Pirmoji serijos "Kita fotografija" recenzija: Alvydas Lukys "Būtasis tęstinis"

Leidinių serija „Kita fotografija“  padėjo savo pirmuosius žingsnius, per metus išleisdama tris naujas fotografijų knygas: Alvydo Lukio „Būtasis tęstinis“, Gintauto Trimako „Miestas kitaip“ bei jauniausios autorės, Monikos Bielskytės „Neatmenami laikai“. Serijos sudarytoja Margarita Matulytė Kitą fotografiją apibrėžia kaip „dokumentalistų, modernizmo klasikų, avangardo pradininkų ir šiandien kuriančių menininkų darbai“, kurių „autoriai įtaigiai reaguoja į laiką, atskleisdami jų fotografiškai „apgyvendintas“ erdves ir ne visada pataikydami ar įtikdami vyraujančiai sociokultūros bei meno ideologijai<…>“. Taigi, kuo šiandieninei sociokultūrai neįtiko šie pirmieji trys autoriai? Priežasčių gausybė, todėl kiekvieno autoriaus knygą nagrinėsiu atskirai.
Pirmenybė atitenka Alvydui Lukiui dėl labai elementarios priežasties – jo knyga „Būtasis tęstinis“ pasirodė pirmiausia.

Pats knygos pavadinimas aiškiai nurodo į autoriui (beveik visada) labiausiai rūpimą klausimą – laiką. Būtojo tęstinio laiko lietuvių kalboje nėra, tai angliškojo past continuous vedinys. Lietuviai praėjusį laiką supranta kur kas abstrakčiau, nesistengdami jo smulkiau apibrėžti ar suschemuoti. Praeitis mums yra praeitis – viena, arba pasikartojanti. O štai past continuous rodo ką kitą – jis rodo praeities trukmę, atkarpą, kontinuumą. Praeitis, kuri tęsiasi iki šiol, kuri nepalieka ramybėje, vis išlįsdama į paviršių vienais ar kitais siluetais, situacijomis, būsena, kurias daugelis identifikuoja kaip déjà vu (! – dažniausiai šį atradimą lydinti emocija). Tačiau kaip šią būseną užfiksuoti? Alvydui Lukiui kilo logiška mintis – momentine, betarpiška, o t.y. mobilaus telefonu gauta fotografija. Šitaip gimė jo fotoesė, kurioje, pasak autoriaus, „fotografuotos situacijos neturi tiesioginio referento, tai labiau analogijos – niekuo neišsiskiriantis kasdieniškas vaizdas, turintis labai stiprų ir keistą subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį.“ Šis sąryšis ir yra mums visiems puikiai pažįstamas déjà vu pojūtis, kuris vaizdams jautrius asmenis aplanko vis dažniau. Taip nutinka ne tik dėl nepaliaujamai transliuojamų vaizdų srauto, tačiau ir dėl ilgos vizualinių, garsinių ir tekstinių patirčių istorijos. Bendrai tariant, kultūriniai Kitų sukurti produktai tampa asmeninės patirties dalimi ir natūraliai „nusėda“ toje pačioje terpėje, kur stumdosi visi likę atsiminimai, nuo intymiausių iki, rodos, nereikšmingų. Jie tampa tiesiog kasdienybės patirčių dalimi. A. Lukiui daugybė matomų vaizdų sukelia asociacijų griūtį, kuri artima déjà vu fenomenui. Asociacijos veikia akimirksniu: vaizdo ar teksto ištraukos blykstelėjimu. Taip Lukio knygoje greta mobiliuoju užfiksuotų „palaidų“ vaizdų atsiranda SMS (trumpųjų žinučių) ilgio ir rašymo principu pagrįsti tekstai / eilutės. Jos yra asmeninės universalios kultūrinės patirties išraiškos. Taip greta auksinėje, beveik magiškoje šviesoje sėdintis prie nešiojamojo kompiuterio žmogaus nuotraukos atsiranda užrašas „Vermeeris? Lautrecas? Kas?“, o greta pro langą brėkštančios ryto šviesos vaizdo gula gerai pažįstama K. Donelaičio „Metų“ „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“ ištrauka.

