Save vaidinantys Basanavičiaus nagai. Paroda-dedikacija „Gegužės7“

Kad gyvenamasis namas ar butas taptų muziejumi, reikia, kad jo šeimininkas išeitų Anapilin, o drauge su juo mirtų ir jo daiktai. Žinoma, daiktų atžvilgiu gyvybinės kategorijos veikia metaforiškai: fiziškai daiktai nepakinta – keičiasi jų būtis reikšmės srityje. Dingusių šeimininkų kasdien naudojami rašomieji stalai, krėslai, komodos, praradę savo parankumą, išstatomi jų paviršiais slystančiam žiūrovo žvilgsniui.

Marfos mieste, vakarų Teksase, lentynose glaudžiasi minimalizmo klasiko Donaldo Juddo įsigytos ir nespėtos išpakuoti knygos. Ištisa biblioteka pasmerkta spoksojimui, o ne skaitymui. Radikalus atvejis: Donald Judd Foundation griežtai saugo, kad po menininko mirties jo butai ir studijos Teksase ir Niujorke liktų nė kiek nepaliestos, nepakeistos. Knygos, eskizai, paskutinių dienų laikraščiai – viskas guli nepaliesta, sustingdyta akimirka tęsiasi laike lyg nuotrauka ar sustingęs filmo kadras, vaizduojantis interjerus be žmonių. Lankytojai gali patekti į šį sustingdytą laiką, tačiau jų neišvysi nei vienoje šių įšaldytų erdvių dokumentacijoje. Tarsi jos vis dar lauktų savo šeimininko, tad vaikščiodamas po jas jautiesi tikrų tikriausias įsibrovėlis. Ar bent jau iškrypėlis, užsienietišku vardu „peeping Tom“.

Galbūt panašiai dabar galima pasijusti ir praėjusiais metais užgesusio Kazio Varnelio namuose-muziejuje, kur, pasak Gintaro Didžiapetrio, jis lyg nematomas namų vaiduoklis kasdien iš begalės namuose išdėliotų objektų dėliodavo vis naujus vaizdinius ir reikšminius koliažus. Paradoksalu, tačiau namus paliko nematomas vaiduoklis, kurio prisilietimo kantriai laukia ištikimieji daiktai. Netekę savo šeimininko, jie prarado ir tą prasminį raizginį, jungusį juos į bendrą nuorodų, istorijų ir verčių visumą. Tačiau jie liko vaidinti savo vaidmenų naujoje šviesoje, o raizginys išsklido į daugybę mikro-istorijų, mikro-mitų, mikro-naratyvų.

