2015 03 25

transmediale & CTM. Festivaliai-sesės Berlyne

Tautvydas Bajarkevičius

Šių metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje Berlyne įvyko du tarpusavyje glaudžiai susiję festivaliai, organizatorių grakščiai vadinami „festivaliais-sesėmis” (angl. sister festivals): meną, kultūrą ir technologijas į bendrą kontekstą suvienijantis festivalis transmediale ir garso menui bei įvairiai šiuolaikinei muzikai skirtas festivalis CTM (angliška festivalio paantraštė sunkiai išverčiama: Festival for Adventurous Music and Art). CTM pavadinimas yra ankstesniojo festivalio pavadinimo club transmediale santrauka – keletą metų jis buvo integrali transmediale festivalio dalis. Nepaisant to, kad club transmediale iš tiesų esama nemažai „klubinėjimo” elemento, jo statusas toli gražu niekada nesiribojo pramoginiu after party po rimtosios programos. Festivaliams atsiskyrus ir ėmus formuluoti savarankiškas temas, club transmediale pavadinimas suabstraktėjo iki abreviatūros CTM. Nors abiejų festivalių pobūdis, specifika, tematika, įvykių vietos ir programos struktūra ganėtinai skiriasi, nereikia ypač gilaus įžvalgumo idant pamatytume tam tikras paraleles – temines, estetines, diskursyvias, stilistines ar aktualijomis paremtas (nors šios paralelės ne visad tiesioginės). Lyginant su festivaliu-sese, CTM kur kas labiau domisi tam tikra šiuolaikiško audiovizualumo estetika (čia galima kalbėti ir daugiskaita), vis sunkiau sučiuopiama jos formų plastika, besiskleidžiančiu sceniniu performatyvumu. Tuo tarpu su technologijomis sietinų socio-kultūrinių problemų laukas bei jų polemiška, dalyvavimu ir įsitraukimu paremta, meninėmis praktikomis praturtinta, kritinė, analitiška apžvalga – tai jau ilgametė festivalio transmediale prerogatyva.

Abu festivaliai visada pasižymėdavo pagaviomis raktinėmis frazėmis, lakoniško slogano galia atveriančiomis duris į įvairiomis kryptimis besišakojančius „teminius parkus”. Šių metų transmediale burtažodis – Capture All. Jis nusako situaciją, kai mus supanti aplinka vis labiau paklūsta absoliutaus, kone totalinio fiksavimo logikai – tad vis daugiau kasdienio gyvenimo sferų yra smelkiamos iki mikro lygmens susmulkėjusio panoptikumo (jeigu vis dar galime naudoti šią jau klasikine tapusią filosofinę sąvoką). Socialinės tikrovės choreografiją nemaža dalimi orkestruoja duomenų srautai, tam tikri algoritmai, sąmoningai ar pasąmoningai veikiantys ir mūsų tapatumą, peržengiantys mūsų kaip subjektų autonomijos ribas. Panašu, kad turime reikalą ne tik su pragmatinio, socialinio, kultūrinio lygmens problematika, bet ir rimtais ontologiniais klausimais. Įdomu tai, kad tai klausimai, kuriuos dėl įvairių priežasčių ne taip paprasta artikuliuoti. Viena iš priežasčių, vis dėlto, yra gana paprasta: tai žodyno, ar, tiksliau, žodyno trūkumo problema. Kita, su tuo susijusi, problema yra ta, kad nepastebimai susiduriame su situacija, kai į itin kompleksiškas problemas, kylančias sąveikaujant labai skirtingos prigimties veiksniams, tegalime pažvelgti iš gana fragmentiškų perspektyvų. Paralelizmai, tinklai, itin specializuotos žinios, kultūrinės skirtybės, kasdienių įpročių skirtumai, skirtingų disciplinų kalbos, aukštosios technologijos, rafinuotos struktūros ir besiplėtojančios infrastruktūros, sudėtingos sistemos, etiniai ir politiniai klausimai – visa tai sąveikauja tarpusavyje, ko gero, tik mūsų laikui būdingu intensyvumu.

