2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Kuris brolis didesnis?

Autorius:
Tomas Čiučelis
Tomas Čiučelis. Vertėjas, kritikas, menininkas. Vilniaus dailės akademijoje baigė fotografijos ir medijų meno studijas. Domisi medijų filosofija, tekstualumu, aktualiąja kultūra. Skaito pranešimus ir publikuoja straipsnius aktualiomis kultūros temomis, rengia bendruomenines kūrybines iniciatyvas (www.karasas.lt, http://ilfandpetrov.wordpress.com). Išvertė Noamo Chomskio knygą "Hegemonija arba išlikimas" (Kitos knygos) bei Levo Manovičiaus "Naujųjų medijų kalba" (VšĮ MENE). Asmeninius komentarus skelbia tinklaraštyje http://tomchatter.wordpress.com.
pasidalinkite
komentuokite
spausdinkite

Katharine A. Kaplan (The Harvard Crimson apžvalgininkė) savo 2003 m. lapkričio 19 d. paskelbtame straipsnyje (“Facemash Creator Survives Ad Board“ – www.TheCrimson.com) rašė apie tuomet dar visiškai nežinomą Harvardo studentą Marką Zuckerbergą, kuris, įsilaužęs į universiteto duomenų bazę ir panaudojęs studentų nuotraukas, sukūrė puslapį www.facemash.com – jo lankytojai galėjo reitinguoti vieni kitus pagal patrauklumą. Puslapio antraštė taip ir skelbė: Am I Hot or Not? Jau pačią pirmąją dieną puslapis susilaukė 450 lankytojų ir 22 000 balsų. Žinoma, apie šią iniciatyvą netruko sužinoti ir Harvardo universiteto vadovybė – Zuckerbergą ji apkaltino saugumo, autorinių teisių ir konfidencialumo pažeidimais. Tačiau jaunasis psichologijos studentas vis tik išsisuko gavęs papeikimą.

Sekantis žingsnis, kurio ėmėsi Zuckerbergas, yra gana kontroversiškas dėl migloto interpretacijų šleifo, kuris driekiasi iki šiol. Anot vienos iš neutraliausių versijų, Zuckerbergas kaip talentingas ir pasižymėjęs programuotojas buvo paprašytas sukurti programinį kodą svetainei, kurioje galėtų tarpusavyje bendrauti visi Harvardo universiteto bendruomenės nariai. Šios idėjos autoriai Divya Narendra ir broliai dvyniai Tyleris ir Cameronas Winklevossai bandydami įgyvendinti savo sumanymą, darbavosi ištisus 2003 metus. Galiausiai tų pačių metų lapkričio mėnesį buvo pasamdytas Zuckerbergas, kuris turėjo padėti užbaigti sunkų darbą. Narendra ir broliai dvyniai norėjo, kad Zuckerbergas jiems išdirbtų dešimt darbo valandų. Tačiau viskas smarkiai užsitęsė. Galiausiai Zuckerbergas po daugybės pažadų „jau greit baigti“ pasiūlė iniciatoriams „susirasti kitą programuotoją.“ Štai čia ir įvyko tas keistas posūkis, kurį vieni vadina Facebook‘o gimimu, o kiti – idėjos vagyste. Nesiimsiu spekuliuoti šia kontraversiška tema. Pridursiu tik tiek, kad netrukus (2004 m. sausio 4 d.) Zuckerbergas įregistravo tinklalapį www.thefacebook.com, o po keleto mėnesių iniciatyva susilaukė investicijų iš PayPal savininko Peterio Thielio bei didžiųjų kapitalo investuotojų Accel Partners ir Greylock Partners. Tuo tarpu Divya Narendra ir broliai Winklevossai padavė Zuckerbergą į teismą dėl idėjos pasisavinimo ir reikalavo panaikinti Facebook prekinį ženklą. O visa kita, kaip sakoma, yra istorija.

Reikalai ėmė sparčiai rimtėti, kadangi Facebook‘o populiarumas augo beprecedentiniu tempu. Kartu didėjo kompanijos savininkų ambicijos ir populiarumas. Vienoje Marko Zuckerbergo vizitinių kortelių galima perskaityti tokį tekstą: “I’m CEO… bitch” (CEOChief Executive Officer – kompanijos vadovas). Dabar jam 25 m.

