„Migruojančios meno akademijos“: mobili meno edukacijos logika. Pokalbis su Mindaugu Gapševičiumi

Pokalbis, kurio pagrindu parašytas šis tekstas, tarp Mindaugo Gapševičiaus ir manęs įvyko vieną š.m. rugsėjo vakarą Berlyne. Tą dieną Mindaugas buvo ką tik gavęs galutinį knygos „Migrating: Art: Academies“ maketą. Ši knyga – tai vienas iš daugiau nei dvejus metus vykusio tarptautinio projekto „Migruojančios meno akademijos”, kurio bendraautorius Mindaugas ir yra, materialių rezultatų. Dar dviejų „apčiuopiamų“ rezultatų tuo metu Mindaugas tik laukė – tai spalio 14-16 d. Berlyne turėjusios įvykti projekto dalyvių parodos ir 15-16 d. konferencijos „Migruojančios: meno: akademijos“. Renginiai įvyko kaip ir buvo numatyta. Tačiau mėginti tik jais apibūdinti projektą ir jo sėkmę būtų sudėtinga.

Perfrazuojant mūsų pokalbį, projekto tikslas niekada nebuvęs viena paroda ar konferencija, nors norimų pasiekti apčiuopiamų rezultatų sąraše jos ir buvusios įrašytos. Projekto tikslas greičiau buvusi kritinė meno edukacijos padėties refleksija ir žinojimas, kuris vestų link tolimesnio sėkmingo meno lavinimo sąlygų vystymo.

Nors pirmoji „Migruojančių meno akademijų“ idėja užsimezgė būtent Mindaugo Gapševičiaus mintyse, projekto kūną sudarė dialogas, vykęs tarp meno edukatorių ir praktikų, tapusių projekto koordinatoriais: Vilniaus dailės akademijos Foto ir medijų menų katedros vedėjo Alvydo Lukio, Kelno medijų menų akademijos profesoriaus Žilvino Lilo, tuo metu Europos vaizduojamųjų menų mokyklai Puatjė/Anguleme vadovavusio Hubertus von Amelunxen  bei paties Mindaugo Gapševičiaus. Trys institucijos, dalyvavusios projekte, buvo Vilniaus dailės akademija (Lietuva), Kelno medijų menų akademija (Vokietija) ir Europos vaizduojamųjų menų mokykla Puatjė/Anguleme (Prancūzija).

Klausimą, kurį sprendė projekto partneriai – patys būdami ir edukatoriai, ir teoretikai, ir kūrėjai – trumpai galima būtų vadinti  klausimu apie šiuolaikinės meno mokyklos, besimuistančios, tačiau vis tiek kažkuriuo būdu turinčios išsitekti po bendrąja aukštosios mokyklos kategorija, galimybes. Šis klausimas, atrodo, pavojingai priartėja prie kito (daug bendresnio ir „filosofinio“, t.y. nesiūlančio lengvo sprendimo būdo) – kaip apskritai įmanoma meno edukacija? Ar jauno menininko pavedimas sistemai iš principo neprieštarauja pačios meno srities principams?

Projekto koordinatoriai, rodos, šiuo įmanomumu neabejojo. Tai, į ką jie susitelkė, buvo meno edukacijos uždarumo problema. Ir jos sprendimo būdas, alternatyvus tam, kurį jau ne vienerius metus propaguoja Europos šalys, įsitraukusios į vadinamąjį Bolonijos procesą.

„Migruojančios meno akademijos“ pasirinko materialų sprendimo būdą (nebūtų tai menininkų projektas). Jei jiems reikia judėjimo, tai kodėl nepajudėjus iš tikrųjų? Pareiškę norą dalyvauti projekte studentai iš trijų meno aukštųjų mokyklų buvo susodinti į kemperius ir paleisti keliauti po Europą. Kurti, dalintis patirtimi ir patirti, ką reiškia meno akademija, nesusieta su konkrečia fizine erdve.

Maršrutai, edukacinė-teorinė kelionės meto medžiaga – viskas buvo iškontempliuota projekto koordinatorių. O toliau – jau kaip bus – taip, kūrybinio proceso ir dieną naktį kartu praleidžiančių jaunųjų menininkų gyvenimo nesukontroliuosi. Ir apvažinėjo jie taip pusę Europos, klaidžiojo po Lenkijos miškus, apsilankė nuo Vilniaus iki Linco ir Prancūzijos.

