Algis Lankelis – vienas pirmųjų projektų viešosiose erdvėse bei įvietintų (site-specific) kūrinių ir parodų (bendra)autorius, skulptorius, parodų kuratorius. Šiuo metu menininkas vadovauja Vilniaus Justino Vienožinskio vaikų dailės mokyklai, tačiau kartais kultūrinėje spaudoje galima aptikti ir autoriaus kritinių tekstų apie lietuviškus meno procesus. Apie visus šiuos menininko-kuratoriaus-vadovo virsmus ir jų atgarsius viešuosiuose diskursuose kalbasi Auridas Gajauskas ir Algis Lankelis.

Jūsų gyvenimas ir karjera glaudžiai susiję su Vilniumi.

Taip.

Jūs čia baigėte mokslus…

Taip, pas mane buvo tokios veiklos: dariau skulptūras, po to instaliacijas. Antra man labai svarbi veikla – rengiau vietos meno parodas. Mano visi projektai, pagrinde, buvo site-specific. Šešios parodos, kurioms skyriau labai daug energijos. Kai jas dariau, nelikdavo laiko savo darbams. Na ir ta trečia veikla – pradėjau dirbti mokykloje ir dirbu iki dabar. Parodinis etapas labai trumpas, bet jie visi skirtingi, skirtingos veiklos.

Kodėl jums buvo svarbu site-specific?

Tada, kai mes darėme site-specific parodas, visuomenės gyvenime tai buvo pereinamas laikotarpis. Dabar tokios parodos yra  įprastos, o tada tai buvo inspiracija išeiti iš galerijų keliomis prasmėmis: viena, tai fiziškai išeiti iš uždaros galerijos. Vėlyvuoju tarybiniu laikotarpiu, o ir nepriklausomybės pačioje pradžioje menininkai gyveno labai uždarai. Visa socialistinė visuomenė buvo suskaldyta ir izoliuota į mažas bendruomenes.

Taigi, iš vienos pusės, tai yra išėjimas į viešumą, o antras dalykas: tais laikais pati visuomeninė situacija reikalavo kitokio meno. O kitas dalykas buvo poreikis kurti ne neutralioje (beprasmėje) galerijos baltumoje, o prasminį krūvį turinčioje vietoje. Tai buvo darbas su prasmėmis, kurios buvo menininkų pasirinktose vietose. Įkvėpimas kilo ne tiek iš menininko vidaus, bet iš išorės: geografiškai, iš tam tikros situacijos, galbūt vietos istorijos ar kažkokios problemos.

Kita svarbi priežastis rengti tokius projektus – įteisinti kitokią menininko – ne tik kuriančio meno kūrinius, bet ir kuriančio meninį gyvenimą, poziciją. Tuo metu buvo labai mažai aktyviai dalyvaujančių meniniame gyvenime institucijų. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje ypač daug aistrų keldavo atrankos į įvairias parodas, tačiau buvo nebūdinga menininkams patiems imtis iniciatyvos rengti meno projektus.

Trečioji priežastis – daugumas parodų paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje buvo rengiamos ir atrenkamos anonimiškai – įvairių komisijų – tuo metu vyko labai mažai kuruojamų parodų.

Taip atsidūrėte mieste…

Pačioje pradžioje buvo keli lauko skulptūrų iš betono projektai su M. Navaku ir A. Raila. Viena iš jų buvo 1992 m. tuo metu buvusių Meno darbuotojų rūmų (dabar – prezidentūros) parkelyje. Surengus parodą pasidarė juokinga: „darėme Jeruzalėje, gamtoje, vežėme didžiulėmis mašinomis, įdėjome daug pastangų, kad įvesti į gamtą, kuri yra miesto centre“, o tada kilo klausimas: „o kam reikėjo vežti?“. Juk čia tik žiūrovui palengvinti, kad jam nereikėtų belstis į Jeruzalę. Ir tada kažkaip pradėjome galvoti, gal vis tik geriau už tvoros būtų daryti? Už tvoros, kur namai, gatvės, kur konkrečios situacijos ir taip atsirado pirmoji paroda – „Skulptūra senamiestyje“ (1994 m.) ir būtent Akstino darbas ir buvo tiesiai už dabartinės prezidentūros tvoros, prie Krašto apsaugos ministerijos, kur viešbutis dabar yra.

1994 metais prie filharmonijos pastatėte „Pertvarą“.

„Užtvarą“, aš jau ir pats tikslų pavadinimą primiršau. Na, su ta vieta man buvo taip:  norėjosi su istorine prasme pabandyti. Kaip tik buvo laikas, kai socialdemokratai, buvusi komunistų partija grįžo į valdžią. Taigi, pastačiau darbą prie namo, kuriame 1918 m. buvo skelbiama tarybų valdžia..

                         Algis Lankelis, Užtvara, 1994

Įdomu, kaip jūs jautėtės, kuo svarbi buvo jums viešoji politika?

Mano politinės pažiūros nebuvo ypatingai originalios. Man atrodė, site-specific parodų rengimas taip pat turėjo mobilizuojantį, pilietinį aspektą… Reikėjo įdėti nemažai vidinių pastangų, kad suprastum, kad patiems per savo kūrybiškumą ar savo veiklą reikia pabandyt atsiribot nuo praeities, tapti nepriklausomais ne tik politiškai, bet ir kultūriškai, atsiriboti nuo viso tarybinio šleifo. Jauniems menininkams turbūt sunku įsivaizduoti, kad skirtingai nei dabar, aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje absoliuti dauguma Lietuvos menininkų kalbėjo visiškai skirtingomis meninėmis kalbomis nei, pavyzdžiui, Suomijos ar Vokietijos menininkai… Juk kol aš buvau studentas, dar teko ir paraduose dalyvaut. Tarybinėje  epochoje Lietuvoje buvo gabių, iškilių menininkų, bet pati situacija vertė juos elgtis atitinkamai: kalbėti Ezopo kalba, domėtis labiau savo vidiniu pasauliu, nei tuo socialine aplinka, labiau rūpintis forma nesirūpinant turiniu ir t.t.

Jaunesni žmonės į tai žiūri kiek kitaip. Jie mato kas dabar vyksta, bet turi mažiau santykių su istorija. Jie mato dabar, kas yra negerai ir ką reikėtų keist, o tada buvo vis tiek labai daug to istorinio balasto ir kartu atrodė, kad yra daug kaltės. Kaltės ta prasme, kad „dabar yra kažkas negerai“, kad mūsų pareiga kažką keisti. Tame buvo tiesos, nes iš principo, žiūrint į visą Brazausko fenomeną darosi aišku, kad mes nesugebėjome atsiribot nuo savo istorijos ir išsivalyt nuo jos. Tos drumzlės taip ir lieka. Bet iš to kilo ir pastangos atsiribot arba evoliucionuot į kitą etapą, lygį, visuomenę, kitą mąstymą, kitą matymą.

Tikriausiai nepavyktų atsiriboti neperprantant to, nuo ko atsiriboji.

Na taip. Bet tam, kad suprastum, reikia distancijos. Buvo poreikis per savo kūrybiškumą eiti toliau, neįsitverti šablonų ar įsipareigojimų. Pirmajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje dauguma tuo metu įtakojusių vaizduojamųjų menų gyvenimą institucijų, išskyrus ŠMC, Atviros Lietuvos (Soroso) fondą stengėsi išlikti tokios kaip LTSR laikais. Turiu mintyje tuometinę LDS arba Dailės akademiją.   Neturėjau iliuzijų, kad atėjus jaunesnei kartai viskas automatiškai pasikeis. Jauni žmonės taip pat gali labai sėkmingai perimti „geriausias“ LTSR tradicijas… Pavyzdžiui, ir šiandien vienas iš tų laikų bruožų – netikėjimas, kad savo iniciatyva, kartu su bendraminčiais, gali ką nors visuomeniškai svarbaus nuveikti, įtakoti, yra be galo stiprus.

Ar buvote kokios nors partijos narys?

Ne, aš nebuvau, nestojau. Man visa laiką buvo sunku apsispręsti, galbūt buvo tų simpatijų antipatijų, bet aš visada turėdavau problemų per rinkimus, nes niekada nebuvo tokių kandidatų, už kuriuos balsuočiau visa širdimi. Visą laiką toks jausmas, kad tu renkiesi mažiausią blogybę. Ypač įtartini buvo kairės pakraipos viešieji intelektualai kaip taisyklė kalbantys ne tam, kad išryškintų, bet kad užmaskuotų savo poziciją.

Algis Lankelis, Vokai, 1995

Kaip dirbdamas su site-specific parodomis, jūs susidūrėte su laiko pėdsakais ir laiko pokyčiais? Šiuo požiūriu jums politika buvo kasdienybėje..?

Jo, mes kalbame apie vietos meną, bet yra ir laiko parametras, laiko ir situacijos parametras. Kai kurių projektų mes negalėtumėme įgyvendinti dabar, šiuo metu. Pavyzdžiui, už buvusio „Vaikų pasaulio“ Vilniaus gatvėje buvo statomas teatras. Statyboje 1995 m. vykusios parodos „Kasdienybės kalba“ metu Gintaras Makarevičius buvo pakabinęs teatro scenos užuolaidą. O dabar ten ofisai ir parduotuvės. Toje vietoje, kur Raila darė projektą „Pompa menui-menas pompai“, dabar stovi Kudirka. 1994 metais britų menininkas P. Rodgers sukūrė darbą priešais dabartinę prezidentūrą. Vadinosi „All Dressed Up And Nowhere To Go“(„Visas išsipuošęs, bet nėra kur eiti“), tai buvo tarsi komentaras apie tą namą; O ir visą Vilniaus miestą. Na, o dabar, kai namas priešais prezidentūrą, visi suprastų, kad norima kažką prezidentei pasakyt. Mes taip pat daug dirbome apleistuose pastatuose ir jų tokių jau ten nelikę, ten viešbučiai kažkokie ar prabangūs apartamentai, ten būtų nebeįmanoma to atgaminti. Daug site-specific projektų būtų neįmanoma pakartot šiame laike, dar ir dėl to, kad buvo kitokia politinė, visuomeninė situacija.

Kitaip tariant, atsiskyrus nuo galerinio balto kubo, jūsų darbai turėjo iš naujo atrakinti erdvę, laiką ir žmonių pastabumą, taip pat kalbą.

Taip. Mes ir sakydavome, kad site-specific darbai yra komentaras vietai ir situacijai. Dabar net sunku įsivaizduot, bet, pavyzdžiui, tais 1990-tais metais santykis su Vilniaus istorija buvo kitoks. Tik mokslininkai ir intelektualai žinojo Vilniaus istoriją, o vilniečiams, atvykusiems gyventi po karo, Vilnius praktiškai buvo Gedimino pilis, Geležinis vilkas ir Gediminas, rašantis laiškus. O konkrečiai, kur rusai, kur žydai čia gyveno mažai kam rūpėjo. Arba – Vilniaus bažnyčias nesunku suskaičiuoti, bet kiek viešnamių ar karčemų buvo, mažai kas tuos dalykus išmanė. Sakoma, kad prieš karą namus vadino pagal savininko vardą. Tai reiškia, kad kai kažkas įvardija namą pagal savininko vardą, turima omenyje visa istorija, visos giminės ir būdai kaip kas tam namui užsidirbo ir taip toliau. O pokarinei generacijai daugmaž viskas buvo svetima.

O kaip atsirasdavo poreikis atgaivinti istoriją?

Išeidavo daugiausiai iš konkrečios vietos. Kadangi aš ir studijavau ir augau toje modernistinėje dvasioje, kultūriniame kontekste, tai man kūrybiškumas yra labiau spontaniškas. Yra daug dalykų, kurie labiau intuityviai arba spontaniškai arba nesąmoningai atsirado, tik vėliau tai bandai racionalizuoti, suvesti į kažkokią logišką sistemą.

Bet jūs taip pat žinomas kaip sąmonės ir meditacijos žmogus.

Čia toks paradoksas gaunasi, bet man visą laiką labai svarbi iracionali kūrybos pusė. Kūrybinis procesas yra visiškai iracionalus, yra dalykai, apie kuriuos galvoji, dėmesys krypsta į tai ir tame lauke atsiranda kažkokia mintis.

Mintis ar tikslas?

Aš apie mintį galvoju. Nes, kad sugalvočiau idėją, aš turėdavau turėti viziją. Netgi rengiant kolektyvines parodas pradėdavau nuo įsivaizdavimo kaip tai turi atrodyti. Vėliau tą viziją įvelki į racionalų rūbą, o kai įtrauki į projektą kitus – tie kiti ateina su savo idėjomis ir galutinis rezultatas neatpažįstamai keičiasi. Tačiau be pirminės vizijos aš net nebūčiau pradėjęs tų projektų įgyvendinimo.

Kaip jūs atsidūrėte mokykloje?

Taip atsitiko dėl gyvenimo aplinkybių. Sakykime, jeigu turėčiau dabar galimybę, tomis pačiomis sąlygomis pasirinkti: dirbti kūrybinį darbą arba dirbti mokykloje, aš mieliau rinkčiausi kūrybinį darbą. Toks yra tas gyvenimas: turi kažkaip funkcionuoti, išgyventi. Buvo etapas, kai dirbau J. Stauskaitės dailės studijoje (dabar „Vilniaus vaikų dailės mokykla“). Aš išėjau iš ten ir sakiau sau, kad daugiau niekada negrįšiu į mokyklą, užteks!

Kodėl?

Nežinau, nepasakyčiau, kad labai puikiai jaučiausi dirbdamas pedagoginį darbą, bet dabartiniame darbe mane pakvietė iškart dirbti pavaduotoju. Kadangi daug organizacinio darbo dirbau rengdamas parodas, man ta kita, nepedagoginė, veikla buvo įdomiau. Atsirado mokykla, kaip tam tikra vieta, kurioje vyksta edukacija, dalyvavimas edukacinės aplinkos formavime. Tai yra įdomiau nei pedagoginis darbas. Gyvenimas į tą mokyklą mane pastūmėjo, iš kitos puses, aš to nelinkęs dramatizuoti ir gailėtis ar priimt kaip kažkokią traumą, nes ir ten atradau kažkokių dalykų, kurie man yra įdomūs ir viskas laike keičiasi, kai aš ten atėjau, pajutau, kad daugelį savo kompetencijų galiu panaudoti. Iš tikrųjų, mane truputį slėgė, kad taip labai daug kuo, pradedant skulptūra, instaliacijomis, parodų rengimu, edukacija, po to ir dizainu ir dar kitose srityse teko dirbti. Jaučiausi išblaškytas, ir, kai pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoju, ir pamačiau, kad čia yra sritis, kur visko, ko išmokau, reikia  – aš pasijutau savo vietoje. Yra labai daug dalykų, kuriuos mokėjau, bet iki tol jiems nebuvo vietos. Dabar jau ten dirbu virš 10 metų. Kaip įvairios vadybos teorijos sako, darbą reikia keisti kas 7 metus, tai aš kartais pajaučiu, kad atsiranda tas „stovintis vanduo“, kad jau jis pradeda neigiamai veikti, pradedi galvoti, kad reikalingos kažkokios permainos. Bet gyvenimas yra toks, kad permainas yra daryti nelengva, tai kol kas dirbu – esu ten, kur esu. Mano pasirinkimas nustoti daryti meną ir dirbti šį darbą nėra sąmoningas ir kažkoks konceptualus. Kita vertus, aš nesudeginau tiltų, gal vėl pasikeis aplinkybės…

                  Algis Lankelis, Vėjas, 1999

Tikriausiai, jeigu sudegintumėt, „menininkas“ turėtų numirti. Kaip menas ir gyvenimas menininkui gali skirtis?

Taip, aš ir žiūriu į visą savo gyvenimą, kaip į kūrybinį procesą. Neseniai susidūriau su įdomiu apibrėžimu – kas yra kūrybiškumas? Pagal įprastą apibrėžimą, intuicija pasireiškia ypatingais atvejais, pvz meninės kūrybos metu. Bet man labiau priimtinas rytietiškas intuicijos apibrėžimas: kad intuicija yra gebėjimas priimti optimaliausią veiksmą arba sprendimą duotuoju metu ir duotoje vietoje. Pavyzdžiui, jeigu mes čia kalbamės, tai Jūsų intuicija būtų maksimaliai gerai užduoti man klausimus, o mano – atsakyti į juos. Tai yra aukščiausia intuicija. Intuicija gali dalyvauti visose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, imkime kad ir rytietišką arbatos ceremoniją. Mano žiniomis arbatos ceremonija atsirado Kinijos miesto tarnautojų tarpe – kinų biurokratai per pietų pertrauką eidavo atsipalaiduoti nuo darbų, pabendrauti su kolegomis arbatinėse prie puodelio arbatos. Kaip vienas arbatos ceremonijos žinovas sakė, kad arbatos ceremonijoje svarbiausia – gera kompanija. Kartą teko stebėti budistų vienuolius iš vieno puodelio ratu geriančius arbatą ir šnekučiuojančius – tai man priminė gerai nusiteikusius, šnekučiuojančius ir ratu iš vieno stikliuko degtinę geriančius žemaičius…

Iš principo, į intuiciją galima žiūrėti labai įvairiai. Todėl antras intuicijos variantas man yra labiau priimtinas. Manau, kad ji apima visą gyvenimą, ne tik kokį nors vieną kūrybinį darbą. Tad kūrybiškumas yra gebėjimas kontroliuoti procesus, kurių metu atsiranda kažkas naujo. Kai aš sakau, kad „nesudeginau tiltų“, turiu omenyje, kad kartais galvoju, kad norėčiau sugrįžti prie meninės praktikos. Tiesiog dabar yra tokia situacija, kad to nedarau. Mane įkvepia mano pažįstamų iš Lenkijos pavyzdys. Žmonės po 20 metų kūrybinės pauzės ima aktyviai dirbti ir dalyvauti. Jie randa vietą toje visuomenėje – dalyvauja tarptautinėse parodose, įvairių galerijų veiklose ir taip toliau. Bet man atrodo, kad Lietuvoje galioja tokia specifika: jeigu žmonės nustoja kurti, tai po to yra labai sunku grįžti į kūrybinę praktiką ir man sunku surasti atsakymą į klausimą kodėl.