Interviu žurnalui Wired.com Zuckerbergas Facebook‘ą apibūdino kaip „tik kartą šimtmetyje įvykstančią komunikacijos revoliuciją,“ tuo akivaizdžiai apeliuodamas į Gutenbergo ir Marconio gretas. Kad ir kaip vertintume tokius ambicingus pareiškimus, pravartu į juos įsiklausyti ir pabandyti užčiuopti už tokių masinių fenomenų slypinčias ir aktualiąją dabartį nusakančias tendencijas, su kuriomis – norime to, ar ne – gyvename.

Visų pirma, pravartu susipažinti su pačių iniciatorių planais. Štai, minėtame interviu M. Zuckerbergas atskleidžia savo “žmogiškojo interneto” viziją: pasak jo, netrukus pirminiais informacijos šaltiniais mums taps draugų, kolegų, bendraamžių ir šeimos narių tinklai – taip pat, kaip tikrovėje. Anot Zuckerbergo, būtent ši virtuali socialinė terpė ir taps pagrindu informacijos paieškoms. Ši išties gražiai skambanti vizija akivaizdžiai nurodo į kompanijos pasiryžimą užimti didžiausio jų konkurento – Google – vietą. Štai čia reikėtų stabtelėti. Kodėl Google?

Facebook‘as dabar turi apie 200 000 000 vartotojų – tai maždaug penktadalis visų interneto vartotojų apskritai. Kasdien Facebook‘e jie praleidžia vidutiniškai po 20 min. Kompanijos duomenimis, kiekvieną mėnesį vartotojai apsikeičia keturiais milijardais informacinių paketų – tai trumpos žinutės, būsenų atnaujinimai, palinkėjimai, nuorodos ir t.t. Taip pat kiekvieną mėnesį į tinklą įkeliama apie 850 mln. nuotraukų ir 8 mln. vaizdo klipų. Visą į jų serverius įkeliamą vartotojų informaciją (ji saugoma 40 000 kompanijos serverių) Facebook‘as traktuoja kaip kompanijos nuosavybę ir faktiškai jokia informacija nepatenka į Google paieškos rezultatus. Vienintelė išimtis – tai nedidelė dalelė tos informacijos, kurią Facebook‘o vartotojai pasirenka kaip savo viešojo profilio turinį. Taigi, turint omenyje gigantiškas duomenų apimtis Facebook tinkle, Google kompanijai tai yra lygiai tokia pat gigantiška “akloji dėmė.” Žinoma, kad Google yra dėl to itin sunerimusi.

Facebook‘o vizionieriai drąsiai teigia, jog kelias, kuriuo eina Google, yra pasmerktas žlugti. Pagrindinė kritika, kurią Google atžvilgiu išsako M.Zuckerbergas ir jo kolegos, yra kaltinimai „depersonalizuotos,“ beasmenės patirties internete skatinimu bei matematišku mąstymu, kuris neleidžia išsiskleisti žmogiškajam naudojimosi internetu potencialui. Įdomus ir jo pastebėjimas apie viešumo ir privatumo santykį: anot Zuckerbergo, Google susitelkimas tik į viešai prieinamą informaciją neleidžia žmonėms “jaustis patogiai” gaunamų rezultatų visumoje. Tiesa, 2009 m. pradžioje Google ėmėsi “suasmeninimo” ir išvystė naują paslaugą – Google Profiles. Tiesa, ji kol kas nėra itin populiari, tačiau tai, vis tik, yra žingsnis socialumo link, kadangi paslauga kiekvienam Google vartotojui leidžia susikurti norimą profilį, kuris bus pateikiamas tarp Google paieškos rezultatų. Taigi, Zuckenbergas Google patirčiai priešpastato Facebook‘ą, kuriame vartotojai dalindamiesi duomenimis gali nuspręsti, kuri informacija bus vieša, o kuri asmeninė – tai, pasak jo, kur kas aktyviau skatina vartotojus dalintis duomenimis ir didina pasitikėjimą sistema. „Juk niekas nenori gyventi šnipinėjimo visuomenėje,“ – priduria Zuckerbergas, “kuri, radikaliai apibendrinant, gali būti Google pasirinkto kelio pasekmė.” Kalbėdamas apie ambicingą Facebook‘o ir Google varžymąsi dėl monopolijos internete, vienas iš Facebook‘o vadovų pasakė tiesiai išviesiai: „Galiausiai mes susidursime.“

