Piligrimystė taip pat dažnai yra tik dar vienas turistinis maršrutas į sėkmę. Pokalbis su Laura Garbštiene

Pokalbis su menininke Laura Garbštiene: nuo Oberhauseno filmų festivalio iki K. Bogdano memorialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“ ir meno nenaudingumo.

Kaip sumanei dalyvauti Oberhauseno trumpametražių filmų festivalyje?

Visų pirma, pagalvojau, kad butų puiku šiemet nuvažiuoti į Oberhauseno festivalį ir prisižiūrėti gerų filmų iki soties. Filmą pasiūliau atviro konkurso būdu į tarptautinę konkursinę programą. Iki šiol nesu dalyvavusi jokiame kino festivalyje. Daugelis sutiktų menininkų pasakojo (pavyzdžiui, Pavel Braila iš Moldavijos), kad daug metų svajojo patekti su savo filmu į Oberhauseną, ir tik dabar jiems tai pavyko. Tuo tarpu aš nesvajojau, nes maniau, kad mano darbai netinka kino festivalio formatui. Tai tiesa, tačiau Oberhauseno festivalis nėra tradicinis festivalis, jo rengėjams įdomu atskleisti įvairius požiūrius į kiną, todėl jame rodoma daug šiuolaikinio meno kūrėjų darbų, kuriuose persipina žanrai ir trinamos ribos tarp kino ir šiuolaikinio meno.

Galbūt galėtum papasakoti labiausiai įstrigusių įspūdžių iš festivalio „vidaus“ arba apie matytus (ir laimėjusius) filmus? Kuo iš kitų išsiskyrė Tavo filmas, žiūrint autoriaus  akimis?

Filmų žiūrėjau daug, ir jie labai skirtingi. Džiaugiuosi, kad tiesiog gražių ar originalia technika sukurtų judančių vaizdų nebuvo daug ir jie nebuvo apdovanoti. Konkursinės programos įdomios tuo, kad jose galima pamatyti įvairiausių sprendimų, kurie yra paremti autorių asmenine patirtimi ir yra laisvi nuo kokio nors žanrinio apibūdinimo. Šiuo atžvilgiu, mano darbas niekuo neišsiskyrė iš daugelio. Įdomūs filmai, kurie kalba apie individualius kolektyvinės istorijos aspektus kaip Yael Bartana‘os filmas „Siena ir bokštas“, matytas Šiuolaikinio meno centre, o Oberhausene pelnęs antrąjį prizą. Kitas laureatas – Laure Prouvost „Monologas“ yra nuostabus menininkės autorefleksiškas ir ironiškas filmas, tuo artimas mano darbams.

Įdomus Mårten Nilsson ir Gunilla Heilborn filmas Čia Aliaska, kuris buvo kuriamas improvizacijų žaidimo su šiuolaikinio šokio šokėjais būdu, paimant tam tikrus raktinius žodžius, tarkim, globalizacija, Aliaska ir veiksmas vyksta visai ne Aliaskoje. Filmo autorius, pristatęs filmą ir apie jį kalbėjęs diskusijoje, vykusioje po peržiūros, pasakojo apie eksperimentinį filmo kūrimo būdą, kai dalyviams duodama instrukcija, raktiniai žodžiai, ir niekas nežino, kaip viskas pasisuks. Manau, autoriams buvo pats eksperimentas svarbesnis nei kalbėjimas rimtomis temomis apie pabėgimą nuo civilizacijos, jie sąmoningai mistifikuoja savo veiksmus. Beje, filmo trumpame aprašyme sakoma, kad grupė žmonių persikėlė gyventi į Aliaską ir siekia patekti į aukštesnį laisvės lygmenį :) Filmuota buvo Švedijos šiaurinėje dalyje.

Dar vyko ir Vokiškų filmų konkursinių filmų peržiūros, ir filmų vaikams konkursas – iš jų nedaug spėjau pamatyti. Vokiečių filmų programoje patiko Anca Lazarescu filmas „Bus kada nors šiandien“ rimta dokumentine maniera bet ironišku žvilgsniu pasakoja apie rimtų vyrų ir moterų bendruomenę, mažoje kaimo bažnyčioje Vokietijos gilumoje užkūrusią John Cage vargonų kūrinį „Organ 2/ASLSP”, grojantį 24 valandas per parą iki 2640 metų.

Iš filmų vaikams mačiau tik vieną, kurį išrinko geriausiu vaikų žiuri – Osirio Luciano „Luzazul“, filmas neapsakomai tikras, ko daugeliui nepavyksta pasiekti filmuose apie vaikystę. Taip pat džiaugiausi žiūrėdama specialiąsias programas. Indo Amit Dutta filmai man buvo atradimas, juose tikslia ir originalia maniera susipina indų mitologija ir asmeninis simbolizmas. Taip pat patiko Lietuvoje nematytų Amerikos avangardo kūrėjų Gunvor Nelson ir Fred Worden filmų peržiūros. Labai patiko draugiška ir atvira atmosfera, filmai buvo aptarinėjami ir komentuojami iškart po peržiūros. Stebino ir žiuri narių betarpiškas bendravimas, jie nevengė matytų filmų aptarti kartu su menininkais.

Dabar apie filmą. Kaip gimė „Filmas apie nežinomą menininkę“? Jis prasidėjo nuo K. Bogdano memorialinės lentos „Negarsiam, neįvertintam, užmirštam dailininkui“, nuo Lindoc Noclin iškelto klausimo „Kodėl nėra garsių moterų dailininkių?“, nuo … dar kažko?

