Kęstutis Kuizinas neverkia

Jurijaus Dobriakovo pokalbis su Kęstučiu Kuizinu.

Šių metų VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ renginyje „Menas netikėtose erdvėse“ menininkas Jonas Zagorskas pristatė skulptūrinį biustą pavadinimu „Verkiantis Kuizinas“. Kūrinys buvo interaktyvus, tad, žiūrovui atlikus tam tikrą veiksmą, Šiuolaikinio meno centro direktoriaus biustas turėjo praverkti kaip „verkianti madona“. Tiesa, teko girdėti, kad ne visiems žiūrovams pavyko jį pravirkdyti. Neverkia ir skulptūros prototipas – tikrasis Kęstutis Kuizinas, nepaisant to, kad šiuolaikinio meno infrastruktūros situacija sostinėje ir šalyje yra tokia, kad kartais tikrai norisi verkti. Tai, kad meno pasaulis plačiajai visuomenei vis dar nėra toks reikšmingas, kaip politika ar pramogų verslas, jam taip pat neatrodo ypatinga tragedija. Kalbamės apie ŠMC kaip institucijos bei paties jos vadovo perspektyvas, šiandieninį Lietuvos kultūros kontekstą bei asmeninį Kęstučio Kuizino santykį su ŠMC eksponuojamais meno kūriniais.

Pradėkime nuo bendros Jūsų dabartinės situacijos apžvalgos. Kokie yra Jūsų karjeros planai, kiek Jūsų veikla dar bus susijusi su ŠMC, ir kas bus po to?

Situacija tokia, kad dabar yra 2008-ųjų lapkričio pabaiga. Tai reiškia, kad prieš akis 2009-ieji metai, kurie yra labai svarbus, nes tai bus Kultūros sostinės metai, ir yra numatytos daug didesnės „apsukos“. Galvodamas apie ŠMC kaip savo asmeninį projektą, kuris buvo sumanytas ir įgyvendintas bei sulaukė gerų įvertinimų tiek iš vietinės publikos, tiek tarptautiniame lygmenyje, kaip instituciją, kuri jau yra sukurta ir, būdama įvairiom prasmėm saugi terpė, gali kiekvienais metais save modeliuoti ir atsirasti vis nauju aspektu, iškelti sau pačiai naujas užduotis ir mesti naujus iššūkius, suvokiu, kad nuolat atsiranda priežasčių, kodėl būtų verta likti jos vadovu dar metams. Ir taip įvairiausiais ŠMC egzistavimo etapais dažniausiai būdavo. Galime prisiminti ŠMC TV projektą, kuris atrodė visiškai naujoviškas, ir pačiam buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip jis pavyks. Pradėjome periodinio leidinio („ŠMC interviu“) leidybą – ši niša Lietuvoje, atrodo, taip pat buvo tuščia.

Taigi, per pastaruosius 3-4 metus tokių priežasčių pasilikti vis atsirasdavo, bet konstatuodavau sau, kad galbūt būtų jau laikas pakeisti darbinę aplinką ir pradėti kažką naujo – jei ne Lietuvoje, tai užsienyje. Ir tada netikėtai atsirado tas Kultūros sostinės projektas, tarsi dar viena pagunda. Todėl, kalbant atvirai, jau praėjusių metų viduryje, kai šis projektas įsisuko, nustojau aktyviai ieškoti naujos darbovietės, nes buvo aišku, jog, jei kažko imiesi, tai reikia padaryti iki galo. Kiti metai man pačiam yra svarbūs.

