Rytoj, gruodžio 10 d., 18 val. galerijoje “Kairė – dešinė” (III aukštas) atidaroma paroda, skirta  Tarptautinei Žmogaus teisių dienai. Tai pilietinė-meninė akcija, siekianti atkreipti dėmesį į Lietuvoje plačiai paplitusią viešą ir slaptą homofobiją bei meno kūrinių cenzūrą. Parodoje dalyvauja autoriai, savo darbuose analizuojantys homoseksualumo ar transeksualumo apraiškas, queer estetiką bei visuomenės reakciją į LGBT problematiką. Parodą įkvėpė šiuo metu Užsienio reikalų ministerijoje eksponuojama paroda “Menininkai už žmogaus teises”, į kurią nepriimti kuratoriaus pasiūlyti Akvilės Anglickaitės darbai. Juos galima pamatyti šioje parodoje. Taip pat eksponuojamos Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo “Tradicinė ir netradicinė šeima”, prieš keletą metų išmestos iš parodos Juodkrantėje, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir įtartino turinio Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia visuomenės reakcijas dokumentuojantis Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

Parodos kuratorė – Laima Kreivytė.

Iliustracija: Ugnius Gelguda. “Gyvenimas kartu”, fotografijų serija, 75 x 100, 2004.

„New prospect“ – naujas, vos keletą dienų (spalio 30 – lapkričio 1 d.) „Vartų“ galerijoje viešėjęs kuratorės Maria Rosaria Gallo (Italija) projektas. Jis trumpam pakeitė čia eksponuojamą Evaldo Janso ir vengrų menininko Csaba Nemes parodą. Abi parodas, ko gero, siejo tik ta pati galerijos erdvė. Tačiau staigiai šokčiojanti skirtingo intensyvumo ekspozicijų įtampa įelektrina erdvę. Juolab, su ja šiuo atveju prasmingai sąveikauja ir laikas… „New prospect“ pristatytas kaip tik Visų Šventųjų ir Heloweeno išvakarėse. Matyt, be išankstinio ketinimo jis kiek siejosi ir su krikščioniškosioms tradicijoms, ir su Lietuvoje vis labiau populiarėjančia vaiduoklių, šmėklų, raganų ir makabriškų kaukių švente.

Evaldas Jansas ir Csaba Nemes – maištininkai, drąsiai kapojantys galvas mūsų dienų visuomenės, politikos, kultūros, ideologijų chimeroms. Tuo tarpu „New prospect“ bendras vardiklis – efemeriškumas. Žinoma, užkoduotas ne tik parodos trukmėje (juk ji švystelėjo mūsų akiratyje  tik akimirką), bet ir pačiuose kūriniuose. Tik kaskart skirtingai – nuo vandenyje tirpstančių kūno kontūrų Editos Voverytės cikle, iki interaktyvių, ironiškų „Psilikono“ teatro žaidimų. Efemeriškumas, tarpinė būsena tarp nykimo ir tapsmo, konkretumo ir laiko parametrus paneigiančių būsenų, suteikė parodos visumai netikėto poetiškumo. Jis  juntamas net ir įžūlokuose Kristinos Kurilionok paveiksluose. Nebuvau iš tų atkakliųjų, kurie stebėjo abu projekte demonstruotus performansus – AVaspo audiovizualinę poeziją „Tarp eilučių“ ir „Psilikono“ teatro pasirodymą. Tačiau matytas pastarasis tarsi sutvirtino trapias ekspozicijos idėjų jungtis, verbalizavo tai, ką patys turėjome įžvelgti  kituose kūriniuose.

Kontekstualumas – kone privalomas šiuolaikinio meno kūrinio, taip pat ir parodos bruožas. Tad netiesioginiai  „New prospect“ sąryšiai su svarbiomis metų šventėmis – ne vieninteliai tarsi neplanuoti, nenumatyti. Jų būta ir daugiau – pavyzdžiui, parodoje nuolat iškildavo Jono Meko minčių ir idėjų pėdsakai. Kai kur – vos juntami, beveik neįžvelgiami per materialių formų ir teorijų, apmąstymų sluoksnius, kitur – gana aiškūs ir akivaizdūs. Pasak projekto rengėjų, „New prospect“ – „chaotiška, nuoširdi ir netikra iliuzija, kylanti iš realybės vien todėl, kad sukurtų naujas betarpiškai susijusias iliuzijas“. Realybės ir iliuzijos santykis sugestijuoja daugybę variacijų. Štai 8 – ajame XX a. dešimtmetyje, pačiame sovietinės santvarkos „žydėjime“, kruopščiai stebimas KGB šnipų, Mekas filmavo tuometinę Lietuvą. Tačiau užuot fiksavusi patosu ir pataikavimu nuspalvintą tikrovės vaizdą, Meko kamera atkakliai tyrinėjo jo vaikystės namus. „Jie norėjo matyti pravdą, bet aš apie tai nieko nežinojau, aš kūriau filmą apie Lietuvą savo  prisiminimuose“, viename iš 2005 m. „ŠMC interviu“ numerių pasakojo Mekas. Fluxus dvasia, Meko naudoti kalbos ir vaizdo paradoksai, pasak Auksės Petrulienės, inspiravo ir jos įkurto „Psilikono“ teatro žaidimus.

