Pokalbis su Jonu Zagorsku apie Italiją, performanso sceną Lietuvoje ir ateities planus

Šių metų liepos 2-19 dienomis Cuneo mieste, Italijoje, vyko VIII-asis šiuolaikinio meno festivalis “ZOOart”, kuriame Lietuvos menininkas Jonas Zagorskas pristatė savo projektą „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“. Jono Zagorsko performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“ buvo atliktas Lietuvoje Jono Meko Vizualiųjų Menų Centre, Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungos organizuotoje parodoje „nuo idėjos iki reprodukcijos“.

Kaip sekėsi menininkui Italijos festivalyje, ką jis galvoja apie performanso sceną Lietuvoje, ir ką jis pats norėtų sužinoti apie šiuolaikinio meno situaciją Lietuvoje, atsiskleidė internetinės korespondencijos tarp manęs ir autoriaus metu.

Pirmiausia, apie festivalį: koks jis, apie ką jis, kas per dalyviai ir koks, tavo nuomone, jo lygis?

Sužinojau apie juos atsitiktinai. Po pasirodymo su performansu Meko centre, Artūras Bumšteinas atsiuntė man šito festivalio kvietimą, kuriame buvo paminėta, kad galima pas juos rodyt ir performansus. Išsiunčiau, ir jie atrašė, kad atvykčiau.
Festivalis vyksta šiaurės Italijoje, Cuneo mieste (netoli Torino ir Milano). Italams – tai jau aštuntas festivalis, seniau jis buvo vien Italijos, nuo praeitų metų pasidarė tarptautinis. Pagrindinė ekspozicijos erdvė – nedidelis parkas pačiam miesto centre. Ekspozicija gan chaotiška ir per daug sugrūsta, darbai labai skirtingi. Šiek tiek primena Vilniaus “menas netikėtose erdvėse”. Eksponuota ir tapyba, ir foto, ir instaliacijos, ir video darbai. Man asmeniškai įsiminė vienas jų vietinio italo, Paolo Turco, darbas, kur menininkas nufotografavo medį, po to jį sudegino ir, skirtingų atspalvių pelenus sudėjęs į stiklinius mėgintuvėlius, iš jų vėl sudėliojo to medžio nuotrauką.
Labai geras festivalio organizatorių darbas – kai atvykom viskas buvo jau paruošta, pačiam beveik nieko nebereikėjo daryti. Techniniai darbuotojai visada buvo šalia ir norėjo padėti, katalogai išleisti ir informacija išplatinta.

Šiaip jau, man net patinka toks chaosas parodoje: tai tiksliau perteikia situaciją meno pasaulyje, kuris irgi yra labai įvairus ir chaotiškas. Be to, gerai, kad festivalio kuratoriai nebando daryti meno kūrinio iš ekspozicijos. Juk dažnai pasitaiko, kad parodos kuratorius į menininkų kūrinius žiūri kaip į kokius rastus objektus, iš kurių dėlioja savo asmeninį kūrinį, su savo koncepcija ir savo pavadinimu. Darbai buvo kiek per daug sugrūsti ir kiek trukdė vienas kitam, bet bent jau kuratoriai nepiršo savo vizijos.

Tavo pasirodymą „Menininkas skriejantis…” JMVMC priėmė labai šiltai ir entuziastingai. Ar tokio paties dėmesio susilaukei ir Italijoje?

Taip, šitas performansas tikrai daug kam patinka: Italijoje prašė pasilikti ir pakartoti kitą dieną; kai pasilikau, prašė pasilikti dar dienai, bet toliau jau nesutikau, išvažiavom.
Po pirmo performanso vienas miesto valdžios atstovas ilgokai kankino savo pagyrimais. Vėliau, sužinojęs, kad mums dar neapmokėjo kelionės, nusprendė duoti talonų benzinui iš savo asmeninės sąskaitos. Įdomu buvo, kad politikai visai nemažai supranta apie meną, pvz. žino kas yra futuristai arba konceptualistai.

Minėjai, jog video darbuose tau svarbus tikslumas, nereikalingo laiko, veiksmų bei aplinkos atsisakymas. Kiek tau tai svarbu performansuose?