O žvelgiant toliau į ateitį, aš savo tolimesnės veiklos stipriai neprogramuoju. Aišku, viską parodys laikas: ir kaip vyks tie Kultūros sostinės metai, ir kokia bus bendra situacija, netgi ekonominės sąlygos Lietuvoje ir makro masteliu. Pasikartosiu, dabar man svarbesni yra kiti metai ir jiems suplanuoti renginiai, sukuriantys ŠMC tapatybę ir įtvirtinantys jo vietą visoje kultūros infrastruktūroje – pavyzdžiui, tarptautinė trienalė. Beje, prisimenu, kad 1998 m. ŠMC vyko Baltijos šalių menininkų trienalė, kuri vadinosi „Cool places“ – tai buvo pirmoji ambicingesnė tarptautinė paroda, prie kurios pačiam teko prisidėti. O naujoji trienalė pagal kalendorių vyks būtent Kultūros sostinės metais. Pagalvojau, kad ir pats imsiuos kuravimo – norisi būti ne tik „prodiuseriu“, suburiančiu žmones ir diskutuojančiu su jais apie tam tikras taktikas ir strategijas, bet ir pačiam priimti sprendimus, nustatyti tam tikrus požiūrio taškus.

O kokie yra ŠMC kaip institucijos planai ir perspektyvos? Supratau, kad kol kas nėra konkrečios datos, kai keisis ŠMC vadovas, tačiau galbūt pats visgi galvojat apie tai, kas galėtų būti tas žmogus, kuris perims institucijos „vairą“. Su tuo susijęs ir klausimas, kas lemia ŠMC specifiką ir įvaizdį – vadovas ar tam tikras jau susiformavęs žmonių branduolys, kurio dėka ŠMC visada liks ŠMC, nepriklausomai nuo to, kas bus jo vadovas.

Manau, kad tai priklauso nuo vadovo. Kai yra suformuota stipri komanda, kuri neišsiskirsto ir turi pakankamai atvirą ir tolerantišką vadovą, kuris nebūtinai pats inicijuoja naujus projektus ir nurodo naujas kryptis, bet yra pakankamai įžvalgus, kad leistų, jog nauji dalykai vyktų, arba net skatintų tuos procesus – tai yra vienas iš galimų vadybos modelių. Kitas atvejis, jei ateitų naujas žmogus su visai kitokiom pažiūrom ir idėjom, nebūtinai panašiom į tai, kas čia buvo daroma iki šiol, kuris atnaujins suvokimą, kas yra ŠMC ir kokias funkcijas jis atlieka bei koks jo vaidmuo visuomenėje. Kodėl gi ne, aš manau, kad yra galimi įvairūs scenarijai. Žinant žmonių lauką Lietuvoje, galima būtų vieno ar kito įsivaizduojamo kandidato atžvilgiu spekuliuoti, koks tas scenarijus būtų, bet nemanau, kad verta tai daryti, kol nėra įvykęs kažkoks konkursas. O kadangi ŠMC yra valstybinė institucija, be jokių abejonių, 2010 m. bus surengtas atviras konkursas, ir tada bus matyti.

Mano supratimu, būtų visai įdomu, jei šis konkursas vis dėlto būtų tarptautinis, kaip tai daroma daugelyje kitų šalių. Žinoma, užsieniečiui yra gana sunku perprasti tam tikrus vietinius veiklos, vadybos ir ypatingai administracijos modelius. Su tuo mes susiduriame jau šiandien – ne vadovo, o, pavyzdžiui, kuratorių lygmenyje. Beje, tuo irgi esame išskirtiniai Rytų Europoje, nes pas mus dirba žmonės, net gerai nemokantys lietuvių kalbos, bet ir grynai kultūriniame lygmenyje jie nuolat patiria įvairius konfliktus, kai reikia perprasti bet kokios, kad ir minimaliausios (ypač su finansais susijusios) procedūros subtilybes.

