopti pareigą naudoti tas medžiagas, kurias diktuoja jų pasirinkta disciplina. Kiek kitaip nuteikė Vytauto Michelkevičiaus moderuota galerijoje „Akademija“ vykusi paroda pavadinimu „Akademija“, kurią, manau, įdomiai tekste „13 klausimų parodoje „Akademija“ pakritikavo meno kritikė Neringa Černiauskaitė, įvardydama galimus jaunosios kartos (bangos) postkonceptualistų klystkelius. Sakau galimus, nes ir pati autorė nėra tikra, ar menininkai paklysta, ar kritikuoja vadinamąjį pono Spocko meną, kartu ir savo paklydimą. Manau, kad visgi šiuo atveju jie nei kritikavo, nei paklydo, o tiesiog pasirinko per daug savipakankamas, uždaras, o tuo pačiu ir aiškias idėjas. Kaip pati Černiauskaitė paminėjo „<…> autoriai čia konceptualizmą traktuoja vien tik kaip formą, t.y. konceptualizmas tampa grynuoju formalistiniu menu.” Toks balansavimas jau pavojingas, bet visai įdomus, skirtingai nei Vosyliaus situacija. Žinoma, aptariant visas šias situacijas, kelius ir klystkelius reikėtų atidesnio žvilgsnio, tyrimo, įsigilinimo – viskam ateina savas laikas.

Galbūt nebūtų mintyse kilus visa ši kiek paviršutiniška ir kiek beprasmiška polemika jei ne parodos „T.V. Vol. 1“. kuratoriaus Kazakevičiaus nesmagus gal kada nors ir neblogu menininku tapsiančio Vosyliaus populiarinimas, nelabai pagarbiai atsiliepiant apie kitus. Atsiminiau gal kiek paiką, bet visai pritinkančią lietuvių liaudies patarlę – juokiasi puodas, kad katilas juodas (nepiktai), ir norisi užtarti tuos, kurie neva kuria pasitelkdami „madingas nuobodžių asmeninės patirties ar socialinių tyrimų taktikas, sausą post-konceptualizmą”.

Galbūt šis tekstas taip pat nuskambėjo kiek pretenzingai ir aštrokai, bet norėjau pasirinkti toną adekvatų parodos pranešimui, kuris ir paskatino atsistoti į „sausą ir nuobodų post-konceptualizmą“ palaikančią poziciją. O Vosyliui norėčiau palinkėti, kad kurtų toliau, nes visgi kaip minėjo Šapoka (reikia juo patikėti) potencialo yra, geresnių kūrinių taip pat, bet ne šiuo atveju.

Iliustracija: Tadas Vosylius „Echomotto“, kadras iš filmo.

Tadas Vosylius. Monogama.