Petro Vileišio rūmai Antakalnyje nėra įprastas memorialinis muziejus, kuriame (desperatiškai) mėginama neleisti buvusio šeimininko aurai išsprūsti lauk pro kurį nors plyšį. Jau nuo 1963 m. čia įsikūręs Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, dabar vadinamas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu, iš pradžių mašinėlių, dabar kompiuterių klaviatūros barbenimu, lapų šiurenimu, o kartais ir į konferencijas susirinkusių svečių šurmuliu neleidžia šiam rūmų ansambliui užsidaryti nekintančio laiko kiaute, laukiant niekad nebepasirodysiančio savo šeimininko. Laikų čia susikerta daug: Petro Vileišio laikai su pirmaisiais „stebuklais“ – elektrinėmis žvakėmis ir medžio imitacija -, ilgaamžių Instituto darbuotojų laikas ir dabarties laikas, atsinešęs interneto laidus ir standartizuotas, pilkai-rudas biuro kėdes. Tikrų tikriausia M. Foucault heterotopija – erdvė, kuri tuo pat metu yra ir heterochronija, sutelkianti kelias skirtingas laiko atkarpas ir iš pirmo žvilgsnio nesuderinamus objektaus. Skirtumas tas, jog memorialiniuose muziejuose, tokiuose kaip minėtieji K. Varnelio namai, objektų nesuderinamumas pajungiamas bendrai vieno asmens logikai ir atminčiai, taip tarsi suteikiant šiam skirtingų objektų susitelkimui vienijančią prasmę iš vidaus. Tai ne universalių naratyvų ir kolektyvinės atminties surinktų objektų prasmė, o atvirai subjektyvi prasmė, išsisukinėjanti nuo aiškinamųjų diskursų, pagrindžiančių vieno ar kito objekto atsiradimą bendroje visumoje. Tokius muziejus lydintys diskursai – mitai ir legendos, skleidžiami ar nutylimi muziejų darbuotojų, buvusio namo šeimininkų draugų, artimųjų ar pažįstamų. Tačiau Petro Vileišio rūmai per daugiau kaip aštuoniasdešimt metų po tikrojo jų šeimininko ir statytojo išvykimo prie jo atmintį saugančių objektų kristalo „priaugino“ galybę kitų su buvusio šeimininko memoria susijusių ir nesusijusių objektų, sudarusių naujas prasmines ar beprasmes (non-sense) konsteliacijas. Tokiu būdu ir legendos bei mitai, sukęsi apie vieną kietą branduolį – Vileišių šeimos istoriją ir veiklą – išsiplėtė laike ir erdvėje, apimdami ne tik rūmų įkūrėjų, bet ir vėlesnių individualių ar kolektyvinių jųjų šeimininkų istorijas. Taip šiame tankiame mitų ir legendų audinyje įsiaudė ir legenda apie vienoje iš Instituto saugyklų saugomus keletą savaičių po Vileišių išvykimo rūmuose gyvenusio tautos patriarcho Jono Basanavičiaus nagus…

Gegužės 7 dieną trys jaunos kuratorės – Danutė Gambickaitė, Eglė Juocevičiūtė ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė – sėkmingai įgyvendinančios išsikeltą kolektyvinio mąstymo ir veikimo idėją, į Petro Vileišio rūmus įnešė dar vieną laiką – su pastatu ir jo (nepaprastai) visuomeniškai aktyvaus šeimininko veikla susijusių legendų ir mitų iškvietimo seansą. Sėkmingam seansui atlikti kuratorės pasikvietė devynis mediumus – jaunus (-as) menininkus (-es), pasiryžusius materializuoti pasakymų būsenose sklandančius mitus arba, pasinaudoję mitų konstravimo logika, paskleisti savuosius. Skirtingi pasakojimai nepasimetė, nes kibosi į bendrą  – tautiškumą, kiekvienas iš jų, laikydamasis jos, tuo pat metu tempė ją į savo pusę, šiaušė, suko aplink pirštą, suko ore ir klausė jos skleidžiamo garso.

Sąžiningiausiai mediumų darbą atliko Jurgita Žvinklytė ir Ona Lozuraitytė, pirmoji, pasitelkusi performansą išskleidė (etnologės Gražinos Kadžytės ekskursijos metu nupasakotą) istoriją apie Vileišių rūmų terasoje nuo Neries girdimas jaunimo traukiamas dainas, o antroji – provincialų mitą apie ištaigingų rūmų pastatymui naudotą rišamąją medžiagą – kiaušinius.

Kiti, tačiau, nesileido užvaldomi legendų, demaskuodami jas, parodant, kaip jos kuriasi ir skleidžiasi laike ir erdvėje.  Video darbe (!) „Lietuviško Vilkelio beieškant“ Rokas Pralgauskas pasitelkia mokumentikos žanrą, kurdamas fiktyvią istoriją apie kelias paras po brūzgynus su kamera klaidžiojančią filmavimo grupę, ieškančią paslaptingo, bet labai dailaus ir reto gyvūno – lietuviško Vilkelio. Išgalvota kalba komentuojami naktine kamera tamsoje nufilmuoti siluetai priverčia šypsotis ir susigėsti, prisimenant savo pačios nekritinį santykį su įvairiomis medijomis (mediumais) transliuojama „tiesa“, kurią nuo išgalvotos legendos skiria tik blausi, blausi riba. Robertas Narkus taip pat akimirkai supurto tautinės  ir nedidelės meno bendruomenės atminties ribas, Vileišio namų laiptų aikštelėje padėdamas sudaužytą Jablonskio elektrinę gitarą. Jablonskio, tik ne puikiai visiems pažįstamo kalbininko Jono, o mažiau kam žinomo menininko Lino, kuris šią gitarą sudaužė performanso, vykusio vienos dienos festivalyje „Tai nėra pavadinimas“, metu.