Tą patį manau ir apie kitas sritis –  tai liečia ne tik video. Kiek leido techninės galimybės, bandžiau to siekti ir šitame performanse. Meko centre jis pavyko kiek švariau nei Italijoje. Ar tau atrodo, kad jis per daug ilgas arba jame yra nereikalingų detalių kurių įmanoma nesunkiai išvengti?
Pasižiūrėk www.youtube.com italai jau yra idėję kelis šito performanso video filmuotus mobiliaisiais telefonais. Jeigu įvesi ”Zagorskas” turėtų parodyti.

Ką manai apie lietuvių performanso sceną? Ar matosi kažkokių atgimimo ženklų (be karts nuo karto pasirodančio D. Liškevičiaus) ir kokia, tavo nuomone, jos ateities vizija?

Paskutiniais metais man įsimintiniausi buvo du lietuvių performansai – K. Šapokos ”Tadas Blinda” ir L. Garbštienės ”tiektai litų už valandą”.
Šapokos performanse jį plakė diržu, jis prašė dar, o šalia buvo padėtas tapybos darbas ant molberto. Nežinojau, kas tai per tapybos darbas, ir man atrodė, kad performansas parodijuoja tapytojo – romantiko ar tapytojo – idealisto situaciją. Atrodo, tarsi tapytojas nori būti kankiniu, net pats to prašo, o pati tapyba yra kažkur šalia ir neturi nieko bendro su jo kančia, nors jam atrodo kitaip. Kai kurie jo video darbai taip pat artimi performansui, pvz. darbas ”Lietus”.
Garbštienės performanse ji per valandą sudėlioja šito performanso pavadinimą, pvz. ”0 litų už valandą”. Vilniuje sudėliojo iš jos pačios Dzūkijoje surinktų  uogų, Atėnuose karpė juosteles iš savo suknelės ir iš iškarpų formavo užrašą.
Man artimos ir aktualios tokios temos, kiek šalčiau žiūriu į performansus neliečiančius menininko ir kūrybos klausimų.
Lietuvoje, jeigu jau laukčiau ko nors originalaus, tai greičiausiai ir laukčiau iš šitų dviejų autorių, kiti man žinomi lietuviai „performeriai” per daug klasikiniai ir, mano nuomone, yra greičiau Lietuvos performanso praeitis, nei ateitis.
Žvelgiant dar toliau į ateitį, nesu optimistas, man atrodo, žmonių, kuriančių ”iš idėjos”, mažės, daugės karjeristų, daugės praktiškai į meną žiūrinčių žmonių, mažės asmenybių, daugės renginių plaunančių Europos sąjungos pinigus. Tai, ko gero, nepadarys teigiamos įtakos Lietuvos performansui.

Kokie tavo paties ateities kūrybiniai planai? Neseniai Vilniuje pristatei savo tapybos kūrinius, kas, galbūt, nustebino ne tik mane. Ar ketini giliau nerti į tapybą, ar liksi prie video meno. Gal kažkiek pasikeis ir pastarojo forma? O kaip su performansais?

Artimiausias planas – už poros dienų išvažiuosiu į neoficialų tapybos plenerą Lietuvos kaime, kuriame turėtų dalyvauti ir mano studijų draugai – Ž. Dobilas ir R. Gritėnas. Tikiuosi ten geros kūrybinės atmosferos. Po plenero ruošiuosi toliau tapyti Latvijos pajūryje, o rudenį, grįžęs į Varšuvą, norėčiau pabaigti pradėtą interaktyvią instaliaciją, kurią, ko gero, parodysiu ir Lietuvoje. Naujo performanso kol kas neplanuoju daryti, dėl video – turiu keletą sumanymų.
Nėra ko stebėtis, kad aš tapau, mano pažįstami žino, kad jau apie penkis metus nuomoju tapybos dirbtuvę Varšuvoje ir nemažai tapau. Su tapyba paskutiniais metais dalyvavau jau ne kartą.
Video susieti su tapyba sudėtinga, bet buvau padaręs vieną video darbą – instaliaciją, kur galva pradaužau skylę drobėje. Tai buvo kažkas tarpinio tarp tapybos, performanso ir video. Be abejo, tai, kad baigiau monumentalią tapybą ir daug tapiau, ir tapau ,daro įtaką ir video menui, ir apskritai tam, kaip matau pasaulį, bet trumpai ir aiškiai to nusakyti man nepavyks.

Gal pats man turi kokių klausimų?