Kiekvienai mokyklai buvo paskirta po vieną kemperį, ir kiekviena mokykla savo studentus į kelionę leido tris kartus. Maršrutai buvo suderinti, tad išvykę iš namų institucijos studentai susitikdavo nustatytame taške ir toliau keliaudavo, bendraudavo, dalinosi patartimi ir kūrė kartu. Kiekviena kelionė vidutiniškai trukdavo 2 savaites, iš kurių 7-10 d. studentai iš visų dalyvaujančių akademijų dirbo kartu, susijungdami į projekto laboratoriją. Paskutinioji – penktoji – laboratorija kaip tik ir įvyko spalio viduryje Berlyne.

Mindaugai, kaip tu pats iš dabartinės pozicijos, projektui beveik pasibaigus, apibūdintum, koks buvęs jo tikslas?

Kalbant trumpai, viena vertus, man buvo įdomu į tarptautinį kontekstą įtraukti VDA. Kita vertus, supažindinti kitose Europos šalyse gyvenančius specialistus su Lietuvos kontekstu. Tad ir pradėjau kalbinti įvairius pažįstamus, koks projektas juos domintų. Žinoma, taikiau į edukacijos sritį – joje dirbu jau kurį laiką, joje dirbti man ir yra maloniausia.

Ar pats galėtum pasakyti, kad esi gerai susipažinęs su meno edukacijos situacija Lietuvoje?

Manau, kad taip. Po tapybos studijų VDA, ryšius palaikiau su Foto ir medijų menų katedra, turėjom bendrų sąlyčio taškų. Taigi akademiją pažįstu iš vidaus.

Darykim prielaidą, kad nuo tada akademijoje nedaug kas pasikeitė. Kokie, tavo manymu, yra situacijos aspektai, kuriems šis projektas galėjo pagelbėti?

VDA buvo tik kelios katedros, kuriose buvo pozityvių ženklų, ir viena jų – Foto ir medijų menų katedra. Dar gana šiuolaikiškos yra Dizaino ir Skulptūros katedros.

Ką tu vadini pozityviais ženklais meno edukacijos kontekste?

Savo paties praktikoje visuomet stengiausi sujungti meną ir naująsias technologijas. Foto ir medijų menų katedra man visuomet atrodė pozityvūs naujųjų technologijų atžvilgiu. Jiems buvo įdomūs kompiuteriai, interaktyvus menas, jie buvo atviri naujovėms. Naujoms mokymo formoms, tarptautiniam bendradarbiavimui, žinių keitimuisi.

1997 m. pradėjau dirbti su kompiuteriais, mane ypač domino aktyvumas internete. Internetas buvo nepažinta erdvė ir, mano manymu, iki šiol tokia liko. Kitas mane dominęs aspektas buvo tai, kad menininkai gali būti nesusiję su institucijomis. Priešingai – institucijos gali būti susijusios su menininkais. Menininkai interneto pagalba gali kurti savo meną, ir, jei tik nori, turėti begalinę auditoriją. Čia jie gali prisistatyti tarptautinei auditorijai. Galų gale internetas – tai ne kas kita, kaip naujas įnagis patekęs į menininko rankas.

Tarptautinis bendradarbiavimas ir naujų technologijų įvedimas šalia tradicinių – labai svarbūs meno edukacijai. Mano manymu, kol kas akademijoje tai vyksta lėtai. Nors tai nereiškia, kad visi jauni menininkai turėtų kurti naujųjų technologijų meną. Jų sukeltus reiškinius galima derinti ir su tradicinėmis meno raiškos formomis. Juk naudodamiesi jomis menininkai, nebūtinai studentai, gali prisistatyti platesnei auditorijai. Turėti internetinį puslapį yra gerai. O jį turint iš karto pradedi ir kitaip mąstyti – internetas tampa viena mąstymo kategorijų.

Vadinasi, kalbėdami apie technologijų naujoves, mes neapsiribojame tiesiog konkrečia meninės raiškos medija, tačiau kalbame apskritai apie mąstymo logiką…

Be abejo, visų pirma tai yra mąstymo logika. Šiame kontekste vizualūs ar koncepcionalūs dalykai nėra tokie svarbūs. Sukurti objektą galerijoje man jau nėra įdomu. Jis turi būti susijęs su naujom kategorijom. Šios naujos dimensijos įvedimas ir yra inovacija. Tradicinis menas, kuris baigėsi performansais ir fluxus jau nebeįdomus, reikia kažko naujesnio.