Jau minėta Jurgita Žvinklytė taip pat pasinaudojo žinomo veikėjo Motiejaus Valančiaus įbrėžta žyma kolektyvinėje atmintyje, brūkšteldama ten ir nedidelę savo asmeninę liniją (tiesiogine ta žodžio prasme) – juk ši jauna menininkė yra Nasrėnuose gyvenusio Kazimiero Žvinklio proanūkė. Nežinojote? Matyt neskaitėte „Palangos Juzės“. Tačiau gal ir pati menininkė nebūtų jos skaičiusi, jei ne iš kartos į kartą perduodama istorija apie paties Valančiaus apsilankymą jos prosenelių sodyboje. Tikros šeimos istorija, tapusi pusiau-fikcinio pasakojimo dalimi rašytojo knygoje, grąžinama žiūrovams visu tikrumu ir tapatybe, tačiau, atsidūrusi šios parodos „Gegužės7“ kontekste, vėl apsinešė mito patina.

Į kitų dviejų svarbių Lietuvai asmenybių – Česlavo Milošo ir Tomo Venclovos – pokalbį laike, skirtingais laikais ir apie laiką savo darbu „…kaip paprastai būva, kai esti gražus oras…“ įsiterpė menininkai Linas Jusionis ir Marija Šnipaitė. Vienos dienos instaliacijoje menininkai pratęsė dviejų rašytojų unikalias, tačiau tuo pat metu kone identiškas patirtis skirtinguose laikuose, iššaukusias jų apmąstymus apie tautų ir pavienių žmonių likimus istorijos „girnose“.  Šiose patirtyse savo vagą išbrėžė Neris su savo nepajudinama kasdienybe, abejinga bet kokiems istorijos pokyčiams, tokia pat rami ir šiandien tekanti pro Vileišių rūmus. Menininkų sukurti atvirukai – viena iš instaliacijos dalių – šias patirtis ir galbūt šį pokalbį pratęs kituose laikuose ir erdvėse. Išbarstytas (po visų Vileišių rūmų grindis) buvo ir Onos Lozuraitytės surinkti epitetai tautos dvasios vedliams apibūdinti, surinkti iš XX a. pradžios spaudos. „Spiritus movens“ – judinančioji dvasia“ liko inteligentijos užgaida, nepastebėta ir nesuprasta, mindoma „sodžiaus jaunimo“ (parodos lankytojų).

Užkibus už etimologijos – Vileišių rūmai turėjo sodą, ne itin didelį, nes rūmai pastatyti prie nuokalnių, tačiau to pakako Juliui Balčikoniui, kad prisimintų savo senelio VDA profesoriaus Juozo Balčikonio 8 mm kamera nufilmuotą medžiagą apie savo gimtinę Giedraitinę ir ten gyvenančią mamą. Tikra (nors ir mėgėjiška) kino kamera tikriausiai atrodė mažas stebuklas visą gyvenimą sodžiuje gyvenusiai profesoriaus mamai, kaip ir pirmosios elektrinės žvakės Vileišių rūmų fojė. Nebylaus skaitmenizuoto filmuko demonstravimas ant vieno iš pastato išorinių sienų sutemus tarsi sukūrė įsivaizduojamą naujausių technologinių stebuklų demonstravimą pas šeimininkus susirinkusiems svečiams. (Beveik) tobulą simuliaciją, deja, išdavė analoginio kino projektoriaus skleidžiamo garso nebuvimas. O galėjo šis kino demonstravimo seansas tapti kolektyvinio keliavimo laiko mašina patirtimi…