Įvairiais kontekstais, skirtingais diskursais traukė ir pirmojoje galerijos salėje eksponuota Eglės Karpavičiūtės tapyba. Tikrovės pėdsakai ir metafizinis objektų būvis jos paveiksluose grąžina prie šimtmečius trukusių vaizduojamosios dailės ieškojimų –  tikro, atpažįstamo ir iliuzorinio vaizdo skirčių. Menininkė neutraliame tamsiame fone akcentuoja materialų objektą, švytintį šimtais atspindžių. Lakoniškuose kūriniuose telpa išties daug – šviesotamsos kaip formalaus ir prasminio elemento problema, filosofija ir metafizika, net ir naivokas menininko meistriškumo klausimas… Juk nieko atpažįstamo nevaizduojančiam menui neretai prikiša meistriškumo stoką, siekį maskuotis po abstrakčiais ar konceptualiais motyvais. Šiuo atveju amato „egzaminas“ išlaikomas. Tačiau  gerai, kai tapytojui vien to nepakanka –  mistinis švytėjimas, atspindžiais nužymėtos daikto judesių trajektorijos gali būti „išlukštentos“ tik mąstant apie kitus kūrinio sandus. Panašiai, kaip virtualiame pasaulyje – ieškant nuorodų, kurios savo ruožtu pateikia daugybę kitų…

Enciklopediniai prospekto sąvokos apibrėžimai paprastai teigia, kad tai plati miesto gatvė, viena centrinių miesto arterijų. Tai kiek siejasi su sovietinės epochos miestovaizdžiais, daugelyje miestų pagal bendrą planą „klonuotais“ Lenino, Markso ir pan. prospektais. Kartu – tai tam tikras žiūrėjimo kampas, žvilgsnio perspektyva.  Parodoje ieškodami  šių teiginių patvirtinimo, turėjome atkreipti į Akvilės Anglickaitės fotografijas, atpažįstamų ir anonimiškų pastatų fasadus Linos Kruopytės ekspozicijoje. Simptomiška, kad žiūrovo akys čia atsimuša į sieną, t.y. en face į mus atsigręžusias architektūrines plokštumas, nepaliekančias vietos žvilgsniui įsibėgėti, tarsi griaunančias europietišką klasikinio, gražaus, didingo miesto iliuziją. Šiuo atveju perspektyvos nebuvimas – tarsi nelaisvės, suvaržymo sinonimas.

Kristinos Kurilionok tapyba – formos požiūriu gana aiškiai artikuliuotas, dažnai  autoportretiškas  simuliakrų pasaulis.  Išskydę, šliaužiantys, plėšrūs, tarsi nuolat konkuruojantys ar vienas kitą pasiglemžti grasinantys Alinos Melnikovos tapybos pavidalai, „povandeninis“ Editos Voverytės herojės gyvenimas – netvarūs ir efemeriški tikrąja to žodžio prasme. Dar įdomiau, kai netvarumas paradoksaliai susijungia su pavydėtinu atsparumu, gaivališka ekspresija, archajišku, pagonišku kūniškumu, ironija. Tokia skirtingų, tačiau vienas kitą papildančių pradų sąjunga įvyko interaktyviame „Psilikono“ teatro performanse.

Nors šis teatras gana žinomas, tačiau parodoje greta vaizduojamosios dailės kūrinių jo dar neteko matyti. Ir toks „New prospect“ rengėjų sumanymas neabejotinai pasiteisino. Šmaikščios, juokingos, kartais – melancholiškos silikoninės figūrėlės tapo parodos ekspozicijos dalimi. Tačiau atgijusios lėlės „džiazuojančiame“ šio mini teatro pasirodyme – nepamirštamas reginys….   Spalio 31 d. vakarą „Vartuose“ pristatytos video instaliacijos interaktyvumas atskleidžia esminį šio teatro spektaklio principą. Video projektoriaus ekrane matome gyvą, uždegantį veiksmą – šmėkščioja nuostabiai vikrios Auksės Petrulienės (ji – „Psilikono“ teatro įkvėpėja ir pagrindinė atlikėja) rankos, profesionaliai išjudinančios silikoninius „aktorius“. Šalia stovintis mikrofonas leidžia žiūrovams veiksmą įgarsinti (teatras rengia ir tokius pasirodymus, kai garsinį spektaklio foną kuria specialiai pakviesti atlikėjai, visi dalyvių veiksmai sinchroniški, suderinti). Tai, anot pačios Auksės Petrulienės, iš dalies kilo iš „antiprogramiškos“ Fluxus, J. Meko kūrybos – garsus, raidžių sąskambius, žodžius siūloma tarti priešingai logikos dėsniams, apverčiant aukštyn kojomis įprastas reikšmes.