transmediale – šiemet kuruojama Daphne Dragonos, Kristofferio Gansingo, Roberto Sakrowskio, Marcelio Schwierino – pasinėrė į pačią šios problematikos šerdį imdamasi kelių kritinio diskurso strategijų. Pirmiausia tai vizuali, problemiška, neretai žaisminga ir patraukli vienos ar kitos temos eksplikacija pasitelkiant šiuolaikinių technologijų kalba į suvokėją besikreipiantį vizualųjį meną. Turiu omenyje parodas ir filmų peržiūras. Antra, tai akademiniam tonui artimiausia konferencinė diskusijų programa, pristatanti platų teorinių refleksijų, specializuotų kontekstų ar savotiškų atvejo studijų spektrą. Trečia, tai aktyviu įsitraukimu paremtos teminės kūrybinės dirbtuvės, šiemet akcentuojant biopolitikos, kiberfeminizmo, urbanistinių bendruomenių, kūrybiško programavimo ir kitas temas. Na ir ketvirta, tai festivalio socialiai aktyvią poziciją iliustruojantis institucijų ir iniciatyvų bendradarbiavimo tinklas, tampriai susiejantis festivalį su visa Berlyno meno scena. Šią strategiją įgyvendino programa Vorspiel, prasidėjusi dar kelias savaites prieš festivalį ir susidariusi iš parodų, performansų bei kitų meninių įvykių įvairiose su festivaliu bendradarbiavusiose galerijose ar kitose šiuolaikinio meno erdvėse.

Festivalio paroda Capture All autonomijos sąlygiškumą ir atskirus vienius skiriančių sienų perregimumo būvį iliustravo jau savąja architektūra: kiekvienas iš menininkų darbų turėjo savo atskirą teritoriją, nuo kaimyninių erdvių atskirtą tankaus perregimo tinklo sienomis. Tad izoliuotąsias „juodąsias dėžes”, tokias įprastas videodarbams, pakeitė sporto aikštelėms būdingu šriftu sunumeruotos erdvės, kuriose būdamas galėjai matyti, kas eksponuojama gretimose. Toks gana ambivalentiškas, susimąstyti verčiantis žaismingumas persmelkė visos parodos nuotaiką. Viena vertus, dažnas darbas masino išoriniu vizualiu patrauklumu, susijusiu su šiuolaikine skaitmenine kultūra ir jos fantazmais, tuo pačiu artikuliuodamas ir kritinius akcentus bei atverdamas distopines perspektyvas. Absoliutus privatumo atsisakymas tampant asmeniu-korporacija, prekiaujančia asmeninio gyvenimo duomenimis (menininkės kuriama personažė deklaruoja siekį būti taip perregima, kad galiausiai taptų absoliučiai neįžvelgiama); į vieną animuotą tarsi plazminį skaitmenizuotą srautą susiliejantys emociniai, vizualiniai ir kitokios prigimties įspūdžiai; vizualaus atpažinimo technologijomis paremtas kūno dalių atvaizdų sugretinimas su kitų panašių vaizdinių srautu; atrinktos populiariausios kindle vartotojų frazės iš bestselerių klasika tapusių savipagalbos knygų; skaitmeninis orakulas, numatantis netolimos ateities horoskopą ir ironizuojantis šiuolaikišką duomenų valdymu paremtą determinizmą; hipotetiniai ir realūs duomenų karai; „nuo viršaus į apačią” nukreiptų skaitmenizuotų totalios valdžios piramidžių distopija – tai motyvai, pateikti sukuriant daugiau ar mažiau išplėtotus, šiuolaikine technologijų meno kalba perteikiamus naratyvus. Greta masinimo skaitmeninių technologijų potencialu ar piktnaudžiavimo jomis kritikos, parodoje nevengta ir dviprasmiškų subversijų, pastišo, ironijos, žaismingumo ir kitokio „fotogeniško” humoro. Vis dėlto, žibančios atrakcijos viliones gerokai stelbė gąsdinančio, ne visada plika akimi matomo, sunkiai sučiuopiamo, chaotiško, bet deterministiško, refleksijai nepasiduodančio totalumo šešėliai (ar net smegduobės).