Tikiuosi, kad ŠMC iki šiol sėkmingai pavykdavo sukurti ne „valdiškos“, o lanksčios institucijos įvaizdį. Būdavome lankstūs tiek bendravimo su visuomene būduose, tiek savo rengiamų projektų formose – nuo vakarėlių iki savo publikacijų ir įvairių komunikacijos strategijų, kurios galbūt leisdavo įtarti, kad čia viskas vyksta pakankamai lengvai. Bet iš tikrųjų už kiekvieno neordinarinio sprendimo ir bandymo originaliai apžaisti tam tikrą kontekstą, projektą, situaciją visą laiką yra labai daug to juodo ir nuobodžiausio darbo. Tad, žinant, kad tą situacija kasdien ne gerėja, o tik blogėja, kad kiekvienai sąskaitai reikia nebe vieno paaiškinimo, o vos ne penkių papildomų dokumentų ir įrodymų, į instituciją atėjusiam visiškai vakarietiško mentaliteto žmogui tai būtų nelengvas darbas.

Tačiau visgi toks sprendimas galėtų būti sėkmingas. Visada įdomu stebėti, kuria linkme žmogus „iš šono“ nukreips instituciją ir kur tas „laivas“ plauks. Nors, tiesą sakant, praktiškai nežinau stambių Rytų Europos institucijų vadovų, kurie būtų pakviesti iš svetur. Atvirkštinis procesas vyksta – daug išeivių iš Rytų Europos dirba institucijose Vakaruose. Kol kas visa tai yra kalbos iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“. Kaip bus iš tikrųjų, matysime. Iš savo puses galiu pasakyti tik tiek, kad, jei mano balsas kažką lems, aš, be jokios abejonės, siūlysiu, kad būtų pagalvota ir apie alternatyvas.

Kita vertus, manau, kad ŠMC atliko savo kaip, liaudiškai tariant, „naujų talentų kalvės“ vaidmenį – jau vien kuravimo prasme, nes formaliai Lietuvoje nėra tokios mokyklos, bet tuo pačiu ir meno projektų vadybos prasme, tad daugeliui žmonių patirtis dirbant ŠMC buvo tarsi pirmoji tų dalykų mokykla. Paskui jie iškeliavo įvairiais keliais – kaip, tarkim, dažnai kalbama, kad LTV paruošė televizijos žurnalistus, kuriais paskui naudojosi komerciniai kanalai, tai sakyčiau, kad panašų vaidmenį atliko ŠMC kaip centrinė ir didžiausia institucija. Jei prisiminsime visus šiandien aktyviai dirbančius nepriklausomus kuratorius, jie vienaip ar kitaip bent keletą metų yra čia dirbę savo laiku. Kai kurie iš jų jau seniai gyvena nebe Lietuvoje, kaip, tarkim, Raimundas Malašauskas. Kiti nebūtinai liko su menu – pavyzdžiui, išėjo dirbti į reklamos sferą, bet visada gali sugrįžti į meno pasaulį. Taip jau yra buvę. Tad kalbant apie tam tikrą tęstinumą, galima konstatuoti, kad ŠMC bazės pagrindu į pasaulį yra „išstumta“ pakankamai daug įdomių žmonių, kurie bet kada galėtų grįžti su savo nauju požiūriu ir tęsti institucijos veiklą.

Sakėt, kad savo istorijos pradžioje ŠMC atliko tarsi „talentų kalvės“ funkciją. Kokioje pozicijoje ir kokioje institucinės raidos stadijoje ŠMC yra dabar? Ar tai vis dar tam tikras augimas ir formavimasis, ar tai jau visiškai stabili situacija, ar dar kažkas kita?

Jei klaustume, kaip teoriškai turėtų būti, pasakyčiau, kad pagrindinis variklis visada yra kitimas, institucijos „turinio“ prasmingumo ieškojimas. Jei kažkuriuo momentu konstatuoji, kad viskas jau padaryta, kad yra sukurti saugūs institucijos rėmai ir užtikrinta jos vieta bendram kultūros lauke, toks modelis irgi yra galima. Dažniausiai jis tinka muziejinėms institucijoms. Tačiau net ir bet koks muziejus turėtų būti, kaip išsireiškė Charlesas Esche, „museum with passion“ – muziejus su aistra. Taigi, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, ta aistra gyventi ir kurti yra pagrindinis variklis.