Kaltinimai Google esant “didžiuoju broliu” (Big Brother) ironiškai atsigręžia prieš patį Facebook‘ą, kuomet regime, kaip sunkiai Facebook‘as skinasi kelią atviros internetinės visuomenės link ir kaip lengvai imasi ambicingų planų bandydamas monetizuoti (t.y., paversti kapitalu) visą tą nuolat besikaupiančią ir neįkainojamą asmeninę vartotojų informaciją. Tokios tarp monopolistų vykstančios ideologinės batalijos savo logika jau yra gerai pažįstamos iš kitų – neinternetinių – patirčių. Tokiais atvejais neįmanoma neužduoti trivialaus klausimo: kieno labui visa tai? Kol kas peršasi vienintelis paradoksalus atsakymas: ir raidos, ir pelno, ir bendravimo ir globalizacijos labui. Viskam vienu metu.

Vargu, ar reikia kalbėti apie Google monopoliją internete. Prie jos per dešimtmetį mes jau pripratome. Google – tai tas baltas langas su spalvingu logotipu ir paieškos eilute, į kurią įrašius užklausą patenkama „į internetą.“ Kadaise, seniai-seniai, kai dirbau interneto kavinėje (juk reikėjo nuo kažko pradėti), viena ne itin pretenzinga klientė po ilgų dūsavimų priešais kompiuterio monitorių galų gale manęs paklausė: „O koks interneto adresas?“ Vos susilaikiau neatsakęs: „Vė-vė-vė internetas el-tė.“ Tačiau juk taip negražu. „Vė-vė-vė google el-tė,“ – galiausiai pratariau.

Tačiau vis tik grįžkime prie analizės. Google šūkis “surinkti visą pasaulio informaciją,” anot Facebook‘o komandos narių ir jų favoritų, jau yra pasenęs. „Dabar svarbu suvokti, jog už visos informacijos slypi žmonės,“ – toliau dėsto savo viziją Zuckerbergas. Tikra tiesa. Tačiau čia, tuo pat metu, ir yra problema. Nekalbant apie begalę kitų socialinių tinklų, pats Facebook‘as susiduria su išties dideliu iššūkiu: kaip gi tuos žmones suvaldyti?

Vienas iš didžiausių faktorių, kuris skatina aktyviai ieškoti sprendimų ir tobulinti visą Web 2.0 techninę bei ideologinę bazę, yra privati informacija. Ji kaupiasi pašėlusiu tempu ir apima be galo didelį patirčių spektrą. Reklamos kompanijos tiesiog spirga iš nekantrumo pagaliau pereiti prie asmeninės reklamos, kuri būtų tokia „protinga,“ kad pagal asmeninius vartotojo tinklaveikos modelius siūlytų konkrečius produktus ir ne tik tuos, kurių jis ieško, bet – ir tai svarbiausia – tuos, kurių jis net nežino, kad jam reikia. Tai vadinamoji bihevioristinė reklama, kuri atpažįsta vartotojo elgseną tinkle ir pagal jo naršymo įpročius, pateikiamą turinį ir paieškų užklausas sudaro virtualų portretą. Tai itin jautri teritorija ir tą mes jau spėjome suprasti po daugelio su privatumo pažeidimais susijusių inicidentų. Vienas iš jų – tai Facebook Beacon sistemos nesėkmė. Ji buvo pritaikyta rinkti informaciją apie vartotojų elgesį ne Facebook‘o tinkle ir publikuoti ją Facebook‘o vartotojams. Štai vienas Facebook‘o vartotojas, partneriaujančiame internetinės prekybos tinkle nupirkęs žiedą savo sužadėtinei (tai juk turėjo būti staigmena), vėliau aptiko, jog informacija apie tai buvo publikuota Facebook‘o sistemoje ir apie tai netruko sužinoti ne tik laimingoji sužadėtinė, bet ir visas pulkas draugų ir „draugų.“ Kilo skandalas ne tik dėl šio, bet ir dėl daugybės kitų panašių inicidentų bei dėl agresyvios reklaminės strategijos apskritai. Viskas baigėsi teismais, 50 000 vartotojų peticija, Zuckerbergo atsiprašymu ir Beacon sistemos sustabdymu. Dar yra ir kitokio pobūdžio problemų, kurios neramina žmogaus teisių ir vartotojo teisių gynimo organizacijas bei aktyvistus – jos jau reikalauja atskiro aptarimo, kurio šį kartą nesiimsiu – tai asmeninės informacijos statusas internete, Facebook‘o vartotojų teisės ir kiti legalistiniai klausimai.