Kiek kitokia buvo kviestinė paroda Time and Motion: Redefining Working Life, eksponuota kitoje HKW (Haus der Kulturen der Welt) erdvėje. Ji kur kas artimesnė įprastam vizualiųjų menų kontekstui. Nepaisant akivaizdžios socialinės tematikos, paroda pasižymėjo kiek monumentaliu vizualiu išraiškingumu, leidusiu ne tik kritiškai mąstyti, bet ir estetiškai kontempliuoti. Tai tikriausiai sąlygojo ir dideli darbų formatai, jų erdvus išsidėstymas. Pagrindinė tema – laikas ir žmogaus santykis su juo skirtingose situacijose, susijusiose su kasdiene disciplinuota veikla. Gal dėl to vizualiai paveikiausias parodos akcentas – didžiulis rausvos, juodos ir baltos spalvos audinio kilimas su jame išaustu idealistiniu, svajonę ar siekiamybę žyminčiu sloganu: 8 hours labour / 8 hours recreation / 8 hours rest. Kalbant apie darbo laiką įprastame socialiniame kontekste, dažniausiai apie jį mąstoma pasitelkiant kiekybinius, o ne kokybinius kriterijus. Šioje parodoje, atvirkščiai, susitelkiama ne tiek į tai, kaip organizuojamas ir paskirstomas laikas, bet kaip jis leidžiamas ir kaip jis veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Antai Oliverio Walkerio darbe One Euro gretinant 6 skirtingus atvejus iš skirtingų pasaulio kampelių, rodoma ne tik per kiek laiko, bet ir ką veikiant yra uždirbamas vienas euras. Tai, be abejo, yra socialinė kritika – kitaip ir negali būti, kai ironiškai sugretinami tokie kraštutinumai, kaip euras, uždirbtas per keletą sekundžių pasijuokiant iš anekdoto, ir euras, uždirbtas per valandą, dirbant saulės kaitroje žvilgsniu neaprėpiamuose laukuose. Tačiau tai kartu ir proga palyginti tam tikrą gyvenimo pilnatvės išgyvenimą: ten, sunkaus darbo ir mažo uždarbio slegiamose trečiojo pasaulio šalyse, vis dėlto gyvenimas dar daug kur slenka lėtai, dirbama ir ilsimasi remiantis ilgaamžiais įpročiais, santykis su gamta ir bendruomene vis dar neužkrėstas įvairiausių 21 a. „pirmaujančio pasaulio” karštinių ir neurozių. Kita vertus, šiuo atveju už kadro lieka ir kur kas nuožmesnės bei kur kas labiau išnaudotojiškos darbo sąlygos, kur tą patį finansiniu požiūriu skurdų laiką dar prislegia ir vergiškų kančių, neapykantos, alkio ir ligų chimeros.

Šiame socialiniame kontekste įdomiu rakursu pasirodo ir vizualaus meno klasiku tapusio menininko Tehching Hsieh darbas One Year Performance 1980-1981. (Time Clock Piece): menininkas visus metus kiekvieną praleistą valandą „atžymi” paspausdamas stacionarų komposterį ir nusifotografuodamas (vilkėdamas tą pačią uniformą ir metus nesikirpdamas plaukų). Kitų parodos darbų kaimynystėje čia aiškiai pasimato disciplinuoto, funkcijomis matuojamo laiko aspektas ir dažnai nepastebėtu liekantis jo santykis su būties, egzistencijos laiku, jo potencialu ir (ne)išsipildymais: su tuo, kaip senstame, keičiamės, kaip bandome sugauti sekundes, valandas ir minutes, kaip į jas įspraudžiame savo veiklas, siekius ir pareigas, bet jos, nors ir skrupulingai planuojamos bei skaičiuojamos, vis tiek it smėlio smiltys išbyra tarp pirštų, palikdamos efemerišką, fotografišką pėdsaką.

