Kęstučio Grigaliūno instaliacija, kilnojamas paminklas ar atminties vieta „1944–45“ Vilniaus grafikos meno centre

Gruodžio 1–19 dienomis Vilniaus grafikos meno centre (Latako g. 3, Vilnius) veiks Kęstučio Grigaliūno instaliacija, kilnojamas paminklas ar atminties vieta „1944–45“.

Šis kūrinys yra simboliškas Kęstučio Grigaliūno baigiamasis etapas, žymintis 2008–2014 metais vykdytą pirmosios sovietinės okupacijos Lietuvoje meninį tyrimą. Per šį laikotarpį įvairiose ekspozicinėse erdvėse buvo rodytos instaliacijos „Mirties dienoraščiai“ (2010), „KPZ“, „1941“, „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ (2011), „Vaizdų archyvas/sąsiuvinis Nr.1“ (2013), taip pat išleistos knygos „Mirties dienoraščiai“ (2010), „Mes iš pirmo vežimo“, „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ (2012) bei  „Vaizdų archyvas/sąsiuvinis Nr.1“ (2014).

„1944–45“ – tai instaliacija, kilnojamas paminklas, atminties vieta arba naujasis Grigaliūno archyvas. Jame panaudoti instaliacijoje „1941“ eksponuoti 1941 portretai („Kairė–dešinė“, 2001), kuriuos autorius simboliškai „suvyniojo“. Ekspoziciją papildo nauji portretai, kurie įprasmina „Mirties dienoraščių“ tyrimų pabaigą ir žymi naujo projekto „Pokaris“, skirto antrajai sovietinei okupacijai, pradžią.

„Aš esu įsitikinęs, kad mes išspręstume daugybę mūsų klausimų, jei, išėję į gatvę ir išvilkę į šviesą mūsų kančias, kurios galbūt pasirodys esą tik viena bendra kančia, mes imtume visi drauge raudoti, šauktis dangaus ir melsti Dievo. Net jei Jis nesiklausytų mūsų, vis tiek išgirstų. Šventovė ir vadinama šventa todėl, kad mes ten renkamės kartu raudoti. Viena Miserere, kurią choru gieda likimo smūgių daužoma minia, yra verta visos filosofijos. Neužtenka gydyti nuo maro, reikia mokėti apraudoti marą. Taip, reikia mokėti apraudoti! Galbūt tai ir yra didžiausia išmintis. Dėl ko? Paklauskite šito Soloną.“

Miguel de Unamuno, Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą. Vilnius, 2003