Kaip būdinga santūriai lietuviškai publikai, daugelis žiūrovų nedrįso pasinaudoti šia galimybe. Tačiau į „Psilikono“ pasiūlytą žaidimą – ant lapelio užrašyti norimą frazę, atsiliepė darniai… Netrukus A. Petrulienė čia pat sukūrė naują, unikalų „Psilikono“ spektaklį – iš „Vartų“ lankytojų frazių, tąsių, išraiškingų figūrėlių ir jų judesių. Išdėliotos skaidriose plokštelėse, jas suglaudus, susipina, sulimpa ir lėlės. Jos plūduriuoja permatomame skystyje, o traukiamos atkakliai tįsta iki begalybės, tačiau, pasak A. Petrulienės, niekuomet nenutrūksta, neplyšta, nes yra itin atsparios. Dinamiškas veiksmas reikalauja spartumo, todėl jo vieta panaši į paslaptingą laboratoriją – panaudota plokštelė čia pat metama kur nors ant žemės, skubiai čiumpant kitą, kad pasakojimo eiga nenutrūktų. Beje, šios lėlės gaminamos liejant silikoną specialiai pagamintose formose, jos visos skirtingos, su savitu charakteriu.

„Psilikono“ teatro stebėjimas tolygus ramiai meditacijai prie židinio ar laužo, spoksant į plevenančią ugnį, kurios šokis prikausto žvilgsnį ir niekada nenusibosta. Tik, skirtingai nuo šios palaimingos nirvanos, silikoninės lėlės neleidžia snūduriuoti. Antropomorfiškos figūrėlės su begėdiškai styrančiais falais, tabaluojančiomis krūtimis, gašlūs vyriokai, velniukai, demonai, pasakų karaliai, mergelės, undinės, raganos, pieno pritvinkusius spenius dosniai atidengusi Romos vilkė ar bevardė katė… Jų fizinis išraiškingumas nenustelbia išties tik geram menui būdingo didžiulio reikšmių, poteksčių žodyno.

A.Petrulienė viename interviu yra pasakojusi, kad 2005 – aisiais susikūrusio teatro pirmasis personažas buvo kiškis. “Jis tapo pagrindiniu herojumi pirmajame spektaklyje, kurio pavadinimas ilgas ir drąsus: „Manęs neužkrušit!“ – pareiškė ištvermingas zuikis“. Silikoninių veikėjų atsparumo teoriją „Psilikonas“ vadina savotiška meno terapija. Nesunaikinami lėlių kūneliai ir paradoksalios istorijos – tarsi „psichikos tempimo pratimai“, kur taip lengva ir paprasta išjudinti nuo kasdienės rutinos užrūdijusią fantaziją ir polėkį, pasijuokti iš savo bukumo, baimių ir stereotipų.

Taigi, greta didžiųjų tradicinių rudens švenčių, susijusių su mirties, anapusinio pasaulio tikrove, „Psilikonas“ pateikia savo išlikimo doktriną, kuri gali skambėti kaip viso projekto „New prospect“ motto.  Ji nežada nei amžino gyvenimo, nei sielos persikūnijimo, tačiau suteikia mažytę nemirtingumo viltį, ir tikina, kad mūsų atsparumas priklauso tik nuo mūsų pačių…

Parodos kuratorė Maria Rosaria Gallo su meninike Alina Melnikova.

Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.

Eglės Karpavičiūtės ekspozicija.

Linos Kruopytės ekspozicija.

Editos Voverytės ekspozicija.

Kristinos Kurilionok ekspozicija.

Akvilės Anglickaitės ekspozicija.

Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" pasirodymas

Auksės Petrulienės "Psilikono teatro" silikoninės figūrėlės

Spalio 29 d., ketvirtadienį, “Pamėnkalnio“ galerijoje paaiškėjo geriausieji jaunieji Lietuvos tapytojai. Pirmąjį  prizą laimėjo Andrius Zakarauskas, konkursui skirtoje parodoje pristatęs darbą “Horizontalūs potėpiai”. Antroji vieta atiteko tapytojai Jolantai Kyzikaitei, parodoje dalyvavusiai darbu “N-7″. Trečioji teko Alinai Melnikovai prisistačiusiai kūriniu “Aš vis tiek tave pasieksiu”. Artnews.lt bei 15min.lt svetainėse ir parodos metu balsavusi publika išsirinko Kristinos Kurilionok drobę “Paprastas stebuklas”, jai atiteko 10 dienų LDS kūrybos namuose „Dailininkų namai“ Palangoje.

Apdovanojimai sulaukė itin didžiulio žiniasklaidos susidomėjimo, tuo pačiu juose apsilankė ir gausus būrys galimų ateities šiuolaikinio meno kolekcininkų.

Keletas akimirkų iš apdovanojimų ceremonijos:

Antrojo prizo nugalėtoja Jolanta Kyzikaitė. N-7. dr.akr., 270x320 cm, 2009

Trečiojo prizo nugalėtoja Alina Melnikova. Aš vis tiek tave pasieksiu. dr.al., 84x1335 cm, 2009

Publikos prizo nugalėtoja Kristina Kurilionok. Paprastas stebuklas. dr. al., 170x150, 2009