Tuo tarpu Tuur Van Balen ir Revital Cohen darbe 75 Watt rodoma gamykla Kinijoje, specialiai sukurta tam, kad gamintų visiškai nefunkcionalius daiktus (vieno vienintelio modelio). Šis, teturėdamas On ir Off mygtukus, o savuoju dizainu primindamas Made in China buities prietaisus, eksponuojamas parodos centre, ant pjedestalo ir yra vienintelis parodos objektas. Tuo tarpu videoprojekcijoje matome šį tą visiškai neįprasto: keletu rakursų filmuojama gamykla kartais ima priminti sporto salę, darbininkų vaidmenis atliekantys aktoriai – kiekvienas atlikdamas jam pavestą smulkią mechanizuoto proceso funkciją – atrodo tarsi šoktų ar žaistų. Beveik nuolat jie filmuojami taip, kad atsiskleistų kokia nors žavi jų asmenybės savybė ar žaisminga jų kūnų judesių choreografija. Tad čia galima įžvelgti bent jau dvilypę darbo reikšmių interpretacijos galimybę: viena vertus, tarsi vieno objekto On mygtukas įjungia visą monotonišką, mechanizuotą gamybos procesą, kurio laike skęstantis žmogus pats susilieja su daiktais ir funkcijomis; kita vertus – tarsi kokiame miuzikle šis procesas tampa stilizuota fantazija apie žaismingą, motyvuotą, ne tik mechaninę pramoninę, bet ir žmogiškąją įsitraukimo apykaitą stimuliuojantį konvejerį.

Visiškai kitokias laiko paskirstymo dilemas iliustruoja Ellie Harrison kūrinys Timelines. Tai menininkės pastanga detaliai registruoti, išskirstyti pagal veiklas, susisteminti ir grafiškai pavaizduoti paros laiką, gyvenant free-lancer’io gyvenimo būdą. Didžiajai daliai visuomenės besilaikant standartizuotų darbo, laisvalaikio ir poilsio laiko tvarkaraščių, free-lanceriai išsiskiria iš daugumos tapdami savo laiko šeimininkais. Tačiau iš šios išorinės laisvės kyla su asmenine disciplina susijusių laiko planavimo iššūkių. Šimtaprocentinė atsakomybė už savo veiklos rezultatus verčia nuolat balansuoti tarp dienotvarkės lankstumo ir poreikio jį suvaldyti personalizuotu tvarkaraščiu. Antraip gresia pačios įvairiausios su laiko planavimu susijusios krizės: neapskaičiuotas darbo krūvio ir jam skirto laiko santykis; polinkis nuolaidžiauti sau mažinant darbo laiką ar, atvirkščiai, besaikis jo didinimas; vadinamosios „pilkosios zonos” dienoje, kai neaišku, ar tai dar darbo, ar jau poilsio laikas (jis nei produktyvus, nei leidžiantis atsipalaiduoti); trumpalaikės ir ilgalaikės asmeninės veiklos perspektyvų nesuderinamumas; psichologiškai varginantis nerimas dėl nepastovumo ir kt. Tad free-lance modelyje laiko planavimas tampa svarbiu asmeninės veiklos dėmeniu. Ellie Harrison, smulkiai žymėdama praleistą laiką skirtingai nuspalvintomis atkarpėlėmis, puikiai iliustruoja savo paros laiko kompleksiškumą. Atkarpėlės iliustruoją laiką, skirtą meno praktikai, el. pašto tikrinimui, administracinio pobūdžio veiksmams, darbo susitikimams, darbui su kompiuteriu, fizinėms treniruotėms, buities darbams namuose, finansų tvarkymui ir kt. Laiko juostos gretinamos su atkarpomis, žyminčiomis aplinką, kurioje jis leidžiamas. Viena vertus, tai puikus asmeninis portretas – juk pagal dienotvarkę ir veiklas galima labai daug pasakyti apie žmogų ir jo įpročius. Kita vertus, tai inspiruojanti pastanga sukurti asmeninį laiko planavimo ar savianalizės modelį.