Dar vienas potencialus vartotojų teisių gynėjų kritikos sulaukiantis reiškinys yra vadinamosios socialinių tinklų platformos, kurios sujungia socialinius tinklus su daugeliu kitų partneriaujančių puslapių ir įgalina asmeninės informacijos keitimąsi tarp jų. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai tik kas nors prisijungia prie sistemos naudodamasis Facebook Connect arba Open Stream, Facebook‘ui suteikiama teisė registruoti visą vartotojo veiklą toje sistemoje (t.y., visuose sistemoje partneriaujančiuose tinklalapiuose). Tokiu būdu asmeninė informacija renkama net neprisijungus prie paties Facebook.com – naudojantis Connect ir Open Stream sistemomis sujungtais partneriaujančiais tinklais įgalinama kur kas platesnė informacijos kaupimo ir valdymo praktika. Taip yra kuriamas vadinamasis internetinis vartotojo profilis (Web-wide online profile), kuris, savo ruožtu, yra itin vertingas bihevioristinės reklamos kūrėjams ir tiekėjams.

Daugelis vis dar stebisi Facebook‘o arogancija ir pretenzijomis į „ateities internetą,“ kadangi, pačios kompanijos duomenimis, 2008 m. Facebook‘as vis dar dirbo itin nuostolingai. Nors praeitų metų pajamos siekė 275 mln. dolerių, tačiau bendra nuostolio vertė – 75 mln. dolerių. Tuo tarpu Google uždirbo (!) 15,8 mlrd. dolerių, o pelnas siekė 4,2 mlrd. dolerių. Tačiau nereikėtų atmesti akivaizdaus fakto – Facebook‘as yra didžiausias socialinis tinklas pasaulyje ir augimo tempais pralenkia tiek Google, tiek ir visus kitus socialinius tinklus.

Norėčiau paminėti vieną iš Facebook‘o skelbiamos ateities interneto vizijos dalių – tai paieškos sistema, kuri galės atlikinėti paiešką ne Google suindeksuotame internete, o pačioje Facebook‘o sistemoje kartu su visais vartotojų duomenimis (skelbimais, straipsniais, nuorodomis, asmenine informacija ir t.t.). Tai reikš, jog ateityje bus galima ieškoti informacijos toje, anot Google, „aklojoje dėmėje“ – asmeninėje Facebook‘o vartotojų informacijoje, tačiau su viena sąlyga – informacija bus prieinama tik Facebook‘o vartotojams. Pirmas žingsnis buvo žengtas, kuomet Microsoft – aršus Google priešininkas – investavo į Facebook‘ą 240 mln. dolerių ir, kaip akcininkas, gavo teisę į 1,6% kapitalo dalies. Šis žingsnis taip pat reiškia, kad Facebook‘o vertė, anot Microsoft, yra… 15 milijardų dolerių. Google kompanijai tai buvo didelis smūgis: Facebook‘as be jokių užuolankų atmetė jų investicijos siūlymą kito investitoriaus – Microsoft – naudai. Tai, kad kompanija yra įvertinta tokia gigantiška suma, visiškai nereiškia, jog tiek verti vien tik jos materialiniai ištekliai. Čia vertinami būtent tie didžiuliai Facebook‘o suburti socialiniai tinklai ir astronominiai asmeninės informacijos kiekiai, kurie bet kokiai reklamos kompanijai yra neįkainojama žaliava.

Taigi, 2007 m. spalio mėn. Facebook‘as savo tinkle įdiegė Microsoft kompanijos paieškos sistemą – ir tai yra dar nuo 2006 m. besitęsiančios partnerystės dalis. Be to, Facebook‘o tinkluose Microsoft yra privilegijuotas reklamos tiekėjas.

