Apie fotografiją ir atmintį

Antanas Sutkus. Keltas Žirmūnai – Antakalnis, 1964

Fotografinio atvaizdo, kaip ir ekrano, magija slypi mūsų gebėjime peržengti jo sąlygiškumą, arba, kaip rašė Rolandas Barthes‘as, „įveikti vaizdinio svorį“, žvilgsniui įsiskverbiant į anapus jo esančią tikrovę, o vaizduotei joje apsigyvenant. Fotografija dangina iš esamojo laiko, išskleidžia atmintį ir kuria jos efektus tik įtampoje, kurią atskleidžia šviesos ir šešėlių žaismas, įsikūnijantis nuolat perkuriamos atminties regimybėmis. Fotografija visada yra tik iš dalies išsipildantis kvietimas įsiskverbti į tikrovę, esančią anapus atvaizdo.

Lietuvos dailės muziejaus Paveikslų galerijoje pristatoma Margaritos Matulytės kuruota Antano Sutkaus ir Ugniaus Gelgudos paroda „Erdvėlaikiai“ atskleidžia dvi skirtingas fotografijos sampratas. Paroda sudaryta iš Lietuvos fotografijos klasiko Antano Sutkaus retrospektyvos „Žmonės“ bei Ugniaus Gelgudos audiovizualinių instaliacijų „Trintis“.

Antano Sutkaus fotografijų retrospektyva „Žmonės“ kviečia į betarpišką santykį su fotografijų herojais ir ieško jame autentiškumo, išsipildymo, nuoširdžios nuostabos, susitikimo. Šis kvietimas yra asmeniškas, patraukiantis savo paprastumu ir jame atsiskleidžiančiu paveikumu. Kiekvienas portretas A. Sutkui yra jautrus dialogas, o kiekvienoje situacijoje – ar tai būtų metrikacijos biuras, darbų pamoka, kaimo ar miesto gatvė, upės pakrantė, kavinė – sutinki žmogų, kurio žvilgsnis, laikysena, nuotaika prisipildo prasmės ir reikalauja žiūrovo atsako. Tai portretai, kuriuose nėra vietos atsitiktinumui. Fotografo užfiksuota akimirka nėra tiesiog iš įvykių ir vaizdinių sekos ištrūkęs laiko fragmentas. Joje visada esama kažko kur kas universalesnio – portretai pasakoja ir apibendrina, jie kreipiasi į žiūrovą visu savo asmeniškumu. Tačiau nepaisant „išbūtų“, prasmės ir nuotaikos prisodrintų akimirkų, jos kupinos kasdieniškumo. Susitikimas su Kitu A. Sutkaus portretuose visada įvyksta kasdieniškiausiose situacijose, kurios ir tampa šio susitikimo prielaida. Šie susitikimai gali būti gražūs, romantiški, liūdni, kartais ironiški, bet jie niekada netampa pernelyg sentimentaliais.

Antano Sutkaus „Žmonės“ yra tarsi lėtai, puslapis po puslapio besiskleidžiantis albumas, kupinas atminties monumentų, reikšmingų kasdieniškų scenų ir psichologiškai iškalbingų portretų. Į tėčio ranką tvirtai įsikibęs berniukas, su nerimu žvelgiantis į objektyvą; niekuo iš kitų neišsiskiriančioje darbų klasėje besišypsantys vaikai; išdidžių jaunųjų kaimo dendžių – „Salako kavalierių“ portretas; jaunas tėtis, rūpestingai nešantis kūdikį išplaukusių kontūrų gatvės minioje; iš praeivių ryškiai išsiskirianti mergina; kaimiečio ir jo sūnaus žvilgsniai į kaimo kasdienybę įsiskverbus fotografui. Šiuose portretuose nėra jokios distancijos – tarsi autorius siektų perkelti pas jo herojus, prisijaukinti jų aplinką, atkartoti jų laiką.

Ten, kur fotografo akis atsitraukia kiek atokiau nuo savų personažų ir vaizduoja dviejų žmonių pūgoje ištirpusius siluetus su eglutėmis ant pečių, stipriame lietuje skęstančius bėgančiųjų ir skėčių kontūrus, rogių paliktas vėžes sniege – patiriame melancholijos ir nuostabos kupiną stebėjimo būdą – atitolusios figūros, jų paliekami įspaudai, ir sapniškai ištuštėjusi erdvė, paliekanti apsalusią paslapties nuojautą. Tokį įspūdį, kartu su atmintyje nugulančiomis vizualiosiomis herojų istorijomis, idealus Antano Sutkaus fotografijų žiūrovas (jeigu į fotografiją perkeltume Umberto Eco idealaus skaitytojo idėją) galėtų išsinešti iš parodos…

…jeigu staiga nepatektų į kitą erdvėlaikį – tamsiuosius atminties ir fotografijos kambarius, kuriuose pasitinka Ugniaus Gelgudos instaliacijos „Trintis“. Šis perėjimas trikdo, staiga išmušdamas iš vėžių ir bent keletui sekundžių paliekantis be jokių orientyrų. Dviejų skaidrių projektorių pakšėjimas, greitu ritmu asinchroniškai vejantis nuo dviejų ekranų nefokusuotus, anonimiškus vaizdus išblyškusiais kontūrais, anoninimėnis erdvėmis ir blykstės išdegintais veidais bei keičiantis juos kitais, diktuoja radikaliai kitokią žvilgsnio choreografiją. Šoko efektas, grubus kontrastas, staigus suvokimo schemų lūžis sukelia papildomą trintį, kurios galbūt ir nepatirtum, jei instaliacija „Trintis“ nereplikuotų Antano Sutkaus fotografijų, kas neišvengiamai nutinka vienoje parodoje gretinant du tokius skirtingus fotografijos kontekstus.

