.
2015    12    02

Pirmoji Vito Luckaus fotografijos centro paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“

artnews.lt

fotografijos muziejus

Gruodžio 5 d., šeštadienį, 15 val. Fotografijos muziejuje (Vilniaus g. 140, Šiauliai) atidaroma pirmoji prie Fotografijos muziejaus įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro parengta paroda „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“, leisianti naujai pažvelgti į XX a. 9–10 dešimtmečių sandūroje už Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos ribų vykusius fotografijos reiškinius. Kuratorė – Ieva Meilutė-Svinkūnienė.

XX a. 9–10 dešimtmečių sandūra žymėjo lūžį ne tik šalies istorijoje, bet ir dailės gyvenime. Sąjūdžio išvakarių ir šiuolaikinio meno procesų formavimosi Lietuvoje fone, fotografijai taip pat teko transformuotis ir prabilti to meto aktualijas ir meno tendencijas atitinkančia kalba, vis aktyviau ėmė reikštis novatoriškai kuriantys jaunieji konceptualiosios fotografijos atstovai.

Šalia Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos egzistavo ir kitokia fotografija, dažnai net neturėjusi ambicijos būti fotomenu, o greičiau tiesiog žaidimu, pokštu (neoficialių meninių grupių „Naujosios komunikacijos mokyklos“, „Doooooris“ nariai žaismingai perdirbinėjo jau sukurtas fotografijas), naujuoju menu (Svajonės ir Pauliaus Stanikų darbai) ar priemone performansams bei kitoms meninėms akcijoms konceptualiai dokumentuoti (grupė „Post Ars“, Linas Liandzbergis su Herkum Kunčium, Gintaras Znamierovskis su Donatu Srogiu). Tiesa, vieni tai darė itin rimtai, kiti – akivaizdžiai ironizuodami. Dar kiti tyrinėjo fotografijos santykį su tapyba (G. Trimako fotografuoti A. Puipos „Gyvieji paveikslai“).

Menininkų grupės (kurias dažniausiai sudarė skirtingų disciplinų atstovai) siekė išsivaduodi iš sistemos, institucijų, pačios medijos kanonų. Daugelio jų kūryba sietina su antimeniniu judėjimu, kuriam būdingi dadaizmo bei „fluxus“ kūrybos principai. Neretai tokio pobūdžio fotografijų serijos ar pavieniai kūriniai fotografijos lauke buvo traktuojami kaip „nemeniniai“ ar bent jau nefotografiniai. Gal būtent todėl anuomet jie beveik nebuvo publikuoti fotografijos leidiniuose, mažai rodyti parodose ir mūsų sąmonėje tebeegzistuoja kaip savotiškas blankus mitas.

Minimų grupių veikloje intensyviai dalyvavo ir Fotomenininkų sąjungos nariai (G. Trimakas, G. Zinkevičius, S. Paukštys), savo idėjoms realizuoti neišsitekę grynai vien tik fotografijos medijoje, tad fotografiją pritaikę performansų, istaliacijų bei kitų konceptualių idėjų įgyvendinimui.

Fotografijos meno ribas išplėtusių menininkų ar jų grupių kūrybos retrospektyva dabartiniame kontekste prasmingai papildo Lietuvos meninės fotografijos istoriją, išryškina tam tikrus procesus bei tendencijas, parodo fotografijos įsiliejimą ir transformaciją į aktualias, šiuolaikines meno formas, pabrėžia grupinės veiklos įtaką pavienių autorių kūrybai bei atvirkščiai.

Ši paroda atspindi vieną iš naujai įsteigto Vito Luckaus fotografijos centro tikslų – naujai pažvelgti į skirtingus fotografijos istorijos tarpsnius, aktualizuoti mažiau žinomus fotografinius reiškinius. Savo dienoraštyje Luckus yra rašęs: „Visa gali būti kitaip. Norėčiau išaukštinti spaudos fotografiją, paso, dokumentinę fotografiją, nenorėčiau pažeminti hepeningo fotografijos, ar tai būtų kičas, ar tai būtų fotografija ant keramikos, ant medalionų. Svarbiausia, kad tai fotografija, kurią suprantu, kaip dalį mocartiško jausmo. Visos kryptys ir sritys yra įdomios“.

Parodoje eksponuojami menininkų darbai iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos, asmeninių autorių archyvų, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio.

Paroda veiks iki 2016 m. sausio 10 d.

Rėmėja – Lietuvos kultūros taryba.