ŠMC atveju, manyčiau, pavyko išsaugoti tam tikrą veiklos dinamiškumą. Nesakau, kad mūsų veikloje daug kas nebuvo ar nėra kritikuotina, bet kitaip, matyt, iki šios dienos nebūtume tiek nuėję ar, tiksliau, nubėgę. Vienam interviu esu sakęs, kad vienu metu per toli nubėgom, atitrukūm nuo savo konteksto, ir dabar tarsi apsisukę ir sugrįžę į tam tikrą tašką turime bandyti išaiškinti, ką mes darome, nes bent jau vietiniame kontekste nėra institucijų, su kuriomis galėtume plėtoti tolygų dialogą. Tas dialogas egzistuoja tik tarptautiniu lygmeniu, kas turbūt irgi nėra labai gerai, kadangi pernelyg greitai išsiveržėme į priekį.

Mūsų atveju tą dinamiškumą lemia nuolatinė komandos kaita. Kaip bebūtų gaila, nes kartais, atrodo, jau yra susiformavusi „ideali“ komanda, kuri galėtų puikiai dirbti ilgą laiką – kažkuriuo momentu net buvo susiformavęs tam tikras įvaizdis, buvome pravardžiuojami, pavyzdžiui, „vyrų kuratorių kolektyvas“, kas buvo labai nebūdinga Rytų Europos kontekstui, o ir šiandien daugumai meno centrų ir muziejų vadovauja moterys, nekalbant apie kuratorinę praktiką. Vėliau atėjo visai naujas būrys žmonių, ką tik pabaigusių studijas, ir vėl iš naujo vyko tas komandos formavimosi principas – be abejo, tam tikroje jau sukurtoje tradicijų bazėje, bet ir bandant tas tradicijas neigti ar kritiškai jas įvertinti. Sakyčiau, kad ŠMC išgyveno tris kartų kaitas, panašiai, kaip ir Lietuvos dailė per institucijos gyvavimo laikotarpį („Emisijos“ karta, gimusi septinto dešimtmečio viduryje, „vidurinioji“ karta, ir, galiausiai, pati jauniausia, bet jau susiformavusi menininkų karta). Ateinantys jaunesni kuratoriai su savimi neišvengiamai atsineša savo ryšius ir kontaktus, galų gale, kitokį požiūrį ir savą revoliucingumą. Ta „trintis“ tarp kartų yra visada tik į naudą bendrai meno situacijai.

Pažvelkime į grynai vietinį – net ne Lietuvos, o būtent šiandieninio Vilniaus – kontekstą, kuriame ŠMC tenka vystyti savo veiklą ir į kurį privalo vienaip ar kitaip reaguoti. Pastaruoju metu vis labiau akivaizdus yra to konteksto nevienareikšmiškumas ir painumas: iš vienos pusės, (galbūt iš inercijos) vis dar deklaruojamas miesto atvirumas šiuolaikiniam menui ir šiuolaikinei kultūrai, iš kitos – galima stebėti nemažai keistų incidentų, kai leidžiama suprasti, jog vienas ar kitas projektas miestui yra „pernelyg šiuolaikiškas“ ir dėl to nepriimtinas. Arba prisiminkime tą patį Guggenheimo-Ermitažo muziejų, kuris dar prieš pusmetį atrodė kaip duotybė, o šiandien jau vargu ar labai daug žmonių dar tiki šio projekto įgyvendinimu. Tačiau tuo pat metu matome, kad Vilniuje jau gali atsirasti naujos nedidelės privačios institucijos – pavyzdžiui, galerija „Tulips & Roses“. Tai ar visgi Vilnius kaip miestas jau „įsijungė“ į tą tarptautinį kultūros kontekstą, kuris yra pažįstamas Šiuolaikinio meno centrui?

