Paroda „Išnašos“ Šiuolaikinio meno centre. Man irgi trūksta vaizduotės…

…todėl dabar šalia manęs krūsnis atverstų knygų. Norėčiau kelias išvardinti: „Baltų lankų“ sąsiuvinis, skirtas Maurice‘ui Merleau-Ponty (atverstas 269 psl. Ir pabrauktas sakinys – „Antai kai kurie ligoniai tariasi savo veidą matą iš vidaus“), Romano Belousovo „Herojai iki susitikimo su rašytoju“ (atverstas 66 psl. Regis, iš skyrelio skirto Balzakui), Algio Mickūno „Per fenomenologiją į dzenbudizmą“ (atverstas 159 psl.). „Čia priėjo Kindziulis, Nr.1” (atverstas 14 psl. su anekdotu: „Kino teatre šalia Kindziulio atsisėdo įkyrus pašnekovas: 
– Girdėjau, dideliu žmogumi pasidarėte, skaitau apie jus spaudoje. Jei ne paslaptis kokią vietą dabar užimate? Kindziulis nekantriai ištraukė bilietą ir išpoškino: – Septyniolikta eilė, penkta vieta“). Aleksandro Volkovo „Ieškant tiesos“ (atverstas 31 psl. su brolių Limburgų XV a. miniatiūra „Anatomis žmogus“). Aplink mėtosi ir daugiau knygų, bet šiandien, rašydama apie Valentino Klimašausko kuruotą parodą „Išnašos“, pasirinkau šias, tokios šiuo metu yra mano galvojimo apie parodą išnašos, rytoj jos bus visai kitokios…

Labai mėgstu knygas laikyti atverstas, nebūtinai tame puslapyje kurį skaitau, tiesiog kiekvieną dieną (kartais sąmoningai, kartais ne) pasiimu kokią nors arčiausiai po ranka pasitaikiusią knygą ją atsiverčiu (bet kuriame puslapyje) šiek tiek paskaitau, jei labai įdomu, paskaitau daugiau, o kai atsibosta palieku atverstą – taip kaupiasi atverstų viena į kitą įklotų knygų krūsnis. Tokios krūsnelės (didesnės ar mažesnės, priklausomai nuo to, kuriame gyvenamosios vietos kampe apsistoju) klajodamos sekioja iš paskos ir egzistuoja tol, kol ant jų nepradeda kauptis dulkės. Atverstų knygų vaizdas ir atmosfera man šiek tiek panaši į 2011 Benoît Maire ir Falke Pisano knygų kompozicijas parodoje „Vieniša dykuma“. Atverstų (ir atvertų) knygų kompozicijos yra tikrų tikriausios išnašos ir skirtingi įėjimai / išėjimai klostantis tos dienos scenarijui.

Kalbant apie parodą „Išnašos“, ji pasirodė normali, paprasta, nebloga ir kokybiška, graži ir patraukli, tvarkinga ir stilinga. Labai nenustebau. Žinant parodos kuratorių ir joje dalyvaujančius menininkus, daugiau ar mažiau žinai ir ko tikėtis, tad nuostabai vietos lieka nedaug (ta pati taisyklė galioja daugeliui). Kita vertus, nuostaba yra kiek paviršutiniškas parodos vertinimo kriterijus, bet kokiu atveju geriau nedūsauti laukiant nuostabos, o pamėginti nustebti pačiam. Šios parodos atveju vieni kūriniai (išnašos) patraukė labiau, kiti mažiau, kaip ir išnašos knygose, vienas perskaitai nuo pradžios iki galo, į kitas tik trumpam mesteli žvilgsnį, trečias visai ignoruoji, ketvirtos būna įdomesnės nei pagrindinis tekstas. Prisipažinsiu jog pati neretai ignoruoju išnašas, galbūt nemėgstu kai dėmesys nukrypsta nuo pagrindinio teksto, o galbūt pats skaitymas per daug „išnašinis“ (kai klajojančios mintys pačios nuolat „gamina“ išnašas). Todėl susidūrimas su oficialiosiomis išnašomis gresia išnašų perkrova, o kartais oficialiosios išnašos būna nuobodžios ar „iš reikalo“, tokiu atveju jų net ir nepastebi. Šiuolaikinis / dabartinis skaitymas ir šiaip pasaulėvoka jau pati savaime „išnašinė“, tokia situacija susiklostė, žinoma, dėl informacinių technologijų įsitvirtinimo mūsų aplinkoje (aplinkovokoje) ir apie tai kalbėta tikrai nemažai. Kita vertus, minties nuokrypis nebūtinai yra išnaša, galbūt tiesiog tekstas nuobodus arba skaitantysis nesugeba susikaupti, bet šis tekstas ne visai apie tai. Jis apie parodą, kurioje kūriniai yra „išnašos“, o išnašos yra įėjimai, kad būtų paprasčiau šią situaciją / padėtį / logiką suvokti galima pabandyti paskaityti kokia nors knygą nuo išnašų. Šiuo metu tokiu būdu bandau skaityti Laimono Briedžio „Vilnius savas ir svetimas“. Ši knyga turi 488 išnašas, vadinasi galiu ją perskaityti 488-iais skirtingais būdais, tiesa, pusė jų prasideda išnaša „ten pat“, vadinasi atsiranda dar kitas skaitymo (tiksliau pradėjimo skaityti) būdas, kai išnaša, nurodydama į pagrindinį tekstą, iš tiesų nurodo ne į jį, o į kitą išnašą, tiksliau, per tekstą į kurį nurodo, nurodo į kitą, dažniausiai prieš tai sekusią išnašą, kuri vėlgi nurodo į prieš tai sekusį tekstą – taip susikuria ėjimas / skaitymas zigzagais. Parodą „Išnašos“ taip pat skaičiau zigzagais, todėl ir šis tekstas (arba parodos išnaša, juk tekstai apie parodas irgi yra savotiškos išnašos) pasirodys gerokai vėliau nei pati paroda ir jį skaitantieji jau neturės galimybės pamatyti, į ką jis nurodo. Vadinasi, šis tekstas bus tarsi tuščia išnaša / nuoroda, bet ne tai svarbiausia.