                    Algis Lankelis, Kai karvė geria vandenį, 2004

Anksčiau mes kalbėjome apie savo vietos, kurioje atsiranda galimybė pasidalinti savo žiniomis – kompetencijomis, atmintimi ar išsilavinimu, suradimą. „Savo vietos suradimas“ skamba kaip apgalvotas laiko projektas. Tokių projektų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, šiais metais, tam tikram laikui į VDA atėjo dirbti Deimantas Narkevičius. Artūro Railos projektus-paskaitas akademijoje siečiau su „vietos“ „vietoje“, arba „laiko“ „laike“ sukūrimu, kai savo paskaitas į akademinę aplinką pakviečiami skaityti už akademinių standartų dirbantys inžinierius ir bioenergetikas Vytautas Kapačiauskas arba vyriausiasis „Romuvos“ bendruomenės krivis Jonas Trinkūnas. Taip paaiškėja, kad „savo vietos suradimas“ gali reikšti nestandartinių kultūrinių tiesų „vietos“, kaip visos akademijos ir edukacinės sistemos „vietos“ suradimą. Kaip jūs dalinatės savo vaidmeniu ir žiniomis su kitais žmonėmis?

Mano atveju, gal tai nėra vien dalinimasis. Aš daugiau naudoju savo kompetencijas, kai kuriu visą aplinką. Pavyzdžiui, pradedant mokyklos kompiuterizavimu, aplinkos, mokyklos kultūros keitimu.  J. Vienožinskio dailės mokykloje kuriant instaliacijos programą, daug prisidėjo Arūnas Gudaitis, Audrius Novickas ir Donatas Jankauskas. Tenka mobilizuoti, kviesti, kadangi dirbau ir nebijau su tais žmonėmis bendradarbiauti. Seniau tokių žmonių buvo bijoma ir į mokyklą jie nebuvo kviečiami. Taigi aš panaudoju savo kompetencijas, mobilizuodamas kitus edukacinės aplinkos kūrimui, o A. Raila ir D. Narkevičius dirba su studentais tiesiogiai, taigi jie kitaip išnaudoja tas savo kompetencijas…

Iliustracija viršuje: Algis Lankelis, Susisiekiantys indai, 1996.

Šio pokalbio pavadinimui pasiskolintas menininkės Marijos Šnipaitės (g. 1988) naujausios instaliacijos pavadinimas. Apie ją bei apie kitus susijusius dalykus ir kalbamės su Marija.

D. Papasakok kas, pavyzdžiui, paskutiniu metu labiausiai įsiminė. Na koks nors įspūdis, objektas, knyga, daina etc.?

Sunku tiksliai pasakyt, bet manau, kad tai bus J. Jarmusch’o „Permanent vacation“ (liet. Nuolatinės atostogos). Nebuvau anksčiau girdėjusi apie šį filmą. Ir jį pamatyt buvo smagu, tarsi kažką netikėtai radus seno palto kišenėje. Mėgstu Jarmusch’o filmų ramiai stebinčią kamerą bei vienišokus bastūnus. Kai pačiai kartais tenka ilgai kažkur keliaut pėsčiomis, beveik ar ir visiškai be tikslo arba, kai tikslas būna tik šuns vedžiojimas, dažniausiai nuo tam tikro žingsnių skaičiaus imi kitaip stebėti detales ir mąstymas įgauna kitą tempą.

„Permanent vacation” esu mačiusi bent kelis kartus. Kiekvieną kartą šį filmą pamatydavau vis kitaip. Žinoma, „pamatyti kitaip” yra nereta būsena, bet čia ji ypač ryški, sukaupta. Turiu pripažinti, kad panašus jausmas apima ir žiūrint tavo instaliacijas, ypač naujausiąją „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“ arba ankstyvesnę „Kosmosas”, kurią, deja, mačiau tik nuotraukose. Papasakosi apie ją?

„Kosmosas” atsirado Erasmus studijų Štutgarte metu. Tenykštėje akademijoje, studijose, sunku gauti laisvesnį plotą instaliacijai. Todėl pamačiusi šią situaciją ėmiau ieškoti visokių užkampių, tuo pačiu ir galimų darbo formų. Tiek „Kosmoso” pavadinimas, tiek struktūra pasiskolinti iš W. Gombrovičiaus tokio paties pavadinimo romano. Romanas pasižymi painiu asociacijų tinklu bei chaosu, įpintu į linijinį siužetą. Šis tinklas pradedamas megzti tuomet, kai vienas iš personažų kelionės metu pamato ant vielutės pakartą žvirblį. Vėliau tas pats personažas, apsistojęs namuose, kuriuose nakvosiąs, lubose pastebi įrėžtą rodyklę, kuri jo mintyse užmezga ryšį su jau matytu pakartu žvirbliu taip paskatindama nusekti jos rodoma kryptimi… Taip prasideda mėtymasis tarp tikrovės ir kone maniakiškos vaizduotės.

Marija Šnipaitė, Kosmosas, 2010, instaliacijos fragmentai

Maniškės instaliacijos pradžia kiek komiška: bedarant kitą instaliaciją, žvilgsnis vis užkliūdavo už šalimais į žemę įsmeigtos vielutės. O vielutė vis tą Gombrovičiaus pakartą žvirblį primindavo. Panašiu statusu kaip minėtoji vielutė, mintyse buvo įstrigusi ir priešais stovėjusio namo balkono mėlyna pertvara, į kurią atsirėmusi vakarais rūkydavo itin elegantiška moteris. Ar studijoje smeigtuku prismeigtas naktinis drugys. Nusprendžiau šiuos ir dar kelis objektus „įskulptūrinti“. Pirmoji atsirado mėlyna tvorelė, kurią įsmeigiau vidiniame kiemelyje, taigi ji buvo matoma praktiškai pro visus langus. Taip paeiliui keleto dienų intervalu pastato erdvėje pasklido ir kiti objektai. Iš tiesų ryšį, vos apčiuopiamą, jie turėjo tik mano galvoje. Vieni pastebėjo tik tvorelę, kiti – gal pasmeigtą drugį. Galbūt kažkas susekė visą objektų grandinę – aš to negaliu žinoti. Bet ir tas žmogus negali žinoti, kad tai, ką jis „perskaitė”, iš tiesų buvo užrašyta.

Panaši nuorodinio pasakojimo struktūra yra ir vėlesnėse tavo instaliacijose „Sezoninis”, „Ten pat” ar „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“. Bet čia, regis, pamažu atsiranda ir daugiau asmeniškumo, autobiografiškumo, kuris tarsi kėsintųsi peraiškinti tas „ne visai aiškias” istorijas, bet tavo atveju asmeniškumas tarsi šiek tiek slaptas. Ar toks epitetas tinkamas, ką šiaip manai apie tą asmeniškumo sluoksnį?

Taip, iš tiesų mano darbuose pamažu atsirado tam tikras autobiografiškumo sluoksnis. Išgyventos patirtys tampa atspirties tašku ar įsijungia kažkuriame darbo vystymosi etape ir suveikia kaip intuicijos priedėlis. Kiekviena iš minėtų instaliacijų turi keletą perskaitymo variantų. Mano instaliacijų žiūrovas gali pats kurti galimas siužetines linijas ar prisiminti tas savo patirtis, kurių gal ir nebuvo. Tad mano asmeniniškumai tėra tik priedėlis. Pasirenkamus instaliacijų objektus bei jų tarpusavy užmezgamus ryšius sufleruoja ne tik asmeninė, bet ir kolektyvinė patirtis. Todėl aplink save jie turi sukaupę didesnį ar mažesnį asociacijų lauką, leidžiantį konstruoti tas „beveik” autobiografiškas, bet visgi menamas istorijas.

Marija Šnipaitė, Sezoninis, 2011, instaliacijos fragmentas

Visgi dabar įdomūs tavieji intuicijos priedėliai. Instaliacijoje „Ten pat“ pasakojai istoriją apie miške kirstą ir su rogutėmis temptą beržą. O koks asmeniškumo priedėlis yra „Tu mane rasi, jei norėsi, sode“?

Kažkada išgirdau vokiečių grupės Einstuerzende Neubauten dainą „The Garden“. Ir man įstrigo ten vis kartojama frazė „You will find me if you want me in the garden“. Ji taip dažnai skambėdavo galvoje, kad tapo išeities tašku dar vienai instaliacijai. Taip pat kurį laiką vis sukosi mintis, kad šauni patirtis buvo vaikystėje sode žaisti indėnai. Žavus pats derinys: lysvės, ožkos, šiltnamiai ir serbentai, o tarp jų – savadarbės strėlės, lankai ir tamohaukai, įkurta vigvamų gyvenvietė. Bet kaip minėjau, autobiografiškumas, įsijungiantis kažkurioje darbo stadijoje, ilgainiui kiek prislopsta. Tad ir indėnų žaidimų, atsirandant vis naujiems objektams, liko kiek mažiau. Jie persipynė su peizažo interpretacijom, pasakom…

Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.

Galbūt ši situacija/būsena iš dalies panaši į tą, kuria kažkada perskaičiau Aleksandro Fiutos tekste „Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas”. Čia rašoma kaip Milošas nesutinka su teiginiais, kad „Isos slėnis” yra autobiografiškas romanas. „Isos slėnis nėra autobiografija, vaikystės prisiminimas, bet ar tai romanas? Gal greičiau užgaida. Tai, kaip kažkas pasakė, užslėptas teologinis traktatas. Norint būti romanistu, reikia nuolatos eksploatuoti savo biografiją – man tai nemalonu“. Tai tarsi tokia savotiškai poetiška-nostalgiška tarpinė būsena ir joje svarbią vietą užima peizažas. Galbūt papasakosi apie tas peizažo interpretacijas šiek tiek daugiau?

Man asmeninių faktų bei istorijų įtraukimas į instaliaciją yra kaip tam tikras ilgesnės ar trumpesnės laiko atkarpos ir joje figūravusių minčių, persekiojančių vaizdų užfiksavimas. Pabaigus instaliaciją, nejučiom pradedi ieškoti kitų persekiotinų vaizdų, temų, situacijų, objektų. Panašiai buvo ir su peizažu. Galimos jo interpretacijos parūpo žiūrint kelio filmus. Ten peizažas – pats sau veiksmo vieta, o jo sudedamosios dalys – veikėjai. Juolab, kad peizažo skulptūroje nedaug. Dažniausiai tai tapybos žanras. Ryškiausiai peizažas interpretuojamas instaliacijoje „Ten pat“. Joje atkuriamas kažkuriame Lietuvos kampe esantis peizažas, kuriame augo instaliacijoje naudotas beržas, o kartu per dekonstruotą peizažą pasakojamas paties beržo kirtimo ir tempimo rogutėmis nuotykis. Instaliacijoje beržas tapo tiek tiesiogine, tiek simboline nuoroda. Tad būdamas svarbiausia darbo dalimi ir veikdamas su likusiais objektais leido įvairiai regzti pasakojimą. Peizažas parankus tuo, kad puikiai savyje sutalpina laiką ir atmintį. Galų gale galima rasti nemažai peizažo žanrų: nuo buitinio iki atminties peizažo.

 Kaip atsirado „Ten pat“ pavadinimas? Jeigu jau pabandėme panarstyti tavo instaliacijas sluoksniais, gal dar ką nors pridursi apie tą, kuris yra susijęs su literatūra, pasakų motyvais?

Nors su pavadinimais man dažniausiai būna keblu, visgi „Ten pat” atsirado spontaniškai. Kažką nereikšmingo kalbant ar skaitant (nepamenu) kažkuris iš sakinių prasidėjo šiais žodžiais. Tą pat minutę nusprendžiau, kad tai ir bus dar beveik nepradėto darbo pavadinimas. Ten pat – įvardijama erdvė su kuria esi susietas vienokiais ar kitokiais ryšiais. Tai galėtų būti tiesiog nuolatinė susitikimo vieta ar vieta, kur vis sugrįžtama. Tikrasis peizažas ir jo istorija, apie kuriuos yra pasakojama darbe, yra menamoje erdvėje – ten pat, o instaliacijos erdvė prasmę įgauna tik per santykį su ja.

Gal iš tiesų labiau tiktų sakyti ne pasakos motyvai, o pasakos atmosfera. Aš pati apie ją ilgą laiką nebuvau pagalvojusi, kol tai vienas, tai kitas žmogus to nepastebėjo. Pasitelkdama literatūrą ar pasakos motyvus galiu lengvai kurti jau savas istorijas arba kaip sakau – „surežisuoti instaliacijas”. Instaliacijos tampa savotiškomis scenografijomis, veiksmo vietomis, apleistomis menamo veikėjo. Kol jo nėra – veikėjo rolė perleidžiama žiūrovo vaizduotei.

Marija Šnipaitė, Ten pat, 2011, instaliacijos fragmentas

 Kaip sykis kitas klausimas turėjo būti apie veikėją, kurio nėra. Jis kažkur dingo arba pasislėpęs už ekrano/kameros erdvės, kurios vietoje dabar labiau yra žiūrovas, o anksčiau galbūt buvo ir tas menamas veikėjas, protagonistas. Kokie kelio filmai tau patinka?

Užbėgau už akių, o man ėmė rodytis, kad kažkur jau kartojuosi. Iš tiesų neretai būna taip, jog pati pasijaučiu tuo veikėju. Bet tokia būsena greičiau būna pačiam procese. Negalėčiau pasakyti, kad esu mačius labai daug kelio filmų. Mėgstamiausi yra D. Hopper „Easy rider“ bei W. Wenders „Kings of the road“.

Aha, užbėgai ir vėl pabėgai. Galų gale įdomu būtų išgirsti ką manai apie autorystės sluoksnį? Autorystės, ta prasme, kad apie tavo instaliacijas įdomu pagalvoti Lino Jusionio tapybos darbų kontekste ir atvirkščiai – apie Lino darbus tavuosiuose. Abu mėgstate kiną ir tą atmosferą, kai ne viskas aišku, ne viskas pasakyta.

Kartais mėginu įsivaizduoti, kokia būtų mano tapyba. Paskui sakau, kad greičiausiai tapyčiau kažką panašaus į savo instaliacijas. Ankstesniuose mano darbuose buvo mažai viso to, apie ką čia kalbėta. Manau, kad prie visų nutylėjimų ir neužbaigtų pasakoti istorijų išties ir bus Linas labiausiai prisidėjęs. Tokiems istorijų rašinėjimams instaliacijos, manau, labai tinkamas ir paslankus būdas. Gal net paslankesnis nei tapyba. Linas yra sakęs, jog mūsų abiejų kūrybą įsivaizduoja kaip autonomiškus bendro intelektualinio ir patirties konteksto komentarus. Ir išties atidžiau pažiūrėjus panašiu laikotarpiu sukurtus darbus galima rasti panašumų, pasikartojančių motyvų. Ir šie mainai man smagūs.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracija viršuje: Marija Šnipaitė, Tu mane rasi, jei norėsi, sode, 2012, instaliacijos fragmentas.

Jaunąją menininkę Emiliją Škarnulytę (g.1987) galima laikyti nauju ir įdomiu veidu Lietuvos meno padangėje. Ji baigė skulptūros studijas Milano dailės akademijoje Brera ir kol kas savo parodas yra surengusi Milane, Paryžiuje ir Atėnuose. Vilniuje jos filmą buvo galima pamatyti šį spalį festivalio „Kino Šortai“ specialiojoje nekonkursinėje programoje „8 mm“, o savaitę nuo praėjusio ketvirtadienio (nuo gruodžio 29 d. iki sausio 5 d.) jos projektą „Dingusio miesto slėnis“ galima apžiūrėti galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje. Ta proga kalbamės su Emilija apie jos pastaruosius porą metų, kurių dalį ji praleido menininkų rezidencijose Pietų Korėjoje bei Filipinuose, ir apie dingstančius miestus ten ir Lietuvoje.

Visų pirma, kaip atsidūrei Pietų Korėjoj?

Neturėjau jokio įspūdžio apie šią šalį, pamačiau atvirą kvietimą į rezidenciją „Space Beam“ Incheon mieste ir nusiunčiau paraišką. Šiuo metu Pietų Korėjoj yra apie 150 meno rezidencijų, jos, aišku, skirtingų pobūdžių ir interesų. Valstybė labai remia rezidencijas, kitas su šiuolaikiniu menu susijusias veiklas, bet tai atrodo taip keistai, kaip atsiprašymas: stato naujus miestus, dangoraižius, o tada pakviečia kelis menininkus, kad jie paieškotų identiteto, kuris ką tik buvo sunaikintas.

Man labiausiai patiko projektas rezidencijoje, kurioje buvau pernai, Gunsan mieste, nes tai buvo ne galerinė erdvė, bet aktyvus socialinis, politinis veikimas, įtraukiantis vietinius žmones. Ta rezidencija nėra organizacija, tiesiog vienas žmogus ją pernai įkūrė ir sukvietė menininkus. Dalyvaujantys menininkai buvo iš Seulo alternatyvios meno erdvės „Art Space Pool“ bei mes su Marku Salvatus, menininku iš Filipinų. O Gunsan miestas, kuriame vyko projektas, labai įdomus, jame matosi gana aiškūs Korėjos istorijos ženklai. Korėja, panašiai kaip Lietuva, visą laiką buvo kieno nors okupuota, tai japonų, tai amerikiečių. Prieš 100 metų, kai japonai vėl okupavo Korėją, jie visai pakeitė Gunsan miesto planą, nulygino kalnus, perplanavo gatvių sistemą pagal tinklelį (gridą), gatvės tapo plačios, einančios link uosto, pastatai žemi. Gunsan mieste daug erdvės, ir tuo jis labai skiriasi nuo kitų Korėjos miestų.