Man būtų sunku atsakyti į šį klausimą atsietai, kadangi man sunku ir įsivaizduoti šiuolaikinio meno situaciją Lietuvoje be to vaidmens, kurį šioje situacijoje atlieka ŠMC. Iki šiol buvome ir esame dažnai kritikuojami kaip pernelyg centralizuojanti institucija, šioks toks fabrikas, turintis daug funkcinių padalinių ir aprėpiantis per daug sričių – ne tik veiklos, bet ir žmonių prasme, jei į akiratį patenka gabesni jauni menininkai ar tiesiog žmonės, kurie įdomiai rašo ir mąsto. Tačiau, kadangi situacija yra tokia, kad infrastruktūra nėra išvystyta (be to, nepamirškime, kad Vilnius yra palyginti nedidelis miestas), tai daug kas ir patenka po vienu stogu, kuris šiaip jau pagal miesto ir jo kultūrinio gyvenimo parametrus yra pakankamai didelis. Pavyzdžiui, ne kartą esu juokavęs, kad Kaune yra per daug parodinių erdvių, palyginus su miesto meniniu gyvenimu. Jei ta erdvė nėra kūrybingai išnaudojama, jei meno gyvenimas nėra stimuliuojamas (ar netgi simuliuojamas) taip, kad galima būtų ta erdvę užpildyti pakankamai geru turiniu, tada galima tiesiog pasakyti, kad meniniam gyvenimui skirta, vaizdžiai tariant, per daug kvadratinių metrų.

Kita vertus, tenka pripažinti, kad mums patiems visuomet labai truko kažkokių alternatyvų ar dialogo galimybių Lietuvoje. Labai džiaugiuosi bet kokiomis iniciatyvomis, kurios atsiranda po tuo pačiu „šiuolaikinio meno“ stogu. Kai atsidarė „Tulips & Roses“, sakiau, kad tai yra labai gerai, tačiau jei atsidarytų dar bent pora galerijų, panašių į „Tulips & Roses“ savo principu, bet nebūtinai programa, tada jau atsirastų tam tikras dialogas ir jų lygmenyje – tam tikras išsisluoksniavimas. Dabar, kaip jau ne kartą buvo kalbėta, tai, ką daro „Tulips & Roses“, neišvengiamai iš dalies atkartoja ŠMC modelį, tik mažesne apimtimi, nes paprasčiausiai nėra pajėgų išsiskirstymo – kai viena galerija dirbtų su vienais menininkais, kita su kitais, ir tada jau vyksta tam tikrai idėjų kova ar bandymas išskirti vertes ir vadybos modelius.

Apie ŠMC esu dažnai rašęs (ypač anglų kalba), kad tai yra, be abejonės, galios struktūra, tačiau pakankamai bejėgiame kontekste – „a structure of power in a powerless context“. Kartais tą situaciją netgi bandydavome apžaisti, kai vienu metu pas mus vykdavo skirtingo pobūdžio ir prasmingumo veiklos. Pavyzdžiui, ir mes esame institucija, kuri imituoja ar kompensuoja trūkstamą muziejų Lietuvoj, rengdama muziejinio pobūdžio parodas (Andy’io Warholo, to paties Fluxus judėjimo parodas). Būtų buvę visai kitaip, jei būtų išvystyta infrastruktūra ir turėtume modernaus/šiuolaikinio meno muziejų, o šiuolaikinio meno centras būtų institucija, kuri dirba tik su „gyvu“ menu ir procesais, kurie gali būti dar eksperimentinėje, diskusinėje stadijoje, o tik vėliau iš jų kažkas išsigrynina ir natūraliai patenka į muziejaus akiratį. Mes gi turėjome atlikti ir šiuolaikinio meno muziejaus, ir normalaus šiuolaikinio meno centro vaidmenį. Šalyje , iš kurios buvo atimti penki dešimtmečiai natūralios meno raidos, neišvengiamai atsirasdavo ir retrospektyvinių parodų poreikis, nes norėdavosi iškelti kažką iš praeities ir įkelti į šios dienos kontekstą.

