Provincijos trauka. Nidos meno kolonija tarptautiniame projekte TRACES

Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Kultūros kontaktų biuru Lietuvoje.

Regis, centro ir didmiesčio idėjos Lietuvoje per pastaruosius kelis metus patyrė nemenką infliaciją. Pastarajame dešimtmetyje Lietuvos didmiestis nepateisino daugėlio jame gyvenančių kritiškai mąstančių žmonių lūkesčių – iš dalies dėl nepakankamai didelio betarpiškų bendrų patirčių tankio (čia nekalbu apie masinius viešus renginius ir vakarėlius), iš dalies dėl pernelyg didelės simbolinės galios struktūrų (stambių institucijų, autoritetingų vyresnių kultūrininkų kartų, pageidautinų gyvenimo ir veikimo būdų) koncentracijos. Jei centras (tarkime, Vilniaus miestas ar bent jau jo centrinė dalis) šiandien asocijuojasi su institucine hegemonija, periferija yra savivaldos ir marginalinės, „autsaideriškos“ gyvensenos galimybių laukas. Todėl pastaraisiais metais fantazijos ir judėjimo kryptį „provincija → didmiestis“ akivaizdžiai pakeitė kryptis „didmiestis → provincija“. Keista provincijos trauka tapo realiai egzistuojančiu reiškiniu – tai liudija augantis provincijoje gimstančių ar į ją „importuojamų“ kultūrinių iniciatyvų.

Vienas iš naujausių projektų, galinčių išnaudoti provincijos potencialą, yra Nidos meno kolonija, kurią planuojama atidaryti 2011-ųjų vasarį. Nors ši kolonija yra Vilniaus dailės akademijos padalinys, tikėtina, kad šios naujos institucijos turinys bus gerokai skirtingo pobūdžio – tą sąlygoja jau pati jos vieta. Be to, Nidos meno kolonija yra vienas iš tarptautinio projekto TRACES (Transcultural Research Artist Curator Exchange Series) – nepriklausomos tarptautinės kultūrinių tyrinėjimų ir kuratorinio dialogo platformos, kurią finansuoja ES programa Culture 2007 – partnerių (kiti partneriai yra Transcultures, IRZU, Kitchen Budapest, Pixelache ir MigAA). 2011-ųjų gegužę Nidoje vyks trečiasis TRACES simpoziumas (pirmasis vyko 2010-ųjų spalį Slovėnijos sostinėje Liublianoje, o antrasis numatytas 2011-ųjų balandį Belgijos Monso miestelyje), kurio tema yra „Permąstant tarpdiscipliniškumą: pasirengimas ateičiai – tvarios eko/nomikos/logijos“.

Ko galima tikėtis iš Nidos meno kolonijos ir jos dalyvavimo TRACES? Man visų pirma norėtųsi paklausti kai ko kito: ar Lietuvoje įmanoma įsivaizduoti „autsaiderių“ kultūrą provincijoje? Kalbu ne apie asocialumą ar saviizoliaciją, bet apie tam tikrą produktyvią „dingimo kultūrą“ – šią savoką pasiskolinau iš menininko Domo Noreikos, kartu su Agne Bagdžiūnaite prieš kelis metus įkūrusio Žeimių miestelio dvare fiktyvų Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumą. Pastarasis projektas šiuo metu labiau primena „konteinerį“ labai įvairaus pobūdžio iniciatyvoms ir renginiams, tačiau kadaise jis veikė faktiškai kaip kintančios sudėties komuna, puikiai išnaudojusi vietos specifiką ir veikusi nepriklausomai nuo stambių institucijų ir vyraujančios kultūros politikos. Tad „autsaiderių“ kultūrą Lietuvos provincijoje galima bent jau susimuliuoti. Tiesa, panašių mažų nepriklausomų iniciatyvų daugiau Latvijoje – ko gero, todėl, kad čia kultūrinė veikla visada buvo daug labiau decentralizuota, nei Lietuvoje. Bet Nidos meno kolonija, jei ji veiks pakankamai aktyviai ir pritrauks įdomius menininkus į savo rezidencijų programą, gali tapti svarbia atsvara didiesiems centrams ir jų formuojamam kultūros ir meno diskursui.

