Mobilios skulptūros pagal Juozą Laivį

Gruodžio 16 d. Rietavo mieste pristatyta trečioji Juozo Laivio skulptūra „Ruonis“. Tą dieną, nuo 11 iki 13 val., skulptūra buvo demonstruojama bei dokumentuojama Rietavo miesto viešosiose erdvėse. „Ruonio“ paviršiaus raštus kūrė ir margino Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos mokiniai. Pasak projekto koordinatoriaus Tomo Danilevičiaus, „šia improvizuoti siūlančia menine akcija norima paskatinti žmonių domėjimąsi šiuolaikiniu menu bei siekiama įlieti spalvingo gyvybingumo į kiek labiau nei įprasta apniukusią kasdienybę“ (iš pranešimo spaudai).

Juozas Laivys ir Mykolo Kleopo Oginskio meno mokyklos mokiniai, Ruonis Rietave, 2011

Skulptūra „Ruonis“ – tęstinio projekto „Mobilios skulptūros“ sudedamoji dalis. Šiais metais tokių improvizuotų meninių akcijų menininkas J. Laivys pristatė bent tris – „Tankas grįžta į Salantus“, „Atominė elektrinė Sedoje“ ir minėtasis „Ruonis Rietave“. Visus tris kūrinius vienija jų pagaminimui naudojama medžiaga (putų polisterolis), lengvai atpažįstama ir aiški forma (muliažas, imitacija, kopija), laikino eksponavimo vis kitame Žemaitijos miestelyje idėja. Nors skulptūriniam objektui pagaminti skiriamos didžiausios (pinigų ir laiko) sąnaudos, tačiau tai nėra pagrindinė meninės akcijos dalis. Svarbiausias elementas – pats „mobilumas“, kuris mažai ką turi bendro su 1931 m. Marcelio Duchampo terminu „mobilios“, vartotu apibūdinti Alexanderio Calderio mechanizuotus kūrinius, dar žinomus kaip „kinetinės skulptūros“. „Mobilumas“ J. Laivio projekte suvokiamas kaip meno kūrinio at/judėjimo į tam tikras vietas bei bendravimo su vietos gyventojais, jų „susidūrimo“ su skulptūra momentai. Taip skulptūra tampa komunikacijos pretekstu ir priemone.

Juozas Laivys, Tankas, 2011

„Tanko“, prie kurio fotografuotis Salantų miestelio gyventojus menininkas kvietė nuo 6 val. ryto iki 18 val. vakaro (rugsėjo 9 d.), istorija pati savaime intriguojanti. Tankas „IS (Iosif Stalin) 2“, pagamintas 1943 m., jau po ketverių metų iš karo mašinos tapo monumentu žuvusių karių atminimui. Vėliau tankas mainais į naują skulptūrą (žodiniu susitarimu) atiteko liaudies menininkui, skulptoriui Viliui Orvidui, kuris jį parsigabeno į savo sodybą. Tačiau dėl netikėtos V. Orvido mirties Salantai taip ir liko be žadėtos skulptūros. Pats fotografavimasis prie J. Laivio skulptūrinio objekto, kaip reiškinys, priminė menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės mintį apie monumentaliosios Lietuvos skulptūros tradicijos pasmerkimą nemirtingumui. Anot menotyrininkės, monumentalių (figūrinių) paminklų visuomeninę būtį formavo įsivyravusi fotografavimosi, pozuojant prie vieno ar kito monumento, tradicija, o taip pat skulptūrų reprodukavimas ant mokyklinių sąsiuvinių viršelių, jų filmavimas ir kt. sklaida visoje Lietuvoje. Gal J. Laivys ir neturėjo sau išsikėlęs tikslo permąstyti esamą monumentaliosios skulptūros situaciją, tačiau 1:1 masteliu atkurtas ir ant likusio postamento laikinai eksponuotas „tankas“ daugeliui priminė netolimą praeitį.