A. Lukio per asmeninę prizmę nagrinėjamas universalus ir vis dažniau pasitaikantis reiškinys, kartais, atrodo,  įdomiausias pačiam autoriui, o ne skaitytojui. Tiek nagrinėjama tema, tiek pasirinkta medija atrodo atkeliavę iš būtojo tęstinio laiko. Jie jau priklauso praeičiai, tačiau vis dar kankina autorių dabartyje (tuo gal jis ir neįtinka „vyraujančiai meno ideologijai?). Itin logiškas ir argumentuotas idėjos ir technikos parinkimas, atrodo kiek per paprasta išeitis, o poetinis kai kurių tekstų tonas pažįstamas ir natūraliai suvokiamas daugiausia menininko pažįstamiems. Pačiam autoriui fotografavimas mobiliuoju telefonu, galbūt, yra personalinis iššūkis, principų peržengimas, kuomet analoginė fotografija, su visa jai būdinga kokybe ir „svoriu“ iškeičiama į piršto storio pikseliais kuriamą mobilioje telefono kameros technologiją. Susipažinusiems su visa A. Lukio kūryba, šis žingsnis iš ties atrodo ganėtinai drastiškas, tačiau eiliniam skaitytojui, pirmą kartą knygos atvarte perskaičiusiam menininko biografiją, šios nuotraukos nesakytų daugiau nei paties autoriaus išdėstyta idėja galiniame viršelyje.

Visą šį paradoksą sėkmingai išsprendžia išsamesnio teksto autoriaus – filosofo Nerijaus Mileriaus –  pasirinkimas. Šis „kasdienybės filosofu“ tituluojamas teoretikas puikiai atskleidė A. Lukio nagrinėjamą vaizdo susilietimo su kasdienybės akimirkomis reikšmę. Jo sudarytas „Būtojo tęstinio“ kontekstų ir paraščių įvadas – žodynas“ grakščiai išlygina poetinio ir teorinio tono pusiausvyrą knygos tekstuose. Išsamiame abėcėlės tvarka sudarytame „žodyne“ išsiskleidžia beveik visos įmanomos šio ciklo interpretacijos bei nuorodos, tiek meniniame, tiek filosofiniame, tiek literatūriniame lygmenyje. Skaityti šią dalį buvo nepaprastas malonumas, kadangi N. Mileriaus sugebėjimas pasirinktus „žodyno“ elementus natūraliai įlieti į bendrą fotografo nagrinėjamos problemos kontekstą nesukėlė abejonių ties nė vienu pasirinkimu. Greta asmenybių, jis nuosekliai išnagrinėja ir paties A. Lukio paminėtus ir tik menamus reiškinius, frazes, žodžius taip tarsi sudarydamas asmeninį autoriaus galimų déjà vu žodyną. Todėl ir šią knygą vertėtų „skaityti“ pasitelkiant šį žodyną, kai kyla abejonių dėl tam tikro „žodžio“ reikšmės. Svarbu tai, jog N. Milerius nemėgina nagrinėti pačių vaizdų, ar kiekvienos nuotraukos atskirai, kadangi iš esmės jos yra „nereikšmingi pasąmonės dokumentai“, nesakantys nieko daugiau, nei kiekvieno iš mūsų mobiliuosiuose esanti galerija. Jis tik suteikia nuorodas, galimus reikšmių kodus, kuriuos pasitelkęs skaitytojas mėgins arba atsisakys šioje „pikselių tapyboje“ įžvelgti daugiau nei tik per laiką susikaupusius „nukrautus“ telefono vaizdus.

Šiuos, neva, bereikšmius vaizdus butų galėjęs sureikšminti kietas knygos viršelis, kurio solidumas kontrastuotų su sąmoningai nekokybiškomis fotografijomis. Tačiau to neįvyko ir knyga ima priminti vieno iš projektų katalogą, kuris iki galo neatskleidžia nepaliaujamai ir savitai Alvydo Lukio nagrinėjamo ir pamėgto objekto – laiko ir visų jo pasireiškimo formų bei paradoksų.