Šis kontrastas „Trinčiai“ labai parankus – tapatybė juk dažniausiai apibrėžiama per skirtumą, kuris šiuo atveju sustiprina slinktį iš vieno meno kūrinio suvokimo modelio į kitą. Fotografinis atvaizdas, kaip raiškiai artikuliuotas atminties monumentas ir patikimas vedlys į reprezentuojamą tikrovę Ugniui Gelgudai nėra aktualus. Regis, jis formuoja efemeriškų, fragmentiškų vaizdinių ir jų tėkmės nušviestą erdvę, kad sukurtų subjektyvios atminties projekciją. Flashback‘ų, atsitiktinių prisiminimų ir sunkiai sučiuopiamų įspūdžių srauto neįmanoma reprezentuoti, tačiau jį galima susimuliuoti ir įkūnyti pasąmonės „juodąją dėžę“ imituojančioje erdvėje.

„Trintis“ skaido dėmesį, ne tik išsklaidydama žvilgsnį į tris ekranus (statišką vaizdą ir dvi skaidrių projekcijas), bet ir diktuodama intensyvų, laužytą vaizdinių kaitos ritmą. Patys abstrahuoti vaizdai suteikia nedaug galimybių juose aptikti aiškesnius kontūrus, užčiuopti jų reikšmę ar atsiremti į kažką labiau atpažįstamo, o žiūrovas, siekiantis suvokti instaliaciją kaip vientisą visumą, trikdomas būtinybės akimis klaidžioti keliomis plokštumomis. Šis nelinijinis vizualinių įspūdžių ritmas sustiprinamas pasikartojančių skaidrių projektorių skleidžiamų garsų. Jeigu Antano Sutkaus „Žmonės“ yra atidaus dėmesingo žvilgsnio stotelės, Ugniaus Gelgudos „Trinties“ laikas – skubus ir išblaškytas, ir ši jo inercija tampa nemažiau svarbi už pačius vaizdinius.

Ugnius Gelguda „Trintyje“ užtušuoja veidus, tokiu būdu nuasmenindamas ir sukurdamas anonimišką distanciją. Žmonių kontūrai vaiduokliškai nuspalvina sunkiai atpažįstamas vietas, o tušti, urbanistiniai peizažai ir blyškūs interjerai, tarsi atsitiktinės blykstės nušvinta ekrane tam, kad juos tuoj pat pakeistų kiti anonimiški fotokadrai. Antroje „Trinties“ instaliacijoje ši bevardė anonimiška masė įgauna bauginantį minios pavidalą: ryškaus kontrasto fotografijose regim rankų miškus, žmonių spiečių ir jame ištirpusius veidus. Tas pats intensyvus vaizdų srautas dar labiau sutirština iracionalų ir kiek groteskišką minios paveikslą, įvairiais rakursais apsupantį parodos žiūrovą.

Akivaizdu, kad Ugniaus Gelgudos instaliacijos „Trintis“ kvestionuoja fotografijos galią kurti atminties artefaktus. Jose nutolstama nuo vaizduojamų objektų ir atsisakoma aiškaus naratyvo. Fotografiniai atvaizdai įgauna savitą funkciją erdvėje ir paklūsta nelinijinei jų organizavimo laiko atžvilgiu logikai. Parodos „Erdvėlaikiai“ kuratorės Margaritos Matulytės dėka instaliacijos, pristatomos kartu su Antano Sutkaus retrospektyva „Žmonės“ muziejaus parodų salėse, kartu tampa galimybe eksperimentuoti pačia medija bei kultūrinės atminties pavidalais. Retrospektyva, kaip būdas apibendrinti, atrinkti tai, kas svarbiausia, išryškinti akcentus ir pateikti kūrybą reprezentuojančią visumą čia priešpastatoma konkretaus projekto, įvykstančio tam tikru laiku ir specifiniame kontekste, forma.

„Erdvėlaikiai“, greičiausiai, yra ir būdas kalbėti apie kartų santykį – tiek siaurąja prasme, turint omeny pačių autorių reprezentuojamas kartas, tiek ir platesne, aprėpiančia meninės kalbos diskursų skirtumus ir paradoksalias jų sambūvio galimybes. Nors paroda akivaizdžiai remiasi kontrasto ir priešstatos principu (kuris gali netgi pasirodyti kiek iliustratyvus), būtent skirtumai leidžia atrasti subtilius Antano Sutkaus ir Ugniaus Gelgudos kūrybinės kalbos niuansus, kurie galbūt būtų mažiau pastebimi ir reikšmingi kitomis aplinkybėmis.

Ugnius Gelguda.Trintis, 2008, instaliacijos vaizdas Lietuvos Dailės Muziejuje