Lyties/kūno klausimą keliančios parodos, kaip ir pačios lyčių studijos, negali būti vienareikšmiškos. Feminizmas tikriausiai kontroversiškiausias šiuolaikinis diskursas: jei tuo domiesi, skirtumus ir nelygybę įžvelgi net menkiausiose buitinėse smulkmenose, jei nesidomi, o tik žinai termino reikšmę iš bendro išsilavinimo – bet koks žodis, vartojamas su žodžiu feministinis priverčia susiraukti. Vis dėlto būna, kad feministinėse, kaip ir kitokio pobūdžio itin stipriai socialiniu kontekstu apribotose parodose net ir geranoriškai nusiteikus pakvimpa literatūra, propaganda, pritempimu. Apturėjusi tokių nusivylimų, į “Į(si)kūnijimus” galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Laima Kreivytė) ėjau  rezervuotai geranoriškai nusiteikusi. O išėjau begalo pakiliai – seniai nemačiau tokio kuratoriaus išmanymo ir pagrįstos drąsos.
Parodą „Į(si) kūnijimai” įkvėpė prancūzų filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir mintis apie moters formavimą(si), pradedanti jos veikalo „Antroji lytis” antrąjį tomą „Išgyventa patirtis”: „Moterimi negimstama: ja tampama. Joks biologinis, psichologinis, ekonominis likimas nenulemia pavidalo, kurį visuomenėje įgyja žmogaus patelė; tik civilizacijos visuma sukuria šitą tarpinį tarp patino ir kastrato moterišką darinį. Tiktai kitų tarpininkavimas gali sukurti individą kaip Kitą“. Parodoje galima pamatyti devynis būdus kalbėti apie moters sa(vi)voką.
1) Meno kūrinių išeksponavimas, geriausios vietos parinkimas dažnai lemia ir parodos, ir naujo kūrinio sėkmę arba nesėkmę. Šioje parodoje atradimų Baltame kube nepadaryta, tačiau puikiai išspręsta pirmo įspūdžio problema. Vos įėjus gilyn į patalpą žiūrovą  įtraukia Akvilės Anglickaitės XXXX (Fotografija, 2006). Tai olandų vaikų ir paauglių, nesijaučiančių gerai savo kūne ir svajojančių įgauti kitos lyties pavidalą, nuotraukos ir jų istorijos. Vaikai, nelinkę į savo lyčiai deramą aprangą, žaislus ir elgesį, dažnai būna nervingi ir isteriški. Jei gydytojai testu nustato jiems lyties disforiją, iki 16 metų tokiems vaikams sustabdomas brendimas. Kaip patys savo istorijose teigia, tada pykčio priepuoliai praeina. Po 16 gimtadienio vaikas turi nuspręsti, ar nori keisti lytį, ar ne. Įdomu tai, kad vaikinai, norintys būti merginomis, atitinka visus gražiai merginai keliamus reikalavimus, kuriuos ne kiekviena „prigimtinė“ mergina įvykdo. O merginos, norinčios būti vaikinais, matyt, ne tiek daug dėmesio skiria išvaizdai, kiek elgesiui. Jei gerai sutari su nuosava lytimi, gali mažiau ar daugiau paisyti tai lyčiai keliamų reikalavimų. Jei tavo galutinis tikslas – tapti kitos lyties, būtina atitikti visus lyties standartus, lyg tai, kad tuos antrinius reikalavimus atitinki, paslėptų pirminį neatitikimą. Dažnai, nors paviršutiniškai ir suteikiantys pasirinkimo laisvę, meno kūriniai perša galutinę išvadą, kurią privalai prieiti. Anglickaitės fotografijos man tik suteikė informacijos ir itin subtiliai paslėpė trajektoriją, kuria turėčiau mąstyti. Todėl man šis darbas pasirodė pamatine nevienareikšmiškos parodos dalimi.
2) Panašaus konceptualaus krūvio, tik sudėtingesnės raiškos yra Alinos Melnikovos raudoni akvareliniai kūnai ant nuo šviesos tamsėjančio fotopopieriaus iš ciklo„Vietos aplinkybė“(2008). Šiuo metu kūnai formuoja savo aplinką. Po kurio laiko akvarelė bus nuvalyta, ir aplinka (patamsėjusi fotopopieriaus dalis) formuos kūną. Darbas įdomus, nes yra tęstinis, ištysęs laike kaip ir žmogaus formavimasis, neiškerpantis vieno etapo.
3) Kuratorinio išmanymo ir drąsos prireikė jungiant skirtingus laikus ir kontekstus: prie XXI a. pradžios prijungiant XX a. pirmą pusę. Vilnietės Marianos Veriovkinos (1860–1938), Mėlynojo raitelio (Blaue Raiter) grupuotės narės nuotrauka ant žirgo ir laiškas, kuriame, kuratorės teigimu, Veriovkina rašo: „Tik poreikis patikti ir užuojauta daro mane moterimi. Aš nesu vyras, aš nesu moteris. Aš esu Aš”. Šis pamąstymas ir sujaukia džiaugsmingą Anglickaitės paauglių barikados pusės pasirinkimą. Asimiliuotis galima arba su vienu Kitu (moterimi), arba su kitu Kitu (vyru). „Aš esu Aš“ nebėra.
Lietuvoje iš naujo atrasti Veriovkiną padėjo Laimos Laučkaitės-Surgailienės monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007), nuotrauka ir laiškas į parodą atkeliavo būtent iš šios knygos. Džiugu, kai praktinis meno diskursas gyvai bendradarbiauja su teoriniu.
