Kūno problemos. Paroda “Į(si)kūnijimai” galerijoje “Kairė-Dešinė”

Lyties/kūno klausimą keliančios parodos, kaip ir pačios lyčių studijos, negali būti vienareikšmiškos. Feminizmas tikriausiai kontroversiškiausias šiuolaikinis diskursas: jei tuo domiesi, skirtumus ir nelygybę įžvelgi net menkiausiose buitinėse smulkmenose, jei nesidomi, o tik žinai termino reikšmę iš bendro išsilavinimo – bet koks žodis, vartojamas su žodžiu feministinis priverčia susiraukti. Vis dėlto būna, kad feministinėse, kaip ir kitokio pobūdžio itin stipriai socialiniu kontekstu apribotose parodose net ir geranoriškai nusiteikus pakvimpa literatūra, propaganda, pritempimu. Apturėjusi tokių nusivylimų, į “Į(si)kūnijimus” galerijoje „Kairė-dešinė“ (kuratorė Laima Kreivytė) ėjau  rezervuotai geranoriškai nusiteikusi. O išėjau begalo pakiliai – seniai nemačiau tokio kuratoriaus išmanymo ir pagrįstos drąsos.
Parodą „Į(si) kūnijimai” įkvėpė prancūzų filosofės ir rašytojos Simone de Beauvoir mintis apie moters formavimą(si), pradedanti jos veikalo „Antroji lytis” antrąjį tomą „Išgyventa patirtis”: „Moterimi negimstama: ja tampama. Joks biologinis, psichologinis, ekonominis likimas nenulemia pavidalo, kurį visuomenėje įgyja žmogaus patelė; tik civilizacijos visuma sukuria šitą tarpinį tarp patino ir kastrato moterišką darinį. Tiktai kitų tarpininkavimas gali sukurti individą kaip Kitą“. Parodoje galima pamatyti devynis būdus kalbėti apie moters sa(vi)voką.
1) Meno kūrinių išeksponavimas, geriausios vietos parinkimas dažnai lemia ir parodos, ir naujo kūrinio sėkmę arba nesėkmę. Šioje parodoje atradimų Baltame kube nepadaryta, tačiau puikiai išspręsta pirmo įspūdžio problema. Vos įėjus gilyn į patalpą žiūrovą  įtraukia Akvilės Anglickaitės XXXX (Fotografija, 2006). Tai olandų vaikų ir paauglių, nesijaučiančių gerai savo kūne ir svajojančių įgauti kitos lyties pavidalą, nuotraukos ir jų istorijos. Vaikai, nelinkę į savo lyčiai deramą aprangą, žaislus ir elgesį, dažnai būna nervingi ir isteriški. Jei gydytojai testu nustato jiems lyties disforiją, iki 16 metų tokiems vaikams sustabdomas brendimas. Kaip patys savo istorijose teigia, tada pykčio priepuoliai praeina. Po 16 gimtadienio vaikas turi nuspręsti, ar nori keisti lytį, ar ne. Įdomu tai, kad vaikinai, norintys būti merginomis, atitinka visus gražiai merginai keliamus reikalavimus, kuriuos ne kiekviena „prigimtinė“ mergina įvykdo. O merginos, norinčios būti vaikinais, matyt, ne tiek daug dėmesio skiria išvaizdai, kiek elgesiui. Jei gerai sutari su nuosava lytimi, gali mažiau ar daugiau paisyti tai lyčiai keliamų reikalavimų. Jei tavo galutinis tikslas – tapti kitos lyties, būtina atitikti visus lyties standartus, lyg tai, kad tuos antrinius reikalavimus atitinki, paslėptų pirminį neatitikimą. Dažnai, nors paviršutiniškai ir suteikiantys pasirinkimo laisvę, meno kūriniai perša galutinę išvadą, kurią privalai prieiti. Anglickaitės fotografijos man tik suteikė informacijos ir itin subtiliai paslėpė trajektoriją, kuria turėčiau mąstyti. Todėl man šis darbas pasirodė pamatine nevienareikšmiškos parodos dalimi.