Kitas dalykas – Gunsan mieste yra vienintelė Korėjoj nepriklausoma amerikiečių karinė bazė, joje galioja amerikiečių įstatymai, jei nori į ją nusiųsti atviruką, reikia rašyti adresą Los Andžele, į jį atvirukas ir nukeliauja prieš atkeliaudamas į tą karinę bazę. Aplink karinę bazę – korėjiečių ryžių laukai, jie rankom juos pjauna, o iš garsiakalbių ant bazės tvoros tris kartus per dieną groja Amerikos himną. Ta bazė vis didėja, kaimelius ir ryžių laukus išstumia, amerikiečiai išpirkinėja žemę. Jiems reikia vis daugiau vietos kariniams lėktuvams, kai jie kyla, visas dangus virpa.

Amerikiečių karinės bazės radaras, Gunsan miestas, Pietų Korėja, 2011.

Trečias laikotarpio ženklas – ilgiausias pasaulyje molas Saemangeum, jis skiria Geltonąją jūrą ir tai, kas anksčiau buvo Saemangeum upės žiotys. Molas tęsiasi beveik 40 kilometrų, oficialiai jis buvo atidarytas 2010-ųjų metų balandį. Molo viduryje įtaisytas siurblys kasdien išsiurbia vandenį, likusį užtvankoje, tas siurblys jau tapo miesto ženklu. Dabar molas atrodo kaip dykuma, o buvusios salos dabar tapo kalnais. Valstybės planuose ten numatyta statyti dar daugiau fabrikų, nepaisant vietinių žmonių interesų. Aplink užtvanką pilna apleistų žvejų kaimų.

Rezidencijos metu sukūriau video, kuriame bandžiau sugretint vyresnių miestelio gyventojų gyvenimo būdą, tradicijas, kaip, pavyzdžiui, tradicinė rytinė mankšta parke, ir agresyvų industrijos vystymą tų tradicijų sąskaita, bei svetimkūnio – amerikiečių – gyvenimo būdą karinėje bazėje.

Tris mėnesius pernai praleidau dvejose rezidencijose Korėjoj, „Space beam“ organizuotame projekte Incheon miesto Baedari kvartale ir rezidencijoje Gunsan mieste, bet projektai, kuriuos ten įgyvendinau, buvo tokie kaip iš niekad nebuvusios Azijoj pozicijos, tiesiog visko aplinkui stebėjimas, kas užklius. Būdama Baedari kvartale pasidirbau sekretorės pažymėjimą, ėjau į įvairius fabrikus fotografuoti. Toks gal labiau žurnalistinis priėjimas, sociologinis, politinis tyrimas. Remdamasi patirtimi fabrikuose įgyvendinau projektą „3D workers“ (3D – Dirty, Dangerous, Demeaning – E. J.). Paprašiau imigrantų iš Filipinų, Bangladešo, Vietnamo, Laoso bei Šri Lankos nupaišyti savo gyvenamosios vietos planą. Kai kurie iš jų daugiau nei aštuonerius metus dirba fabrike ir gyvena namuose, pagamintuose iš didelių konteinerių. Sukūriau jų piešinių ir informacijos apie juos archyvą, kiekvienam iš jų skyriau po mažą stiklinį buteliuką.

Emilija Škarnulytė, 3D Workers, 2011

O šiemet mano projektai buvo kitokie, nes kiekvienas turėjom asistentą ir vertėją, kurie turėjo visą dieną vaikščiot su mumis. Tai buvo tos pačios „Space Beam“ rezidencijos kitas projektas, labiau susijęs su miesto studijomis, dalyvavo du architektai iš Korėjos ir mes, trys menininkės, kitos dvi buvo iš Italijos ir Bulgarijos. Vieta buvo ta pati, Baedari kvartalas, bet požiūris buvo visai kitas. Kai pradėjau imti interviu iš vietinių, vietą pamačiau giliau. Ta vieta, kur buvom, yra senas kvartalas, patenkantis į Incheon miesto ribas. Incheon yra labai išvystytas didmiestis su daugybe greitkelių ir dangoraižių. Ir per tą miestuką, kuriame buvom, nori tiesti greitkelį, pradėjo kasti tunelį po miestu, bet „Space beam“ direktorius užstojo kelią buldozeriui, ir jie kuriam laikui sustojo.

Mus pakvietė ieškoti identiteto. Rimti posėdžiai vykdavo, svarstymai, kaip jiems išlikti, išlikti kitokiais, išlaikyti senąsias tradicijas, nors tai labai sunku stebint labai sparčią miesto plėtrą. Pusiau juokais siūlėm apsitverti siena. Taip pat pasiūliau tapti respublika kaip Užupis, jiems labai patiko, todėl rašiau jiems Konstituciją. Bet čia labiau jiems, tuo pačiu vykdžiau kitus, gretutinius projektus, apimančius platesnius aspektus.

Pavyzdžiui, tame kvartale yra daug naudotų knygų knygynų, juose daug knygų, kurias amerikiečių kariai išmesdavo iš karinių bazių. (Seniausios, aišku, pornografinės). Ėmiau interviu iš vieno žmogaus, kuris karo metais, prieš pat Šiaurės ir Pietų Korėjos padalinimą, atvyko iš Šiaurės Korėjos. Jo svajonė buvo toks knygynėlis, todėl dar karo metais pradėjo gatvėj pardavinėti surinktas knygas. Jis sakė, kad dabartinė tradicinė korėjiečių virtuvė irgi ateina iš karo, kai labai vargingai gyvenę korėjiečiai susirinkdavo tai, kas likdavo amerikiečių karinėj bazėj, visa tai apvirdavo ir viską sumaišydavo su ryžiais, taip atsirado tradicinis korėjiečių patiekalas bibimbap. Jis man ir turą padarė, parodė, kur buvo karinė bazė, kur jie sriubą virdavo. Sakė, kai lydavo, dalindavo knygas nemokamai, nes jau vis tiek būdavo sušlapusios.

Tos išmestos knygos buvo kaip propagandos skleidimo būdas?

Ne, tiesiog, amerikiečiai perskaitydavo ir jas išmesdavo. Po to tą žmogų pakviečiau pagroti armonika Šiaurės Korėjos dainų, o jam būnant ant scenos supratau, kad jo atmintis jau ne ta…

Kita istorija buvo tokia, kad vaikščiojau po tą miestelį ir radau restoraną pavadinimu Pyongyang, kaip Šiaurės Korėjos sostinė. Užklausiau rezidencijos organizatoriaus, ar restorano savininkai gali būti iš Šiaurės Korėjos, jis labai nustebo ir užtikrino, kad ne. Įdomu, kad jie patys, ta organizacija, nedaro tokių tyrimų, neima interviu iš vietinių, o kviečia mus, kad tą darytume.

Kodėl?

Matyt, galvoja, kad užsieniečiui žmonės lengviau viską išpasakos. Taip ir buvo, to restorano savininkas pamažu man išpasakojo, kad jo tėvai atvažiavo iš Šiaurės Korėjos aplankyti šito kvartalo, ir kitą dieną padalino Korėją į Šiaurės ir Pietų, ir jie nebegalėjo grįžt namo. Tėvai atidarė čia sojos padažo fabriką, degtukų fabriką, jis iš nostalgijos atidarė šaltų makaronų restoraną. Fabrike viskas buvo rankų darbo, tai jis mane pamokė, kaip degtukai buvo daromi, kaip džiovinti medį, kur pirkti sierą. Pamažu įgijau jo pasitikėjimą, jis traukė vis naujus albumus, ištraukė ir iš to laiko, kai Vietnamo kare dalyvavo. To albumo didžiąją dalį sudarė ant scenos šokančių, nedaug apsirengusių, kareivius linksminančių vietnamiečių moterų nuotraukos, greitai tuos puslapius pravertė, aš atsiverčiau vėl, išfotografavau, turiu dabar  jo Vietnamo atvirukų archyvą.

Trečia istorija – apie neregį vyrą, tai ir buvo mano pagrindinis mano projektas šiemet. Aš jį kasdien matydavau, kai jis eidavo tuo pačiu metu tuo pačiu keliu. Tai būdavo ryte, kai vertėja dar nebūdavo atėjus, todėl negalėdavau jo paklausti, kur jis eina. Pasekiau jį, nusekiau į ligoninę, pasirodo, jis eidavo apžiūros. Tada ėjau su vertėja į ligoninę, kad susitarčiau su juo pakalbėti, pavyko jį pagauti tik po poros savaičių, bet ji pasirodė labai šiltas ir kalbus žmogus. Todėl nusprendžiau to miestelio istoriją papasakoti per jo istoriją, kaip jis girdi ir jaučia tą miestelį.

Jis neregys nuo gimimo?

Ne, tas ir įdomu, jis matė iki 26 metų, todėl jis prisimena Incheon miestą tik kaip ryžių laukus. Jo žmonos šeima buvo labai turtinga, turėjo fermą tuose laukuose. Jau apakęs vaikščiojo po tuos laukus ir dramatiškai įkrito į kanalą, o jo būsima žmona jį ištraukė, taip jie ir susipažino. Įsimylėjo, bet jis buvo neturtingas ir neregys, todėl jos tėvai neleido jai tekėti, bet ji paliko jiems visus turtus ir ištekėjo už jo, iki šiol kartu gyvena. Daug kartų pas jį ėjau, nes jis buvo labai kalbus, vertėjams ir asistentams net nusibodo. Jis atsimena ryžių laukus ten, kur dabar pastatytas Songdo tarptautinis miestas, vadinama free trade zone, Incheon miesto dalis. Mano pagrindinis projektas ir buvo tame Songdo mieste, kuriame pastatytas 7-as pagal ilgį pasaulio tiltas, didžiulis oro uostas, daugybė dangoraižių… Tačiau tas miestas visiškai tuščias, tas, kuris sumanė pastatyti šitą būsimą biznio centrą, dabar sėdi kalėjime, nes čia sudėti visi Korėjos pinigai, o jis stovi tuščias, nepavyko įgyvendinti didžiulio verslo plano. Viskas tvarkinga, raudonas šviesoforas užsidega dažnai, nes valstybė planavo didelį eismą. Filmavau per mašinos langą, tai turėjau vis sustot prie tų šviesoforų. Parkuose įrengti garsiakalbiai, per kuriuos tyliai skamba maršai ir kitokia propagandinė muzika, maloniai ausy įsirango. Songdo irgi pastatytas ant nusausintos jūros, jame jautiesi kaip teatre. Įrašinėjau to miesto, jau pastatytų ir dar vis lėtai statomų pastatų garsus, metro stotelę, į kurią atvažiuoja tuščias traukinys, eskalatoriai sukasi.

Songdo miesto vaizdas, 2011

O naktį apšviesta viskas?

Taip, gatvės apšviestos, šviečia papuošimai, tik languose šviesų nėra.

Įrašinėjau garsus, filmavau miestą ir norėjau sujungti su neregio prisiminimais. Norėjau, kad tas žmogus su manim ten nuvažiuotų, po 65 metų, kai vaikščiojo po tuos ryžių laukus, bet jis atsisakė, nes buvo vėjuota ir šalta. Nebuvo šio projekto parodos, nes organizatoriai labiau norėjo mūsų tyrimų, o ne užbaigtų meno kūrinių, italė ir bulgarė pyko, nes jau turėjo paruoštus projektus prieš atvykdamos, bet gerai, kad juos užblokavo, gavosi šis tas gilesnio. Bulgarė suarchyvavo daugybės vietinių šeimų foto archyvus, italė fotografavosi namų interjeruose.

Vietiniams turėjo būt keista ir juokinga, kai staiga į miestelį atvažiuoja trys jaunos europietės, veržiasi pas juos į namus ir sako „rodyk savo nuotraukas“.

Jie kažkaip labai draugiškai mus priėmė, nors su ta organizacija nebendrauja, bet mus priėmė, privaišino, pripasakojo. Tuo ir skiriasi tos rezidencijos, į vieną atvažiuoji, gauni baltą kubą, sėdi ir kuri ten, o kitoj vaikštai ir tyrinėji. Važiavau su tuo žmogum į Incheon neregių susitikimą, jame buvo 1300 žmonių. Labai keistas įvykis, įvairios varžybos vyko. Tokia maža erdvė, o aš stoviu su trikoju, su trim kamerom filmuoju, fotografuoju, o jie ant manęs griūna, nes manęs nemato. Dar nebaigiau šito projekto, 8 mm kameros juosteles ryškinsiu Lietuvoj, žiūrėsiu kas gavosi.

Šiaip, Pietų Korėjoj šiuolaikinio meno scena vystosi sparčiai, Gwangju bienalė buvo gera, jos kuratorius buvo Massimiliano Gioni.

O kada prasidėjo šiuolaikinio meno bumas Korėjoj?

Gal maždaug prieš dešimtmetį… Po karo jie labai susikoncentravo į industrijos vystymą, kultūrai nelabai liko vietos, o dabar vėl grįžta prie to.

O miesto studijos, intensyvaus industrijos vystymosi poveikio tema populiari tarp menininkų ir tyrinėtojų?

Buvau nuėjus į kelis tokius seminarus, kuriems skiriami milžiniški pinigai, gauni ausines tiesioginiam vertimui į tris kalbas, o kalba „gliukus“ apie tai, kaip dar vieną free trade zone pastatė. Ir jau kai pastatė, tada ieško, kas įkvėptų tai zonai gyvybės, išdėsto punktus, kad jiems reikia menininko-darbininko, kuris paišytų graffiti ant sienų, ir planuoja, kad tie graffiti šaltam miestui sukurs jaukią aplinką.

O būtent „Space beam“ organizacija, kurios projekte dalyvavau, stengiasi vystyt miesto studijas ir ieškot natūraliai susiklosčiusių bendruomenių, jų apraiškų.

Apie ką yra šiuolaikinis korėjiečių menas? Suprantu, kad apie viską, bet kas tau labiausiai įstrigo?

Pasaulyje pasižymėjusių menininkų gal jau nebepavyksta vadinti „korėjietiškais“. Labai daug gero video meno. Bet į ką atkreipiau dėmesį, kad jų kūriniai ne politiniai, ne socialiniai, bet labiau apie žmogaus vienišumą didmiestyje. Pavyzdžiui, vienas pažįstamas menininkas Sangdon Kim, šiemet apdovanotas pagrindiniu Korėjoj šiuolaikinio meno prizu, skiriamu prancūziško „Hermès Foundation Missulsang“ fondo, sukūrė video, pavadinimu „Solveigos daina“. Jame paprašė korėjiečio sugroti norvegišką Solveigos dainą (iš Edvardo Griego muzikos dramai „Peras Giuntas – E. J.) pjūklu, taip sujungė europietišką kultūrą ir vienišumo išraišką su korėjietiška. Dar labai įdomi yra Minouk Lim, dabar viena žymiausių, dirba su termokamera, karštį ir šilumą filmuoja, jos video labai jautrūs. Kitas pažįstamas, Do Harm Oh, dabar kuruoja parodą Seulo šiuolaikinio meno centre apie Šiaurės Korėjos pankroko kultūrą… Jie oficialiai niekaip negali palaikyt ryšio, bet karts nuo karto atkeliauja pabėgėlių su valtele iš jūros arba išsikastais per kalnus tuneliais, vienas iš tokių pabėgėlių kažkokiu būdu palaiko ryšį su Šiaurės Korėja ir teikia informaciją šitai parodai.

Šiaurės Korėjos tema populiari?

Taip, labai. Vienas pažįstamas vokietis darė tokį projektą, fotografavo iš turistinių apžvalgos aikštelių, kurios yra prie sienos ir iš kurių matosi Šiaurės Korėja. Ir mane ten, aišku, traukia, bet ten nuvažiuot labai brangu, nes turi važiuot tik su grupe, su gidu. Turiu daug filmuotos medžiagos iš pernai, kai Šiaurės Korėja bombardavo Pietų. Vieną dieną maudėmės pirty, o kitą dieną į tą pirtį suvarė visus, kurie neteko namų per bombardavimą, apie 200 žmonių, ir jie ten gyveno savaitę.

Dalyvavai ir rezidencijoje Filipinuose. Ką ten veikei ir kaip ten viskas atrodė po Korėjos?

Ten rezidencija buvo labai trumpa, su dar vienu korėjiečiu menininku tiesiog susipažinome su meno scena Maniloje, surengėme kelis darbų pristatymus. Žmonės visiškai kitokie, labiau atsipalaidavę, niekur neskubantys. Šiuolaikinių menininkų scena labai maža, su jais susipažinome. Daugiausia vis dar vyrauja tapyba ir figuratyvinis menas.

„Vartų“ peržiūrų kambaryje pristatai labai lietuvišką fotografijų ir video projektą „Dingusio miesto slėnis“ apie Raigardo slėnį. Kaip jis atsirado?

Mano tėtis ir seneliai yra iš Dzūkijos. Mūsų kaimas prie pat Baltarusijos sienos, dažnai ten būnu kai tik pavyksta. Aplinkoje vyrauja visiška rimtis. Rytais pradėjau fotografuoti miglas. Keldavausi penktą ryto, nes migla ten praslenka labai grietai, taip pat užtrukdavo kol nuvažiuodavau iki Raigardo slėnio. Mane sužavėjo legenda apie tame slėnyje nugrimzdusį miestą – žmonės mieste smarkiai lėbavę, todėl Perkūnas juos nubaudęs. Iš tiesų, žemės pluta ir dabar dar ten grimzta, slėnis kasmet plečiasi. Čiurlionio užrašuose, dienoraščiuose ieškojau užuominų apie tai, kaip jis tapė šį slėnį, bandžiau atsekti jo kelius.

Besivystantis ir nykstantis miestas, jau pradingęs miestas, miesto atsiminimai, miesto garsai, įsivaizduojamas miestas… Ir tai stebiu vietiniuose žmonėse, jie pagrindiniai herojai, o aš tik stebėtoja.

Sėkmės stebint, gerų ateinančių kelionių ir ačiū už pokalbį!

Ačiū ir tau, Egle.

Iliustracija viršuje: Emilija Škarnulytė, kadras iš video „Paralel 38“, 2011. Reaktyvinių lėktuvų nusileidimo takas nusausintoje jūros užtvankoje, Gunsan miestas, Pietų Korėja.

Emilija Škarnulytė, iš ciklo „Dingusio miesto slėnis 4“, fotografija, 30×30, 2011.

