Tarptautinio fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodos atidarymas galerijos „Meno parkas“

Rugsėjo 3 d. (ketvirtadienį), 18 val. galerijos „Meno parkas” II aukšte (Rotušės a. 27, Kaunas) vyks vienos iš tarptautinio fotomeno festivalio KAUNAS PHOTO parodos atidarymas.

KAUNAS PHOTO – ilgiausiai be pertraukų rengiamas kasmetinis fotomeno festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2004 m. festivalį kuruoja viešoji įstaiga „Šviesos raštas“ ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius (Kauno fotografijos galerija). KAUNAS PHOTO festivalis yra laikomas vienu iš svarbiausių tęstinių meno renginių Lietuvoje, jį finansiškai remia Lietuvos Kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė, tarptautinės organizacijos ir verslo įmonės.

Tarptautinis KAUNAS PHOTO festivalis bendradarbiauja su Europos fotografijos sąjunga ir pasauline „Festivals of Light“ organizacija. Pasaulio fotorenginių kontekste KAUNAS PHOTO žinomas kaip premjerų festivalis, fotografų sėkmės indikatorius. Kiekvienais metais į KAUNAS PHOTO festivalį suplūsta fotografijos profesionalai ir mėgėjai iš įvairių pasaulio šalių, o jų eksponuojami darbai pritraukia tūkstantines lankytojų minias. Festivalis rengia ne tik parodas, bet kitas įvairias veiklas – susitikimus su žymiais užsienio fotomenininkais, paskaitas, fotografijų peržiūras, konkursus, dirbtuves.

Dvyliktojo KAUNAS PHOTO festivalio tema „Siekiamybė“

XXI amžius gali būti apibūdintas kaip pagreitintos gyvensenos era. Nuolatinis didesnio pasitenkinimo, pigesnių prekių, aukštesnių pastatų, didesnės naudos siekimas, sparčiai auganti duomenų perdavimo sparta ir vaizdų rezoliucija panardina mus į nesibaigiančių ieškojimų liūną. „Greičiau, aukščiau, tvirčiau“ tampa tarsi miražas horizonte, stimuliuojantis ekonomikos augimą ir skatinantis laikino pasitenkinimo alkį. Bet ar tai yra ta valiuta, už kurią galima nusipirkti laimę?

Kas yra šie išaukštinti idealai, įsipareigojimai, darbo iki išnaktų motyvai, įtempto gyvenimo sąmyšyje verčiantys žmoniją judėti į priekį? Kokios aplinkybės skatina visuomenę kažko siekti aistringai ir su atsidavimu? Kas keičia žmonių požiūrius ir gyvenimus? Juk ne veltui sakoma, kad žmogaus širdyje ir sieloje nėra tuštumos, ji atsiranda tik tada, kai nelieka gyvenimo tikslo, siekio.

Dvyliktojo KAUNAS PHOTO festivalio tema „Siekiamybė“, kurios dėmesio centre – nesibaigianti gyvenimo kelionė ir miglotas jos tikslas. Naujoji tema apima įvairius žmogaus troškimus ir aistras, atspindi laimės ar tiesiog išgyvenimo siekį, atskleidžia pomėgius ar bėgimą nuo nuobodžios tikrovės, vienišiaus gyvenimo būdą ar nuolatinį minios vaikymąsi. Fotografų darbai pasakoja istorijas ir kalba apie atkaklius bandymus siekti gyvenimo tikslų.

Gulillermo Srodek-Hart (Argentina) „Istorijos“. Fotografas domisi Argentinos pampose, kaimo vietovių gyvenvietėse, įsikūrusių parduotuvių likimais. Kai kurie verslai vis dar funkcionuoja lygiai taip pat, kaip ir prieš 100 metų, bet nemažai yra tokių, kuriems teko užsidaryti. Su išeinančia karta, išnyko ir nuostabios krautuvėlės. Fotografuodamas Guillermo Srodek-Hart tapo šių mažų parduotuvėlių sunkumų liudininku. Autorius jas mato kaip savininko gyvenimo tęsinį – istorija įsismelkusi į jų sienas, įrankius ir baldus. Krautuvėlės – tarsi paminklai, žymintys sunkų darbą ir meilę. Šie pastatai parodo, kad žmogiškoji laimė ir garbė – tai daryti kažką su atsidavimu ir meile, ir daryti tai puikiai.

Chang Kyun Kim (JAV) „Kur kažkada tekėjo vanduo. Los Andželo upė“. Los Andželo upės fotografijos daugumai žmonių asocijuojasi su grafiti menu, tarša, Holivudo veiksmo filmais. Nors didžioji upės dalis yra naudojama transporto pramonei, tačiau keliose vietose dar saugomas švarus vanduo, augalija ir laukiniai gyvūnai.

Fotografą nustebino ne ta švarioji, žalioji dalis, bet didžiuliai skirtumai tarp užterštosios ir žaliosios dalies, kurie važinėjant dviračių taku palei upę ypač rėždavo akį. Šioje fotografijų serijoje autorius parodo skirtingus upės pavidalus, kurie atspindi tai, ką miestas prarado.