Programą Vorspiel, į festivalį įtraukusią įvairias Berlyno meno scenos institucijas, galerijas ir nepriklausomas meno erdves, galima traktuoti ir kaip socialinio bei kultūrinio bendradarbiavimo pavyzdį. Tarptautinei festivalio auditorijai, o ir patiems berlyniečiams besilankant skirtingais kontekstais operuojančiose erdvėse, įsikūrusiose skirtingose vietose bei praktikuojančiose skirtingus institucinius ar bendruomeninius veiklos modelius, naujoje perspektyvoje sušvinta Berlyno meno scenos žemėlapis. Štai, pavyzdžiui, besilankydamas Meno laboratorijos galerijoje, įsikūrusioje prestižiniame, ambasadų pilname kvartale Berlyno centre, patenki į nedidelę sterilią erdvę, kurioje pasitikusi galerijos darbuotoja maloniai, bet kartu oficialiai papasakoja apie keturis parodoje rodomus darbus, susijusius su biopolitika bei mikrobiologija. Pasijauti tarsi eksperimentinėje laboratorijoje, kurioje eksponuojamos dirbtinės žuvytės, genetiškai modifikuoti balandžiai ir skaitmeninis genų modifikacijų kodas. Paradoksalu, kad šiame kontekste taip pat rodomas jau aptartas kūrinys 75 Watts čia įgauna visiškai kitas, iracionalias ir distopines prasmines konotacijas nei vienoje iš centrinių transmediale parodų Time and Motion: Redefining Working Life. Meno galerija čia tampa erdve, viešajam diskursui atverianti specifinę šiuolaikinio mokslo problematiką, etinius klausimus, vizualiai išraiškingai perteiktus eksperimentų rezultatus. Ir visiškai kitokie dienoraštiški, biografiniai, intymūs, poetiniai pasakojimai atsiveria parodoje The Inner Acoustic nepriklausomoje menininkų galerijoje Errant Bodies, įsikūrusioje ramiame Prenzlauer Berg rajone – gyvenamųjų namų ir jaukių mažyčių kavinių apsuptyje. Tai atsitiktinis ir asmeninis sugretinimas – kiekvienas transmediale lankytojas, aktyviau dalyvavęs Vorspiel programoje, galėjo pasinerti į tik jam(-ai) vienam(-ai) susiklosčiusią vietų ir kontekstų polifoniją.

CTM festivalis taip pat vyksta keliose charakteringose Berlyno erdvėse ir šia prasme jame taip pat esama tam tikro kultūrinio bei psichogeografinio sąmoningumo – programa tarsi „išsidėsčiusi” po miestą savo specifiką atitinkančiose erdvėse. Tai kažkuria prasme kiek neutralizuoja ir į socialinį diskursą lengviau integruoja gana problematišką medijų – šiuo atveju, garso ir abstraktaus audiovizuamo – sensorinio, fizinio ir psichologinio poveikio tematiką, šių metų festivalyje pavadintą raktiniu sloganu Un Tune. Problematiška ji todėl, kad pasineriant į pačią šios tematikos šerdį nevengiama ir jos įvairovės spektro kraštutinumų: įvairių psichoakustinių patričių, su triukšmu ir trikdžiais susijusių kontroversijų. Regis, tai temos, kurios prieš keletą metų jau atrodė išsemtos, marginalinės ir ne itin aktualios, tačiau dabar vėl atgaunančios aktualumą kitais pavidalais ir kitoje šviesoje. Tiek pristatytose praktikose, tiek ir jas lydinčiame diskurse netrūko išplėtoto kompleksiškumo: buvo pristatyta kelių dimensijų audiovizualinių sistemų architektūra; kultūriniai, istoriniai, socialiniai ir netgi neurologiniai su muzika sietinos ritualinės ekstazės ir kitų psichodelinių patirčių tyrimai; toliau gilinamasi į įvairias asmenines tapatumo kvestionavimo ir transgresijos taktikas pasitelkiant muzikos estetiką, poetiką ir aplink ją formuojamą asmens mitologiją bei biografinį naratyvą. Įdomu, kad diskursas, į kurį galima žvelgti kaip į tam tikrą didesnių, universalesnių kontekstų periferiją, CTM organizatorių komandos ir dalyvių pastangomis integruojamas į tam tikrą dialogišką perspektyvą, siekiant polimorfiško socialinio bei kultūrinio sąmoningumo.