Emilija Škarnulytė, iš ciklo „Dingusio miesto slėnis 4“, fotografija, 30×30, 2011.

Studijavai menotyrą. Papasakok, kaip ir kodėl vėliau perėjai į tapybos katedrą?

Nuo pat menotyros mokslų pradžios žinojau, kad tai tik laikinai. O į tapybą iš karto stoti net nepabandžiau, nes maniau, kad įstoja tik super talentingieji. Besimokydama pirmus metus akademijoje supratau, kad klystu ir įstojau į, mano galva, daug smagesnę specialybę.

Kuo tave patraukė tapybos medija? Kas tau yra tapyba?

Nors ir nesu labai prisirišusi prie tapybos, bet kol kas ji man labai „patogi“. Ta prasme, kad  visas procesas ir rezultatas yra tik mano nuopelnas arba kaltė. Nors man labai patinka ir „materialioji“ tapybos pusė: aliejinių dažų kvapas, kaip jie minkštai slysta, kaip gražiai atrodo išrikiuoti teptukai ir pan.

Ką turi galvoje sakydama, kad tapydama bandai priešintis bejėgystei?

Turbūt čia toks labiau sąžinės raminimo būdas. Sugalvoji kažką, įgyvendini ir kartais būna jausmas lyg ir padarei kažką gero. Tada atsiranda prasmė, ir kurį laiką pasaulio veikimo mechanika būna aiški.

Kokių menininkų, filosofų, rašytojų kūryba domiesi? Kas juose artima tavo žvilgsniui?

Žaviuosi prancūzų menininke Sophie Calle. Ji labai drąsiai elgiasi su savo gyvenimu ir aš jai pavydžiu, kad įvykdo, kas man atrodo baisiai įdomūs, bet skaudūs arba per daug jautrūs dalykai.  Supindama savo meninę praktiką su asmeniniu gyvenimu, ji buvo ir detektyvas (sekė nepažįstamus žmones, dėl to važiavo net į kitą šalį), ir mokslininkė (paprašiusi aklųjų apibrėžti grožio sąvoką, ji bandė atkurti jų interpretacijas ir kartu publikavo atsakinėtojo portretą), ir psichologė (radusi nepažįstamojo užrašų knygelę, ji skambino to žmogaus draugams ir dėliojo jo istoriją).

Apskritai, kas dabar vyksta Lietuvos mene, ką kuria mano bendraamžiai  man labai smalsu. Dar nuo vaikystės man kažkodėl reikėdavo užsiversti neapdorojamu knygų, muzikos, filmų kiekiu ir tikėtis, kad visi jų lobiai nutūps kokioj smegenų kertelėj. Bet dabar dažnai pamąstau, kad čia yra baisi yda.

Kodėl tau tai atrodo yda?

Tai kad neįmanoma aprėpti visko, o nerimas pradeda graužti.

Kaip kito ir formavosi tavo pačios temos ir raiška tapyboje nuo pradžių iki dabar?

Oi, pradžia gi dabar. Dar akademijoj labai grauždavausi, kad darau gal ir neblogai, bet ne „savo“, todėl eksperimentų buvo daug ir dabar dar tęsiasi. Bet čia forma, o svarbiausia tai buvo atrasti tokią temą, kuri būtų kažkokia bendražmogiška, esminė, toks labai idealistinis požiūris, sakyčiau. O po to gal apsiraminau, bet visai nebesinorėjo jokio dramatizmo, tapo svarbūs absurdo, komizmo elementai. Norėčiau suderinti tas priešybes.

Viena patirčių, kuri atsitinka žiūrint į tavo darbus – trapumo pojūtis. Žmogus kaip efemeriškas sąlyginis konstruktas globalizacijos procesuose, įvairiuose laikinuose sąlyčiuose su aplinka, jos detalėmis, iš to atsirandantys paradoksai ir fikcijos. Todėl tavo darbuose yra daug beprasmybės. Ar beprasmybės išviešinimas yra pagrindinė tavo intencija?

Aš sau nesu įsivardijus to kaip pagrindinės intencijos, bet beprasmybė yra ypač dažna mano apmąstymų tema. Bet ji ne tokia bergždžia ir beviltiška, o greičiau komiška mano darbuose.

Ką turi galvoje sakydama, kad absurdiškumo deklaravimas suteikia galią ir kontrolę?

Čia turbūt tinka psichologų taktika, teigianti kad problemos įvardijimas jau yra žingsnis į išgijimą. Mane žinojimas, kad absurdas yra neišvengiamas, ramina, dažnai „kviečia“ kartu žaisti su jo ribų ir taisyklių nebuvimu, galima sakyti, net linksmina.

Tavo darbuose labai akivaizdus to, kas potencialiai reikšminga „dengimas“. Kartais tą dengimo aktą atlieka „kaukės“ ant personažų veidų, kartais galvų iš viso nėra, kartais jie tarsi skendi rūkelyje. Anonimiškumas, beveidiškumas arba kaukėtumas kaip šiuolaikinės visuomenės bendravimo metafora, atspindys, tiesa?

Tiesa. Dabar žmogus turi begalę progų būti skirtingais „veidais“, jei nori – gali jo visai nerodyti. Toks laisvės ir nežinojmo ką su ja daryti paradoksas.

Kas tau yra „save švenčianti visuomenė“? Esi kritiška jos atžvilgiu? Kodėl? Apskritai, kiek tau svarbu kritiškumas aplinkos atžvilgiu?

Aš gal labiau stebėtoja, nors kritiškumas negali būti nesvarbus. Čia juk turi būti mąstančio, kuriančio žmogaus sąmonės pagrindas.
O „save švenčiančia visuomene“ tampama tada, kai tas analizuojantis žvilgsnis, saviironija pasidaro nebesvarbūs.

Ar tau rūpi socialinės temos, ar jos tave įtakoja?

Aišku rūpi, juk nesu negyvenamoj saloj. Tik, kad visai man neblogai einasi, o norisi būti nuoširdžia.

Kaip galėtum apibrėžti elementų tavo darbuose (kaip teksto) ir aplinkos, fono (kaip konteksto) santykį? Iš kur skoliniesi naudojamus įvaizdžius?

Galima būtų pasakyti, kad iš populiariosios kultūros. „Imu“ tuos, nuo kurių pati negaliu nusukti akių, kurie dažnai matomi, bet man nesvokiami jų „veikimo principai“. Grožio ir jaunystės kulto apraiškos, pasaulio pabaiga, ateiviai domina žmoniją tiesiog neišmatuojamai.

Ar tau svarbu naratyvumas, kad paveikslu papasakotum kažkokią istoriją?

Svarbu, aš mėgstu istorijas. Gražu, kai ji „išsivynioja“ ne iš karto, lėtai. Man pačiai labai įdomu atrasti pažįstamumo ir netikėtumo santykį.

Kodėl pasirenki tokį blyškų, kone perregimą koloritą? Kameriškus formatus?

Visada planuoju didelius ir ryškius darbus, galvoju, kad kiti jau tikrai tokie bus, bet kol kas neturiu atsakymo, kodėl jie dabar tokie nėra.

Papasakok šiek tiek apie patį kūrybos procesą. Vaizdas kartu su mintimi gimsta tavo galvoje, ar esi linkusi mąstyti „pieštuko galu“?

T.y. vaizdas išryškėja tiesiog procese, jungiant skirtingas figūras, elementus atsitiktine tvarka, jutimo pagrindu.

Ar daug eskizuoji?

Nuolatos karpau ir renku paveiksliukus, po to man patinka juos rūšiuoti, žiūrinėti. Taip dėliojant aiškinuosi, kodėl man tai buvo svarbu, smalsu, išsivysto temos, motyvai. Dažniausiai  žinau, kaip turi atrodyti  paveikslo „rėmai“, toks tarpinis rezultatas. Kai jau yra tas apgalvotasis  pagrindas, labai gera nebesvarstyti, ar taip, ar kitaip ir jau leistis į nežinomą erdvę.

Ačiū už pokalbį!

Iliustracijose: Rūta Poviltaitytė, Iš ciklo „Kuo puikiausiai galima gyventi ir nieko nesuprantant“, 2009 – 2011.

Papasakok kaip pradėjai fotografuoti? Ar esi baigusi kokius nors su fotografija susijusius mokslus? Ar pameni koks buvo pradėjimo momentas?

Atsimenu gyvenau dar bendrabutyje ir sugalvojau, kad visai norėčiau pradėti fotografuoti. Tai buvo labai seniai. Nuėjau tada į tokią SRS reklamos agentūrą, pas Remigijų Zolubą berods, ir baigiau ten kursus. Neatsimenu tiksliai kiek jie truko, bet buvo gana trumpi. Nusipirkau aš tada skaitmeninį fotoaparatą ir padėjau į lentyną, tai taip ir pragulėjo. Buvo jis ten ilgai, nežinojau nei kaip naudotis. O paskui atsirado draugas, kuris studijavo fotografiją. Tada ir pradėjau domėtis, klausinėti – kas kur kaip ir ką. Na ir tiesiog prasidėjo tada. Supratau, kad noriu fotografuoti juosta. Ilgainiui fotografavimas tapo gyvenimo būdu, tarsi dienoraščiu…

Tai jokių kompozicijos subtilybių/taisyklių nestudijavai, o fotografuoji labiau iš jausmo, intuicijos.

Visada laužydavau taisykles. Andrius [draugas – aut.past.] visada sakydavo: „Tu nebijok, laužyk. Centrinė ten ar ne – nesvarbu“. Tai tiesiog ir dariau taip, kaip man atrodė turėtų būti. Niekada aklai į taisykles nežiūrėdavau. Kas dar atėjo iš jo [draugo – aut. past.] – tai visokios diafragmos, apšvietimai ir viskas.

Prieš kiek laiko visa tai vyko?

Atrodo, keturi metai jau kartu, tai turbūt trys, keturi metai.

Ar fotografuodama turi kokį nors planą, idėją ar kažkur keliaujant atsiranda įkvepiantis vaizdas, pradedi fotografuoti ir žiūri kad kažkas gavosi. Kaip čia su tuo procesu?

Labai įvairiai. Būna viskas vyksta spontaniškai, toks labiau dienoraštinis fotografavimas. Tokių nuotraukų turiu daug.  Dažniausiai fotografuoju Burokaraistyje mūsų sodyboje. Tiesiog kai esi su draugais, kažką veiki, kažkas kažkokius drabužius dedasi ir maivosi, tai tiesiog imu ir fotografuoju. Viskas vyksta labiau spontaniškai, nėra taip, kad sugalvojau, pastačiau ir padariau.

O ką veikei prieš pradėdama fotografuoti?

Ką aš veikiau? Mokiausi, gyvenau užsienyje, dirbau ten ir niekada nepagalvojau, kad kažkada fotografuoti man bus taip įdomu.

Nieko susijusio su menais?

Ne, nieko. Nors dabar kaip jau pradėjau, tai noriu mokytis toliau. Tas pradėjimo momentas atėjo kažkaip savaime ir ne dėl mados jausmo. Tai darau dėl savęs, tiesiog man patinka.

Gal papasakosi apie fotoziną „A dark Love Story“? Kaip jis atsirado? Turbūt toliau mūsų pokalbis ir turėtų vystytis apie jį.

Buvo taip, kad aš kažkada buvau susiradusi Paul Paper‘į tokiam Flickr portale. Atsimenu, kad pirma jo žinutė buvo: „Gražu. Linkėjimai. Paulius“. Ir savaitės ar dviejų bėgyje jis man parašė, kad norėtų leisti „zinuką“ ir ar man būtų įdomu bendradarbiauti. Susitikom, pakalbėjom, parodžiau kokius darbus turiu. Nunešė parodyti kažkam iš Artbooks.lt, ir „zinukas“ buvo patvirtintas. Tada prasidėjo nuotraukų atrankos.

Kaip jas rinkaisi? Kaip „A dark love story“ susiklostė?

Iš tikrųjų pavadinimą rinkom ilgai. Buvo visokiausių variantų, bet šito labiau norėjo švedai. Pagalvojau, kad visai siejasi su nuotraukom, su kontekstu. Viskas į tai ir susieina. Mano fotografijos tokios ir yra – su meile, neapykanta, kažkokiu liūdesiu.

Šias dvi mėgstu:

Kaip tik šiandien varčiau ir sustojau ties jomis.

Viena pažįstama pasakojo (nežinau ar tai tiesa), kad Dzūkijoje buvo senas paprotys kabinti prijuostes ant obelų šakų. Jei eidamas keliu matydavai sode pakabintą prijuostę, vadinasi, ten gyvenanti mergina yra pasirengusi ir laukia vyro. Lyrinis nukrypimas, regis, sutampantis su tavo temomis, ar ne?

Aha, visiškai. Geras.

Atsimenu, kad skaitant šio fotozino anonsą man įsiminė sakinys apie kalbėjimą užuominomis, gal gali pakomentuoti?

Na kiekviena nuotrauka yra tarsi užuomina į tai, kas ten bus toliau. Taip ir vystosi istorija: prasideda nuo kažko, klostosi ties kažkuo ir kažkuo baigiasi – viena ilga istorija. Tikėjausi, kad bus ir kitų nuotraukų, tad galvojau, kad viskas kiek kitaip susidėlios, bet daugmaž viskas susiklijavo taip kaip įsivaizdavau. Didžiuojuosi šiuo zinu.

Žiūrinėjau tavo nuotraukas, kurias pavyko rasti „googlinant“, ir, atrodo, kad šis zinas vienintelis (neskaitant facebooke esančių albumų) turi pavadinimą. Na nuotraukų serija, turinti pavadinimą. Visos kitos, pavyzdžiui, tavo internetiniame puslapyje, nepavadintos.

Aha, dabar iš tikrųjų norėčiau visa tai pakeisti, grupuoti su pavadinimais, nes jau pildosi atskiros istorijos. Atsiranda kažkokios nuotraukų sekos, pavyzdžiui, pamesti ir atrasti daiktai bei visokios kitokios idėjos, kurių dar nenorėčiau atskleisti. Turiu ateityje planų išleisti knygutę, o ne ziną, todėl nenorėčiau dar visko pasakoti. Bet šiaip taip, pavadinimų ilgą laiką neturėdavau, nuotraukos būdavo tarsi atskiros, pavienės.

Tai taip tau ir istorijos dėliojasi, išsklidę laike, ar ne? Gali viena istorija klostytis, dėliotis kelis metus ir tik paskui tam tikru metu pasibaigti ir išnirti. Regis, nerašai scenarijaus istorijai, kurį paskui bandytum įgyvendinti, atkartoti.

Dažniausiai neturiu. Pastebėjau, kad ištisus metus kaupiasi nuotraukos  ir paskui jas bežiūrėdama imu ir atrandu kokią nors idėją/istoriją. Pavyzdžiui, kokie nors gamtos ir žmonių panašumai ir jau yra stimulas daryti kažkokias serijas, nes jau yra daug nuotraukų, kurios klijuojasi. Arba, pavyzdžiui, medžiai, jie pas mane labai dažnai dominuoja ir tai ateityje susiklijuos į kokias nors serijas. Tai tarsi koks tęstinis projektas.

Aha, projektas, kuris neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos.

Taip taip, būtent.

Ar sutiktum su tokiu teiginiu, kad turi labai ryškų, aiškų „stiliuką“? Jei pamatytum tavo padarytą fotografiją kokioje nors aplinkoje be vargo galėtum įvardinti.

Kažkada dariau tokią parodėlę gana buitine tematika. Tai buvo mano pirmoji paroda, tada dar egzistavusiame bare „Woo“. Atsimenu, kai ten apsilankę draugai parašė: „O, užėjom pasėdėt ir pamatę nuotraukas iškart supratom, kad čia tavo“. Taip, ir draugai sako, kad turiu aiškų braižą. Bet tiesiog, tai esu aš ir nežinau ar galėčiau pasakyti, kad čia būtent mano stilius ir iš viso ar galima tai pavadinti stiliumi, nes visgi viskas keičiasi – ir matymas, ir mąstymas. Negaliu pasakyti, kad visą laiką taip ir bus, gal vieną dieną imsiu ir sugalvosiu daryti kažkokius eksperimentus tamsoj. Kol kas yra taip kaip yra.

Nekuri strategijų kaip turėtum elgtis, kad išliktum, viskas klostosi kažkaip tėkmiškai, ar ne?

Taip. Vienintelė strategija, jei taip galima pavadinti, tai, kad tiesiog bandau kažkur dalyvauti, rodytis. Po truputį, regis, mane atranda. Va ir dabar parašė iš vieno Londono žurnalo ir pasikvietė. Aš didžiuojuosi tokiais dalykais. Na, kai pati neieškai, o tave atranda.

Iš tiesų pirmiau buvai pastebėta ne Lietuvoje, papasakok apie tai? Tiesiog talpindavai nuotraukas internete, kažkas ėmė ir pastebėjo?

Taip. Šiaip iš flickr’o viskas ir atėjo. Iš tiesų, tai neįsivaizduoju kaip internete žmonės mane susiranda, bet jie parašo, kažką pasiūlo, na aš, aišku, sutinku. Labai gera jaustis, kad tave, mažą žmogų iš Lietuvos, susiranda kažkas iš Niujorko arba iš Prancūzijos arba dar iš kažkur ir nori, kad tu būtum jų žurnalo dalimi. Man tai yra labai daug ir aš tuo džiaugiuosi. Pirmiausia viską darau dėl savęs, bet jeigu dar atsiranda žmonių, kuriems patinka mano darbai ir jie gali juos publikuoti – tai puiku.

O kokioje nors parodoje, neskaitant minėtosios, dalyvavai?

Ne, bet viena Paul Paper‘io pažįstama kuratorė iš Niujorko kažką lyg ketino daryti, bet, regis, tas reikalas taip ir nesusiklostė. Šiaip iš rimtesnių pasirodymų, tai gal būtų galima paminėti tą „zinuką“ Prancūzijoje. Buvau to žurnaliuko dalimi. Dabar jie vėl kviečiasi kitam numeriui. Tai irgi buvo panaši idėja, kaip „A dark love story“, taip pat pasidaro kaip ir plakatas toks.