Juozas Laivys, Tankas, 2011

Tuo tarpu galimai netolimą ateitį ir įvairias diskusijas, susijusias su atominės elektrinės statybomis netoli Lietuvos ir joje, simbolizuoja kitas „mobilių skulptūrų“ ciklo kūrinys – „Atominė elektrinė Sedoje“ (jos pristatymas vyko spalio 27 d.). Šio skulptūrinio objekto pristatymui pasirinktą minėtąjį miestelį, menininkas aiškina paprastai. Tai susiję su pavadinime esančiomis E ir A raidėmis, atitinkančiomis kūrinio pavadinimo pirmąsias raides (tik iš kitos pusės).

Juozas Laivys, Atominė Elektrinė Sedoje, 2011

Pusdienį Sedoje eksponuotas ir dokumentuotas „atominės elektrinės“ maketas, panašiai kaip ir „tankas“, turi aiškią ideologinę ir politinę potekstę. Tačiau sunku būtų J. Laivį laikyti politiniu ar politizuojančiu menininku. Situaciją padeda subalansuoti ir trečioji – „Ruonio“ –  skulptūra, kuri artimesnė anksčiau kurtiems darbams, tokiems kaip „Žagarės zuikis“ arba „Plungės lapė“ (šios ir kitos skulptūros 2010 m. gruodį buvo eksponuotos „ŠMC vitrinoje“). Be to, skulptūrinis objektas „ruonis“ grąžina prie „mobilumo“, kaip komunikacijos su miestelio bendruomene, sampratos. Tik šį kartą J. Laivys nutarė į kūrybinį procesą įjungti ne atsitiktinius (žingeidžius) miestelio gyventojus, o susitelkti ties Rietavo meno mokyklos moksleiviais, kurie perėmė „ruonio“ dekoravimo ir eksponavimo eigą. Bendradarbiavimą su moksleiviais (ironizuojant, o gal kaip tik labai rimtai) būtų galima laikyti J. Laivio pasidalijimo žiniomis ir patirtimi su galimai būsima jaunąja menininkų karta simboliu (juk iš Žemaitijos kilęs ne vienas gerai Lietuvoje ir už jos ribų žinomas menininkas).

Juozas Laivys, Atominė Elektrinė Sedoje, 2011

Visas tris „mobilias“ skulptūras būtų galima laikyti netradiciškai tradiciniais paprastais dalykais arba santykio su tradicine skulptūra viešojoje erdvėje interpretavimo galimybėmis. Tiesa, savo santykį su tradicine skulptūra netradiciniais būdais J. Laivys bandė aiškintis ir anksčiau. Pavyzdžiui, dokumentuotame performanse „Barborai“ menininkas, stovėdamas priešais Barboros Radvilaitės skulptūrą Vokiečių gatvėje (skulptorius Vladas Vildžiūnas), deklamavo specialiai jai parašytą eilėraštį. Šiuo gestu J. Laivys ne tik prisipažino mylintis Barborą (figūrinę monumentaliąją skulptūrą), bet kartu išreiškė savo poziciją stabilių skulptūrų atžvilgiu (kvietė ją į barą, pašokti, kitaip – truputį pajudėti). Kitas kūrinys – „Kregždė“. Juo menininkas taip pat imasi perinterpretuoti skulptūrą viešojoje erdvėje, pasiremdamas Juozo Mikėno skulptūrine kompozicija „Pirmosios kregždės“. Pasitelkdamas šią skulptūrą, kaip inspiraciją, J. Laivys (kartu su Tomu Danilevičiumi) šiuolaikinio meno parodoje Cesyje (Latvija, 2010 m.) pristatė vieną iš, jų manymų, originaliajame J. Mikėno skulptūros variante trūkstamų kregždžių. Šie ir kiti menininko kūriniai byloja, jog skulptūra J. Laiviui lieka aktualus, svarbus ir įdomus kūrybos objektas. Taigi nors dėl paties skulptūrinio objekto svarbos menininkas išlieka formos mylėtoju, tačiau kartu į kūrybą inkorporuojamas originalus ir nekanoniškas mąstymas apie skulptūros viešojoje erdvėje, mobilumo ir bendradarbiavimo bei bendravimo su vietos publika sprendimo būdas formuoja savitą „mobilių skulptūrų“ sampratą.

Visos nuotraukos iš autoriaus asm. archyvo.