„Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski\Donatas Srogis 1988-1995 m. konceptualizmas“ Jono Meko vizualiųjų menų centre 


Birželio 16 d., ketvirtadienį, 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre (Gynėjų g. 14, Vilnius) atidaroma Kęstučio Šapokos kuruojama paroda „Postmodernizmo aukoms atminti: Gintaras Znamierowski\Donatas Srogis 1988-1995 m. konceptualizmas“.

XX a. 9-10 deš. sandūroje tiek oficialios, tiek ir „avangardinės“  Vilniaus meno scenos užribyje tiesiogine (daugiausiai Vilniaus Lazdynų mikrorajone, jo prieigose) ir perkeltine prasmėmis  plėtoję savo (anti)meninę veiklą Gintaras Znamierowskis, Donatas Srogis (ir, iš dalies, Algis Ramanauskas) kūrė tai, ką drąsiai galime vadinti konceptualizmu.

iesa, pasak menininkų, jie tiesiog kvailiojo, (susi)kūrė sau įdomią veiklos terpę, tačiau po tuo „kvailiojimu“  slypėjo kur kas rimtesni dalykai, į kuriuos dabar, žvelgiant apibendrintai iš beveik dvidešimties metų perspektyvos, sutilpo tiek XX a. pirmos pusės italų futuristų, dirbusių ties fotografijos ir performansui artimų išraiškos formų sąlyčiu t.y., plėtojusių performatyvios fotografijos sampratą (pavyzdžiui, Fortunato Depero), eksperimentai, Fluxus dvasiai artimos anarchistinės inspiracijos, tiek ir savitos 7-10 deš. Vidurio ir ypač Rytų Europai, europinei Sovietų sąjungos daliai (kai kuriems Maskvos, Charkovo menininkams) būdingos konceptualizmo taktikos, persmelktos „sarkastiško“ arba „absurdiško“ performanso, neretai irgi susijusio su performatyvia arba „apdorota“ fotografija, sampratos.

Jono Meko vizualiųjų menų centre pristatoma ne tiek „teminė“ kuratoriaus paroda, kiek Gintaro Znamierowski ir Donato Srogio (iš  dalies ir Algio Ramanausko) septynerių metų (1988-1995) konceptualizmo retrospektyva. Kadangi šių menininkų, iš esmės, dirbusių kolektyviai (Znamierowksis\Ramanauskas ir Znamierowskis\Srogis), minėto periodo veikla beveik nebuvo įtraukta į oficialesnius naujosios dailės virsmo procesus ir artikuliuota (naujosios) dailės istorijoje, iš dalies dėl pačių menininkų nuostatų, iš dalies dėl tokiai konceptualizmo versijai priešiško tuometinio Vilniaus meninio konteksto, nuspręsta eksponuoti beveik visą kolekciją ir archyvinę medžiagą, jų necenzūruojant ir nesistengiant žūtbūt sulipdyti vientisos parodos. Atsisakyta tik dalies labiau atsitiktinės archyvinės medžiagos.

Formaliai ekspoziciją sudaro išlikę tų laikų Znamierowskio\Srogio rasti arba originalūs, sukurti objektai ir koliažai. Kai kurie rasti\pagaminti objektai, koliažai ir konkrečioms vietoms kurtos mini-instaliacijos, taip pat performansai yra išlikę tik foto dokumentacijose. Ši ekspozicijos dalis atspausta iš foto-negatyvų.

1995 m. sukurtą instaliaciją „Senelio kapas“, neišlikusią  nei tiesiogiai, nei fotografijose, Gintaras Znamierowski atkūrė šiai parodai.

Tam tikrą, savarankišką ekspozicijos dalį, sudaro performatyvios fotografijos – „peizažų situacijos“ ar situacijos interjere, kai fabulą sukurdavo pats fotografavimo veiksmas – peizažų, objektų, fiksavimo rakursų pasirinkimas, kelių panašių kadrų, išryškinančių nežymias objekto permainas, derinimas ir situaciją (fotografiją) konceptualizuojantis pavadinimas.

Du performatyvios fotografijos pavyzdžiai ir keletas readymade`ų  ekspozicijoje yra perkelti į video formatą grynai praktiniais ekspozicijos „įkrovos“ sumetimais.

Taip pat rodomas Algio Ramanausko anuomet suburtos alternatyvaus roko grupės  „SSG“ videoklipas „Mokykla“, suskurtas apie 1991 m. Viena vertus, šiame videoklipe filmavosi ir nuolatinis fotografinių  Gintaro Znamierowski performansų „pozuotojas“ A. Piesarskas, kita vertus, didžiąją dalį videoklipe panaudotos medžiagos filmavo Gintaras Znamierowski.

Išvardinti futurizmo, Fluxus ar Rytų Europos konceptualizmo kontekstai gali praversti ne tik norint atsekti daugiau ar mažiau artimas Znamierowskio ir Srogio veiklai pasaulėžiūras, bet dar ir tam, kad galėtume suprasti kuo šių menininkų „Lazdynų periodo konceptualizmas“ yra unikalus ir vilnietiškas.

Parodos katalogą galima peržiūrėti čia.

Paroda veiks iki rugsėjo mėnesio.