Įdomu ką sakei apie nepriklausomybę nuo institucijos. Man susidarė įspūdis, kad šis projektas, kurį rengia trys didelės institucijos, siūlo alternatyvų formatą pačiai institucijai. Jau vien kalbant apie fizinę erdvę – jis judantis, nebesusijęs su konkrečia auditorijos, studijos ar galerijos erdve. Kaip tik, jis žymi išėjimą iš jos…

Taip, tokių minčių buvo – kad mokykla turi eiti pas mokinius, o ne mokiniai į mokyklą. Todėl vieta tapo svarbi. Pastovi fizinė erdvė, žinoma, taip pat svarbi – fiziniai laiškai kažkur turi atkeliauti. Tačiau pirminė idėja ir buvo ta, kad mums yra būtina sukurti virtualią struktūrą, kuri turėtų ir fizinį adresą. Kam griauti tai, kas jau pastatyta. Norėjom to projekto, tos būsimos ar įsivaizduojamos mokyklos centrą įkurti Berlyne, bet visą mokslą ir jo formas pagrįsti ne fizine vieta, o koncepcija. Žmonės neturi būti prisirišę prie institucijų, jie gali važinėti arba gali sėdėti namie.

Ši mintis labai atitinka aktualią Berlyno kūrybinio kapitalo veikimo principus…

Galiu kirsti lažybų, kad bent pusė Berlyne kūrybiškai dirbančių žmonių kuria ne tik Berlyno rinkai.

Todėl Berlyną ir pasirinkote?

Norėjome visiškai naujos konfigūracijos, centro, kuris niekam nepriklausytų. Tikslas buvo viską išcentralizuoti. Ir tai jau vyksta, bet lėtai.

Bet Berlynas taip pat yra tam tikras institucinis centras, tik virtualaus pobūdžio. Virtualų pobūdį įgijusio meno pasaulio centras.

Gali būti. Nežinau iš ko, bet žmonės čia kažkaip gyvena. Darbo tai čia nėra.

Vis dėlto iš to ką sakai aiškėja, kad kažkur projekto kūrėjų mintyse buvo tam tikros „tobulos“ akademijos vizija. Tokia siekiamybė, siekis surasti modelį, tinkantį dabartiniam laikui ir žmonėms ar akademinėms struktūroms, institucijoms, kokie jūs esate…

Be abejo. Mes pradėjome labai konkrečiai, nuo Bolonijos proceso. Ir lyginom situacijas įvairiose meno mokyklose, nebūtinai dalyvavusiose projekte. Ieškojome atsakymo į klausimą, kodėl šis procesas ir jo siekis išlaisvinti studentus iš meno mokyklų nefunkcionuoja. Tokia mūsų vizija ir buvo – pagerinti Bolonijos procesą. Iš pradžių juo remtis, paskui – nesiremti, suprasti esamus trūkumus ir padaryti pakeitimus sistemoje, kad ji veiktų. Didžiausia jos problema yra tai, kad sistema nėra lanksti, nėra jautri naujovėms, ir mokyklos nelabai jos jaučia. Ypač Vokietijoje – čia jos nelabai nori pereiti į Bolonijos formatą.

Vadinasi, grįžtant prie to, ką kalbėjome apie naująsias technologijas, galime sakyti, kad pati su konkretaus institucijos konteksto fiziškai nesusijusios meno akademijos forma yra nauja technologija.

Manau, kad galime. Na gerai, galime sakyti, kad nieko naujo čia nėra. Pasaulyje yra milijonai virtualių, tik elektroniniame pasaulyje veikiančių, mokyklų pavyzdžių. Tačiau mes norėjome turėti sienas, tik prie jų neprisirišti.

Manai tie virtualūs pavyzdžiai veikia sėkmingai?

Man virtualių mokyklų neužtenka. Manau, kad socialinis aspektas yra labai svarbus. Žmonės su žmonėmis turi šnekėtis fiziškai, kitaip dalykai išsigimsta.

Kaip pats vertini tai, kaip lietuviškame meno edukacijos kontekste susidorojama su socialinės terpės būtinumu, ar ji skatinama?

Manau kad atskirtis tarp studento ir dėstytojo yra gana stipri. Nesakau, kad to nėra Vokietijoje ar Prancūzijoje. Tačiau naujasis mąstymas yra interaktyvesnis. Profesoriai neturėtų vengti su studentais bendrauti kavinėje, nes tokio bendravimo metu gimsta nauji rakursai, koncepcijos, idėjos. Bet visur yra išimčių.

Kalbėdamas apie projektą atrodai patenkintas. Vis dėlto ar gali atskleisti, gal kas nepasisekė, kaip planuota?

Žinoma, problemų visada būna. Ko nepavyko padaryti kaip buvome planavę – tai, kad projektą norėjome baigti nauja magistro studijų programa. Bet nepavyko dėl techninių priežasčių. Mokyklose sistemos viena nuo kitos labai skiriasi, tad nespėjome programos įdiegti laiku. Vis tiek reikia spėti studentus priimti, ir pan. Ta programa būtų buvusi bendra trijose mokyklose. Aš net buvau suprogramavęs puslapius internete, kur būtų buvę galima registruotis į tą mokyklą.