Kažkur, dabar nepamenu kur, buvo paminėta, kad tavo fotografijose esančios moterų figūros yra tarytum suglebę, ištižę, tingios. Jos tarsi išnyra iš miškų, tamsos, ar pro užuolaidas besiskverbiančių šviesos blyksnių. Papasakok ką apie tokias interpretacija, pasisakymus manai?

Kad suglebusios galbūt nepasakyčiau, bet kodėl susidaro toks įspūdis? Gal tiesiog dėl mano manymo, kad fotografuoti žmogų įprastinėse pozose man nėra labai įdomu. Mano nuotraukose esančių personažų pozos, padėtys suteikia daugiau įdomumo pačiai nuotraukai. Jos (pozos) pasakoja istoriją ir aš siekiu tokio efekto, kad žiūrėdamas į nuotrauką tu norėtum daugiau apie ją sužinoti. Pavyzdžiui, tu nematai žvilgsnio ir tas nematymas byloja pats už save. Tai, aišku, labai susiję ir su meilės, aistros temomis. Nežinau kaip tiksliau tai paaiškinti. Gal aš tiesiog noriu parodyti savo būseną, kad aš tokia esu.

Dažnai tavo fotografijose lyg ir glūdi nuobodulys. Pavyzdžiui, nuobodžiaujančios pataluose susisukę, išsidrėbę ar besirąžančios figūros.

Tai gal kaip tik nenuobodžiaujančios. Kažkada dariau vieną seriją kultūros meniu organizuotam fotosofijos konkursui. Ji turėjo parodyti kaip mes jaučiamės pavasarį. Tai buvo serija apie morčių. Na, kad moterys tarsi katės, o visos tos pozos ir, kaip vadini, išsidrėbimai lovoje, tai ir atspindi tą būseną – kaip moteris jaučiasi pavasarį. Tarsi sugretinu mus su gyvūnais. Gimiau pavasarį ir šis metų laikas man visada buvo labai įdomus. Ta serija apie morčių galbūt vėliau susiklijuos ir į ilgesnę istoriją.

Kalbant apie aplinkas. Regis, labiausiai mėgsti miško ir uždaros namų erdvės apsuptis? Kodėl tau jos įdomios?

Pirmiausia, tai todėl, kad mėgstu natūralią šviesą. Ir šiaip, namuose, kad ir kaip bebūtų tu jautiesi geriausiai ar ne? Ir man atrodo, kad visiems iš mūsų žvelgiant į tą naminę aplinką kyla teigiamos emocijos iš to. Namai dažniausiai asocijuojasi su kažkuo geru, šiltu, jaukiu ir panašiai. Šitos vietos mane labiausiai ir įtakoja, pavyzdžiui, kažkokia šviesa krentanti pro užuolaidas arba gamtoje natūrali šviesa. Kol kas nelabai įsivaizduoju kaip galėčiau dirbti kažkokioje aplinkoje kur yra dirbtinė šviesa.

Jau minėjai, kad dažniausiai fotografuoji neplanuodama. Tai tiesiog įsimeti fotoaparatą ir trauki nuotykių ieškoti?

Aha, visada. Ir dabar prieš eidama į darbą rankinėn įsimečiau. Sutvarkytas ir visada paruoštas. Kad ir einu į darbą (man tas ėjimas tetrunka 10 minučių) būna pamatau, kad gražiai krenta šviesa. Pasirodo tarsi pažįstama, atsimenu, kad kažką panašaus jau turiu ir galbūt iš to susiklostys kokia nors istorija…

Esi momentų gaudytoja ar ne?

Taip.

Kalbant apie momentus. Ką manai apie telefoninę fotografiją? Telefonas visada šalia.

Fotografuodavau ir aš kažkada, dariau telefonų serijas, bet paskui ėmiau ir viską ištryniau. Šiaip tai irgi visai įdomu. Nereikia sustoti ties viena galimybe, būdu. Bet telefone nuotrauka tokia labai momentinė. Tu ją padarai ir iš karto žinai, kad va – jau turiu, o juosta man yra kažkas daugiau. Tu nežinai kas gausis, lauki, kol išsiryškinsi juostelę, kol nusiskanuosi. Ir kai pamatai rezultatą, man ta nuotrauka daugiau reiškia. O telefonas pas visus yra, ir tu lygiai taip pat fotografuoji tuos pačius dalykus, tik rezultatą matai iš karto.

Minėjai, kad nori išleisti savo leidinuką, o negalvoji pavyzdžiui, apie personalinę parodą?

Nežinau, gal personalinei parodai dar man ankstoka. Bet kokiame nors bendrame, grupiniame projekte mielai sudalyvaučiau. Leidinys, manau, yra paprasčiau.

Ar negalvoji apie tekstą šalia savo fotografijų?

Būtent apie tai paskutiniu metu ir galvoju ir jeigu leisiu tą leidinuką, tai tekstų ten tikrai bus ir galbūt su piešiniais. Tekstas gali nuvesti istoriją dar kokiais nors kitais keliais, manau, kad galbūt taip dar įdomiau.

Daug nuotraukų atsirado kvailiojant su draugais…

Taip. Daug dar ir nepublikavau. Galbūt dar ne laikas, nenoriu visko parodyti.

Tai belieka laukti tų parodymų. Šįsyk ačiū už pokalbį!

Santos Katkutės fotoziną „A Dark Love Story“ galima įsigyti internetiniame knygyne www.artbooks.lt

Prieš savaitę teatro festivalyje „Sirenos“ lankėsi menininkų grupė iš Didžiosios Britanijos ir Vokietijos – Gob Squad. Žiūrovams ir miestelėnams stebint, jie du vakarus iš eilės atliko pasirodymą „Super Night Shot“, kuris vyko Vilniaus senamiestyje ir vėliau Menų Spaustuvėje. Pasirodymo eiga štai tokia – filmuoti pradedama pagrindinėje bazėje (spektaklio rodymo erdvėje), visos kameros sinchronizuojamos, kad įrašinėtų vienu metu, tada militaristinio stiliaus įžanginėje dalyje atlikėjai paskelbia „karą anonimiškumui“ ir leidžiasi į miesto gatvėse įvyksiančius magiškus nuotykius ir neplanuotus susitikimus su nepažįstamaisiais. Atėjus kulminacijai – rodant gražią „holivudinę“ Herojaus ir netikėtai naująja filmo žvaigžde tapusio asmens iš gatvės pasibučiavimo sceną – keturi aktyvistai grįžta į pagrindinę bazę, kur juos kaip tikrus didvyrius pasitinka pasirodymo pradžios laukianti publika. Sinchroniškai paleidžiamos visos vaizdajuostės ir prieš žiūrovų akis plačiajame ekrane gimsta tikras epas (iš aprašymo, pateikto pranešime apie spektaklį).

„Žiūrovai rėkė iš džiaugsmo“
Miranda Sawyer, The Observer

„Vienas iš dešimties geriausių metų pasirodymų“
Frankfurter Allgemeine Sonntagszeitung

Skaitytojams pateikiamas sutrumpintas pokalbis su viena Gob Squad grupės nare – Sarah Thom, vykęs keletą dienų prieš jų pasirodymą.

…galvojau, kas būtų „Gob Squad“ kitoje epochoje, kitu laiku. Kas jūs būtumėt renesansiniais viduramžiais Europoje arba devyniolikto amžiaus kolonialistinėje Amerikoje? Bandžiau tai įsivaizduoti, ieškodama bendro vardiklio. Kaip manai ar jis yra? O kokiame dar istoriniame laike tu įsivaizduotum Gob Squad?

Hm…na, pavyzdžiui puikiai mus matau praeito amžiaus pradžioje, sėdint kokioje nors kavinėje Austrijoje, Vienoje, ir diskutuojant tuometines problemas…

O jeigu tai būtų penkiolikto amžiaus miškinga Europa, ar būtumėt keliaujantys pasakotojai ar pranksteriai, pasirodantys tik miestų aikštėse ir niekada karalių rūmuose?

O, galbūt, gal netgi būtume plėšikai kaip Robinas!

Puiku, pagalvojau apie tai, nes įdomu – jūs laikote save šito laiko ir laikotarpio produktu ar veikiau – atspindžiu? Suprantama, kad visi tarpsta laike, tačiau man buvo įdomu, ar jūs sąmoningai bandote tai perteikti? Nes, pripažink, jeigu laikysim, kad istorija yra dėsninga, panašumai tarp jūsų ir kažko kito kitu metu – yra. Tai man ir buvo įdomu – tavo nuomone tarp ko. Kita vertus, Gob Squad susikūrė kažkada 1992 Jungtinėj Karalystėj, tiesa? Ar, ir kaip, jus veikė tuometinis Jaunųjų Britanijos menininkų (Young British Artists) bumas?

Taip, ir čia aš pradėsiu nuo truputį ankstesnių laikų. Kartą labai seniai…(juokiasi). Mes visi studijavom tarpdisciplininio meno kursą Notingeme – performansas, video menas, muzika – mes dirbom įvairiose srityse, bet galiausiai, kai reikėjo rinktis, dauguma mūsų pasirinko vizualius menus; man asmeniškai labiau patinka eksponuotis galerijoje, nei teatre… Ir be abejo – mes buvom stipriai paveikti tuometinio konteksto, kaip ten bebūtų, tai labai ypatingas momentas – cool britannia buvo labai madinga, bet mums – neįdomi. Tam tikra prasme, mes jau tuo metu buvom labai senamadiški, tuo metu, kai formavosi individualus genijus,– mes norėjome dirbti kolektyviai. Ir be jokio direktoriaus, be režisieriaus. Dabar tai matau kaip išties politinį gestą – pasitraukti iš meno rinkos ir susiformuoti atskirai kaip meno kūriniui. Taigi, mes nuo pradžių dirbome su vizualiaisiais menais – instaliacijos, performansai, nieko, ką tuo metu būtum galėjęs parduoti. Tačiau nereaguoti ir nematyti cool britannia – turėtum būti aklas. Tai buvo taip aiškiai formuojama vertė, kaina, taip triukšmingai reklamuojama, o tuo pačiu mane nuolat stebino, jog pavyzdžiui Tracey Emin padarius „Savo lovą“, kažkas vis dar klausinėjo, „ar tai menas?“ – nejau mes vis dar apie tą patį?! Gal pagaliau pereikim prie kito klausimo, ir pakalbėkim apie patį darbą!

Taip, panašu, kad egzistuoja aktualios problemos, tačiau ir aktualios formos. Kartais taip dažnai kvestionuojamos realybės ribos pernelyg suplokštėja. O jei realybė ir yra riba?

Būtent. Kažkaip reikia susitaikyti su tuo (juokiasi).

O kaip tuomet yra su populiariosios kultūros ir visuomenės komentavimu? Juk jūs tai akivaizdžiai darote, ir pakankamai paprastais būdais, papasakok prašau.

Taip, kai kuriuose savo darbuose mes atpažįstame tai, kaip ir pavyzdžiui „Super Night Shot“. Bet įdomiausia, kad tai atradome tik procese – Holivudą kaip universalią kalbą. Žmonės niekada nebuvę kino teatre žinojo, kas yra Julia Roberts arba John Travolta. Mums buvo įdomu naudoti tą naują kalbą, komunikuoti ja, įdomu ištirti ir atrasti, kad kažkokiu būdu holivudinės metaforos yra naujos pasakos. Ir kartoju – tai atsirado repeticijų ir bandymų metu.

Įdomu tos kalbos paieškos, o juk ir pats kinas yra nauja kalba. Kinas kaip mąstymo būdas. Tačiau…toks priėjimas per Holivudą kaip per kokį kino kalbos dialektą – ar tam tikra prasme tai nėra ir tos kalbos propagavimas?

Labai įdomu gretinti filmo istoriją su realia, ir čia kuriasi visai nauja kalba. Aš Julia Roberts,- sako juodaodė prostitutė, kurios niekada neves turtingas žavus vyras; mes nesakome, kad taip turėtų būti, ar kaip tai sunku. Taip yra. Ir kyla daug klausimų. Čia kuriasi tam tikra metakalba.

Holivudas yra absoliučiai uzurpuojantis, jis agresyvus ir atakuoja net sąmoningai jo vengiant, mes atpažįstame tuos veidus, žinome, ką jie veikia, kur atostogauja, su kuo…

Bet laisvalaikiu neskaitytum žurnalų ir žinučių apie žvaigždes ir naujausius filmus?

Bet skaityčiau naujausius holivudinius scenarijus ir domėčiausi jų autoriais arba kodėl, pavyzdžiui, Spielberg‘as toks apsėstas laimingų pabaigų, ir kodėl žiūrovai taip nori būti gąsdinami – visa siaubo filmų logika. Man įdomu, nes daugybė žmonių tai žiūri, ir man įdomu, nes tai veikia mūsų sąmonę, aš noriu žinoti viską, man įdomi ir populiarioji kultūra – nes aš gobši. Kartais mėgstu nueiti į kino teatrą ir kai šviesos užgęsta – pasiduoti, įsitraukti: galiu verkti, rėkti iš juoko, bet aš atsiduodu. Einu ten be jokios ironiškos nuostatos. O paskui, žinoma, viską reflektuoju. „Super Night Shot“ todėl ir yra toks sėkmingas, nes jis sukuria – svarbus žodis Anglijoje – pasiekiamumą – galime pritraukti naujas auditorijas tik kalbėdami ta pačia kalba.

Ar tai ir yra tas karas anonimiškumui, kurį skelbiate? Kieno anonimiškumui?

Viso ryšių tinklo. Ieškome, kaip pralaužti komforto zoną. Akivaizdžiausiu būdu – ateini ir sakai „Labas“.

Miesto psichologija?

Žinoma: San Paulas, kur visi šypsosi ir iškart apsikabina, nereikia net kalbinti, ir Berlyno šmikių-mikių Mitte rajonas, kuriame kas antras yra filmų kūrėjas, o tau priėjus nutaiso veido miną su užrašu „nuobodu“.

Skaitinėju tokią knygą – Alfavilnius vadinasi (V. Klimašauskas). Iš visų priklausomybių sunkiausiai pagydoma yra priklausomybė nuo greičio, ten rašo. Ir adrenalino. Regis, jūs tą valandą mieste esat gerokai apsvaigę…

Šiame pasirodyme tikrai daug rizikos. Mes nesam aktoriai, negalim iš tikrųjų suvaidinti.

Kad ir kaip įdomiai skamba „iš tikrųjų“ ir „suvaidinti“. Tačiau pasirodymo metu juk neišbėgate į miestą pirmą kartą. Kaip jį stebite iki pasirodymo? Kiek čia veikia psichogeografija?

Taip, būtent, psichogeografija! Juk „Super Night Shot“ ir prasidėjo nuo betikslio slampinėjimo gatvėmis su kamera.

O kaip yra su kamera – kokia jos paskirtis šiame performanse?

Kamera tampa tikru palydovu – ji veda, bet ir išlaisvina. Tik bandydami atradom tai, kad kamera sukuria santykį tarp tavęs ir kito žmogaus. Jei aš tiesiog prieičiau prie šios moters už lango ir paprašyčiau palaikyti ją už rankos, ji pažiūrėtų keistai, bet kamera – ji suteikia tau tikslą kito žmogaus akyse. Ji sukuria išpažinties ir intymumo atmosferą. Ir visa tai atradom bedarydami. Ir vis dar atrandam – kiekvienąkart kas nors yra kitaip.

Sugrįžkim prie laiko, Sara, – jūs turite valandą, tai rėmas, kurį patys sau sukūrėte. Rėmas, kuriame paskui atsiranda veidrodis (valanda praleista mieste rodoma ekrane teatro ar kino salėje).

Įrėminimas laike kažkaip atrodė konceptualiai teisinga. Tai laike vykstantis kūrinys, ir laikas yra vienintelis jo rėmas, į kurį nežiūrime kaip į kliūtį. Kažkada tiesiog supratome, kad…laikas yra puiku! Kartą darėme performansą kuris truko darbo metu nuo 9 iki 5.

Taigi, jūs sukuriate žaidimą ir tada sugalvojate jam taisykles. Pirmoji taisyklė – laikas.

Taip, tačiau erdvė žinoma taip pat labai svarbi. Darėme vieną darbą, kuris vadinosi „Pasaulio gelbėjimas“ (angl. Saving the world), jį filmuodavome visą dieną nuo pat tos anksčiausios – „mėlynos valandos“, taigi pradėdavome dar neprašvitus, ir filmavimas tęsdavosi visą dieną vienoje aikštėje su visu jos tos dienos gyvenimu, sutartu laiku kartą per valandą įjungiant kameras. Ir žinai, ta erdvė ir tas laikas mums išties tapdavo mikrokosmosu. Šio darbo tikslas – paaiškinti pasaulį galbūt ateities kartoms.

Oho, kaip vizionieriška.

O taip, ir tikras košmaras atlikti! – 7 sinchronizuotos kameros, tu paspaudi tik pradėti ir baigti, ir negali padaryti klaidos. 5 minutės intervalais tam tikru metu, ir jos turi pavykti, nepaisant to, kad per kitas 55 minutes laukiant atsitinka gausybė įdomių dalykų…Žinai, niekad nepagalvojau, kad mes esam adrenalino fanatikai (angl. adrenaline junkies), bet turbūt tu teisi!

Beje, tu taip ir nepasiėmei kavos…

D. Matvejevo nuotraukos.

Esi viena iš jaunųjų menininkių, kurios darbai buvo sėkmingai eksponuojami ART VILNIUS‘11 ,o šiuo metu Austrijoje bei Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje.  Tai įdomūs, savito braižo ir idėjinės  krypties kūriniai. Norėčiau pradėti gana paprastu klausimu – kas paskatino  studijuoti tapybą?