Šalia tų dviejų funkcijų, mes dar dirbame su jauniausiu menu, kuris neturi savo galerijų ir savo aplinkos. Tai yra nelabai normalu, kai kuratoriai iš didžiausios šiuolaikinio meno institucijos kviečia menininkus, kurie dar studijuoja Dailės akademijoje, ir prodiusuoja jų kurinius. Deja, mums tenka tai daryti, ir panašu, kad ta taktika išlieka – vėlgi, dėl neišvystytos infrastruktūros. Tačiau net kai dirbame su jauniausiu menu, vis tiek dėl institucinio konteksto tai vyksta pakankamai akademinėje atmosferoje – su visais reklaminiais paketais, pakvietimais, atidarymais ir panašiai. Todėl dažnai kildavo tam tikros alternatyvios – nesukaustytos ir neformalios – veiklos idėjų. Taip atsirado tokie projektai, kaip „Paralelinės progresijos“. Darėme tokius pavienius projektus ne naiviai, bet su tam tikra ironija, žinodami, kad turime atlikti tai, ko nedaro niekas kitas.

Žiūrint iš šono, tai nebūtinai atrodo blogai. Atvykę iš užsienio ir pamatę instituciją, kurioje tiek visko vyksta, žmonės mato tai kaip beprotiškai įdomų ir gyvą reiškinį. Matydamas visus tuos sluoksnius, žiūrovas netgi laimi, nes gauna bendrą meninio gyvenimo panoramą. Taigi, pasikartosiu, tai reikėtų suvokti ne kaip ŠMC, bet bendros esamos infrastruktūros problemą. Be to, reikia nepamiršti, kad, tarkime, latviai ir estai mums visada pavydėdavo tokios institucijos. Jie bandydavo įsteigti kažką panašaus mažesniame lygmenyje, tačiau ir tai nevisada pavykdavo.

Taigi, situacija yra tokia, ir ji jau pakankamai ilgą laiką nesikeičia. Tokių iniciatyvų, kaip „Tulips & Roses“, jau yra buvę, tačiau kažkuriuo momentų jie baigdavo savo veiklą. Am, kad situacija realiai pasikeistų, trūksta dar daug grandžių. Be abejo, viena didelė prošvaistė yra naujas muziejus – Nacionalinė dailės galerija. Guggenheimo muziejus, nepriklausomai nuo to, ar jis būtų pastatytas ar ne, mažai ką keistų – ko gero, keistų tik tarptautinių mastu. Kur kas labiau reikalingas segmentas yra tai, ką daro „Tulips & Roses“, lygiai taip pat, kaip reikalingos yra is visai kitokio pobūdžio institucijos, kurių visame pasaulyje yra plačiausia skalė – nuo įvairių meno fondų iki meno agentūrų ir eksporto institucijų (pavyzdžiui, ŠMC turėjo rūpintis ir Lietuvos atstovavimu didžiosiose tarptautinėse parodose – Venecijos bienalėje ir t.t.). Net ir jei kalbame apie mano ateities planus, greičiausiai jie bus vienaip ar kitaip susiję su kažkokių naujų iniciatyvų kūrimu. Įdomiausias ŠMC veiklos aspektas man pačiam buvo meno politikos kūrimas ir stebėjimas, kaip vieni ar kiti mūsų sprendimai veikia bendrus kultūrinius procesus.