4) Grafikė Domicelė Tarabildienė (1912–1985) fotografavo save ir vėliau savo fotografijas panaudojo skirtingų vaidmenų įkūnijimui. Ši grafikės kūrybos sritis tapo plačiau žinoma tik 2002 m. Dailininkų sąjungos galerijoje surengtoje jos fotografijos ir fotografikos parodoje. Šįkart jos fotografika „Nosis“ mėnuliui II“ (1932) buvo panaudota „Į(si)kūnijimų“ parodos plakatui. Fotografikoje Tarabildienė nėra nuoga, bet apatiniai rūbai tik išryškina nuogumą ir jo baimę. Pasak kuratorės, Tarabildienės kūryba ir savikūra remiasi romantiniais vaizdiniais, bet anaiptol nėra sentimentali. Ji žaismingai nagrinėja kūno ir įvaizdžio ribas. Nei prieškaryje, nei sovietiniais metais eksperimentinio pobūdžio kūryba neatitiko vyraujančios ideologijos, tad dabar iš naujo atrandamas prieškarinis eksperimentas ir avangardas. Šis vietinis, „savas“ kontekstas padeda kitaip pažvelgti į šiuolaikinius tyrinėjimus.
5) Diletos Deikienės “Veidrodėli, veidrodėli…” (Skarelės, siūlai, 2009) – gražiausias parodos darbas. Tai dvi skarelės, ant vienos – senoviškos, „močiutiškos“ – išsiuvinėta mergaitė su kasom ir kaspinais, o ant kitos – baltos – krūtininga moteris ant motociklo. Balta skarelė kaip tabula rasa leidžia atmesti visas iš kartos į kartą perdavinėjamas lyties tradicijas. O gal čia kaip su paminklų statymais – tokia pat stovyla, tik veidas kitas – raštas ant skarelės ir vertybės kitos, bet tradicija jas perteikti atžaloms nepakitęs.
6) Panašią problemą matome ir Jurgos Barilaitės videodarbe „Rodyt ar nerodyt?“ (12:40, 2009). Barilaitės dukra mokosi skaityti iš atsitiktinai rasto Valerie Solanas „Vyrų žudymo draugijos manifesto“. Mano, kaip ir Barilaitės dukters, pažintis su feminizmo problemomis prasidėjo nuo Solanas knygelės. Iš jos sužinojau, kad vienintelis būdas atsikratyti pinigų, vyriausybės, Didžiojo Meno ir filosofijos nešamų blogybių – išnaikinti nebaigusią vystytis, tuščią vyrų giminę. Šią galimybę dažnai prisimenu. Ekrano kampe kyšo Barilaitės galva, autorė svarsto, ką šis video sako apie ją kaip apie mamą. „Gyvename paprastą prisitaikėlišką gyvenimą“ sako ji, ir mąsto, ar dera, taip gyvenant, parodoje demonstruoti ultrakraštutiniškumą visuomenės atžvilgiu. Be to, mažai, ne per daug indoktrinuotai, mergaitei šis tekstas skamba kaip bet koks kitas, jo prasmę ji supras po 10 ar 20 metų. Ar įmanoma taip indoktrinuoti vaikus, kad būtų palaikyta visuomenės tvarka, bet neužgožta vaiko savikūra?
7) Martos Vosyliūtės „Šeštas jausmas“ (Autorės plaukai, 2009) – labiausiai nepastebimas kūrinys parodoje. Ropojantis palei lango rėmą iš šviesių kasyčių suformuotas voras galėtų būti šlykštus ir grėsmingas, nes jame sujungti atskirtų nuo žmogaus plaukų ir voro šlykštumai, be to, kaip voras, ji itin didelis. Tačiau riestos kojytės-kasytės ir plaukų gelsvumas labai mielas ir nepavojingas. Kita vertus, pavadinimas nukreipia mąstyti apie paslaptingą moterims priskiriamą galią nujausti, kas įvyks. Galbūt šis voras vyrų pasaulio nepripažįstamos „moteriškos logikos“ čiuptuvėlis, surenkantis vyrams nepastebimą informaciją, leidžiančią daryti vyrams nepasiekiamas išvadas?
8 ) „Bet kuri pasirinkta seksualinė tapatybė yra maskaradas“ parašyta Gintarės Valevičiūtės video „Maskaradas“ (2:25, 2006) tekste. Video mergina nuo kojų iki galvos lyg mumija nematomos jėgos apvyniojama elastiniu tvarsčiu. Ant tvarsčio karts nuo karto sužimba papuošalų – grandinėlių, perlų vėrinių – elementai. Mergina apvyniojama papuošimais. Paskutinės neapvyniotos kūno dalys – besimuistanti galva ir akys, graudžiai prašančios pasigailėti. Šis apie paviršutinišką moteriškumą ir moters paviršių kalbantis video dramatiškiausiai bruka išvadą, kurią žiūrovas privalo prieiti.
9) Feminizmas gyvuoja dėl to, kad nors taisyklių, kaip moteris turi elgtis, nebeliko, tačiau moteriai „nepritinkančių“ dalykų apstu. Ironiškiausias kūrinys parodoje – Laisvydės Šalčiūtės  „Užkluptos su įkalčiais VII“ (Akrilas, drobė, 2009) – tą „nepritikimo“ problemą sukarikatūrina. Drobė pilna gražių merginų šviesiais plaukais, šviesia oda ir raudonais nagais. Jos visos rūko ir jų visų akys uždengtos cenzūra, kad po to, kai jos bus viešai parodytos rūkančios, jų nepasmerktų šeima ir artimieji. Čia prie visuomenės normų dar prisideda ir viešumos politikos normos, kurios tikriausiai dvigubai griežtesnės nei pirmosios, tam, kad nukreiptų mases reikiama kryptimi.
Dar kelios pastabos bendrai dėl parodos. Prie kiekvienos autorės pavardės atspausdinti ir jos gimimo metai, tokį įrašą matyti šalia, pavyzdžiui, trisdešimtmetės menininkės pavardės – neįprasta, tačiau įdomu – galima palyginti kartas.
Ir dar – į parodą patekti turi labai norėti, nes tam, įeitum, turi prašyti galerijos darbuotojų atrakinti trečiame aukšte esančią salę. Galbūt antrame aukšte planuojama kita paroda, tačiau vis tiek sunku suprasti tokį komplikuotumą ir uždarumą. O iš kitos pusės, tai puikiai atspindi teoriškai sprendžiamų (išspręstų) problemų uždarumą nuo visuomenės, kurioje tos problemos ir tarpsta.
Parodą „Į(si)kūnijimai” pristato Europos humanitarinio universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros studijų projektas „LitPro“. Paroda veiks iki š. m. liepos 8 d.