Visuomet buvau linkusi prie menų, patiko piešti ir tapyti, lankiau dailės mokyklą Alytuje, kur man labai patiko. Domino ir kostiumo dizainas, teatras, scenografija. Kadangi sklido kalbos, jog įstoti į VDA labai sunku, čia savaitgaliais pradėjau lankyti piešimo ir tapybos kursus, pasirodė įdomu. Konkrečiai pasirinkti tapybą paskatino dėstytojas  – „turi gerus duomenis, stok į tapybą“ –  todėl net nesuabejojau. Nors iš esmės, tai buvo gana spontaniškas pasirinkimas.

Ar šiandien jautiesi realizuojanti save?

Kol kas jaučiu, jog esu toj vietoj, kur ir turėčiau būti. Manau, jog šiuo metu man tai yra geriausia, ką aš galiu daryti.

Žvelgiant į tavo kūrybą,  jaučiama nostalgija, istoriškumas… Kuo tau artimos šios temos?

Konkretus įvykis, paskatinęs mintis nukreipti į praeitį, buvo mano sovietinio gimimo liudijimo praradimas. Nors šis dokumentas iki tol nieko nereiškė, pajutau nuoskaudą jo netekus. Tuomet ir susimąsčiau – kur ir kaip aš gyvenu dabar, kur aš gimiau, kaip ta aplinka mane veikė, kaip veikia dabartinė, kodėl jaučiu nostalgiją.

Pastebėjau, kad mano kartai ši tema yra aktuali. Liečiant sovietinę praeitį, kurios mes nelabai prisimenam, tačiau su kuria dar vis susiduriam netiesiogiai – per ženklus, per šeimą, reflektuojant vaikystę.  Jauti vertybių nebuvimą, kuris galbūt įtakojo tam tikrą būseną dabar. O konkrečiai tai, visų pirma, prasilenkimo su laiku pojūtis, arba „nepatogumo“ jausmas. Tai reiškiasi kaip savotiška depresija dėl nesugebėjimo savęs suvokti kultūriniame kontekste. Kitaip tariant, gyvendama čia ir dabar, aš vis dar susiduriu su praėjusio laiko ženklais, kurie kelia nostalgiją, ir nepažintos praeities mistifikavimą.

Santykis tarp vaizdo ir teksto lemia tavo darbų daugiaprasmiškumą. Kas tave motyvuoja?

Motyvų paieška vyksta visada, tačiau retai – specialių. Aš apskritai linkusi kaupti vizualią medžiagą, daug fotografuoju. Mane visada domino aplinkos dokumentacija, dažnas paveikslas buvo savotiškas reportažas. Pastebėjau, kad jau ankstesniuose kursuose mano pasirenkami motyvai  – istoriniai artefaktai, panaudotos kultūros ženklai, sovietmečio žymių turintys peizažai, nykumo, vienišumo, netgi absurdo pavyzdžiai. Pastaruoju metu paveiksluose tapo svarbūs drabužių ornamentai, kurie, kaip ir barchatinis, sausas darbo paviršius yra tuštumos, paslėptos prasmės  ar jos nebuvimo, prisitaikymo, nesusipratimo, maskavimosi ir savotiškos Fatos Morganos kūrimo visuomenėje metaforos. Kamufliažas man reiškia, kad nuolat prarandami gabumai, socialumas, individualumas, kūniškumas. Tarp naujų motyvų atsirado daiktai iš vaikystės prisiminimų, maketai, žmonių figūros, autoportretai. Neatsitiktinai savo darbuose pradėjau naudoti tapetų, užuolaidų ar kitokius raštuotus, ornamentuotus motyvus – fiktyvioje valstybėje egzistavo fiktyvios gamyklos, butų dekoras ir viltis apie geresnį rytojų. O be to, tai mano neegzistuojančios atminties metafora. Butaforiniai raštai, imitavę barokinę prabangą, maskavo tuštumą, atsiradusią dėl vertybių ir idealų pakeitimo, ardymo ir griovimo.

Mūsų socialinis kontekstas yra sovietinis, o kultūra vakarietiška. Todėl kyla savotiškas nesusipratimas man pačiai ir tikriausiai daugeliui. Net ir per buitinius dalykus – baldai, tapetai ar dar kažkas, kas kelia keistą nostalgiją. Todėl kad neatsimeni jų, jau negyvenai toje aplinkoje.

Ar tai  iš esmės tavo požiūris į tam tikrus šiuolaikinės visuomenės aspektus, kuris iš dalies paaiškinamai aštriai skamba vienu tavo darbo pavadinimu „Spektaklio visuomenė“?

Tai idėja, kilusi Olandijoje, kuri veikiausiai ir yra kritinis požiūris, net ir kalbant apie nostalgiją. Nors būnant Olandijoje norėjosi kalbėti apie globalesnius dalykus. Tačiau mane visada veikė motyvai iš mano aplinkos, ypač Lietuvoje,  tai, su kuo aš susiduriu – gyva emocija. Kitaip tariant, negaliu savęs ir savo darbų atsieti nuo kultūrinio konteksto. Vėliau viskas nukrypo į asmeniškumą, tačiau, kai galvoju, kaip toliau vystyti šią idėją, jaučiu, jog ji turėtų pasaulietiškėti, vėlgi neatsiejamai nuo kritikos.

Smalsu, kai tavo asmeninis santykis su dabartimi perteikiamas kasdienybės metaforomis, kaip pavyzdžiui vaizduojamų dviračių serija, ties kuria ir pradedu spėlioti apie laisvės, veržlumo idėjų transformacijas…

Olandijoje yra be proto daug dviračių, tūkstančiai. Tai man pasirodė puiki spektaklio visuomenės metafora – žmones masina masė. Kai kažko yra daug, kyla nevalinga trauka. O taip pat dviračiai – tai kaip peizažo metafora – jų daug, jie vienodi… Man pasirodė įdomu, kai saulė šviečia ir visas laukas pilnas švieselėmis žybsinčių dviračių – tai taip teatrališka.

Intriguoja darbas „Sekmadieniais demonai ilsisi“. Kiek jis religiškas?

Figūratyviniai darbai labiau liečia mane, negu kompozicijos su maketais, kurie kalba apie būtą nebūtą, fiktyvią valstybę.  Sovietinę valstybę. Realiai gimiau fiktyvioje valstybėje, kuri apskritai dabar neegzistuoja. O figūratyviniai darbai – bandymas suvokti kaip aš būdama tokiame kontekste jaučiuosi ir kas vyksta mano, o galbūt ir daugelio mūsų galvose. Tai visa kartos problema – nesusivokimas. Sekmadienis, demonai, tai greičiausiai tikėjimo, nebūtinai religine prasme, naratyvas, į kurį stengiuosi žvelgti ironiškai.

Laimės tema ir jos simptomai – šiek tiek ironijos ir jaunimo kasdienybei…

Inspiravo knyga „Simuliacija ir simuliakrai“ ir ypač mintis, kad žmogus, kuris apsimeta, kad serga – jis gali bet kada pasveikti, tačiau kuris simuliuoja kad serga, susikuria simptomus, kuriais patiki ir iš tiesų serga. Tai vėlgi kritiškas, ironiškas požiūris į visuomenę. Elementarus pavyzdys – kuomet žmogus susikuria būseną, kad yra laimingas.

Ar prasitartum, ką galvoji apie meninį gyvenimą Lietuvoje, Vilniuje šiandien? Kiek jis tau atrodo aktyvus ir įkvepiantis, ar  jauti, kad kažko ypač trūksta?

Pasiilgstu įdomesnių projektų, nei tik atėjimas į parodą, kurioje tie patys darbai, kurie jau yra ištraukti iš kokio nors fondo. Viskas verda daugmaž vienam katile. pavyzdžiui ŠMC: dažnai jau prieš ateinant žinai ar bent jau įsivaizduoji ką ten pamatysi. Trūksta Vakarų Europos konteksto.

Ar yra idėjų ateičiai,  kurias galbūt jau ketini realizuoti?

Prisimenant paskutinius metus, viskas rutuliojasi tęstinai. Nėra taip, kad kažkas baigiasi ir vėl prasideda, tiesiog viskas vyksta labai nuosekliai.

Ačiū už pokalbį.

Eglė Ulčickaitė, Mėnuo taip svaigino, Kristina, Kristina (jos karaoke), 2010.

Eglė Ulčickaitė, O dovanos – seife, 2010.

Eglės Ulčickaitės portreto viršuje autorė: Evegnia Levin.

Arnas Anskaitis (g. 1988) tik šiemet baigė fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas, tačiau  jau kurį laiką buvo pastebimas įvairiose parodose ir projektuose (tiek vaizduojamojo, tiek garso meno) kaip savarankišku mąstymu pasižymintis, tarpdalykinius kontekstus sulydyti gebantis konceptualus menininkas.

Pokalbį pradėkim nuo pradžios, nuo Kauno. Ar tu lankei kokią meno mokyklą?

Mokiausi jėzuitų gimnazijoje, tačiau ten su menu turbūt buvo mažiausiai reikalų. Kurį laiką lankiau A. Martinaičio dailės mokyklą, bet Kaune apskritai labiau orientuojamasi į ekspresyvią raišką. Dailės mokyklose daug nekalbėta apie tai, ką darai. Rodos, ten daug svarbiau  kaip. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė kalbų, literatūros pamokos. Geriau susivokti padėjo judesys į Vilnių.

O iš literatūros ką mėgai?

Ką mėgau? Negaliu atsakyti taip tiesiai. Nenoriu turėti kažkokių hierarchijų, ką labiau, ką mažiau. Mane veikė pats interpretavimo principas, įsižiūrėjimas į tekstą. Bet aš visada jaučiausi truputį maištaujantis, nes pateikiamoje literatūros analizėje man kažko trūko.

Kada atsirado muzika?

Muzika… tiesiog turėjau tokį interesą garsui labai seniai… Aš neturiu formalaus muzikinio išsilavinimo, viskas prasidėjo nuo pasiūlymo Patriui Židelevičiui, violončele grojančiam draugui, kaip galėtume kažką bendro nuveikt. Tiesiog pasiūlėm savo projektą „PA“ Kauno festivaliui „Centras6“, buvom priimti, ir tai buvo pirmas pasirodymas. Bet tas mūsų skambesys buvo labai eklektiškas. Nesiorientavom ką kurti konkrečiai, kažkokį stilių, koncepciją, pagal kurią vėliau viską dėlioti, vykdyti kaip įprasta tokiuose renginiuose. Tai buvo daugiau iš jausmo.

Ar tikslinga, kalbant apie tolesnę tavo veiklą ir kūrybą, ieškoti domėjimosi garsu sąsajos su kalbos apmąstymais?

Be abejo, turbūt yra įtakos. Per laiką atsirado labai daug technologinių galimybių manipuliuoti garsu, bet kažkaip pajutau, kad per daug yra pasirinkimų, ir norėjosi pirma pačiu garsu pasidomėti, ne technologijomis. Ir natūraliai taip gaunasi, kad jei jau mąstai apie kalbą, tai iškyla ir garsas kaip svarbus aspektas.

O filosofijos įtaka?

Buvo literatūros studijos, šalia prasidėjo filosofijos skaitymai, elektroninė muzika. Susidūriau su Frankfurto įrašų kompanija, kuri vadinosi „Mille Plateaux“, ir aš kažkaip žavėjausi jų veikla. O  jos pavadinimas – tai Deleuze‘o knygos „Tūkstantis plokštikalnių“ pavadinimas. Turbūt iš pradžių visiškai ne taip viską supratau, bet po kiek laiko į rankas papuolė „Baltų lankų“ knyga, skirta Deleuze‘ui. Pradėjau skaityti ir irgi nieko nesupratau, bet palaipsniui kažkoks žinojimas kaupėsi, atsirado kiti autoriai ir taip išsiplėtė tas laukas. Irgi rizomiškai – jokios hierarchijos ar tvarkos, kaip kas turi būti. Muzikoje irgi viskas buvo paremta rizomine logika ir pats komponavimas inicijuojamas daugiau realiam įvykių laike. Tas mūsų projektas ir buvo iš įvairiai perkonstruojamų garso kilpų, priklausomai nuo konteksto, į kurį papuldavom.

Vienas man svarbus aspektas buvo kaip šiuolaikinis filosofinis mąstymas svarsto veikėjo/veikiančiojo klausimą. Tradicinė, klasikinė filosofija numato, kad veikėjas yra racionalus ir sau skaidrus. Bent jau aš sau toks nesijaučiu… Tai natūraliai atsirado potraukis minčiai „o kas iš to?“, „kas už to?“. Ir visi šitie mąstytojai, toks sutapimas, kad jie dažniausiai priskiriami poststruktūralizmui, buvo studijų metais akademijoje apmąstomi, apie juos kalbėta paskaitose.

Kas tave stipriau veikia – intuicija ar racionalumas?

Galbūt išjausta mintis ir išmąstytas jausmas?

Ar galėtum apibrėžti savo ieškojimų studijų metais slinktį (problemos, temos, raiška)?

Nemanau, kad labai nuoseklu viskas buvo, bent jau man taip neatrodo. Priklausė nuo to, kaip formuluotas uždavinys arba tikslas. Pradžioje vistiek daugiau norėjosi apmąstyti mediją, (fotografiją, video), tai iš to ir kūrinių atsirado. Po to, kai supranti, kad medžiaga ne taip jau svarbu, pradedi labiau galvoti apie temas, problemas kurios rūpi asmeniškai.

Sukūrei ciklą fotografijų, kuriose užfiksavai galerijų sienų fragmentus, o tas fotografijas vėlgi eksponavai galerijose.

Svarbiausias dalykas tuo metu buvo fotografijos kaip medijos apmąstymas, užklausiant, kas ta fotografija. Svarbus veiksnys – fotografija kaip reikšminis (significant) paviršius. Klausimas, koks paviršius yra savaime reikšmingas, iškilo perskaičius vieną tai lietusį medijų teoretiko Vilém Flusser’io esė sakinį (toliau, tiesą sakant, ir neskaičiau, bet ta eilutė užkabino). Ko tikimės iš fotografijos – kad ji būtų kažkoks langas į vaizdą, į tikrovę. Taigi aš parodau šias galerijų sienas kaip tam tikrą savaime reikšmingą tikrovę vieno kvardratinio metro formatu, kuris daugiau yra architektūrinis arba statybinis vienetas, sample‘as. Man norėjosi susirinkti tų sienų archyvą, nes įdomus tas momentas, jog jos teigia, kad pristato šiuolaikinį meną Vilniuje. Kūrinio vertę neretai simboliškai kuria tai, kur tas kūrinys eksponuojamas. Norėjosi užčiuopti „sienos aurą“. Siekta, kad fotografija turėtų reprodukcijos kokybę. Kad priėjęs galėtum atpažinti sieną. Fotografavimo sąlygos buvo numatytosų kuo vienodesnės, kad jas būtų galima ir palyginti (pavyzdžiui, geriau gyvenančios galerijos turėjo švaresnes sienas, prasčiau – purvinesnes).

Arnas Anskaitis, Fotografija kaip reikšminis paviršius / 1 m² ŠMC

Tai čia kartu ir socialinis tyrimas?

Iš to išplaukia šitas pastebėjimas, bet netikslingai, tai galėjo likti ir nepastebėta.

O video kūrinys „Kairos“ irgi susijęs su pastato ar patalpos aura?

Sąvoka kairos yra šalia termino chronos. Chronos – tai laikas, kurį skaičiuojame, matuojame ir dalome (para, valanda). O kairos yra religinis, mitologinis galimybės laikas. Čia iš tokio asmeninio patyrimo, kai gimnazijoje turėjome rekolekcijas, vadinamas kairos. Dalyvaujant jose buvo atiduodami laikrodžiai, komunikacijos priemonės, ir tu negalėjai  žinoti, kiek dabar laiko. Visoms patirtims skiriama tiek laiko, kiek reikia. Taigi tame video sugretintos dvi erdvės: maldos namai ir viešas baseino dušas. Galvojau, kokie būna interjerai, kuriuose paprastai laikas neskaičiuojamas, į kuriuos užėjus būnama tiek, kiek reikia. Tai dušo ir maldos namai yra tokie perkeliantys į visai kitą laiko supratimą. Ir tas momentas įdomus, kad viena patalpa nurodo į kūnišką apsinuoginimą, o kita į dvasinį. Tačiau abi videofilme yra tuščios ir niekas jose neatsitinka, nepasirodo joks žmogus. Tik garso takelis kuria naratyvą. O trukmė yra nustatyta tokia, kiek man reikėjo ten pabūti. Taigi tai yra negatyvus kairos būtent dėl to, jog niekas neatsitinka, galimybė neišsipildo.

Arnas Anskaitis, Kairos, video 2:30 min.

Buvai išvykęs studijuoti į Suomiją. Ar šis trumpas etapas tapo tau, kaip iš vienos terpės į kitą perėjusiam žmogui, nauju savistabos punktu, žymi kokias nors permainas?

Man iš pradžių viskas buvo panašu į Lietuvą. Ypač gamta, ten kur buvau. Atsidūriau rudenį, tai atrodė, jog esi kaip namie. Nebuvo kultūrinio šoko ar kažko, bet, be abejo, ten viskas yra kitaip. Pas mus menuose gal didesnis poreikis artikuliuoti, motyvuoti, apie ką ten net nėra keliamas klausimas, nes arba jie jau yra atsakę sau į visus klausimus, arba nepastebi kažkokių dalykų, trinčių. Toks įspūdis, kad streso nėra visuomenėje, nors gal tai tiesiog laiko klausimas – aš nesu jų nuolatinis gyventojas. Bet nepajutau streso, ir tie jų kūriniai pasirodė tokie ramumos sąlygomis kurti.

Papasakok apie savo diplominį darbą „Yra“. Nors jis vietos prasme lokalus – iškaltas ant vieno iš granitinių „Titaniko“ balkonėlių bortelio, bet jau įgavo tam tikrą atgarsį. Kad ir, pavyzdžiui, Remigijaus Pačėsos fotografijų parodos anotocijoje Agnė Narušytė, kalbėdama apie būtį ir laiką, mini tavo darbą.