Koks yra Jūsų asmeninis santykis su menu, kuris yra pristatomas ŠMC? Manau, jog neišvengiamai žvelgiate į jį tarsi iš dviejų pozicijų vienu metu – iš vienos pusės, kaip institucijos vadovas, turintis šį meną pristatyti publikai, iš kitos pusės – kaip eilinis vartotojas su savo asmeniniu skoniu. Ar visada tai, kas rodoma ŠMC, Jums pačiam elementariai patinka, ar tiesiog instinktyviai nujaučiate, kad vienas ar kitas kūrinys yra vertingas, net jei Jums asmeniškai jis neatrodo įdomus?

Manau, kad jau pats ir atsakėte į šį klausimą. Be abejo, yra įvairių situacijų, ir per visą tą laiką atsirado šioks toks inercijos santykis su savo paties vadovaujamos institucijos parodomis – kartais suvokiu, kad tik paskutinę dieną nubėgu pažiūrėti vienos iš jų. Dažniausiai tiesiog pasikliauju tam tikra profesine intuicija ir žinojimu, kad dirbu su žmonėmis, kurių sugėbėjimais ir įžvalgomis galiu pasitikėti. Nėra tokiu projektų, apie kurių bendrą koncepciją, reikšmingumą ir santykį su mūsų kitomis parodomis ar veiklomis aš negalvoju. Tačiau mūsų veiklos parametrai yra tikrai dideli, ir kartais jau pats kolektyvas žino, kad, jei, pavyzdžiui, leidžiame kažkokį leidinį, aš nebūtinai peržiūriu viską nuo pirmos iki paskutinės raidės, ir net nematau tame didelio reikalo ar prasmės. Pagrindinis ŠMC turtas visada buvo žmonės, komanda. Jeigu toje komandoje kažkas stringa, tada jau prasideda nesutarimai, erzelis ir nepasitenkinimas.

Ar pats viską, kas yra rodoma ŠMC, pilnai priimu? Ne, jei taip sakyčiau, prieštaraučiau tam, ką pats ką tik pasakiau. Dirbdamas su jaunesne karta, daug ko mokausi pats, ir apeliuodamas į savo patirtį, net ir į amžių, galų gale, tiesiog kartais kažką nutyliu ir pats sau sakau: aš apie tai pagalvosiu dar kartą. Bet tai nereiškia, kad kažkurie dalykai nėra įgyvendinami. Tame nėra nieko keisto – tai ne simpatijos ar antipatijos klausimas, bet nuojauta ar žinojimas, kad kartais nereikia skubėti priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Pabaigai gal užduosiu labiau humoristinį klausimą. Šių metų festivalio „Menas netikėtose erdvėse“ metu Jonas Zagorskas pristatė skulptūrą „Verkiantis Kuizinas“. Kaip tai galima būtų interpretuoti? Iš vienos pusės galima būtų pasakyti, kad esate tarsi kultinė figūra šiuolaikiniame mene. Iš kitos – teko skaityti keletą tekstų, kur buvo minima, jog netgi kai kurie menininkai, žinantys šiuolaikinio meno kontekstą Lietuvoje, klausė: „O kodėl būtent Kuizinas?“. Taigi, klausimas yra: kokia šio kūrinio simbolika?

Manau, kad pats autorius turėtų atsakyti į šį klausimą. Skaičiau, berods, vieną interviu, kuriame jis, sakyčiau, taip ir nesugebėjo rišliai paaiškinti šios skulptūros simbolikos. Be abejo, jam teko tai aiškinti, kai jis prašė mano pritarimo šio biusto sukūrimui. Pirmą kartą kūrinys buvo rodomas Klaipėdos parodų rūmuose, todėl pasakiau menininkui, jog vieną kartą gavęs mano sutikimą jis nebeturi derinti to kūrinio eksponavimą su manimi. Manau, kad ši skulptūra nėra skirta viešajai miesto erdvei, kurioje ji buvo eksponuojama „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginio metu. Taip pat manau, kad Jonas Zagorskas apskritai nėra tas menininkas, kuris gali artikuliuoti savo sumanymus, nėra teoretizuoti linkęs menininkas, veikiau pasikliaujantis savo nuovoka ir intuicija.