Kuo ji būtų buvusi kitokia?

Tai būtų darbas tarp trijų institucijų. Būtų galima mokytis pas visų šių institucijų profesorius, studentai būtų laisvesni.

Bet tai būtų jūsų indėlis į Bolonijos proceso įgyvendinimą.

Na taip, būtų šioks toks atnaujinimas. Proceso pastūmėjimas į dar labiau migruojantį, mobilų variantą. Tačiau tai nebuvo pagrindinis tikslas. Tikriausiai būtume pasiekę, jei būtume koncepcijoje jį suformulavę.

Kitas nepavykęs dalykas, tiesa, pagal aprašymą įvykdytas, tačiau neatitikęs mūsų lūkesčių, buvo „antrojo gyvenimo“ (angl. second life) platforma. Kitaip tariant, mokykla antrojo gyvenimo erdvėje. Bandėme virtualų pasaulį sujungti su fiziniu, tačiau tai nepasiteisino.

O projekto sėkmė, manau, yra tai, kad jo pagrindu galima bus dirbti toliau. Nusprendėme, kad naujos magistro studijų programos kurti neverta, jų ir taip prikurta milijonas. Įvairios mokyklos, universitetai mėgina įgyvendinti dalį mobilumo sistemoje, o mes norime daugiau. Mūsų tikslas ne sukurti naują instituciją, o kiek įmanoma daugiau decentralizuoti.

Tiesa, visada norisi daugiau nei pavyksta įgyvendinti, nei pajėgi fiziškai. Tačiau skaitant studentų interviu akivaizdu, kad galimybė bendrauti su savo kolegomis iš kitur jiems padeda. Kultūros juk skiriasi, tad ir jų susikirtimas pozityviai veikia kūrybinius procesus.

Tai ir yra galimybės išeiti į kitą kontekstą logika…

Daug žmonių dirba su tradicinėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, piešia. Ypač prancūzai – jie piešia komiksus. Technologiniai įrankiai jiems visai nepažinti. Tačiau būnant šalia jų, tarkim, matant vokiečių kemperį, prigrūstą įvairiausios technikos, sensorių ir pan., jiems taip pat kyla naujų minčių, nauja logika, naujas rakursas.

Ir pabaigai – sakyk, kuo lietuvių studentai skyrėsi nuo užsienio kolegų?

Projekte dalyvavusiems lietuviams akivaizdžiai buvo svarbi apčiuopiama forma. Tiesa, vienos kelionės metu visi išbandė sensorius. Tačiau apibendrinus vis tiek forma jiems atrodė svarbiausia. Tarkim, vienoje sendaikčių parduotuvėje jie rado seną juostinį magnetofoną, jį išardė, sukonstravo visiškai naują formą,    pakabino objektą, ir jis groja. Kitas pavyzdys – susiūtos kemperio užuolaidos ir iš jų padarytas šautuvas. Kita vertus, dalis lietuvių studentų dirbo su aplinkos garsų įrašymo metodika (ang. Field recordings). Įrašinėjo garsus gamtoje ir iš jų kūrė muziką. Tai – pakankamai pažangu ir įdomu. Vokiečiai, pavyzdžiui, naudojo ypač daug elektronikos.  O kiek kūrinių buvo sukurta kelionių metu, ir suskaičiuoti sunku.

Su parodos dalyvių darbais galite susipažinti čia.

Projektą „Migruojančios meno akademijos“ iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007“.

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Kultūros kontaktų biuru Lietuvoje.

Akimirkos iš parodos atidarymo, konferencijos bei ekspozicijos vaizdai:

Dainius Meškauskas. Radijo tyla, 2009 – 2010

Monika Lipšic. Psichogeografija: eskizai / ištraukos, 2009

Malgorzata Calusinska. Gruppensterben, 2009

Aistė Viršulytė. 7,1 m² privatumo, 2010

Allan Gretzki. Vabzdžių kolekcija, 2009

Jokūbas Čižikas, Domas Rūkas. The Sonic Boomers, 2010

Andrej Vasilenko. Klaipėda – Vilnius – Klaipėda, 2009 – 2010

Iria Fafián. Automatiniai peizažai, 2010

Laura Popplow. Detourize! 2009

Manuela Serra, Daniele Spiga. Mobilumas, migracija, turizmas…Žmonių, kultūrų ir idėjų srovės, 2009

Nuotraukos: Andrej Vasilenko, Domas Rūkas, Vaclovas Nevčesauskas.