Šito aš nežinojau. Tai tu nori sužinoti apie pradžią? Aš irgi norėjau sužinoti apie pradžią. Dėl to galbūt ir radosi šis darbas. Man rūpėjo sužinoti apie žodžio kilmę, apie tai, kodėl žodžiai yra tokie, kokie yra, kodėl jie taip skamba. Domėtis tuo lietuvių kalbos kontekste arba turint lietuvių kalbą omenyje, yra labai paranku, nes kalbotyrininkai daugiau mažiau sutaria, kad lietuvių kalba viena archaiškiausių iš indoeuropiečių kalbų šeimos. O šios yra vadinamos gramatinėmis, nes bandoma užrašyti taip, kaip girdima, nekuriant kiekvienam atskiram žodžiui ar sąvokai simbolio. Tuo pačiu atsiminiau diskusiją apie lingvistinį ženklą, kuri vyksta nuo pat XX a. pradžios. Visada kaip atskaitos taškas nurodomas Ferdinandas de Soussure‘as, šveicarų lingvistas, padaręs radikalų posūkį, kalbėjime apie kalbą ir reikšmę, kaip ji kuriama ir konstruojama. Pasak Saussure’o, nėra jokio natūralaus ryšio, motyvacijos tarp ženklinančiojo ir ženklinamojo – kalba yra bendruomeninio susitarimo reikalas. Kilo klausimas, ar galima šia kryptimi eiti toliau? Koks tai galėjo būti bendruomeninis susitarimas? Sutapo, kad į rankas papuolė lietuvių kalbos tyrėjų-mėgėjų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko straipsnis „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“, kuriame svarstoma garso ir prasmės atminties lietuvių kalboje galimybė. Pastarieji klausia, gal iš tikro lietuvių kalboje garsas dar turi prasmę, o prasmė savo garsą? Bandydamas įsivaizduoti kaip tai galėtų būti, iškilo tokia schema, kad jeigu tu kažko dar nemoki užrašyti, neturi grafinio ženklo, tai tą garsą pirmiausia užsirašai į savo ausį. Tuomet neatsitiktinumas, kad tam tikri žodžiai apibūdinantys reiškinius dažnai panašiai skamba, pavyzdžiui, būtis ir buitis, nokti ir nykti, myluoti ir meluoti, drįsti ir drausti, tvarka ir tvirka… Tokie dalykai pirmiausia pasirodo kaip kalbos žaismė, tačiau tuo pačiu metu kyla klausimas, ar tai nėra mūsų archaiškos kalbos vidinė tvarka, tam tikra jos logika?

Iš pavydžių, kuriuos aptikau skaitydama tavo aiškimraštį, tikrai susidaro įspūdis, jog žodžio užrašyme ir jo tarime yra užslėpta logiška prasmė. Dvišakis modelis – sacrum ir profanum.

Taip, bet tas jų pasiūlytas lietuvių kalbos slėpinys neįtikina profesionalių kalbotyrininkų. Galbūt dėl šios teorijos beprecedentiškumo ir tam tikro ezoteriškumo. Šiaip ar taip jie pasiūlo naują supratimą apie kalbą. Nebandau jų legitimuoti, tiesiog man atrodo, kad ir vienas ir kitas požiūris „pakimba“, įsikrauna kažkokio krūvio. Man buvo įdomiausia užklausti apie kalbos galimybes.

O kaip ir kodėl tavo apmąstymai susikloja į vieną žodį „yra“?

Pradžios tašku pasirinkau abstraktų dalyką – sąvoką niekas. Nieką, kaip ko nors stoką aptinkame kalboje, o ji tiesiog persmelkta negatyvumo. Kita vertus, filosofinėje tradicijoje jis visada yra kaip priešprieša būčiai. O lietuviškasis „yra“ buvo parankus, kaip teigiantis būtį, bet kartu nurodantis į jos niekėjimą [jei kirtį dėsime ant „y“, žodis nurodys į kažko irimą, - J. M.-J.]. Tada kyla klausimas, ar čia yra kalbos žaismė, atsitiktinumas, ar visgi seka iš kalbos logikos.

Arnas Anskaitis, Yra dokumentacija, 2011.

Iš karto žinojai, kad „yra“ bus tavo įsisąmonintas idėjas monumentalizuojančioje plokštėje?

Monumentalumo nesiekiau. Vieta pasirinkta ne fasadinė, o atokesnė. Netgi rinkdamasis šriftą stengiausi nenaudot romėniško, kuris iš karto nurodytų į monumentalumą. Siekiau numonumentalizuojančių sąlygų, tačiau man buvo įdomus akmuo kaip ilgaamžė medija, o kartu ir inskripcijų tradicija. Tarkim Rozetės akmuo, kurį atradus, pagaliau buvo galima iššifruoti senovės egiptiečių tekstus. Tekstas, įrašytas akmenyje yra numatytas labai ilgam, jis netgi turi pretenzijų į amžinumą. Bet pats įrašymo akmenyje būdas labiau veda į tą „niekėjimo“ pusę, nes akmuo yra išėsdinamas, pagreitinamas jo irimo procesas. Kažkas iš jo išimama ir lieka negatyvas, bet tą išėsdintą žodį perskaitome pirmiausia kaip pozytyvų dalyką – „yra“. O turėklas, esantis toje vietoje, įgauna žaismę žinantiems užbrauktos būties – sous rature judesį.

Ačiū už pokalbį.

„Iš pirmo žvilgsnio tai vos ne mėgėjiškų albuminių nuotraukėlių serija (nes viena nuotrauka be kitų čia nieko nereiškia), apklijuota kvailokais geltonais kampučiais, aprašinėta visai ne kaligrafiškais užrašais. Jokių techninių efektų, jokio „meno“ demonstravimo. Tik kur ne kur užplaukia specialiai padarytas dūmelis, ir naivuolis gali pamanyti, kad fotografas yra tikras nemokša. Bet įsižiūri arčiau atidžiau į kiekvieną nuotrauką ir lyg pamatai kiekvieną kareivio dieną, o jų, lyg išganymo laukiančiam demobilizacijos, daug, labai daug. <…>

Pereini iš eilės visą albumėlį, visas tas pratybas, linksmybes, kareiviškus juokus, pasižiūri į žmonių veidus – protingus, liūdnus, nužmogėjusius ir pasijunti sukrėstas kaip visa tai nepanašu į šaunuolių iš „Tarnauju Tarybų Sajungai“ vesternišką kasdienybę.“

Iš Gražinos Kliaugienės straipsnio „Kareivio albumėlis“, rašyto 1988. apie G. Zinkevičiaus ekspoziciją Aliumnato kieme, Vilniuje.

Gintarai, papasakok apie savo „Kareivio dienoraštį“, tavo būsimą knygą.

Čia toks grynai biografinis momentas. Į armiją patekau 1983 ir išsprūdau 1985. Kai mane suėmė į sovietų armiją, pirmiausiai vežė į Afganistano karą. Pakeliui, Kaune, paskaitė dosjė iš KGB ir susigriebė, kad čia gi antitarybininkas, disidentas, na, tikras banditas ir…nuvežė į Latviją, kur pasodino prie didelio ekrano lėktuvų trasas sekti (logika mirtina, dar – pokštas: 1985 m. vos netyčia neužmušėm Gorbačiovo).

„Kareivio dienoraštis“ pirmiausiai buvo sumanytas kaip paprasčiausias albumas. Toks pompastiškas. Juk kareiviai net specialias uniformas tam fotografavimuisi pasidarydavo: „koks aš didvyris, kakoj ja krūtoj.“

Ta mano  kolekcija buvo savotiškas pasišaipymas iš tos idiotiškos kareiviškos subklutūros. Padariau ją ganėtinai greitai ir spontaniškai. Sąlygas turėjau: fotopopieriaus, dirbtuvę, ir per dvi savaites atspausdinau savo armijos archyvą. Tai, kas man „susišvietė“, tą aš atsirinkau ir greitai atspaudžiau. Bet, kai prasidėjo 1988–ieji ir atsitiko tas įvykis, kada lietuvis kareivis, Arūnas Sakalauskas, patekęs į visiškai nepakenčiamas aplinkybes, pasiėmęs automatą iššaudė visus, kurie iš jo tyčiojosi, jį mušė, kankino, -planą truputį pakeičiau – suklijavau ant tokio keisto kartono, kurio turėjau, maždaug 42×35 ir padariau parodą. Net plotą gavau, kas tais laikais buvo itin sudėtinga. Tai buvo Aliumnato kiemas. Ten vykdavo įvairios parodos su poetais ir be poetų.

O paroda buvo pabaigoje beveik sunaikinta, prisidėjau ir pats, nes labai nekenčiau viso to.

Tai kada bus tavo knyga?

Aš nežinau.

Cha, tu irgi nežinai?

Projektas, kiek žinau, truputį pristabdytas. Taip kaip tęsėsi, nei šitaip nei taip, tai dar metus palaukti nėra problemų, nes reikalų yra tiek visokių skirtingų, tad, kai šitas nejuda, imiesi kitų.

Jei prieš tris metus ji būtų išėjusi,  būtų kita knyga, kita tema. Klaikiai ilga istorija.

Bet dabar bus „Kareivio dienoraštis“. Petras Saulėnas padarė faksimiles, Laura Grigaliūnaitė kuria dizainą, Neringa Černiauskaitė viską derina. Visi nuostabūs žaidėjai. Jaučia šiuolaikinį pulsą.

Tai savotiškas parodos katalogas?

Ne. Istorinė knyga. Daugybė žmonių Armijoj nebuvo ir, ačiū Dievui, nebebus, o žmonės kažkokiose neįmanomose aplinkybėse visada atsidurs, buvo ir bus. Tai ne noras šokiruoti ar parodyti, kaip ten iš tikrųjų būdavo. Nieko specialiai neparodijavau, nieko nešiurpinau, nieko tyčia nejuokinau, nieko nejuodinau. Tiesiog pasirinkau bendražmogišką vardiklį, ir atsakiau į man rūpimus klausimus: kaip jaučiasi žmogus tokioj vietoj, tokiom aplinkybėm.

Norėjau parodyti vaizdus apie žmogaus savijautą laike. Apie tai, kaip atrodo jaunas, dvidešimties metų žmogus, įspraustas į tikrovę, kuri šiaip jau žmogui yra visiškai nenatūrali, nenormali, bet kurioje jis yra ir turi būti. Norėjau pasakyt, kad kuo patirtis skirtingesnė, tuo ji vertingesnė.  Todėl ten dominuoja portrertai. Lietuviškas veidas pavyzdžiui yra vienoks, estiškas – nedaug kitoks, o jau uzbekiškas veidas – jis gerokai kitoks su visom savo tautinėm ir antropomorfinėm savybėm, jau nekalbant apie tai, kad kai kurie iš mūsų aukštus mokslus buvom pradėję, o teko susidurt su tokias, kurie net rašyti nemoka.  „Ty komsomolec? Net, ja uzbek“.

Ar buvęs kareivio albumėlis šiandien įgavo naujų reikšmių, verčių ir prasmių?

Taip seniai nebuvau jų matęs, tai tarsi iš naujo pamačiau. Armijoj man patiko būti tarp žmonių, kurių daugiau niekada nesutiksiu. Fotografijos meno konceptai ir visokios mados ateina ir praeis, bet viena svarbiausių vertybių tose fotografijose man yra laikas. Jose užfiksuotas laikas, kurio jau niekada nebebus.

O nauja mintis kilo Neringai. Pavyzdžiui, padaryti žodynėlį, nes tekstai ten flomasteriu parašyti,  rusiškai arba angliškai, bet rusiškom raidėm. Tad buvau paprašytas iššifruoti visus rusiškus terminus su jiems būdingais pajuokavimais, kurie egzistuoja. Bet žodyno dar nepadariau…gėda.

Tačiau kaip nusiteikus tavo knygą žiūrėti?

Įsivaizduok, darom leidinį apie klumpes. Surenkam žinias ir pradedam fotografuoti klumpes ir prifotografuojam jų tiek, kad jau mums bloga nuo tų klumpių ir nuo jų išvaizdos ir nuo pačios knygos, ir mums jau nusispjaut į tas klumpes, bet …, o kuo čia tos klumpės dėtos? Viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai pažiūrėjai, kiek tavyje talento, kiek tu jautrus. O gal kas nors iš viso nežino, kad buvo tokios klumpės ir pamatęs jų vaizdus, žmogus supras, kas pagaliau yra tos klumpės.

Kaip tau pavyko naudotis fotoaparatu armijoje?

Taip, visą armija fotografavau, o priedanga buvo ta, kad dirbau dalinyje, kur stebėdavom lėktuvus. Ir jei kas nors, kam nors būdavo neaišku, reikėdavo padaryt tų trasų ir aukščių nuotraukas. Padaryti jas per kelias minutes, kai normaliai toks procesas turėtų užtrukti maždaug pusantros valandos. Visokių specialių technologijų ir techninių gudrybių buvau prisigalvojęs.

Prisimenu, mano fotolaboratorija buvo daugybė metrų po žeme. Einat į ją visuomet būdavau nupraustas šikšnosparnių. Jiems ten kažkas labai patikdavo ir jie veisdavosi. Šikšnosparniai paprastai kabėdavo galva žemyn. Ir aš eidavau su žibintu žemyn. Jie mane mato ir aš juos matau. Kai aš prie jų priartėju, jie pradeda skristi į mane. Jausmas – sunku nupasakoti. Beveik jokio garso, tik savo sparnais jie man per veidą fuch fuch fuch, ir aš lieku visas šlapias. Žinojau, kad jie šiaip žmonių gink Dieve neliečia, bet kadangi jų būdavo tiek daug, tai jie neturėdavo kitos išeitis kaip tik skristi į mane.

Taip aš į tą laboratoriją eidamas, kiekvieną kartą nusimaudydavau. Tokie tad mano fotografiniai įspūdžiai.

Ar nebėra ūpo su fotodidintuvu eksperimentuoti?

Gal ir būtų, bet labai jau daug visko reikia prie to didintuvo. Labai sąlygos pasikeitė. O dabar dažniausiai fotografuoju su šituo (rodo mobilųjį telefoną). Nusipirkau geresnį ir fotografuoju. Nors vakar jau rimtesnį daiktą (fotoaparatą, skaitmeninį) parsinešiau. Tiesą sakant, aš nematau skirtumo tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos. Dėl to kilęs tam tikras barnis. Jis, manau, yra tarp žmonių, kuriems trūksta išsilavinimo. Ir viena, ir kita yra gerai, jeigu tu valdai aparatūrą ir medžiagą, su kuria tau tenka dirbti. Tuomet viskas tvarkoj. O  klausimai: „kuo tu „fotkini“ Nikonu ar Canonu?“ arba „kurį tu labiau vertini?“ man nuobodūs. Palieku tai tiems „neva-profesionalams“.

Tačiau, labai rimtas klausimas yra išraiškos kokybė ir idėja, kurią tu perduodi. Kad idėja būtų suprantama, turi gebėti pasirinkt adekvačią formą ir adekvačią kokybę. Ir jei tau šitai idėjai realizuoti užtenka mobilaus telefono, tai ir ačiū dievui.  Nežinau kas tai yra, kai kurie tai vadina profesionalumu, nors aš nemėgstu to žodžio. Štai dabar, pažiūrėk, – koks gražus krūmas. (rodo man krūmą). „Mobiliako“ jau nebeužtenka ir aš tai matau. Net neprasidėčiau. Čia jau reikėtų atsinešti dumplinę kamerą su plokštelėmis.

Vadini save buvusiu menininku?

Taip, oficialiai ir ne vieną kartą, esu paskelbęs, kad aš – buvęs menininkas ir jau palaidotas, ir kad dabar užsiimu vien  kompiuteriais, ir tik jais. Bet vis prasimuša nežinia kas…

Vienas nuožmiausių tokių pliūpsnių buvo „Portfolio depresanto“. Tiesa, ten irgi kolekcija, iš kurios būtų galima daryti knygą, tik tiek, kad neseniai ta paroda daug kur buvo rodyta, todėl tegu susiguli. Tai tokia dadaistinė meilės istorija apie moterį, kuri gali išduoti vyrą taip keistai, kad jam  pradeda vaidentis: „kokios jos visos baisios“. Ten viskas su mobiliuoju labai kryptingai ir specialiai fotografuota: iš dizaino išsityčiojau kaip beįmanoma. Išsidirbinėjau iš savęs paties, iš savo savijautos, ten toks šiuolaikinis dada.  O dabar planų vėl daug, kaip nuo kalno kokio važiuotum.

O ką kompiuterija?

Tai prasidėjo 2000-aisiais, kai pas mane atsirado keletas nebrangių kompiuterių, ir aš pradėjau juos ardyti, perdarinėti, nes technika domėjausi visada.

Iš pradžių mintis buvo tokia: darysiu meną su kompiuteriais. Gerai išmoksiu ir darysiu. Ir šito siekiau. Rekordas buvo, kai 3 savaites iš namų neišėjau: negėręs, nevalgęs sėdžiu ir mokausi. Paskui net į lauką išeiti bijau. Jau nežinau kas aš, kur gyvenu, koks vardas. Atsimenu, buvo žiema, o aš galvoju: „kaip aš išeisiu, juk bus šalta. Kaip aš grįšiu?…“ Taip supratau, kad kompiuterija man labai patinka. Atsirado naujos nematytos technologijos. Man nustojo būt įdomus kompiuterinis menas, bet įtraukė pačios kompiuterinės sistemos, programavimas ir hakerių pasaulis. Būti kietu hakeriu, reiškia turėti motyvaciją, vertybių skalę bei žinoti, kodėl taip elgiesi. Ir dažniausiai tai būna noras kažką naujo išmokti arba kažką nuo kažko apginti. Kaip buvęs menininkas ekstremalas, aptikau savo kampą ir kompiuterijoje.

Bet šiaip tai esu taikos balandis ir jokių fotografinių vertybių ir taip vadinamo fotografijos prestižo tyčia negriaunu. Tik nekenčiu susireikšminusių „durnių“. Ir fotografijoje, ir apskritai.

Atrodo, ką bedarytum – menininku buvai ir būsi. Drąsa gyventi menininko gyvenimą išduoda tavo prigimtį

Ko gero neturiu kitos išeities, jeigu jau menas mane pasirinko. Gal kaip Kristus: buvo jam uždėtas kryžius ir nešė – niekur nepasislėpsi.

