Pirmą ir antrą kartą. STROOM Premium menininkai ir retroaktyvi anksčiau negrąžintų darbų paroda ŠMC

Atidžiai įsižiūrėję į šiemetinės STROOM premijos menininkų kūrinius įsitikinsite, kad kiekvienam jų itin svarbus dialogas su šiuolaikinio ir modernaus meno istorija. Specialiai parodai sukurtą Channos Boon filmą galima suvokti kaip aliuziją į tapybos mirties mitą. Kinetinė Bram Vreven instaliacija, nors ir begarsė, o gal kaip tik todėl, daugiausia sąsajų turi su šeštojo-septintojo dešimtmečių eksperimentais muzikoje, o Ton Schuttelaar į Vilnių atsiųsti kūriniai kuo gryniausiais pavidalais replikuoja ready-made gestus. Dar net neinstaliavus parodos, šios sąsajos jau buvo tokios tvirtos, kad būtinai norėjosi tarp kūrinių ir modernizmo (kurį atstovauja ir septintojo dešimtmečio ŠMC pastatas) įterpti kažką, kas suteiktų jiems daugiau erdvės. Juolab, kad pačiame pastate knibždėte knibžda prieštaringų vidinio dialogo nuotrupų, kurias buvo nutarta sujungti į vieną pasakojimą.

Šiuolaikinio meno centro veiklos kontekste šią parodą galima pavadinti pseudo-muziejine. Dauguma jos pavadinime minimų „negrąžintų“ darbų – tai nuolat ŠMC esantys kūriniai, praradę kūrinio statusą ar nuolat klaidingai priskiriami kitiems autoriams.  Tarp jų – kadaise specialiai įrengtas ir iki šiol išlikęs įdubimas grindinyje priešais ŠMC įėjimą, užrašas ŠMC fasade, išjungta šviesos instaliacija, uždažyti kūriniai parodų salių sienose. Kiti yra ar buvo tapę ikoniniais, neatskiriamais nuo pastato, ar atvirkščiai, sukurti bendradarbiaujant su Vilniaus Šiuolaikinio meno centru, tačiau dėl įvairių priežasčių niekuomet čia neeksponuoti. Seniausiųjų darbų parodoje autoriui šiemet sukaktų 100 metų, o jo kūriniai pastate saugomi seniau, nei veikia pati institucija. Darbus, kurių neįmanoma eksponuoti parodos salėje, padės surasti parodos bukletas.

Tam tikra prasme tai dvi parodos vienoje; turbūt nenuostabu, kad joje atsirado kūrinių, kurių tarsi neturėtų būti nė vienoje. Dvigalvį romėnų dievą Janą, globojusį vartus, tarpdurius ir įvairius laiko aspektus, galima laikyti vienu iš šios parodos įkvėpimo šaltinių, kaip ir lakų rašytojo Italo Calvino posakį, kad neįmanoma tos pačios knygos perskaityti du (ar tris) kartus vienodai. Paroda daug dėmesio skiria revizionistinėms meno praktikoms ir kultūrinės amnezijos temai.