Svarbus akcentas festivalio CTM programoje taip pat yra paroda, šiemet pavadinta Un Tune Exhibition. Šį kartą joje nebuvo paprasta įžvelgti labai aiškią vienijančią temą. Galbūt dėl to, kad siekta kalbėti apie skirtingus dalykus skirtingomis priemonėmis ir garso, medijų bei vizualaus meno kalbomis, taip išskleidžiant tam tikrą reiškinių, vaizdinių, ar kategorijų, su kuriais imame nuolat susidurti, įvairovę ir tarsi juos apjungiant po vienu dideliu skėčiu. Čia galima aptikti stilizuotus video-klipą ar rekonstruotą dokumentiką bei santūrų situacionizmą primenančius socialinės retorikos ir poetikos pavyzdžius (Graw Böckler Speaking Synchroniously, Konrad Smoleński Energy Hunters, Zorka Wollny Songs of Resistance), paveiksliško grožio ar skulptūrinės plastikos kupiną naująjį medžiagiškumą (Matthis Munjik Heliosphere, Emptyset Imprint 1-3, Anke Eckard Ground, Anita Ackermann What We See, Sees Us), garso technologijas apmąstančius ar jomis artikuliuojamus įvaizdžius ir temas (Derek Holzer Delilah Too: An Archaeology of Privacy, Mario de Vega Should I Stay or Should I Go, Nik Nowak Booster, Zimoun 25 woodworms, wood, microphone, sound system), medijuoto intymumo studiją, dažnai su nejaukia pagava trinančią ribą tarp naivaus, trapaus, infantiliai betarpiško video-švelnumo ir prijaukinto atsitolinusio vojeristinio žvilgsnio (Claire Tolan Always Here for you: ASMR – Autonomous Sensory Meridian Response). Susidarė įspūdis, kad parodos kalba nesudėtinga ir suprantama gan plačiai auditorijai.

CTM kaip daugiausiai dėmesio muzikai skiriantis festivalis gali pasigirti viena unikaliausių neformalaus simpoziumo ar konferencijos formai artima dienos programa. Šiais metais menininkų, teoretikų ar įvairių sričių mokslininkų pranešimus bei diskusijas lydėjo ir vis populiarėjančios paskaitos-performansai. Muzikos ir garso meno profesionalams buvo suteikta galimybė dalyvauti festivalių, šiai sričiai savo veiklą dedikuojančių institucijų ir edukacijos atstovų susitikimuose. Juos papildė kelios kūrybinės dirbtuvės. Teminiu požiūriu kiekviena diena pasižymėjo nuoseklumu ir integralumu. Greta jau išvardintų temų, šiemet festivalyje buvo ir savotiškų staigmenų. Šiuo požiūriu ypač išsiskyrė archaeoakustikos terminu pavadintas diskursas, žymintis pastangą suformuoti tam tikrą istorinių akustikos tyrimų metodologiją ir, remiantis kultūrologinėmis, antropologinėmis, religijotyrinėmis koncepcijomis, tyrinėti garso bei muzikos reikšmę praeities civilizacijoms bei kultūroms. Daugiausiai dėmesio šį kartą buvo skirta olų bei šventyklų akustikai, ritualų muzikai bei garsui. Dienos programą pabaigė vieno iš pranešėjų Iegoro Reznikoffo ankstyvųjų krikščioniškųjų giesmių programa, unikaliai nuskambėjusi Kunstquartier meno centro auditorijoje, kuri ankščiau yra buvusi šiame pastate veikusios ligoninės koplyčia (pastatas pasižymi įdomia istorija ir architektūra).