Kada nutiko tavo pasirinkimas be pasirinkimo?

Labai anksti. Vaikystėje. Darželio komisija (būdavo tokia) sakydavo: „šitas vaikas labai krenta į akis“. Suprask, kažkas su juo negerai. O nuo ketvirtos klasės pradėjau mokytis muzikos. Kažkokio aiškaus smūgio nebuvo.

Ar tau svarbūs įrankiai kūrybai, kam teiki prioritetą?

Taip gavosi, kad man tikrai nėra skirtumo kokią medžiagą pasirinkti. Rašyti, fotografuoti ar filmuoti. Darau visa, kas yra tuo metu reikalinga. Pvz. performansas, lyg ir iš viso nemenas, kvailiojimas kažkoks… Bet ten galiu pasakyt savo idėją, man irgi labai tinka.

Kita vertus, man patinka Trimakas (fotografas Gintautas Trimakas), kuris, kaip jis pats sako, moka tik fotografuoti. Žaviuosi jo nuosekliu kasdieniu ryžtu, daryti tai, ką moka geriausiai.

O ką tu geriausiai moki?

Tos visos profesijos manyje nesipjauna, nes manyje penki žmonės sėdi.  Jaunystėj aš įsivaizdavau: „kas bebūtų, būsiu kino režisierius“. Ir rimtai tam ruošiausi. Paskui tos sovietinės nesąmonės, ir planas žlugo. Visą laiką autoritetai buvo tokie kaip Čiaplinas. Tai žmonės, kurie kiną žinojo iš visokiausių pusių. Jis buvo ir kompozitorius, ir aktorius, ir scenaristas, ir visa kas. Aš į jį orientavausi. Todėl ir mokiausi visko.

Gaila, kad nesusiklostė muzika. Buvau kažkiek pasiekęs, kad net Čekasino bigbende truputį grojau.

Dar esu kino operatorius. Visiškai pajėgus dirbti net dabar ir su bet kokia technika. Ilgą laiką dirbau Akademiniame dramos teatre fotografu. Dirbau su Vaitkum, Koršunovu…

O tai, ką mes PostArs‘e išdarinėjom, tai jokia profesija nepavadinsi. Ieškojom ir darėm tai, ko dar nėra. Kiekvieną kart iš naujo išrasdavom dviratį. Tai buvo labai įvairus ir galingas sluoksnis to meto Lietuvos kontekste ir mūsų gyvenime.

Grupėje ar vienam menininkui lengviau?

Skirtingi dalykai. Būti grupėje ar ne, priklauso nuo to, su kuo tu toje grupėje. Kaip sakiau, mano svajonė ir mano tikslas nuo pat mažens buvo kinas, o kinas juk kolektyvinis menas, kur vienas tu niekas. Be to, anot Algimanto Kuro, mes visi tik arkliai, idėjos yra raiteliai.

Taip, dirbdamas vienas tu turi fantastišką galimybę susikaupti į tą savo ego, superego, alterego. Ir visi jie tavyje bruzda, maudžia, taršosi, kandžiojasi ir paskui vistiek suranda kažkokį sprendimą. Ir tai gerai. Bet vienas tu kas? Vienas nepabūsi. Man žymiai labiau patinka dirbti ties kažkuo, kas maždaug aišku. Grupėje kažkuriam visada tenka techniniai klausimai: aparatūra, kompiuteriai, etc.

Aš tylenis dirbeiva. Aš tik dabar plepėtojas.

Esi nepatogus menotyrai: tarpdisciplininis, gaivališkas, nenuoseklus.

„Kodėl tuos menininkus norit padaryti kažkokiais gyvūnais?“ – klausiau vieną kartą vienos menotyrininkės. Nenoriu būti padėtas į kokį nors, jums patogų narvelį su etikete…

„Įsivaizduoji – sako ji – mus taip moko. Mums sako, kad menininkas yra nevaldoma, nežabota medžiaga, kurią reikia kaip nors organizuoti, nes kitaip nieko nebus.“ Ir pašiurpau, ir juokinga. Žinoma, dabar aš kiek persūdau, t.y. juokauju, bet toks diskursas iš tikrųjų egzistuoja.

Jei rimtai, dabar dažnai pasigendu draugiško ir dalykiško bendradarbiavimo. Iš abiejų pusių.

Jokios naudos menininkui iš tų menotyrininkų…

Turiu ir menotyrininko ir kuratoriaus patirties. Dabar va, darau Pačėsos (aut.past. fotografo Remigijaus Pačėsos) parodą. Tas menininkas vis geria, o kai aš paskambinu, tai pasiunčia jis mane į visas pasaulio puses. Aš jo kažko klausiu, o jis mane toliau sau siunčia. Dabar suprantu, kad kantrybės su tais menininkais kartais labai reikia. Tiesiog žmogiškos kantrybės jau nekalbant apie kūrybos subtilybes

Džiaugiuosi, kad jauni menininkai  jau sugeba civilizuotai pasisakyti ir apie meno reikalus kalbėtis. Jau pasibaigė, tokie laikai, kai ŠMC kavinėje kruvini peiliai skraidydavo.

Jūsų kartai menas matyt yra labiau daiktiškas, iš kūno ir kraujo. Dabar menas ir jo sukūrimas pamažu tampa didelio mąsto fikcija, todėl man tavo kompiuterija atrodo labai simpatiškai. Kūrybiškai manipuliuoji schemom ir sistemom, neprisidengdamas jokia fikcija. Kartais tai yra materialiau, natūraliau ir realiau nei pardavinėti aukcione paveikslą, kurio nėra.

Man atrodo, kad visi tie atnaujinimai nieko iš tikro naujo neatnešė menui. Konceptualizmas labai greitai pavirto verslu. O mūsuose bandoma kažką baisiai svarbaus pasivyti . Liūdna.

Ką veiksi šiandien?

Paskambinsiu dukrai ir paklausiu, ar aš labai ją siutinu. Mano duktė kartais labai griežta. O vėliau gal eisim poezijos skaitymų klausytis.

Kas ir būtų, kai toks nežabotas, nevaldomas tėvas.

Ji „šūdo nemala“, bus kaip pasakė, bet jau kai sako tiesą….

Net pasilenkt reikia, kad nekliudytų? (juokiamės)

Kažkada ėjom su ja į „Maximą“, o ten stovi mano draugai, senoviniai tapytojai ir matosi, kad jau kokią savaitę geria visi trys. Na pasisveikinom, šnektelėjom, atsisveikinom. Paskui ji man sako: „Tėti, kaip čia suprast – juk tai žmonės, kurie kuria meną, daro gražius dalykus, tai kodėl daugelis iš jų tokie negražūs ir elgiasi taip, kad net gėda?“

Na, šitas sveikas požiūris, nors jis ir specifinis, mane tuokart sukrėtė. Pats taip nebūčiau pagalvojęs. Tai buvo mano seni draugai, labai juos gerbiu kaip menininkus.

Kokios vertybės padeda tau gyventi menininko gyvenimą?

Garsiai paklausei. Atsakysiu į tai paprasčiau. Tai draugai, pažįstami, kuriuos gerbi ir matai, parodos į kurias nueini, aplinka, kurioje gyveni ir žmonės, su kuriais gali susišnekėti.

Kūrybinė ir žmogiškoji pozicijos tau skiriasi?

Būti menininku yra žymiai mažiau atsakomybės nei būti žmogumi.

???

Gyvenime žinau, kad nedarysiu to, ko nenorėčiau kad jis man padarytų, kas man nepatiktų. O kūryboje stabdžių nėra. Jokių tabu, jeigu jau kvošteli, tai jau nebežinai ką pridirbsi. Nebent į galvą ateina akivaizdžiai nebendražmogiškos idėjos, suprantamos tik man vienam, va, tada pristabdau. Tai ir yra tie ašmenys ant kurių visi vaikštom.  O ką, kitur kitaip?

Kūryba, menininkystė? Tai tam tikra, ganėtinai keista, verslo rūšis: lemtis, sėkmė, nesėkmė ir tiek. Idėjos gimsta galvoj. Kitos tave apsėda. Svarbu nenuleisti nosies arba laiku pripažinti klaidas.

Ir dar nesusireikšminti ties tuo savo „aš matau, aš jaučiu, aš apie viską šiame pasaulyje žinau..“

Pauzė

Sąrašą išsėmei ? Lenki per pusę. Ar tikėjais ko nors tokio? Ko nors baisesnio?

Ačiū, viskas gerai. Ačiū.

Iliustracijoje: Gintaras Zinkevičius, iš ciklo „Kareivio dienoraštis“.

Gintaras Zinkevičius, iš ciklo „Kareivio dienoraštis“.

Tai filmas apie karuseles ir žmonės, kurie gyvena šiame parke. Jie kuria pozityvią ir naivią sovietinę pasaką.   (G. Rakickaitė apie filmą „Parkas“, 2009)

**
Gintarė Rakickaitė (g.1986) – jauna šiuolaikinė video menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Klausimu apie neseniai KKKC parodų rūmuose vykusią videomeno parodą ir norėčiau pradėti pokalbį.

Balandžio 24 dieną KKKC Parodų rūmuose pasibaigė Danutės Gambickaitės, Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės bei Eglės Juocevičiūtės kuruota videomeno paroda „Atsitiktinai, Baltazarai“, kurioje buvo pristatyti ir Tavo darbai. Gal galėtum  kiek išsamiau juos pristatyti?

Šioje videomeno parodoje dalyvavo mano dokumentinis filmas „Parkas“ (2009, pavasaris). Jis sukurtas dar besimokant VDA, fotografijos ir medijos meno specialybės trečiame kurse. Pirmajam savo filmui pasirinkau karuselių parką: nuo tada gerus du mėnesius, kelias dienas per savaitę lankiau parko darbuotojus, bendravau su jais, stebėjau jų kasdienybę, o vėliau ir padėjau suorganizuoti parko sezono atidarymą, anksčiau jų niekados neorganizuotą. (Keletas scenų iš atidarymo yra panaudota  ir pačiame filme).

Filmas „Parkas“  – apie karuseles Vytauto parke Kaune, išlikusias nuo sovietinių laikų. Ši vieta vis dar gyvuoja keturių žmonių dėka, kurie dešimtis metų ja rūpinasi, žavisi ir ją vertina. Kaip vaikai su žaislais jie žaidžia su savo karuselėmis. Ši vieta tampa pasaka, kiekvienam iš mūsų primenančia vaikystę.

Filmuojant šį, pirmąjį savo darbą, susipažinau su vienu vyriškiu, kuris mane bandė sudominti savo pasakojimais. Jis kalbėjo kaip myli muziką, kaip nuo vaikystės groja įvairiuose ansambliuose ir smagiai leidžia savo savaitgalius senjorų šokiuose. Tačiau pasakojimai nepasirodė tokie įdomūs kaip jis pats. Ir man pavyko keletą minučių nepastebimai jį nufilmuoti: tuo metu parke per magnetolą grojo „Pūko“ radijo stotis, o jis natūraliai, rūkydamas cigaretę, trepsėjo į taktą. Tas kadras yra viena iš smagiausių vietų mano filme. Tuomet man ir kilo noras pratęsti savo kūrybą ir sukurti antrąjį savo filmą -  apie senjorų šokius. Taip ir padariau, pasilikdama  šį objektą diplominiam darbui („Trys Ketvirtinės“ (2010, pavasaris)). Šiame filme matoma kaip kiekvieną sekmadienį Vilniaus kultūros ir sporto rūmų salėje buriasi pagyvenę žmonės. Jie visi čia ateina vedami bendro noro. Sutiksėjus laikrodžio rodyklei, penktą valandą vakaro, nuskamba šokių karalius – valsas. Tai  tampa vieta, kurioje šokiai geba atitolinti senatvę. Vieniems jie – mankšta ir atsipalaidavimas, kitiems – stiprybės ir jaunystės pojūtis. Dauguma pensinio amžiaus žmonių yra vieniši, jie čia ateina pabendrauti. Kitiems netgi pavyksta susirasti naują meilę ar geriausią draugą. Moterims yra dėl ko pasipuošti, o vyrams – dėl ko pasipuikuoti.

Šokiai – jie nepasikeitė. Jie nesikeičia. Jų tradicijos išlieka. Muzika, salė, rūbinė, bilietų plėšytoja, kėdžių eilės prisėsti pailsėti ar paplepėti ir, žinoma, laukimas. Laukimas, kol tave kas pakvies šokiui.

Žmonės, kurie nugyveno didžiąją savo gyvenimo dalį, „grįžta į jaunystę“ – diskotekų, naujų pažinčių ir grožio laikus. Mes nežinom, kas bus su mūsų karta ar dar su vėlesne. Ar šokiai išliks tokie patys? Tokios pačios šokio tradicijos, kai vyras kviečia damą šokiui, o nepakviestoji laukia sekančios progos? Ar yra tuose šokiuose lyderis, kuris kviečia visas? O gal yra lyderė, kuri yra visų kviečiama?

Anot parodos kuratorių, „Vieta pasakojime dažnai būna pasyvi aplinkybė (kaip ir asiliuko Baltazaro personažas Bressono filme). Tačiau istorija, įvykiai, atmintis mūsų sąmonėje padaro ją aktyviu, kartais net pagrindiniu veikėju.“ Tiek videodarbe „Trys ketvirtinės“ (2010), tiek „Parkas“ (2009) vieta neabejotinai yra kūrinio pretekstas, tačiau ar ji virsta/paverčiama aktyviu veikėju?

Taip, šiuose dvejuose mano darbuose visas kūrybinis procesas prasidėjo nuo susižavėjimo vieta, kuri abiem atvejais ir tampa pagrindiniu mano filmų objektu. Man svarbiausia yra erdvė ir joje esantys žmonės.

Atminties tema šiuolaikiniame mene itin dažnai sutinkama. Minėti darbai „Trys ketvirtinės“ bei „Parkas“, atrodo,  savyje talpintų nostalgijos, taigi, ir atminties, elementą. Kiek sąmoningai/kiek atsitiktinai ėmeisi tirti miestą/erdvę/laiką/atmintį?

Visų pirma, manau, nepavadinčiau savęs tyrėja. Šios vietos man yra  tiesiog žavios, įdomios kaip  sovietinis palikimas. Pirmiausia į tai žiūriu labiau fotografiškai/ kinematografiškai, o vėliau, kai jau prisisotinu tos erdvės vaizdų, pradedu daryti vienokias ar kitokias išvadas apie laiką, kuris, abiejų mano filmų atveju, yra sustojęs žmonių pasąmonėse. Jie gyvena ir galvoja lygiai taip pat, kaip  galvojo sovietiniais laikais; jiems yra brangu tai, kas, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, jau nebėra itin vertinama. Išties įdomu stebėti tokius žmones, o dar įdomiau, kai jų yra visa bendruomenė su sava/ nekintančia erdve.

Teorinių, e.g. filosofinių tekstų inspiracijos: ar (tai) inspiruoja? Koks, tavo manymu yra/turėtų būti  šiuolaikinio meno ir  akademinio/mokslinio/teorinio bei meninio diskursų santykis?

Teoriniais (pvz. filosofiniais) tekstais sąmoningai nesiremiu, labiau remiuosi asmenine patirtimi. Galbūt kažkada – kažkoks perskaitytas straipsnis ar mintis ir yra padariusi įtakos, tačiau   mano darbuose  sąmoningai ji nėra taikoma. Labiau remiuosi ne mintimis, o vaizdiniais: matytais filmais, fotografijomis -  tuo, kas kuria savotišką nuotaiką bei žavesį.  Vėliau, žinoma, galima imtis kažkokios analizės ir bandyt atrasti užslaptintas prasmes, bet ne aš užsiėmu jų dešifravimu.

O dėl  šiuolaikinio meno – jame pastaruoju metu vis daugėja kažkokios perdėtos prasmės ieškojimo, – aš daug papraščiau į viską žiūriu: manau, jog menas nėra skirtas tiktai menininkams, todėl  tų diskursų galėtų būti mažiau.

Pabaigai, gal galėtum plačiau papasakoti apie parodas, kuriose dalyvavai ir projektus, kuriuos vykdei/ žadi vykdyti.

Kuo toliau, tuo labiau daugėja galimybių bei pasiūlymų dalyvauti projektuose. Būtent tada  ir supranti, jog filmą sukurti yra viena, o juo rūpintis jau po sukūrimo – visai kas  kita. Ir tas antrasis etapas – vos ne sudėtingesnis. Kitaip sakant: kai tik „pralauži ledus“, tada vos spėk pildyti registracijos formas ir siuntinėti po visą pasaulį. Būtent tai  šiuo metu  ir darau, t.y.  atlieku prodiusavimo veiksmus. Šiame  interviu  pristatyti  darbai kaip tik šiuo metu keliauja po įvairius festivalius Prancūzijoje, Ispanijoje, taip pat  buvo rodomi Vokietijoje.

Ir taip vis plečiasi žemėlapio ribos. Smagu. Vis dėlto, to nebūtų galima pasakyti  apie  susidomėjimą Lietuvoje: pavieniai-maži festivaliai priima, o didesni -  ne. Ar nesupranta, ar nevertina to kaip profesionalaus darbo – neaišku – bet šiek tiek liūdna.

Kalbant apie kitus projektus, stengiuosi neapsiriboti vien savo asmenine kūryba – nuo pat pirmo kurso bendradarbiauju su įvairiaus menininkais: pradedant jaunuoju kompozitoriumi Gediminu Gelgotu, baigiant vyresniosios kartos tapytoju-fotografu Algiu Griškevičiumi. Tik, tiesa, dažniau būna, jog man pačiai pasiūlo prisijungti prie projekto jo kontekste įgyvendinant kažkokias idėjas, o pati inciatyvos vis nerodau; matyt, dar norisi „prasimankštinti“.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Parkas“, 2009, video, 22’05 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Gintarė Rakickaitė „Trys ketvirtinės“, 2010, video, 16 min., kadras iš filmo.

Iliustracijos viršuje autorė: Evgenia Levin.