2) Panašaus konceptualaus krūvio, tik sudėtingesnės raiškos yra Alinos Melnikovos raudoni akvareliniai kūnai ant nuo šviesos tamsėjančio fotopopieriaus iš ciklo„Vietos aplinkybė“(2008). Šiuo metu kūnai formuoja savo aplinką. Po kurio laiko akvarelė bus nuvalyta, ir aplinka (patamsėjusi fotopopieriaus dalis) formuos kūną. Darbas įdomus, nes yra tęstinis, ištysęs laike kaip ir žmogaus formavimasis, neiškerpantis vieno etapo.
3) Kuratorinio išmanymo ir drąsos prireikė jungiant skirtingus laikus ir kontekstus: prie XXI a. pradžios prijungiant XX a. pirmą pusę. Vilnietės Marianos Veriovkinos (1860–1938), Mėlynojo raitelio (Blaue Raiter) grupuotės narės nuotrauka ant žirgo ir laiškas, kuriame, kuratorės teigimu, Veriovkina rašo: „Tik poreikis patikti ir užuojauta daro mane moterimi. Aš nesu vyras, aš nesu moteris. Aš esu Aš”. Šis pamąstymas ir sujaukia džiaugsmingą Anglickaitės paauglių barikados pusės pasirinkimą. Asimiliuotis galima arba su vienu Kitu (moterimi), arba su kitu Kitu (vyru). „Aš esu Aš“ nebėra.
Lietuvoje iš naujo atrasti Veriovkiną padėjo Laimos Laučkaitės-Surgailienės monografija „Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina“ (2007), nuotrauka ir laiškas į parodą atkeliavo būtent iš šios knygos. Džiugu, kai praktinis meno diskursas gyvai bendradarbiauja su teoriniu.
4) Grafikė Domicelė Tarabildienė (1912–1985) fotografavo save ir vėliau savo fotografijas panaudojo skirtingų vaidmenų įkūnijimui. Ši grafikės kūrybos sritis tapo plačiau žinoma tik 2002 m. Dailininkų sąjungos galerijoje surengtoje jos fotografijos ir fotografikos parodoje. Šįkart jos fotografika „Nosis“ mėnuliui II“ (1932) buvo panaudota „Į(si)kūnijimų“ parodos plakatui. Fotografikoje Tarabildienė nėra nuoga, bet apatiniai rūbai tik išryškina nuogumą ir jo baimę. Pasak kuratorės, Tarabildienės kūryba ir savikūra remiasi romantiniais vaizdiniais, bet anaiptol nėra sentimentali. Ji žaismingai nagrinėja kūno ir įvaizdžio ribas. Nei prieškaryje, nei sovietiniais metais eksperimentinio pobūdžio kūryba neatitiko vyraujančios ideologijos, tad dabar iš naujo atrandamas prieškarinis eksperimentas ir avangardas. Šis vietinis, „savas“ kontekstas padeda kitaip pažvelgti į šiuolaikinius tyrinėjimus.
5) Diletos Deikienės “Veidrodėli, veidrodėli…” (Skarelės, siūlai, 2009) – gražiausias parodos darbas. Tai dvi skarelės, ant vienos – senoviškos, „močiutiškos“ – išsiuvinėta mergaitė su kasom ir kaspinais, o ant kitos – baltos – krūtininga moteris ant motociklo. Balta skarelė kaip tabula rasa leidžia atmesti visas iš kartos į kartą perdavinėjamas lyties tradicijas. O gal čia kaip su paminklų statymais – tokia pat stovyla, tik veidas kitas – raštas ant skarelės ir vertybės kitos, bet tradicija jas perteikti atžaloms nepakitęs.
6) Panašią problemą matome ir Jurgos Barilaitės videodarbe „Rodyt ar nerodyt?“ (12:40, 2009). Barilaitės dukra mokosi skaityti iš atsitiktinai rasto Valerie Solanas „Vyrų žudymo draugijos manifesto“. Mano, kaip ir Barilaitės dukters, pažintis su feminizmo problemomis prasidėjo nuo Solanas knygelės. Iš jos sužinojau, kad vienintelis būdas atsikratyti pinigų, vyriausybės, Didžiojo Meno ir filosofijos nešamų blogybių – išnaikinti nebaigusią vystytis, tuščią vyrų giminę. Šią galimybę dažnai prisimenu. Ekrano kampe kyšo Barilaitės galva, autorė svarsto, ką šis video sako apie ją kaip apie mamą. „Gyvename paprastą prisitaikėlišką gyvenimą“ sako ji, ir mąsto, ar dera, taip gyvenant, parodoje demonstruoti ultrakraštutiniškumą visuomenės atžvilgiu. Be to, mažai, ne per daug indoktrinuotai, mergaitei šis tekstas skamba kaip bet koks kitas, jo prasmę ji supras po 10 ar 20 metų. Ar įmanoma taip indoktrinuoti vaikus, kad būtų palaikyta visuomenės tvarka, bet neužgožta vaiko savikūra?