Kalbant apie išnašas ir knygas, atsiminiau, kad kolegė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė knygą-pokalbį su Alfonsu Andriuškevičiumi norėjo parašyti kaip savotišką Bibliją, hipertekstą (t.y. knygą-pokalbį su gausybe išnašų, kurios atsirasdavo kaip Andriuškevičiaus minties nuokrypiai arba šiaip naudingos nuorodos, tam tikri pavyzdžiai etc. Tarkim Andriuškevičius pamini kokį nors Michelio Foucault tekstą, o išnašoje patalpinama ne nuoroda į Foucault tekstą, bet jis pats (tekstas). Žinoma, tokia užduotis nors ir labai įdomi, bet tiek sudėtinga, kad beveik neįmanoma. Kita vertus, kaip būtų perskaitytas koks nors Andriuškevičiaus tekstas, kai jį pradėtum skaityti nuo Foucault teksto ar ir visos knygos, tarkim, „Disciplinuoti ir bausti“? Po kelių šimtų puslapių labai intensyvių pamąstymų tam tikromis temomis, kurios labai stipriai paveikia, pagrindinis, tarkim, kad Andriuškevičiaus, trijų puslapių tekstas tampa nereikšmingu arba, tiksliau, apie jį pamirštama, įvyksta savotiška decentralizacija.

Panašiai ir su Klimašausko kuruota paroda, kurioje pati paroda neturi kūno, jos kūnas yra daugybė rankų. Arba Džonas Malkovičius, kurį sudaro džonai malkovičiai. Arba zodiako ženklai ir planetos, kaip toje teksto pradžioje minėtoje brolių Limburgų miniatiūroje iš „Puikiosios Berio hercogo maldaknygės“ (XV a.), kurioje atsispindi viduramžiais paplitusi nuomonė jog žmogaus organizmas yra mikrokosmosas, kuris yra susijęs su makrokosmosu (visata). Šiek tiek perfrazuojant galima pasakyti ir taip jog buvo manyta, jog žmogaus organizmas yra savotiškas hipertekstas, kurį sudaro išnašos arba kaip sakoma aptariamą parodą lydinčiame tekste – „skirtingi įėjimai į parodą“, tiksliau tų skirtingų įėjimų begalybė, nes kiek neoficialių įėjimų į parodą atsineša žiūrovas, jau nesuskaičiuosi, bet (kaip teigiama parodą lydinčiame tekste) „<…> grįžtant prie parodų lankymo temos, bet kuri paroda irgi yra mažų mažiausiai dvinarė sistema. Pirma, parodos kūriniai yra visų kūrinių bendrai kuriamos parodinės erdvės komentarai ir, antra – jie yra kūriniai patys sau, nes, atmetus negausias išimtis, tokiais jie buvo iki šios parodos ir tokiais liks šiai parodai pasibaigus.“, o jeigu paroda yra ne dvinarė, o, pavyzdžiui, septynnarė, kaip kad septynias lytis turintis vienaląstis organizmas Tetrahymena thermophila, bet kokiu atveju vienas narys yra „kūriniai patys sau“. Taigi dabar šiek tiek apie kūrinius pačius sau, nepamirštant, kad jie yra ir įėjimai į kur nors kitur.