Ar tau tikrai atrodo, kad Lietuvos meno scenoje nėra taip nyku? Juk vien tame Jūsų naujienlaiškio teiginyje jau galima įžvelgti užuominą, kad daugumai atrodo kitaip. Jeigu Lietuvos meninis gyvenimas nebūtų nuobodus, toks šūkis skambėtų keistokai, įsivaizduok pvz. „Londono meno scena nėra tokia jau nyki“. Aš siūlyčiau pakeisti šūkį į „Lietuvos meninis gyvenimas yra nuobodus, bet nieko čia nepadarysi“. Ką apie tai manai? Ar tai nebūtų objektyviau?

Gryna tiesa, kad daugeliui taip ir atrodo. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Tačiau, jeigu mes savo šūkį pakeistume Tavuoju, tuomet neliktų jokios prasmės toliau plėtoti patį artnews.lt žurnalą. „Bet nieko nepadarysi“ yra patogi pozicija, ypač gyvenant jau ne Lietuvoje. Tiems, kurie čia veikia, dirba, kuria, reikėtų kuo mažiau apie tai galvoti. Arba žvelgti į tai objektyviai, šaltai, gal saviironiškai, bet ne isteriškai ar ciniškai.

Juk Lietuvoje meninis gyvenimas ir negali virti jau vien dėl to, kad čia labai nedaug menininkų, ar tu kitos nuomonės? Man atrodo, Lietuvos meninis gyvenimas ne verda, jis, geriausiu atveju, kartais lėtai sukunkuliuoja.

Menininkų Lietuvoje nei per daug, nei per mažai. Kaip tokiai mažai šaliai, jų yra pakankamai. Tačiau, jei kalbame apie aktyvius, įdomius, produktyvius kūrėjus, tuomet taip – parodose vardai dažnai kartojasi ir kartais apima šiokia tokia neviltis. Vis dėlto, nemažą dalį meno įvykių Lietuvoje sudaro ir įvairūs tarptautiniai projektai ir parodos, į kurias taip pat integruojami lietuvių menininkai ( pvz. tokie projektai, kaip ARTscape, vykdomas „Vartų“ galerijos, drauge su „Kino pavasarius“ bei „Vilnius jazz“ ar pastarosios „Tulips&Roses” tarptautinės parodos ir t.t.). Nesinori vėl ir vėl kalbėti apie „didelio kaimo“ atmosferą ir kompleksą, nes tai per daug akivaizdus ir nuvalkiotas požiūris. Manau, kad reiktų judėti kita kryptimi ir šią „periferiją“ išnaudoti kaip pliusą, kaip alternatyvą „centrui”, iš jos ištraukiant pačius netikėčiausius, savičiausius ir tik šiai „periferijai“ būdingus bruožus.

Kitas klausimas – kokia Tavo nuomonė apie Lietuvos performanso ateitį?

Tiesa pasakius, be tavo (ir mano) paminėtų menininkų, vis dar sukuriančių vieną ar kitą darbą šioje srityje, nelabai kas ir belikę. Performanso klasikai iš Kauno ar kitų miestų jau nebe tokie aktyvus (ir nelabai tikiu, jog staiga taps atvirkščiai), o naujų menininkų, mėginančių save šioje srityje, horizonte nesimato. Galbūt, tam reikia kažkokio postūmio? Kažkokios ypatingos, įdomios, stiprios inspiracijos, pvz. festivalio, workshopo ir pan?

Ir dar trečias klausimas: ką manai apie „Vilniaus – Europos kultūros sostinės  2009” renginius?

Jie visi labai skirtingo lygio, todėl sunku vertinti labai apibendrintai. Praktiškai visi šiuo metu Vilniuje vykstantys kultūriniai renginiai vyksta po „Kultūros sostinės“ vėliava, todėl pasakyti, kad renginiai aukšto ar žemo lygio, įdomūs ar nuobodūs, praktiškai neįmanoma. Įdomu tik tai, kaip visos kultūrinės įstaigos, šiuos metus sugebėjusios „pratempti“ kultūros sostinės dėka, išgyvens kitąmet. Tai bus metai, kuomet labai aiškiai išsiskirs stiprieji, ilgalaikiai ir trumpalaikiai, tik kultūros sostinei susikūrę projektų vykdytojai.

Daugiau informacijos apie festivalį: http://www.zooart.it/

Jonas Zagorskas. Menininkas, skriejantis dideliu greičiu. Pasirodymas Jono Meko vizualių centre, 2009

Menininko performansas festivalio atidarymo metu:

Jono Zagorsko pasirodymas Italijos – Šveicarijos Alpėse:

Paolo Turco kūrinys: