Vienos Kunsthalėje – Jono Meko filmas-instaliacija "Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas"

Nuo spalio 8-osios iki 2010 metų vasario 7 dienos Vienos Kunsthalėje veikia šiuolaikinio meno paroda „1989. Istorijos pabaiga ar ateities pradžia?“, skirta prieš dvidešimtmetį Vidurio ir Rytų Europoje įvykusioms politinėms permainoms. Parodoje pristatyti trisdešimt septynių menininkų darbai, kuriuose  ieškoma aktualių metaforų ano meto įvykių kontekste. Vienas parodos akcentų – Jono Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“. Bene penkias valandas trunkantį keturių dalių filmą Jonas Mekas sumontavo iš 1989-91 metais jo paties perfilmuotų Amerikos televizijos informacinių laidų. Šis filmų kūrėjo darbas atveria plačias interpretacijos galimybes: vieni jame mato meno kūrinį, antri ištikimai laikosi eksperimentinių filmų linijos, na, o tretiems tai – dokumentinis, nostalgiškus jausmus sukeliantis pasakojimas.

Filmas – instaliacija

Keturių  monitorių video instaliacija „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ 2008 metais buvo pristatyta Niujorke Stendhal galerijoje. Panašų formatą pasirinko ir austrų kuratoriai, Jono Meko filmas Vienoje eksponuojamas kaip vieno ekrano instaliacija. Pasak Kunsthalės direktoriaus ir parodos kuratoriaus Geraldo Matt, Jono Meko filmas  kvestionuoja požiūrio iškraipymą žiniasklaidoje. Jame analizuojamas vaizdų, susijusių su istoriniais įvykiais, srautas ir žiniasklaidos reikšmė istoriniame kontekste. Vaizdinės informacijos gausa bei filmo trukmė perteikia istorinių įvykių svarbą ir jų sampratos sudėtingumą. Norint geriau suprasti Jono Meko kūrinį, nevalia pamiršti, kad filmas trunka 4 valandas ir 46 minutes ir kad televizijos informacija visada gali būti panaudota manipuliacijos tikslams. Žiūrovams pateikiami realūs vaizdai, tačiau tikroviškumo aspektas turi ribas.

Trečioje filmo „Lietuva ir Sovietų Sąjungos žlugimas“ dalyje lyg netyčia įterpiama animacinė „Amoco ultimate Premium“ variklio reklama. „You give me quality, I give you performance“ (aut. vert. „Man – kokybė, Jums – galia (performansas)“), – sako linksmas variklis. Šis vos pastebimas intarpas gali būti interpretuojamas, kaip žiniasklaidos metafora. 1989 metų įvykiai tapo puikia informacine medžiaga („kokybe“) žiniasklaidos „performansui“. Galima teigti, kad tik šių istorinių įvykių dėka Lietuva susilaukė JAV televizijos dėmesio. Tai buvo bene labiausiai vykusi reklamos kompanija nepriklausomos Lietuvos istorijoje.

1989-ieji, kaip ir dauguma XX -ojo amžiaus antrosios pusės įvykių, buvo, visų pirma, žiniasklaidos sensacija. Parodoje pristatomi dar du darbai medijų tema – įžymioji pietų koriejiečio Nam June Paik 1984 metais sukurta satelitinė instaliacija „Labas rytas, pone Orwell“ („Good morning Mr. Orwell“) bei čekų menininko Harun Farocki dokumentinis filmas apie Rumunijos diktatoriaus Nikolajės Čaušesku valdžios pabaigą, kuriame palyginami asmenine kamera nufilmuoti kadrai ir televizijos reportažai.

Dovydo ir Galioto kova amerikietiškai

Filmo autorius tarsi lieka įvykių užkulisiuose. Nors ir nematomas, jis, be abejonės, yra vienas personažų, kurio emocinis artumas su Lietuva užkoduotas jo paties veiksmuose. Įsitempęs, su dideliu susikaupimu jis filmuoja televizijos laidas, net ir įkyriai skambantis telefonas nepajudina jo iš vietos. Tai, kas vyksta televizoriaus ekrane, nematomam veikėjui yra kur kas svarbiau nei bendravimas su aplinka. Jis komentuoja, perjunginėja kanalus, reguliuoja garsą, priartina, atitolina kamerą, tildo šėlstančius vaikus, prašo saviškių paduoti bateriją, nes pats negali pasitraukti iš „įvykio vietos“.

Nors autorius ir įsileidžia žiūrovą į savo asmeninę erdvę (kartais girdimi žingsniai, praveriamos durys, raktų žvangėjimas, muzika, vaikiškas krykštavimas), tačiau šeima, kaip ir jis pats, išlieka šešėlyje. Veiksmo centras yra televizorius – vienintelė akis į pasaulį, vienintelis ryšys su Lietuva. Televizorius tampa filmo personažu, pasakojančiu istoriją apie Jungtinės Amerikos valstijas, lyg dievą, stebintį Dovydo (Lietuvos) ir Galioto (Tarybų Sąjungos) kovą ir nesiryžtantį pripažinti Dovydo pergalės, nors šis pusę amžiaus gludintu akmeniu jau mirtinai sužeidė Galiotą.

Pats Jonas Mekas siūlo filmą žiūrėti „kaip graikišką dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus, vienos tautos nepalaužiamo noro būti laisva, Olimpo dievams juos remiant kovoje prieš Jėgos ir Smurto karalystę. Dramos veikėjai – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės”. Šis pasiūlymas neįpareigoja žiūrovo, atvirkščiai, jam suteikiama laisvė jausti, analizuoti, prisiminti. Kiekvienas parodos lankytojas interpretuos šį darbą savaip, bet patys sentimentaliausi žiūrovai turbūt būsime mes –  lietuviai. Kolektyvinėje atmintyje ryškius pėdsakus palikę Baltijos kelio, laužų prie parlamento, sausio 13-osios nakties vaizdai kiekvieną šiuos įvykius išgyvenusį (beje, daugelį taip pat prie televizorių ekranų) žiūrovą sugrąžins į netolimą praeitį. Tai, ką prieš dvidešimtmetį ne kartą matėme per LRT, fragmentiškai pasikartoja ir šiame filme, bet tai – amerikietiška istorija, ta pati drama, tik režisierius – kitas.

Rita Valiukonytė.

Foto: Vidas Biveinis.