Vienas labiau įsiminusių kūrinių, kuriuos būtų galima pavadinti „pats sau“ man buvo švedų menininko Olafo Olssono pokalbių šou „Red Alert“. Pirmą kartą „Red Alert“ mačiau Rygoje, Šiuolaikinio meno centre „Kim“ vykusioje parodoje „And So On And So Forth”. Parodos atidarymo metu Olafas dalino kvietimus į kitą dieną bare-parduotuvėje vyksiantį “Red Alert” performansą. Aplinka buvo iš tiesų labai keista, kiek hipsteriškai antgamtiška, su keistomis prekėmis-eksponatais, lyg dizainerių parduotuvė, lyg vintažininių “šmutkių“ krautuvėlė, lyg ir kavinė-baras, lyg šiek tiek panašu į vilnietiškąjį „Daiktų viešbutį”, bet kitaip, tarsi kokia nors hipsterių krautuvėlė kokiame nors prarastojo laiko beieškant mieste, kur kažkur iš kitos veidrodžio pusės vyrišku balsu kažką vis sušunka Alisa. Galų gale, visa tai svarbu tiek, kiek prisideda prie bendros atmosferos. Šiuo atveju tas erdvės keistumas ir nevienalytiškumas „Red Alertt’o” vyksmui labai tiko, tiesa sakant, būtent erdvės keistumas, intymumas (žiūrovų buvo gana nedaug), konkretūs performanse dalyvauti kviečiami žmonės ir sukūrė labai gerą ir paveikią visumą. Trys ar keturios valandos (tiek Rygoje truko Red Alertas) nė kiek neprailgo. Priešingai – tos labai atmosferinio vyksmo, keistų ir tikėtai, ir netikėtai susiklosčiusių situacijų, britiškai “gykiškos” Olafo laikysenos, suvaidinto (nors tai visai nesvarbu) pedantiškimo ir sutrikimo, anekdotų, pokalbių, saldžiai ironiškų dainelių apie Hans-Ulrich Obristo pokalbius su pačiu savimi norėjosi dar daugiau. Red Alert’o psichodelikoje, po tuo svaiginančiu smagumu esti kažko labai kritiško ir netgi šiek tiek postapokaliptiško. Olafas čia tarsi savotiškas karaliaus juokdarys, kuris primena meno lauko (ir ne tik) ydas, kalbėdamas apie švediškų klozetų kokybę ir įtikinėdamas pašnekovą nubėgti pas save į namus ir pažiūrėjus kokios firmos jo klozetas, atbėgti atgal ir pranešti tai žiūrovams. Kalbant apie „Red Alertą“ Vilniuje, man asmeniškai čia jis buvo tris kart mažiau intensyvus ir paveikus. Taip atsitiko todėl, kad „Red Alertui“ labai svarbi aplinka, ŠMC rūsys neturi jokios auros, tai tiesiog parodinė erdvė, o ir intymumo buvo nedaug – po Donato Jankausko-Duonio parodos čia suplaukė masė žmonių. Tiesa daugelis po pirmos dalies išsiskirstė, ir antroji išsyk atgijo bei beveik prilygo tam, ką teko patirti Rygoje.