Parodos-vienos dienos dedikacijos „Gegužės7“ kuratorės projekto pristatyme pabrėžė ne tik muziejaus potencialą virsti laiko mašina, tačiau priminė ir šios erdvės kaip muzealijų teatro apibrėžimą. Iš tiesų atskirti nuo savo įprasto konteksto ir naujoje šviesoje pasirodantys daiktai ima vaidinti patys save. Tačiau vaidina jie save kaip buvusius, jie tampa praeityje likusios prasmės nešėjais, semioforais. Šią atskirtį nuo gyvenamojo pasaulio ir įprasto savo konteksto André Malraux‘as vadino atskirtimi, André Desvallées‘as – išplėšimu, o Jean‘as-Louis‘as Déotte – atidėjimu. Išplėšti ir patalpinti į muziejinį-ekspozicinį kontekstą, daiktai praranda buvusią tapatybę, įgydami naują „spoksamąją“ egzistenciją. Tapatybės praradimą radikaliai siedamas su mirtimi, prancūzų filosofas ir poetas Paul Valéry muziejų patetiškai pavadino daiktų kapinėmis. Tačiau muziejus – sudėtingas organizmas, kuriame greta spoksojimui šviesoje išstatytų objektų tamsoje, saugyklose, esti likusioji surinktų daiktų minia, kurios būtis – limbinė: atskirti nuo buvusio pasaulio – šie daiktai kaip daiktai mirę, o, neišstatyti kitoje šviesoje, jie dar neįgiję naujos – save muziejaus teatre vaidinančio objekto tapatybės. Galbūt tokioje būsenoje pakibę ir kažkuriame saugyklos stalčiuje tamsoje uždaryti Basanavičiaus nagai, pradedantys sąžiningai vaidinti save kaskart kuriam nors darbuotojui atitraukus stalčių ir ryškioje šviesoje įsmeigus į juos savo žvilgsnį?

Viena iš parodos dalyvių Justė Venclovaitė atrado dar vieną hibridinio memorialinio muziejaus-veikiančios savarankiškos institucijos (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto) organizmo ypatybę: kito namuose įsikūrę instituto darbuotojai, iš esmės tęsiantys buvusio šeimininko pradėtą visuomeninę veiklą, savo darbovietę mažomis detalėmis – kambariniais augalais – metonimiškai paverčia savo namais. Menininkė surinko visus šiuos gyvenamų namų simbolius ir išstatė juos į kompozicinį fontaną žiūrovų žvilgsniams. Paradoksalu, tačiau jie nemirė! Juk kambarinė dekoratyvinių augalų funkcija – būti stebėjimo, grožėjimosi, kontempliacijos objektais, todėl jų tapatybės neištiko jokia radikali metamorfozė. Tik tiek, kad surinkti į bendrą visumą, jie atspindėjo to paties Michel’io Foucault (tragišką) muziejaus prigimtį – idėjos į vieną erdvę sutelkti visą pasaulio atmintį įgyvendinimą.

Paroda „Gegužės7“ išradingai dekonstruoja šią idėją, kaip ir muziejaus-laiko mašinos ar muziejaus-teatro idėjas, demaskuoja mitų bei legendų konstravimo principus, šiais veiksmais atverdama plačius įtrūkius, pro kuriuos sunkiasi naujų interpretacijų ir reikšmių srovės.

Projektas vyko tik vieną dieną, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, tačiau internete, adresu geguzes7.lt, gyvuos visus metus.

Robertas Narkus „Jablonskio gitara“, 2011

Marija Šnipaitė ir Linas Jusionis „ „...kaip paprastai būva, kai esti gražus oras...“, 2011

Ona Lozuraitytė „Buvimo reikšmės“, 2011

Julius Balčikonis „Giedraitinė“, 2011

Justė Venclovaitė „Augalai iš LLTI kabinetų“, 2011

Nuotraukų autoriai: Julius Balčikonis, Justė Venclovaitė, Marija Šnipaitė.