Juvelyrės Eglės Čėjauskaitės – Gintalės paroda „Balsai ir daiktai“ (AV17) galerijoje

Spalio 13 d., 18 val., (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17) atidaroma juvelyrės Eglės Čėjauskaitės – Gintalės personalinė paroda  „Balsai ir daiktai“ (Balsā i daiktā).

Galerijoje autorė pristatys specialiai šiai parodai sukurtus juvelyrikos darbus, įkvėptus rašytojos, poetės prof. Viktorijos Daujotytės eiliuotų tekstų ir knygų, parašytų žemaičių tarme: „Balsai ūkuose“ (Balsā ūkūs), „Gyvenu viena“ (Gīvenu vīna) bei „Tai parėjau“ (Tata parėjau).

Atradusi įkvėpimą V. Daujotytės poezijoje, juvelyrė savo kūriniais siekia: ne iliustruoti tekstų turinį, bet materializuoti juose perteiktą autentišką žemaitišką pasaulėjautą, šiai kultūrai būdingą nuotaiką, susikalbėjimą, pajautimą. Parodoje eksponuojami kaklo papuošalai, škaplieriai, segės, medaliai, plaukų puošmenos, objektai, sukurti derinant įvairias medžiagas bei technikas (balintą sidabrą, spindintį auksą, plaukus, arklio ašutus, rūdžių išgraužtą plieną, žalvarį, bronzą, mamuto kaulą, virvę, bičių pikį, sudūlėjusį audinį). Šiuose darbuose autorė gilinasi į vizualiojo meno ir literatūros (daikto ir balso) santykį, ieško bendrumų tarp skirtingų kartų kūrėjų bei, įkvėpta tiek asmeniškos patirties, tiek tekstų, formuoja vientisą Žemaitijos moters identiteto ir išvaizdos portretą.

Eglė Čėjauskaitė Gintalė – žinoma Lietuvos juvelyrė, medalių kūrėja, konceptuali menininkė, kurianti netradicinius, išskirtinius juvelyrikos objektus bei papuošalus iš metalo, tekstilės ir įvairių netradicinių medžiagų. Menininkė yra baigusi metalo meno ir dizaino specialybes Vilniaus dailės akademijoje, yra nuolatinė parodų užsienyje ir Lietuvoje dalyvė, tarptautinių ir regioninių juvelyrikos, medalių konkursų laimėtoja, Lietuvos dailininkų sąjungos bei Tarptautinės medalininkų asociacijos Fidem narė.

Tai 8-oji personalinė autorės paroda bei antrasis autorės pasirodymas (AV17) galerijoje.

„Ši paroda – tarsi at-kurto žemaitiško universumo fragmentas. Buvusios (galbūt) harmoningos būties, gamtos ir kasdienybės šventumo vieta. Ten, kur laikas lėtas, kalba – žemaičių, žodžiai – žemiški, taupūs, neskubrūs, kur pilna neatpažintos poezijos, sunkios, kartais rūsčios, kuri įsižeistų, pavadinta poezija. Gal tokios vietos iš tiesų niekuomet nebuvo, gal tie daiktai – iš ilgesio, iš įsivaizduojamos atminties? Bet kokiu atveju, viskas labai atvira ir tikra. Nėra atstumo, atsitraukimo, savistabos ir saviironijos. Viskas kalba savo balsais.“ (menotyrininkė Jurgita Ludavičienė)

Paroda veiks iki lapkričio 7 d.