Kitas labiau įsiminęs įvykis kito švedų menininko Karl Holmqvist knygos „K“ skaitymas parodos uždarymo proga. ŠMC šis menininkas rodomas ne pirmą kartą. Pirmasis, regis, buvo 2005 m. vykusioje parodoje IX Baltijos šalių meno trienalėje „BMW”. Čia kaip, teigiama parodą lydėjusiame tekste  – „<…> walked, wrote, spoke, and arrived at new ways of doing nothing”. Šįsyk Holmqvisto knygos skaitymas irgi tam tikra prasme buvo – way of doing nothing. 324 psl. knyga „K“, kaip teigiama, tyrinėja skirtingus teksto ir šiuolaikinio meno tarpusavio sąveikos lygmenis. Šalia Mikko Kuorinki kūrinio (iš betono pagaminta septynių colių plokštelė, kurioje įrašyta Louis Zukofsky poemą Julia’s Wild) Holmqvistas hipnotizuojančiai ramiu balsu skaitė savo concrete poezijos eilėraščius, toks skaitymas truko apie valandą. Šiuo atveju vieną parodos „Išnašos“ fragmentą perskaičiau zigzagiškai (kai išnaša nurodo į pagrindiniame tekste esančią kitą išnašą). Prieš pat Holmqvisto performansą, klausiausi Louis Zukofsky poemos Julia’s Wild, įrašytos į betoną. Zukofsky poema iš rinkinio „Selected poems“ ypatinga tuo, kad ji sukurta iš vienos Šekspyro pjesės Two Gentleman of Verona eilutės. Šiuo atveju susidaro įdomus ojektyvistinės poezijos (kuriai atstovauja betone įrašyto eilėraščio autorius Louis Zukofsky) ir konkrečiosios poezijos (kuriai atstovauja Holmqvistas) persidengimas (bent jau mano galvoje). Tas persidengimas labai panašus į dar vieną parodos segmentą – dviejų kūrinių persidengimą ant salės prižiūrėtojos juodo danties. Parodos uždarymo dieną ji iš kažkur atskubėjo, kažką nelabai rišliai paskubom sukalbėjo ir atsiprašė šalia sėdėjusio kolegos už tai, kad kalba paskubom ir uždususi. Juodo danties pamatyti irgi nespėjau, bet tai visai nesvarbu, nes svarbiausia yra tai, kas parašyta čia (ištrauka iš parodą lydinčio aiškinamojo teksto): „Šį performatyvų kūrinį sudaro salės prižiūrėtojos danties užjuodinimas juodu dantų vašku kiekvieną parodos veikimo dieną. Veiksmą lydi salės prižiūrėtojos aiškinamasis pasakojimas. Prašome klausti! O kiti žmonės to neturi yra instaliuotas toje pačioje fizinėje erdvėje kaip Ievos Misevičiūtės „Über Vladimir“. Kadangi abu kūriniai yra eksponuojami ant to paties danties, kiekvieną rytą salės prižiūrėtoja meta monetą, apsprendžiančią, kuris kūrinys instaliuojamas pirmas (tokiu būdu kitas kūrinys yra paslepiamas po apačia), o kuris antras (matosi tik šis viršutiniame sluoksnyje esantis kūrinys).“

Galima kalbėti ir toliau, atrasti daugiau įvairiausių kombinacijų, bet šįsyk pakaks, tad pabaigai norėčiau trumpai paaiškinti, kodėl abejoju šio teksto pavadinimu: „Prisipažinsiu, man trūksta vaizduotės“ sakoma parodą „Išnašos“ lydinčiame tekste. Šiame tekste apie parodą, skirtingai nei galima pamanyti, taikau tą posakį ne konkrečiai sau, tai greičiau toks šiaip sau tuštokas retorinis pamąstymas, kurio narstyti nevertėtų. Jis čia tėra savotiška savigyna, pasiteisinimas ir pretekstas kalbėjimui apie vaizduotę. Kai kalba eina apie vaizduotės trūkumą iš tiesų jos būna paradoksaliai per daug (jeigu taip galima pasakyti), ta proga atsiverčiu neseniai įsigytos (ir parašytos) Kristupo Saboliaus knygos „Įnirtingas miegas“ įžangą apie netikrą varlę ir jos vaikus. Ji skamba taip: „Pietų Amerikos ežeruose, pelkėse ir lagūnose gyvena žalsvos varlės, šonuose išmargintos alyvinių dryžių. Jos minta lervomis ir vabzdžiais, išgąsdintos savo ilgais pirštais įsirausia dumble ir beveik visais požiūriais išlieka panašios į sau giminingų rūšių atstovus. Visais, išskyrus vieną, dėl kurio baikščios amfibijos ir gavo paradokso vardą. Netikrosios varlės (pseudis paradoxa) veisia dydžiu gerokai save pačias viršijančius buožgalvius. Iš maždaug 25 cm dydžio vaikučių „išauga“ penkis kartus mažesni suaugėliai. Sakoma, kad joks kitas gyvas šios planetos organizmas negali toleruoti tokio sunkiai paaiškinamo energijos perskirstymo.“. Šią vaizduotės paradokso metaforą galima pritaikyti ir parodai „Išnašos“ bei daugeliui šiame tekste aptartų situacijų.

Lankytojos laiškas.

Nuotraukos: Audronė Vaupšienė, Valentinas Klimašauskas