Taip, filmas prasideda K. Bogdano „Lenta”. Bet ne nuo „Lentos” pradėjau kurti filmą. Pradėjau nuo kritinio žvilgsnio į herojiškų didvyrių ar mergelių-našlaičių keliones Lietuvių tautosakoje, sėkmės kulto ne tik šiuolaikinio meno versle, bet ir visuose kituose užsiėmimuose. Piligrimystė taip pat dažnai yra tik dar vienas turistinis maršrutas į sėkmę. Mano filmo nežinomos menininkės ir Bogdano nežinomo dailininko sugretinimas man yra svarbus, bet paralelinis, pagalbinis elementas, nes yra perskaitomas tik lietuviams dėl „menininkė” ir „dailininkas” skirtingai rašomos giminės, o taip pat ir dėl „menininkas” ir „dailininkas” skirtingų reikšmių lietuvių kalboje.

„Lenta” labai tiko filmo pradžiai, ir dėkoju Kostui, kad ji yra. Taip pat noriu pažymėti, kad prie filmo sukūrimo vienaip ar kitaip prisidėjo daugiau menininkų. 8mm kino juostoje filmavo ir kartu keliavo diplomuotas (VGIK) operatorius Vilius Mačiulskis, kurio dėka filme yra daug apgaulingai romantiškų, gražių Lietuvos ir Paryžiaus vaizdų. Garso takelį sukūrė Julius Zubavičius, čigoną Paryžiaus metro vaidino akordeonistas Arnaud Methivier, o „kūrybinę praktiką” montuojant, ryškinant, didinant, spausdinant kino juostas  L’abominable laboratorijoje pravedė filmininkas ir avangardinio kino propaguotojas Pip Chodorov.

Filmas buvo pastebėtas ir įvertintas jau po jo pasirodymo ŠMC X Baltijos tarptautinio meno trienalėje „Miesto istorijos”. Lietuviškai publikai jis buvo gana lengvai atkoduojamas, net šmaikštus dėl filme rodomų visiems gerai pažįstamų, tautinių, mitinių, sakralinių žinučių. Įdomu, kaip užsienio žiūrovas suprato tą Tavo iškeliamą atgailos motyvą ir jos atlikimą, pamėkliškai vaikštant balta suknele po Kryžių kalną, Žemaičių Kalvarijos atlaidus, keliais aplink kaimo bažnytaitę?

Manau, Oberhauseno žiūrovai buvo sužavėti ne tik tais gražiais vaizdais Lietuvos šventose vietose, bet ir tuo, kad jie suprato, kodėl jiems tai buvo rodoma. Panašių, tik daug populiaresnių kultinių vietų yra visur pasaulyje, pavyzdžiui Lurdas Prancūzijoje ar Guadalupe Meksikoje. Iš esmės aš atlikau du performansus – piligriminę kelionę ir pole dance šokį, kurių sugretinimas filme ir buvo pagrindinis raktas į filmo prieinamumą, suvokimą ne tik vietiniam žiūrovui.

Kodėl nusprendei, kad „menininkė” turi atgailauti už tai, kad yra nežinoma? Manau, Bogdano „Nežinomas dailininkas” neatgailautų… Žinau, kad stengiesi apeiti feministinį diskursą, bet ir vėl iškyla tie „nuvalkioti”  Umberto Eco žodžiai: kūrinį paleidus į gyvenimą, autorius miršta.

Dailininkas kaip tik labiau turėtų atgailauti nei menininkė, jei jis dabar kuria ir gyvena. Filmo herojė atgailauja ir už dailininką, ir už krikščioniškų ir profesinių vertybių mitologizavimą, taip tapdama juokingu personažu. Nepaisymas daugumos nuomonės, nesiekti visuotinės tiesos ir sėkmės čia, kaip ir tautosakoje,  reiškia būti kvailiu ir gyventi nuodėmingai. Nuodėmingai ir nenaudingai – nekeliant šalies ekonomikos ar apskritai nemokant mokesčių. Manau, Bogdanas užmirštą dailininką pagerbė todėl, kad iš esmės jis yra mažumos atstovas, ir jo darbas yra reikalingas tik keletui žmonių.

Gerai, kai kūrinys vis kitaip interpretuojamas priklausomai nuo aplinkos ir žiūrovų. Festivalyje jis buvo parodytas kaip fragmentas, ir dėl to jis konceptualiai pasikeitė. Pirminė filmo versija buvo parodyta ŠMC „Miesto istorijose” kaip nuolat projektuojama kino kilpa. Šioje instaliacijoje filmas kartojamas kaip pasaka be galo, istorija prasideda iš naujo, kai filmo herojė paima į rankas kamerą ir taip sukuria šį filmą.

Artnews.lt išspausdintame pokalbyje su Jonu Zagorsku prasitarei, kad jautiesi neįvertinta ir nežinoma svetur. Ar po įvertinimo specialiu tarptautinės žiuri paminėjimo prizu (Special Mention) ir Tarptautinės kritikų žiuri (International Critic’s Prize) kas nors pasikeitė? Kaip vertini šį laimėjimą?

Pats filmo parodymas Oberhausene yra jau didžiulis prizas. Ir tai mane labai džiugina, nes filmas buvo parodytas jam neutralioje aplinkoje, tai yra, ne šiuolaikinio meno, bet kino aplinkoje (scenoje). Ačiū Dievui, niekas nesikeičia, tik filmą toliau pamatys dar keletas žmonių kituose festivaliuose.

Kad jau užsiminei, gal galėtum šiek tiek papasakoti, kokie tai bus festivaliai? Smalsu.

Dar nėra patvirtinta, negaliu dar skelbti.

Dėkoju už pokalbį.

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. Filmas, 8mm pervesta į 16 mm, 2009.