Vidmanto Ilčiuko paroda „Pleneras“ galerijoje „Vartai“

Spalio 12d., trečiadienį, 18 val. galerijoje „Vartai“ (Vilniaus 39, LT-01119 Vilnius) atidaroma Vidmanto Ilčiuko paroda „Pleneras“. Parodos kuratorė – Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Vidmantas Ilčiukas – vienas iš konceptualių, savitą braižą ir temas turinčių fotografų, kurio kūryba – ir žinoma, ir nepažinta. Spalio 12 d. galerijoje VARTAI atidaromoje V. Ilčiuko personalinėje parodoje „Pleneras“ pristatomi 2003‑11 metais sukurti darbai, kuriuos vienija mąsli, egzistencialistinė nuotaika ir keistas, savireflektyvus humoras.  V. Ilčiuko kūrybą ženklina kontrastai, autorius tarsi mindžioja ribą tarp gyvenimo ironijos ir to, kas trapu, žmogiška, tačiau kartu amžina.

„Pleneras“ – antroji Vidmanto Ilčiuko personalinė paroda galerijoje „Vartai“. Jos pavadinimas žymi ne malonios kūrybinės išvykos į gamtą rezultatų pristatymą, bet  menininko žiūrėjimo į aplinką būdą, bandymą užčiuopti jos kaitos pulsą, laiko ir žmogaus paliktus įspaudus.  Tačiau tame jokios lyrikos – vienu metu autorius yra  ir stebėtojas, ir  pats šią poziciją ironizuoja.

Fotografijų serijoje „Miestas“ (2003-04) V. Ilčiukas fiksuoja Vilniaus senamiesčio architektūros atspindžius, pagautus purvinuose viešojo transporto stotelių, langų stikluose ir kitokiuose blizgiuose paviršiuose. Tai aliuzija į Franzo Kafkos apsakymo „Pataisos darbų kolonijoje“ motyvą, kai pasmerktajam ant nugaros rašomas nuosprendis, o stebėtojai skaito jį būdami kitapus stiklinės sienos. Klampioje tamsoje skendinčios Vilniaus gatvės ir skersgatviai su išblukusia architektūra, minkšti kontūrai ir duslios spalvos bei brutalūs stikle išraižyti įrašai bei grafitai – tai laike įkalinto miesto  nugaros paviršius.

Eksperimentiniame videofilme „Pleneras“ (2004) menininkas buitine kamera fiksuoja kelionę senamiesčiu, suliedamas vaizdą taip, kad jis tampa panašus tapybą. Šis veiksmas yra daugiasluoksnis. Video sukūrimo laiku daugelis žavėjosi šia medija ir į ją iškeitė tapybą. Todėl žinant, kad V. Ilčiukas baigė tapybos studijas, žaidimas kamera yra saviironiškas.

Fotografinė instaliacija „Slėpynės“  (2005) susideda iš, autoriaus žodžiais tariant, „pašposavimų“ su močiute. Kai senolei sukako 100 metų, menininkas inscenizuodavo įvairias situacijas, kuriose ją fotografavo. Anot autoriaus, „Slėpynės“ – tai bandymas kalbėti apie laiko, reiškinių ir prasmių sąlygiškumą. Šie asmeniški fotografiniai pokalbiai su močiute kartą jau buvo eksponuoti labai neįprastoje vietoje – laidojimo namuose, atsisveikinimo proga. Ritualo dalimi tapęs meno objektas tarytum ištirpo ir jame pasislėpė.

Gyvenimo ir mirties paradoksų temą menininkas tęsia fotografijų serijoje „Miškas“  (2011). Miškas tarsi pabėgimo ir išsivalymo zona, tačiau tuo pačiu, jame slypi ir kažkas bauginančio. Tai vieta, kurioje aiškiausiai pajuntama, kad gyvybė yra tokia pat gąsdinanti kaip ir mirtis.

Vidmantas Ilčiukas gimė 1957 m. Vilniuje. 1975–1981 studijavo Vilniaus dailės akademijoje tapybą. Nuo 1988 m. Lietuvos dailininkų sąjungos, nuo 2000 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2003 m. pelnė prestižinį Henkel meno apdovanojimą.

Paroda veiks iki lapkričio 5 d.