Jurga Barilaitė. Rodyti ar nerodyti? Video, 2009

Dileta Deikienė. Veidrodėli, veidrodėli II. Medžiaga, siūlai, 2009

Marta Vosiliūtė. Šeštas jausmas. Autorės plaukai, 2009

Mariana Veriovkina ant žirgo Vyžuonėlių dvare XIX a. pab.

Visos nuotraukos © artnews.lt

Brigada Kormoran, surengusi parodą geležinkelio stoties antrame aukšte – Vilniaus Dailės akademijos tapybos katedros produktas.  Parodoje daug pas akademijos dėstytoją ir parodos kuratorių Joną Gasiūną studijuojančių tapytojų. Parodos pristatymo tekstuose prisipažįstama, kad į brigadą susiburta iš esmės tam, kad būtų paprasčiau surengti parodą ir būti pastebėtiems. Žiūrovams paskirta nuspręsti, ar esama joje grupuotės.

Palyginus su neseniai toje pačioje erdvėje vykusia „Decentristų“ paroda, Brigada Kormoran atrodo daug vieningiau. Nebrukama parodos koncepcija, nes jos kaip ir nėra, tad nereikia nieko prie nieko pritempinėti, be to, menininkai iš tos pačios  terpės jau savaime panašūs. Be to, parodoje mažiau darbų ir tai sudaro kokybiškesnės ekspozicijos įspūdį. Retoriniu požiūriu ši paroda žymiai paprastesnė, tačiau neužsibrėžus aukštų tikslų ir dalyviai, ir žiūrovai jaučiasi žymiai saugiau.

Tiesa, video darbai ir šįsyk yra visiškai izoliuoti ir atskirti nuo didžiosios parodos dalies, nors iš dalies tai galima pateisinti erdvės išplanavimo kalte. Vis dėlto toks eksponavimas verčia galvoti, kad tie trys video darbai yra stiprūs ir patys sukuria parodą parodoje. Bet vilčių jie nepateisina, nes būdami tokie fragmentiški, parodos retoriką papildytų tik įterpti tarp tapybos darbų.

Šypseną man sukėlė tekste apie parodą suformuluotas toks parodos tikslas: iškelti klausimą, kas kam labiau reikalingas – menininkas visuomenei ar visuomenė menininkui? Parodos organizatoriai norėtų, kad žiūrovas įtikėtų, kad tai visuomenė pageidauja turėti tokias grandis kaip menininkai. Su pačia mintimi sutinku, be visuomenės užsakymo šiuolaikinis menininko statusas nebūtų atsiradęs. Tačiau tokiais veiksmais kaip susibūrimas į grupuotę vien tam, kad surengtų parodą, ir atėjimas į dalinai viešą geležinkelio stoties erdvę, tad kuo arčiau didelių žmonių srautų ir turinčių papildyti siaurą dailės mėgėjų ratą potencialių naujų žiūrovų, paneigia šią parodos rengėjų mintį.

Rašau tai sėdėdama parodoje, apsupta trikalbės stoties pranešėjos rūpestingo balso, traukinių puškavimo ir bildėjimo, Jono Jurciko kosminę pasaką sekančio aktoriaus balso ir Alinos Melnikovos pliaukšėjimo botagu garso. Maloniausia tai, kaip ta monotonija ramina. Jaunieji tapytojai atranda ir džiaugiasi simuliakrais, socialiniais paribiais ir feministiškąja psichoanalize, jų tapybos herojai ieško savo vaidmens visuomenėje, ir, nors jau matyta, girdėta ir apmąstyta, visa tai nenuvilia, o atrodo natūralu.

Pavyzdžiui, Eglė Karpavičiūtė, kurios darbų parodoje galima pamatyti daugiausiai. Savo tekstu ji apeliuoja į vizualinį sluoksnį, užgožiantį ir pranokstantį realybę. Tačiau ir „Goleme“, ir „Zahiruose“ ji pasirinko klasikinį kelią – sintezę su literatūra. Nevaldomai kyla noras performuoti Malraux vaizduotės muziejų į Eglės vaizduotės biblioteką.