Man šis darbas iš pradžių atrodė ne pats geriausias sumanymas, nes bent jau ŠMC ribose aš visada vengiau bet kokio žmogaus fetišizavimo ir sureikšminimo. Bet kadangi tas kūrinys buvo skirtas Klaipėdai, pagalvojau, kad aliuzija į „verkiančias madonas“ ir panašius dalykus yra visai gera mintis. Iš vienos pusės, kūrinys byloja apie tai, kad Zagorskas pasirenka mano asmenį kaip, jo manymu, svarbų asmenį vietinio meno pasaulio sanklodoje, iš kitos – tuo pačiu lengvai šaiposi ir palieka publikai tam tikrą erdvę bendresnės dabartinės situacijos apmąstymui. Juolab kad santykis su ta situacija priklauso ir nuo laiko: atsimenu, kad, kai (jei neklystu, prieš porą metų) buvo derinamas tos skulptūros sukūrimo klausimas, kaip tik vyko tos aštrios diskusijos apie ŠMC vaidmenį ir buvo ta beviltiška ir nusibodusi situacija su Dailininkų sąjunga, ir ta skulptūra kaip tik „pataikė“ į kontekstą. Prieš tai ilgą laiką, turbūt apie pusę metų, nedaviau Zagorskui sutikimo, jis mane vis atakuodavo žinutėmis ir bandymais pagrįsti tą sumanymą. Gali būti, kad šis leidimas buvo paprasčiausiai nulemtas tuometinės nuotaikos, nes tas nuolatinis nesusikalbėjimas tarp skirtingų epochų ir požiūrių, tarp seno ir naujo tikrai buvo tikrai beviltiškas, ir pagalvojau: kodėl gi ne, ta verkianti skulptūra gali veikti kaip bendresnio laikmečio komentaras.

Gerai pagalvojus, šią skulptūrą galima būtų interpretuoti ir kaip savotišką visuomenės informuotumo apie ne tik šiuolaikinio, bet ir apskritai meno sceną Lietuvoje „zondą“. Manau, jei tai būtų buvęs kurio nors žinomo politiko ar pramogų verslo veikėjo verkiantis ar dar ką nors darantis biustas, klausimo „O kas jis toks“ arba „O kodėl būtent jis?“ tiesiog nebūtų. Kitaip tariant, Zagorsko skulptūrą galima traktuoti ir kaip meno veikėjų matomumo problemos komentarą.

Taip, be abejo. Tuo pat metu ši situacija neišvengiamai byloja ir apie paties meno pasaulio uždarumą. Didelei daliai visuomenės jis yra mažiau reikšmingas, nei kitos gyvenimo sferos. Šiuolaikinį meną šiuo atžvilgiu sunku lyginti su politika ar, tarkim, ta pačia pramogų industrija. Man atrodo, 1997 m. Kostas Bogdanas yra sukūręs darbą, komentuojantį šią problemą. Tai buvo ant sienų eksponuojama perlenkiamų atviručių kolekcija: vienoje atvirutės pusėje buvo pavaizduotas žinomas ir vertinamas „uždaro“ meno pasaulio atstovas (pavyzdžiui, tos pačios „Emisijos“ kartos atstovas, kuratorius ar meno institucijos vadovas), kitoje – populiarūs televizijos ir estrados herojai. Mano atviruko kitoje pusėje buvo, berods, kažkoks TV laidų prodiuseris – tai yra, žmogus, kuris buvo ir yra žinomesnis už mane. Dėl ko, tiesą sakant, aš per daug nepergyvenu – manau, tai yra normalu. Meno kontekstas, ypač jei kalbame apie tą naujausią meną, turi turėti tam tikrą išskirtinumą, kad ir kiek apeliuotume į to meno atvirumą ir demokratiškumą.

Foto: Eglė Eigirdaitė