Pierre Folk (Prancūzija) „Palei tyliąją liniją“. Savo aplinką žmonija veikia pačiais įvairiausiais būdais. Kartais puoselėdami, kartais palikdami likimo valiai. Apleistų vietų yra kiekvieno mūsų aplinkoje. Jos – tarsi miesto alter ego.  Naujausia Folk serija „Palei tyliąją liniją“ – poetiška žmogaus gyvenamosios vietovės kismo iliustracija: kaip laikui bėgant susigyvena, persipina miestas ir gamta. Serija gimė iš pastebėjimo, kad apleistos gyvenamos teritorijos gali tapti laisvės ir laimės katalizatoriumi. Šiai minčiai iliustruoti autorius pasirinko „La Petite Ceinture“ – metropolijos randą modernybės istorijoje.

„La Petite Ceinture“ – nenaudojamos geležinkelio linijos, 32 km bėgių, supančių Paryžių. XIX a., augant populiacijai ir siekiant viską gauti daugiau, greičiau, pigiau, pradėta kurti naujas infrastruktūras. Viena iš jų – „La Petite Ceinture“, progreso šauklė, sukurta 1852 m. Tačiau šio projekto kūrėjai nenumatė automobilių revoliucijos. Iš tiesų, kai kurios bėgių dalys krovinių pervežimui buvo naudojamos iki ankstyvojo XX a. 9-ojo deš., tačiau likusios – jau nuo 3-iojo deš. visiškai nenaudojamos. Pamatai netruko apaugti žolėmis, gėlėmis, medeliais. Tarsi upė, kurios krantai laikui bėgant keičiasi, o ji išlieka tokia pati. Šį apleistą geležinkelį pamėgo paryžiečiai. Jis tapo vieta, kur susilieja praeitis ir modernumas, kur gali atrasti tykų kampelį pačiame mieste.

Panašu,  kad „La Petite Ceinture bus atgaivinta. Numatoma čia įrengti šokių klubų, restoranų, parkelių. Dėl šios vietos galimų pasikeitimų, fotografas nutarė užfiksuoti autentišką vaizdą. Fotografijos darytos dideliu formatu, naudojant spalvotas negatyvines juosteles. Žiūrėti į pasaulį per tokį filtrą, prilygsta meditacijai ir yra artima tapybai, nes kiekviena kompozicija reikalauja daug kruopštumo ir laiko.

Marion Gambin (Prancūzija) „Mūsų senos laimingos dienos“. Idėja įkurti „Sansičio“ miestą gimė 1950 m. amerikiečio, nekilnojamojo turto agento Delo Webbo vaizduotėje. „Sansitis“ pastatytas viduryje dykumos, dėl savo nebrangios žemės ir tinkamumo senjorams. Miestas tapo populiarus tarp garbaus amžiaus žmonių, kurie čia atvyksta pramogauti ir ilsėtis iki paskutinės savo gyvenimo dienos. Įrengtos sporto salės, baseinai, veikia įvairūs klubai, tokie kaip šachmatų ar palaikymo komandos šokėjų.

„Sansityje“ viskas atrodo nuostabu, tačiau yra viena problema – labai didelis mirštamumas! Todėl nuolatos tenka reklamuoti miestą, taip pritraukiant naujus gyventojus.

Gabreile Micalizzi (Italija) „Paduvos broliai: paslėpto miesto tyrinėjimai“. Speleologija tai mokslas, tyrinėjantis urvus, olas, ertmes bei jų bruožus, struktūrą, fizines ypatybes ir istoriją. Be begalinių paslėptų natūralių požeminių urvų, žmonija paliko savo pėdsaką, tuomet apie juos buvo užmiršta. Milano požemiai, kaip ir dauguma kitų Italijoje, pilni nuotekų vamzdžių, tunelių, karinių bazių, kriptų, bažnyčių ir daug užmirštų darbų. Davide ir Gianluca Padovan, tyrėjai ir speleologai iš Milano, kurie atskleidė visus šiuos užmirštus darbus. Jie tampriai susiję dėl stiprios aistros speleologijai, kuria tyrėjai užsiėmė novatoriškai. Užuot ieškoję kalno urvų, jie susitelkia ties miestu, duodami gyvenimą taip vadinamam “S.C.A.M” (Artificial Cavity Speleology Milan). Kiekviena Paduvos ekspedicija panašėja į naują nuotykį, atrandamos paslėptos vietos, slapti pasažai ir rajonai, apie kuriuos užmirštama, slepiantys praėjusius gyvenimus ir istorijas po jo. Kaip Indiana Jones – jų nuotykiai yra aistros, tyrinėjimo ir noro, pastumti save į nežinomas vietas, mišinys.

Informacija:  www.2015.kaunasphoto.com

Paroda veiks iki 2015 rugsėjo 19 d.

Iliustracijoje: Marion Gambin, Our old happy days.