7) Martos Vosyliūtės „Šeštas jausmas“ (Autorės plaukai, 2009) – labiausiai nepastebimas kūrinys parodoje. Ropojantis palei lango rėmą iš šviesių kasyčių suformuotas voras galėtų būti šlykštus ir grėsmingas, nes jame sujungti atskirtų nuo žmogaus plaukų ir voro šlykštumai, be to, kaip voras, ji itin didelis. Tačiau riestos kojytės-kasytės ir plaukų gelsvumas labai mielas ir nepavojingas. Kita vertus, pavadinimas nukreipia mąstyti apie paslaptingą moterims priskiriamą galią nujausti, kas įvyks. Galbūt šis voras vyrų pasaulio nepripažįstamos „moteriškos logikos“ čiuptuvėlis, surenkantis vyrams nepastebimą informaciją, leidžiančią daryti vyrams nepasiekiamas išvadas?
8 ) „Bet kuri pasirinkta seksualinė tapatybė yra maskaradas“ parašyta Gintarės Valevičiūtės video „Maskaradas“ (2:25, 2006) tekste. Video mergina nuo kojų iki galvos lyg mumija nematomos jėgos apvyniojama elastiniu tvarsčiu. Ant tvarsčio karts nuo karto sužimba papuošalų – grandinėlių, perlų vėrinių – elementai. Mergina apvyniojama papuošimais. Paskutinės neapvyniotos kūno dalys – besimuistanti galva ir akys, graudžiai prašančios pasigailėti. Šis apie paviršutinišką moteriškumą ir moters paviršių kalbantis video dramatiškiausiai bruka išvadą, kurią žiūrovas privalo prieiti.
9) Feminizmas gyvuoja dėl to, kad nors taisyklių, kaip moteris turi elgtis, nebeliko, tačiau moteriai „nepritinkančių“ dalykų apstu. Ironiškiausias kūrinys parodoje – Laisvydės Šalčiūtės  „Užkluptos su įkalčiais VII“ (Akrilas, drobė, 2009) – tą „nepritikimo“ problemą sukarikatūrina. Drobė pilna gražių merginų šviesiais plaukais, šviesia oda ir raudonais nagais. Jos visos rūko ir jų visų akys uždengtos cenzūra, kad po to, kai jos bus viešai parodytos rūkančios, jų nepasmerktų šeima ir artimieji. Čia prie visuomenės normų dar prisideda ir viešumos politikos normos, kurios tikriausiai dvigubai griežtesnės nei pirmosios, tam, kad nukreiptų mases reikiama kryptimi.
Dar kelios pastabos bendrai dėl parodos. Prie kiekvienos autorės pavardės atspausdinti ir jos gimimo metai, tokį įrašą matyti šalia, pavyzdžiui, trisdešimtmetės menininkės pavardės – neįprasta, tačiau įdomu – galima palyginti kartas.
Ir dar – į parodą patekti turi labai norėti, nes tam, įeitum, turi prašyti galerijos darbuotojų atrakinti trečiame aukšte esančią salę. Galbūt antrame aukšte planuojama kita paroda, tačiau vis tiek sunku suprasti tokį komplikuotumą ir uždarumą. O iš kitos pusės, tai puikiai atspindi teoriškai sprendžiamų (išspręstų) problemų uždarumą nuo visuomenės, kurioje tos problemos ir tarpsta.
Parodą „Į(si)kūnijimai” pristato Europos humanitarinio universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros studijų projektas „LitPro“. Paroda veiks iki š. m. liepos 8 d.

Jurga Barilaitė. Rodyti ar nerodyti? Video, 2009

Dileta Deikienė. Veidrodėli, veidrodėli II. Medžiaga, siūlai, 2009

Marta Vosiliūtė. Šeštas jausmas. Autorės plaukai, 2009

Mariana Veriovkina ant žirgo Vyžuonėlių dvare XIX a. pab.

Visos nuotraukos © artnews.lt