Dominuojanti kalba didmiesčiuose – tai tarptautinė mobilumo ir komunikabilumo kalba, beveik vienodai suprantama visur, kur yra svarbios šiuolaikinio meno institucijos. Joje liko labai mažai lokalumo. Tačiau norint sėkmingai veikti provincijoje, reikia išmokti vietinę kalbą ir mėginti parodyti vietinei auditorijai, kad ta kalba ne mažiau įdomi, nei ta, kuria kalba didmiestis. Kitaip tariant, reikia iš naujo sukurti vietinę bendruomenę ir jos savivoką. Be abejo, akivaizdi rizika šiuo atveju yra tam tikras „provincijos kolonializmas“, sąmoningas jos „keistumo“ eksploatavimas eksporto į centrą tikslais. Ant šios ribos balansuoja daugelis provincijoje veikiančių kultūros projektų. Būtent todėl čia atvykęs menininkas turi elgtis kaip šiuolaikinis antropologas – užuot stebėjęs „egzotišką“ provincijos gyvenimą per atstumą (tą sėkmingai daro lietuviška žiniasklaida), jis turi tapti vienu iš vietinių ir generuoti kultūrinį turinį iš paties šio gyvenimo vidaus.

Sunkiausia šią problemą išspręsti fiksuotam laiko tarpui iš užsienio atvykstantiems menininkams, kurie dėl konteksto nežinojimo ir pakankamai trumpo kontakto yra natūraliai linkę į vietinės realybės egzotizavimą. Be to, reikia kruopščiai apgalvoti tokio kultūrinio turinio sklaidos schemą. Jei jis bus platinamas tais pačiais kanalais, kuriuos naudoja dominuojantis kultūros diskursas, jo alternatyvi vertė bus lygi nuliui. Šis turinys turi būti pirmiausia prieinamas pačiai vietinei auditorijai, tačiau tuo pat metu jis turi būti ir pakankamai atviras, kad įgytų galios ir nepriklausomybės. Jis turi susikurti savo sklaidos kanalus, kurie skatins bendruomenės įsitraukimą ir kolektyvinį veiksmą, bus pakankamai paprasti naudoti, bet tuo pačiu ir tikslingi bei koncentruoti. Mano galva, tam nebetinka parodos galerijose arba puslapis „Facebook“ tinkle, kur alternatyvus turinys yra akimirksniu neutralizuojamas. Šiuolaikinės autsaiderių kultūros pagrindas yra lankstūs, „piratiniai“ veiksmai, sumaniai naudojantys dominuojančios sistemos spragas.

Taigi, autsaiderių kultūra turi būti lokali, tačiau ne patriarchalinė ir ne konservatyvi. Žinoma, provincijai yra būdingas tam tikras inertiškumas – dažnai į aktyvistus ir atvykėlius čia žiūrima įtariai. Todėl kultūrinė veikla provincijoje – tai nuolatinis laviravimas tarp savų ir vietinių interesų. Čia visų pirma reikia išmokti klausytis, bet lygiai taip pat reikia stengtis neįkyriai suteikti vietiniam kontekstui tam tikrą demokratinę formą. Jei pavyksta užmegzti atvirą dialogą, tokie „žaidimai“ gali pagimdyti tiek vietiniams gyventojams, tiek menininkams įdomius reiškinius. Užsienyje bendruomeniniai projektai, naudojantys šiuolaikines komunikacines priemones ir (savi)organizacijos strategijas, paplito palyginti seniai. Lietuvoje jie vis dar yra nauji, bet Lietuvos konteksto privalumas yra tas, kad čia didmiesčiai visgi išsaugojo gana glaudžius ryšius su periferija, tad vietinių realijų supratimas yra gana geras. Galbūt būtent todėl pastaruoju metu Lietuvos šiuolaikiniame mene buvo galima pastebėti tam tikrą „naują provincialumą“ – nuo Gintaro Didžiapetrio „Koncepto“ iki jau minėto Žeimių estetinės minties ir anonimiškumo technikumo, kai kurių Juozo Laivio darbų ir galbūt net Indrės Šerpytytės ciklo „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“.

Tokie etnografiniai projektai, brėžiantys naujosios lietuviškos „tautosakos“ kontūrus, gali tapti Lietuvos šiuolaikinio meno „konkurenciniu pranašumu“. Tam tereikia permąstyti pačią provincialumo sąvoką ir perkelti svarbiausius akcentus į lokalumą ir bendruomeninį veiksmą. Taip pat tam reikia daugiau mažų nepriklausomų iniciatyvų, kalbančių vietos kalba ir nesiekiančių stambių kultūros institucijų legitimacijos. Kad šios iniciatyvos veiktų sėkmingai, jos turi jungtis į bendradarbiavimo tinklus su kitomis nepriklausomomis organizacijomis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Be abejo, tas faktas, kad Nidos meno kolonija yra susijusi su valstybine Vilniaus dailės akademija, iki tam tikro lygio apriboja jos veikimo laisvę, tačiau tikiuosi, kad pasitelkdama nepriklausomus kuratorius ji galės generuoti savo turinį mažiau atsižvelgdama į lietuviškos meno sistemos formalumus ir daugiau dėmesio skirdama menininkų dialogui su unikaliu Nidos ir visos Kuršių nerijos kontekstu.

Projektą TRACES iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007“.

Akimirkos iš projekto rengėjų susitikimo Liublijanoje: