Trys naujos parodos galerijoje „Arka“

Vasario 3 d., antradienį, LDS galerijoje „ARKA” vyks trijų naujų parodų atidarymai:

18 val. atidaroma Raimondos   Jatkevičiūtės   Kasparavičienės skulptūros ir tapybos paroda „Pasikartojimai”.

Kaip teigia pati autorė, „Skulptūros ir paveikslai. Žmonės ir vaizdai. Parodoje jie susijungia į vieną visumą. Vieni kitus pratęsia ar papildo. Paroda man – dar vienas meno kūrinys. Vyksmas, kai  darbai atsiduria visi vienu metu vienoje erdvėje. Dabar tai vyksta Arkos galerijoj. Čarlis Čaplinas, tapytoja Aistė, net dvi Aistės, Bruklino tiltas ir nedidukė geležinkelio stotis prie Hudzono upės, kažkur netoli Niujorko. Ir dar keletas motyvų, vis grįžtančių į mano paveikslus, virstatančių skulptūromis. Todėl parodą pavadinau „Pasikartojimai“. Kodėl Čarlis Čaplinas? Gal tai gali pasirodyti keistoka, bet tik kol nepamatai gyvai. Realybėje viskas netgi labai savo vietoje.”

18.30 val. atidaroma AQUA 12 grupės akvarelės darbų paroda „Skaidrumo palie(s)ta”.

„AQUA 12” – Eduardo Urbanavičiaus (1931 – 2008) 1994 m. įkurta grynosios akvarelės grupė. Jos nariai – geriausi akvarelės meistrai iš visos Lietuvos, atstovaujantys Vilnių, Kauną, Šiaulius, Alytų.  Pasirinktas „AQUA 12”  pavadinimas reiškia dominuojančios medijos akvarelėje – vandens – idėją, 12 – simbolišką apaštalų, metų mėnesių, darnos skaičių.

Nors grupė pagrindiniu kūrybos tikslu skelbia „grynosios“ akvarelės technikos išsaugojimą, o menininkų, pasišventusių šiai tapybos šakai, nėra daug, grynoji akvarelė nėra populiari ir todėl akvarelės parodos tampa itin svarbios. „AQUA 12“ sėkmingai neša E. Urbanavičiaus iškeltą skaidrumo „vėliavą“, kaip meninės meistrystės įrodymą, dažnai rengia grupės parodas.

Akvarelei prisiekę menininkai domisi aktualiomis tendencijomis, labai nuoširdžiai sutinka dalytis tradicinės technikos meistrystės žiniomis su jaunuomene. Paroda  įdomi savo turiniu ir įvairių kartų autorių braižu.

Akvarelė (iš lot. Aqua – vanduo) – tapybos technika, kai liejama vandenyje tirpstančiais, itin skaidriais dažais. Akvarelė, daugelį šimtmečių buvusi tik eskizinė technika, pilnavertės tapybos šakos statusą įgavo Anglijoje 1805 m., įkūrus Karališkąją akvarelininkų draugiją, paskatinusią jos savarankiškumą, populiarumą. Tuo pačiu metu pradėta polemika – kokia turi būti grynoji akvarelė? Be neskaidrių pigmentų priemaišų? Ar reikia atskirti grynąją akvarelę nuo vandeniu skiedžiamų dažų grupės?

Neabejojant galima sakyti, kad akvarelė iš visų tapybos technikų yra pati ekologiškiausia, tausojanti gamtą.  Meistriškai atlikti akvarelę reikia laiko: idėjos įgyvendinimo eigai apmąstyti, nusiteikti „švariai“, kūrybingai būsenai ir „lengvai rankai“, improvizuoti, sukuriant keletą darbo variantų (net ir vienas netinkamas potėpis – nepataisomas).

Lietuvoje ypatingi pradininkų nuopelnai akvarelės srityje tenka K. Sklėriui ir J. Buračui. Lietuviškos akvarelės pakilimas siejamas su pirma respublikine akvarelės paroda (1964 m.) bei žinomų tapytojų A. Petrulio, L. Tuleikio, E. Urbanavičiaus šia technika kurtomis kompozicijomis. Pabaltijo akvarelės trienalės sąlygojo aukšto meninio lygio kūrybos rezultatus. Šiuo metu akvarelininkus pasitempti skatina E. Nalevaikos organizuojamos „Baltijos tiltų“ akvarelės bienalės, rengiamos Kaune.

Parodos kuratorė Saulė Urbanavičiūtė.

19 val. pristatoma tapybos paroda „Šviesos spalva” Lietuvių dailininkų plenere Italijoje sukurti darbai.

 Parodos veiks iki vasario 21 d.