Kad ir kaip bežiūrėtume, sunku atsikratyti visuotinio pragmatizmo šmėklos ir pojūčio, jog dideli reiškiniai internete (kaip ir visur kitur) negali apsieiti be dviejų dalykų: ideologijos ir pinigų. Žinoma, naivu būtų tikėtis, jog internetas taps tuo, kuo prieš du dešimtmečius jį norėjo matyti pirmieji entuziastai – visaapimančiu laisvai prieinamos informacijos dariniu. Tokia vizija buvo pasmerkta žlugti jau nuo pat pradžių visų pirma dėl to, kad etinių vertybių klausimas visuomet buvo antraeilis – jį tiesiog užgožė visaapimanti ir nesulaikoma technologinė plėtra. Visos investicijos ir didžioji kapitalo dalis technologinėms inovacijoms faktiškai visuomet yra susijusi su stambiomis korporacijomis ir politiniais (ypač kariniais) interesais. Pagaliau, pats internetas kaip toks atsirado militaristinės iniciatyvos dėka. Nenuostabu, kad didžiųjų internetinių iniciatyvų ambicijų pobūdis ir mastai atliepia korporatyvinį mąstymą ir atitinkamas vertybes. Tačiau, kaip bebūtų, tai tik viena medalio pusė, kuri dažniausiai lieka neregima. Kita pusė – tai mes, mūsų draugai ir giminės tinkle. Tai mūsų spontaniški proveržiai socialinių tinklų sąsajose, kurie yra unikalūs tuo, kad dažnai neturi paralelių nemedijuotose terpėse. Kiekvienas bent minimaliai save reflektuojantis interneto vartotojas netrunka pastebėti, kad internete mes elgiamės visiškai kitaip, nei tikrovėje ir ši socialinių tinklų specifika tapo kasdienės patirties dalimi.

Tuo tarpu interneto „didieji“ suvokia gigantiškais mastais besikaupiančios asmeninės informacijos potencialą socialiniuose tinkluose, tačiau kiekvienas bandymas šią informaciją paversti kapitalu (“kažkodėl”) baigiasi masiniais vartotojų protestais. (prisiminkime protestus dėl Google AdSense, Facebook Beacon ir kt. iniciatyvų). Tai išties jautri teritorija, kuri atitinkamai reikalauja ir unikalios traktuotės. Virtualieji socialiniai tinklai pasižymi visiškai kitokiomis savybėmis, nei tikrovėje įprastos “masės” ir kiti socialiniai dariniai ir tą suvokiantys „didieji“ intensyviai stengiasi įtikinti vartotojus (kaip rodo praktika – dažnai nesilaikydami atvirumo strategijos) savo intencijų tyrumu. Tačiau, kaip jau minėjau, tai dvigubas fenomenas. Viena vertus mes, kaip vartotojai netrunkame tokias iniciatyvas aktyviai adaptuoti („tai tu dar ne Facebook‘e?!“), o kita vertus, nereikia pamiršti ir apie reflektavimo naudą (ką rodo daugelis protesto iniciatyvų, įskaitant to paties Facebook‘o kritiką dėl legalistinių pakeitimų, sąsajos adaptacijų ir t.t.).

Interneto „didžiųjų“ vienas kitam primetami kaltinimai esant „didžiaisiais broliais“ iš šono atrodo išties ironiškai. Net paviršutiniškai apibendrinant tokių korporacijų ambicijas, neišvengiamai peršasi išvada, jog regime vienodai monopolistiškais tapti norinčių „brolių“ varžybas. Belieka atsakyti į klausimą, kuris „brolis“ yra „didesnis.“


straipsnio komentarai

[...] 1 Liepa, 2009 Kuris brolis didesnis? Posted by Tomas Čiučelis under Facebook, kritika, media, naujienos, privatumas, social networks, socialiniai tinklai | Žymės: Facebook, Google, kritika, kultūra, medijos, socialiniai tinklai, tomchatter | Leave a Comment  Straipsnis publikuotas ArtNews.lt [...]

[...] kad dabar “veža” tik twitteris. O verslininkai dar kitaip į viską žiūri –  tai ganėtinai ilgame straipsnyje apie ateities internetą ir kovas dėl liūto dalies. Kas laimės google, facebook ar microsoft? [...]

Laurynas M.
2009-07-03 01:22

Super vertimas ir tema. Ačiū
Daugiau tokios skatinančios mąstyti informacijos.

borisas
2009-07-03 13:56

geras geras

rašykite komentarą

(nebus rodomas)
 

kiti šios rubrikos straipsniai
naujienlaiškis
naudingi tinklalapiai

© 2014 artnews.lt. Visos teisės saugomos. VŠI "artnews.lt"