Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ galerijoje „Kairė-dešinė“

Spalio 21 d., antradienį, 18 val. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje  „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“.

Pasak parodos autorės, „Ši piešinių paroda sudaryta iš dviejų dalių. Viena jų – tęstinis galerijos „Kairė – dešinė“ kuruojamų personalinių piešinio parodų projektas, kuriame pristatomi 1991-92 metų mano debiutinės parodos darbai iš ciklų “Piešiniai apie meilę” ir “Piešiniai apie karalaites”.

Antroji parodos “(MELO)DRAMOS. LEDOS DIENORAŠČIAI” dalis – paroda parodoje.

Tai mano, šiuo metu meno doktorantės, vizualus komentaras žvelgiant į savo kaip meno debiutantės piešinius. Ir tada ir dabar savo darbais pasakoju istorijas. Ankstyvieji piešiniai labai asmeniški, tarsi dienoraštis, pasižymintis nelinijiniu, cikliniu, pasikartojančiu pasakojimu vaizdais, kuriame įžvelgiau dažną gulbės motyvą.

Naujuose šių metų darbuose sutelkiau dėmesį būtent į tą motyvą, kuris man asocijavosi su graikų mitu, pasakojančiu apie Ledą, suviliotą Dzeuso, pasivertusio gulbinu.

Naujais savo darbais perpasakojau šią istoriją savaip, atkreipdama dėmesį į tai, kad ilgus šimtmečius Vakarų kultūroje meno sfera buvo laikoma vyrų privilegija. Todėl būtent jų žvilgsnis yra nulėmęs visuotinę moters matymo ir vaizdavimo perspektyvą. Vyraujantys moters kūno vaizdiniai įvairiose meno srityse perteikinėjo regėjimo būdą, sukonstruotą patriarchalinės vaizduotės. Toks žvilgsnis formavo ir kontroliavo moters kūną kaip erotinį ir estetinį objektą, malonų reginį vyro akims, tad daugybėje įvairias laikotarpiais nutapytų nuogos moters paveikslų galia kontroliuoti vaizduojamą objektą priklausė vyrui. Būtent jis buvo pagrindinis kūrinio veikėjas ir žiūrovas – dažnai nenutapytas, bet numanomas. Normatyviai funkcionuojanti žiūrėjimo hierarchija ir šiomis dienomis neretai koduojama lyčių terminais: vyras žiūri, moteris yra žiūrima. Vizualinis malonumas tarsi suskilęs į aktyvų vyrišką ir pasyvų moterišką.

Naujuose šios parodos darbuose tęsiu ir įvaizdinu moteriškojo regėjimo būdą. Mane supančiuose vaizduose aš “sugaunu” vyrišką žvilgsnį, transformuoju jo kuriamus galios diskursus ir, naudodamasi kinematografinėmis vaizdo strategijomis, perpasakoju kitų sukurtas istorijas iš moteriško žvilgsnio pozicijos, t.y. savaip.

Dar nuo Antikos laikų moters seksualumas, kūno patrauklumas buvo įsivaizduojamas kaip grėsminga jėga, reikalaujanti kontrolės. Todėl parodoje “(MELO)DRAMOS. LEDOS DIENORAŠČIAI” naudodamasi internete rastais, įvairias šimtmečiais vyrų nutapytais (Corregio (1489–1534), Paolo Veronese (1528 m – 1588), Peter Paul Rubens (1577 – 1640) François Boucher (1703 – 1770 ir kt.) paveikslais, vaizduojančiais būtent šį antikinį siužetą, piešiniais transformuoju ir perpasakoju šį mitą.

Svarbi naujų parodos darbų sudėtinė dalis – (melo)dramatiškos tekstinės citatos iš mano užrašų knygelių – savotiškų intertekstualių dienoraščių.

Darbuose sąmoningai akcentuoju ir autoironiškai piktnaudžiauju melodrama, kaip visuotinai pripažintu “moterišku” žanru, esančiu žemesniame kultūros vertybių hierarchijos sluoksnyje. Darbuose akcentuoju kūną kaip konceptualią transgresyvią kultūrinę į(si)rašymo mediją, sutelkdama dėmesį į moters kūną kaip ekraną, kuriame statoma ir vaidinama nepabaigiamo slėpimo ir atskleidimo, atsidengimo ir kuklumo, pasirodymo ir gėdos arba pridengto gundymo ir visiško pažeidžiamumo drama.

Šioje parodoje man buvo itin svarbus du dalykai:

1. Samoningas pakartojimo judesys – kaip meninė strategija, atskleidžianti postmodernios kultūros traumiškumą.
2.  (MELO)DRAMOS MANIFESTAS. Jame akcentuoju NEOJAUSMINGUMĄ kaip judesį išprovokuotą šiuolaikinę vartojimo visuomenę ir mane pačią užgriuvusio vaizdų bei informacijos pertekliaus. Manifestą pildysiu iki pat doktorantūros studijų pabaigos. Pirmieji šio manifesto teiginiai įrašyti piešinių instaliacijoje LEDOS DIENORAŠČIAI“.

Paroda veiks iki lapkričio 8 d.