CTM koncertinė programa nusipelno atskiro dėmesio. Galima įžvelgti bent kelias muzikines kryptis bei tendencijas, pristatytas festivalio programoje. Buvo nemažai jusliniu požiūriu intensyvaus, tačiau techninėmis priemonėmis subalansuoto garso bei jį lydinčių vizualizacijų. Šis tarpdisciplininių kompetencijų reikalaujantis ir konkrečioms koncertinėms situacijoms pritaikytas profesionalumas atrodė itin įtaigus. Darė įspūdį ir naujos garso organizavimo erdvėje technikos – ne tiek technologine, kiek kompozicine prasme (daugiakanalės erdvinės garso technologijos jau senokai stebina rafinuotomis galimybėmis). Jeigu iš vakaro programos koncertinėse erdvėse ir buvo galima tikėtis ypatingų klausymosi malonumų, klubinėje „nakties” programoje pristatyta stilių įvairovė ir atlikėjų savitumas daro išskirtinį įspūdį ir tampa svarbiu festivalio kokybės ženklu, veikiančiu ir muzikines klubinės kultūros tendencijas. Būtinybė potencialiai solidžią apžvalgą ar ištisus sapniškus klausymosi metu patirtų įspūdžių memuarus sutalpinti į keletą eilučių verčia imtis patikrintos TOP’ų strategijos. Tebūnie tai TOP 3. Prisimenu po odą bėgiojančius šiurpuliukus besiklausant kultinės fotografės Nan Goldin skaitomus dienoraštiškus Davido Wojnarowicz’iaus laiškus. Viską hipnotiškai gramzdinančiai įgarsino Soundwalk Collective ir Samuel Rohrer, o įvaizdino žymi VJ’ėja ir dizainerė Tina Frank. Atrodo, kad bent jau koncertinėje situacijoje gyvenime nepatyriau tokios erdviškos patirties kaip per Pierre Alexander Tremblay trijų dalių kūrinio nureinwortgenügtnicht 12-os kanalų garso sistemai, kontrabosiniam klarnetui, gitarai ir vokalui: atrodė, kad virš ratu pačioje scenoje susėdusios publikos ir aplink ją sklandė garsų formos, sienos, bangos, dalelės. Ne tik sklandė, bet ir tarpusavyje kirtosi, žaidė slėpynių, simetriškai ar asimetriškai, ritmiškai ar aritmiškai grupavosi ir skaidėsi. Koncertas priminė kiek primirštą akustinio efekto temą ir paskatino mąstyti apie jį ir kaip apie galimą metaforišką kategoriją. Prieš šį pasirodymą per tą pačią daugiakanalę sistemą skambėjęs Sol Rezza kūrinys In the Darkness of the World, skambėjęs per tą pačią 12-os kanalų sistemą, pataikė į mano asmeninę silpnybę balsui, tad, nors koncentravosi labiau į poetiką, intonacijas ir daugiabalsius sąskambius, tiesiog negalėjo nepatikti (tiesa, nesupratau bemaž nė žodžio, nes kūrinys sukurtas keliomis man nesuprantamomis kalbomis). Na ir ekstatinė šio mini-TOP’o viršūnėlė: duetas iš Indonezijos Senyawa. Vokalinių technikų pagalba į bent kelis vaidmenis įsikūnijantis vokalistas kartu su egzotišku styginiu instrumentu jam akomponuojančiu partneriu nardino publiką į tirštas šamaniško tranzo miglas.

Vietoj apibendrinimo galima pasakyti, kad tiek transmediale, tiek ir CTM savo auditorijai dosnūs gausia informacija apie beveik kiekvieną menininką, kūrinį, pranešimą, koncertą. Taip pat nestinga ir festivalių dokumentacijos internete. Tad informacijos prasme apie festivalius galima susidaryti labai neblogą įspūdį net ir stebint juos „iš distancijos”, tiesiogiai nedalyvaujant. Pasidalinsiu ir tokia galimybe pateikdamas nuorodas.

Festivalių tinklalapiai internete:

transmediale

CTM

transmediale – photo documentation

CTM 2015 – photo documentation

CTM 2015 in Sound and Image

transmediale. Festivalio paroda Capture All. © Julian Paul