Lukas Pacenka savajame cikle “Jebać policję tylko bóg może Nas sądzić” žavisi kriminogeniniu herojumi ir teigia, kad neįmanoma vienu metu ir būti neinstitucializuotam ir nebūti atribotam nuo visuomenės. Taip šis herojus ima priminti menininką. Nors Pacenka  postmodernistiškai nesiūlo išeities, tačiau žavi jo optimistinis nihilizmas. Be to, ar menininko atveju yra dievas, kuriuo vieninteliu pasikliauja Pacenkos banditai?

Rasa Balčytė Cikle „Trauma“ Freudo psichoanalizę pritaiko pėdkelnėms. Medžiagą kūriniui ji rinko fotografuodama prostitutes, vaikystėje patyrusias seksualinę prievartą. Nuotraukų parodoje nėra, bet yra juodos šilkinės krūtys, ant porėmio ištemptos pėdkelnės, sukoncentruojant dėmesį į jų tvirčiau išmegztą tarpkojį. Ant porėmio galima pamatyti ir iš medžiagos suformuotas daug „gražesnes“ nei Judy Chicago makštis ir natūralių plaukų veltinio kamuoliukus. Nors nei tema, nei įvaizdžiai nėra nauji, o dar ir gerai panaudoti, tačiau atlikimo estetiškumas neleidžia tuo piktintis.

Padėties visuomenėje ieškojimų pilną parodą apibendrina Rūta Povilaitytė cikle „Kuo puikiausiai galima gyvent ir nieko nesuprantant“ 2009 m. Drobių personažai meškiukų ir kiškučių galvomis linksmi susiduria su ateiviais ir musulmonais. O ciklo viduryje kabo drobė su užrašu „All of this is the product of a the deep love of art“ (liet. Visai tai – gilios meilės menui produktas“). Kitas apibendrinimo būdas – Konstantino Gaitanži „Art thiefs“. Darbe kaukėti vyriškiai, kurių vienas laiko laužtuvą, patamsyje bando pakelti objektus, labai panašius į žymiuosius Damieno Hirsto ryklį ir ėriuką formaldehide. Kaip menas vagiamas realiame ir idėjiniame lygiuose? Ir ar blogas tas vagimas ar be jo apsieiti neįmanoma, ypač kai dar studijuoji?

Dviejų tapybos katedros dėstytojų – Jono Gasiūno ir Ričardo Nemeikšio – darbai, sukabinti šalia studentų ir neseniai baigusių akademiją, kad ir kaip banalu, man pasirodė užtikrinti. Pirmąkart supratau, kaip puikiai  Gasiūno darbai tinka sujungti parodą į spalvinę visumą. Dūmų piešinys, atkartojantis ant sienų matomas dėmes atrodo natūraliausiai šioje erdvėje, o jų monochromiškumas prijungia šalia kabančiųjų  spalvingumą prie remonto estetikos. O Nemeikšio kičiškas „Saulėtekis“ ant gofruoto kartono moko kaip į darbą reikia sudėti kuo daugiau nuoširdumo.

Dėl raiškos, pastebėjau madingosios komiksinės estetikos tendenciją: ir Jolantos Kyzikaitės triptike „You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me“, ir Luko Pacenkos, ir Jono Jurciko, ir Rūtos Povilaitytės, ir Konstantino Gaitanži darbuose. Įdomu, ar įmanoma, kad nuo komiksinės estetikos tapyboje būtų prieita iki pačių komiksų kūrimo? Nebūtinai tų pačių kūrėjų. Tačiau toks atbulinis kelias man atrodytų sveikintinas kaip menkas meno integravimosi ženklas.
Kita tendencija – angliški darbų pavadinimai ir tekstai pačiame darbe. O ir komiksinė raiška – neslepiama anglosaksiška įtaka. Nemanau, kad taip orientuojamasi į kitataučius stoties lankytojus. Manau, kad tai „Ten – geriau“ komplekso išdava, iš kurios, tikiuosi, išaugama.

Nors parodos rengėjai aiškina pasirinkę kormoraną savo simboliu, nes tai baugštus, nepagaunamas paukštis, tačiau tūlam lietuviui šis paukštis – tai toks egzotiškas teršėjas. Ar teigiama, kad šie menininkai teršia meniniame, idėjų lygmenyje? Kuria tokį meną, kurio jau šitiek prikurta. Kartoja jau suprastas mintis ir diskursus. Tačiau neseniai įsitikinau, kad meno objekto prasmių laukas auga adekvačiai laikui, praleistam mąstant apie jį. Prasmių laukas minimaliai prikabintas prie objekto ir tarpsta žiūrovo asociacijų lauke.  Todėl dalį teksto rašiau sėdėdama parodoje ir dabar joje pamatyti darbai yra natūralūs mano asociacijų lauko dalyviai.

Atskirai nuo parodos, tačiau toje pačioje vietoje galima pamatyti antrąjį ciklo „Dimensija 12“ filmą, šįkart tai Džiugo Katino filmas apie Sigitą Gedą (1943–2008).

Paroda vyks iki birželio 10 d., darbo laikas: II – V, 12 – 18 val.

