Valentino Antanavičiaus personalinė kūrybos paroda „Titanike“

Kovo 2 d. 17.00 val. Vilniaus dailės akademijos II aukšto ekspozicijų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma Valentino Antanavičiaus personalinė kūrybos paroda.

Akademiškai apie Valentiną Antanavičių

1962 m. baigęs LTSR valstybinį dailės institutą, Valentinas Antanavičius tik apie ketvertą metų mėgino žengti koja kojon su oficialiu menu. Suvokęs, kad šisai neatitinka nei idėjinių, nei meninių jo nuostatų (arba atvirkščiai), dailininkas nuo to meno nusigręžė. Maždaug nuo 1967 m. į oficialias tapybos parodas tepakliūva vienas kitas antraeilis jo darbelis, o geriausieji kūriniai arba demonstruojami pusiau nelegaliai (įvairiose įstaigose, butuose rengiamose parodose), arba glūdi dirbtuvėje. Viešajame dailės gyvenime Antanavičius šiuo metu daugiausia dalyvauja demonstruodamas ekslibrisus ir akvareles. Beje, jo ekslibrisai dažnai pakliūva į parodas užsienyje (mat, ten juos galima nusiųsti paštu). Laikytina, kad dailininkas, sukurdamas naujoviškų gero lygio knygos ženklų, nemažai prisidėjo keičiant ekslibriso sampratą. Šiek tiek padirbėta ir scenografijoje.

Apie 1977 m. Antanavičius imasi tapyti inteligentų portretus. Ketvertas jų demonstruojami 1978 m. Vilniaus tapybos trienalėje ir susilaukia oficialaus pripažinimo. Portretinė kūryba (nors drauge tebekuriami ir kitokio pobūdžio darbai) tęsiasi iki 1985 m., ji įsileidžiama į oficialias parodas gana noriai, tačiau parodyti pagrindinius neportretinius savo darbus autorius tegali tik 1986 m. personalinėje parodoje.

Nuo savo kūrybinės karjeros pradžios iki dabar dailininkas labiausiai mėgsta tapybos ir asambliažo technikas. Tiesa, jo asambliažas nėra grynas: jis dažniausiai irgi kombinuojamas su tapyba. Taip pat, kurdamas asambliažus, autorius paprastai nepabėga nuo tradicinio paveikslo stačiakampio, nevengia rėmų. Kaip žinia, septintame – aštuntame dešimtmečiais (o ir vėliau) asambliažas nebuvo populiarus lietuvių dailėje, ir tik du autoriai – Vincas Kisarauskas bei Valentinas Antanavičius – plačiai naudojosi šia technika. Objektai, Antanavičiaus imami asambliažams, kito: maždaug iki 1980 m. dominavo fabrikinės gamybos daiktai ir jų fragmentai (mechanizmų dalys, plastmasinės lėlės ir pan.); vėliau pradeda imti viršų rankų darbo artefaktai, daugiausia – liaudies buities reikmenys, valstiečių darbo įrankiai (mediniai). Tačiau abiem atvejais autorius akcentuoja daikto susidėvėjimą, šiukšliškumą, destrukcijos požymius.

Ir tapybos, ir asambliažo technika suskurtuose Antanavičiaus paveiksluose pagrindinė vieta tenka figūrai. Tai labai savotiškas padaras, pusiau žmogus, pusiau – gyvis. Anomališka, antagonistiška jo struktūra, kaip ir apskritai dailininko mėgstamas oksimorono principas, yra bene pagrindinis dramatiškos, tačiau drauge ir ironiškos, daugelio jo paveikslų dvasinės atmosferos šaltinis. Čia dar derėtų paminėti pasitelktus nykte sunykusius daiktus, nejaukias spalvas, „negrabią“ tapseną ir pan. Pastarųjų metų darbuose dramatizmo dozė kiek mažesnė.

Dailininko kūryboje tarsi susitinka senoji ir modernioji dailė. Pavyzdžiui, kai kuriuose jo paveiksluose itin akivaizdi ikonų kompozicinė struktūra; galima aptikti ir kitokių analogijų su senaisiais meistrais. Antra vertus, čia ryškūs ekspresionizmo, dadaizmo, siurrealizmo bruožai, tokių dailininkų, kaip kad Picasso, Moore, Magritte, Duchamp, Rouault, Bacon ir kt. įtaka.

Septintame – aštuntame dešimtmečiais Antanavičius ne kartą lankėsi Lenkijoje. Čia jį žavėjo Hasior ir Kantor kūryba, čia jis pamatė ikikolumbinės Amerikos dailės parodą; neabejotina, kad tai irgi paveikė jo meninę mąstyseną. Pastaraisiais metais dailininkas vis dažniau atsigręžia ir į lietuvių liaudies dailę. Be to, pasak jo paties, jį smarkiai įtakojo ir grožinė bei filosofinė literatūra: Swift, Kafka, Faulkner, Ionesco, Beckett, Camus, Freud…

Pagal Jungo klasifikaciją Antanavičius, žinoma, laikytinas „fantastiniu“ dailininku. Tačiau daugelis jo fantazijų nesunkiai susišaukia su sovietine tikrove. Todėl dalis dailininko paveikslų gali būti interpretuoti ne tik filosofiškai, mitologiškai, bet ir politiškai. Pastaraisiais metais autorius nevengia suteikti savo kūriniams pavadinimus, keliančius politines asociacijas. Žinoma, reikia pabrėžti, kad tai nėra spekuliacija, nes atitinkama medžiaga, sugestijuojančia politinę darbų interpretaciją, jis naudojosi nuo pat savo meninės karjeros pradžios.

Valentinas Antanavičius laikytinas vienu lietuvių dailininkų, kuris tvirtai rėmėsi tam tikrais 20 a. modernizmo principais ir suautentindamas negrąžinamai įvesdino juos į lietuvių kultūrą. Jis, eksploatuodamas vadinamąją „bjaurumo estetiką“, daug prisidėjo, kad žiūrovo sąmonėje atsiskirtų vaizduojamojo objekto ir paveikslo grožis. Jo rizikingi „žaidimai“ padėjo įveikti pernelyg sakralizuotą meno sampratą. Galiausiai, šis dailininkas sugebėjo sukurti daugiasluoksnių paveikslų, kuriuose koegzistuoja aktualiosios, paviršinės ir giliosios, archetipinės prasmės.

Alfonsas Andriuškevičius

(Publikuota: Valentinas Antanavičius. Katalogas. Sudarytojai Alfonsas Andriuškevičius ir Valentinas Antanavičius. Vilniaus šiuolaikinio meno centras, 1996)

Paroda veiks iki kovo 12 d.

Iliustracija: Valentinas Antanavičius „Aktyvistė“, 2010.