Jolanta Kyzikaitė. You can‘t see me, you can‘t touch me, you can‘t smell me, you can‘t hear me. Triptikas

Jonas Gasiunas. Gyvais išliks tik prekiaujantys ziukių kostiumais

Rasa Balčytė. Iš ciklo "Trauma"

Daugiau nuotraukų buvo rasta mūsų skaitytojo bloge: http://spalvos77.blogas.lt/

Gegužės 15d. 17val. Vilniaus traukinių stoties antrajame aukšte atidaryta nauja tapybos ir video meno darbų paroda.

Pačių įvairiausių menininkų bendras projektas pavadinimu Brigada Kormoran susirinko be akivaizdžios priežasties – ženkliai besiskiriančio amžiaus bei statuso dailininkai, jauni, norintys išreikšti ir išbandyti save, ir jau gerbiami bei žinomi Lietuvos menininkai – visi kartu niekam netikėtame projekte vardan netradicinės koncepcijos –

„Kormoranai yra akylūs, baikštūs ir atsargūs paukščiai, tad juos nušauti lygiavamzdžiu šautuvu nėra paprasta.“.

Ši idėja greičiausiai ne vienam dvelkia „Drąsiųjų keliai“ serijos knyga ir kelia nemažai klausimų, tačiau į juos atsakymų negalėtų pasiūlyti ir patys menininkai – paroda yra subtilios, poetiškos ir laisvos improvizacijos produktas.

Į pavienių (ypač jaunų) menininkų balsus dažnai niekaip nereaguojama, o priklausant įvairioms grupėms tenka vadovautis ir paklusti jos taisyklėms, kurios neretai menininkui pasirodo sudėtingiau įgyvendinamos, nei pasirodytų iš pirmo žvilgsnio. Taigi Brigada Kormoran remiasi esmine, visų pirma dėkinga pačiam menininkui taisykle – daryti tai ką norisi ir kartu, sujungus jėgas, visviena būti išgirstiem ir pamatytiem.

Brigada ketina atvirai keistis, migruoti, kalbėti netikėtose vietose, pasirodyti nelauktai  ir būti  „nepagaunamaisiais“. O nepagaunamieji yra tie, kurių niekas ir negaudo. Toks formatas patogus ir neįpareigojantis, galintis nustebinti nelauktais posūkiais ir virsmais, yra laisvas nuo pat šaknų. Lygiai tokia pati ir naujoji Brigada Kormoran paroda.

Dalyvauja: Vitalis Drakšas, Lukas Pacenka, Ieva Juršėnaitė, Simona Ribikauskaitė, Indrė Ercmonaitė, Konstantinas Gaitanži, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Rasa Balčytė, Jonas Gasiūnas, Rūta Povilaitytė, Eglė Burjanaitė, Ričardas Nemeikšis, Jonas Jurcikas, Eglė Nedzinskaitė, Kristina Kurilionok, Gabrielė Gervickaitė, Alina Melnikova ir Olga Dedova.

Paroda vyks iki Birželio 10d.

Darbo laikas: II – V, 12 – 18 val.

Vitalis Drakšas. Krebždesiai ir dingusi limonado stiklinė, 2009

Lukas Pacenka. Jebac policje - tylko bog moze nas sadzic 1, 2009

Festivalio rengėjai siekia “paskandinti” Kauną mene, surengdami parodas bei konferencijas daugiau nei dešimtyje įvairių erdvių.

Projekto struktūra dvejopa. Pirma, nepriklausomi kuratoriai Laima Kreivytė (Lietuva), Marina Sorbello (Italija/Vokietija), Antje Weitzel (Vokietija), Sepp Hiekisch-Picard (Vokietija) ir Krzysztof Stanislawski (Lenkija) pristato pasirinktų menininkų kūrybą. Kuruotos parodos pabrėžia antrąją projekto „KAUNAS MENE: KONTEKSTAI“ pavadinimo sudedamąją dalį. Kuratorių tikslas – sukurti parodas, komentuojančias / atidengiančias / kvestionuojančias šiuolaikinio meno kontekstualumą pasirinktu (socialiniu, marginalumo, lytiškumo, (be)teisiškumo ar kt.) aspektu. Antroji projekto dalis – atrankinė-konkursinė paroda, kurią pristato menotyrininkės-kuratorės Kristina Budrytė, Kotryna Džilavjanaitė ir Virginija Vitkienė. Parodos koncepcija akcentuoja pirmąją projekto „KAUNAS MENE: KONTEKSTAI“ pavadinimo dalį. Menininkai buvo kviesti kurti ir parodoje pristatyti kontekstinius kūrinius, susijusius su (1) Kauno miesto kultūros ir meno istorija / patirtimi / refleksija; (2) asmeniniu santykiu su Kauno, kaip kultūros ir socialinio konstrukto, realijomis; (3) utopinėmis / fikcinėmis įsivaizduojamo (nepažinto ar pažinto) miesto vizijomis; (4) dedikacija tam tikrai Kauno asmenybei, institucijai ar artefaktui.

Šiuo projektu tad bandoma plačiau atspindėti šiuolaikines vizualinių menų tendencijas, pristatant tiek jau žinomų ir garsių, tiek ir jaunųjų Europos menininkų kūrybą.

Festivalio programą galima rasti čia: http://www.menoparkas.lt/kaunasinart/contexts/kia.html