Jurga Barilaitė – pragaras yra sugalvotas

Taigi, nenustebk, kad skaitydamas šį pokalbį ilgai nieko neišgirsi apie paskutinę Jurgos Barilaitės parodą. Rasi tik šiokių tokių nuorodų, nes tik pabaigoje mes kalbamės apie Jurgos prikalbintus burtažodžius „Vartų“ galerijoje, parodoje, kurią galėsi pasižiūrėti iki vasario septintos dienos. Bet apie tai – jau po to, kai Darius Mikšys bus išrikiavęs žuvėdrų koloną, nuimtos ir vėl uždėtos kaliniams jų kalėjimo kaukės, o klykianti miesto sąmonė – atidengusi savo veidą. Žengdami trumpais kaltės, prievartos, kančios, liūdesio, malonumo ir atgailos žingsniais, paminėsime didumą senų ir naujų Jurgos sukurtų darbų nuo vaikystės iki paskutiniųjų. Šis pokalbis buvo įrašytas ir perrašytas dar vasarą, papildomas skyrelis pridėtas vos prieš keletą dienų.   

Auridas Gajauskas: Pirmiausia – apie tavo darbą „Kai į mane žiūri – aš rėkiu“ (1999). Siūlau pasižiūrėti į jį kaip į „plyšį“ veidrodyje, arba „plyšį“ santykyje su kitu ir kitais. Daug kartų literatūroje ir filosofijoje aprašyta kaip žmogus pasigrindžia savo būtį per kitą; jis „atsispindi“ kitame, jaučia save per kitą ir būtent šitame sąlytyje atsiveria erdvė kažkam naujam. Galvoju, ar esama „rėkimo“, kuris tau būtų pažįstamas dar nuo vaikystės, t.y. toks, kokį tu žinai nuo anksčiau nei pradėjai kurti, pavyzdžiui – rėkimas kaip prisilietimas. Nekalbu, tarkime, apie nekaltybę, bet kada tu pirmą kartą supratai kad rėki.

Jūrga Barilaitė: Mano pamėgtame filme „Orfėjas“ (1950) (rež. Jean Cocteau) herojus per veidrodį patenka į kitą karalystę. Ieškau būtent to, ko tu klausi. Mano rėkimas – tai pusiau valingas pusiau nevalingas veiksmas. Vos ne 50/50. Kada tai įvyko pirmą kartą? Kaip menininkę save užfiksavau labai senai, kodėl – neaišku, nes mano  aplinka, šeima  buvo toli nuo šitų dalykų. Labai anksti pradėjau vertinti daugybę veiksmų kaip intencijų meną ar tiesiog kaip ketinimą kažką daryt. Gal tai ir buvo panašu į nekaltybės būseną – kai darai kažką pirmą kartą – esi atviras, tavęs nekankina nuobodulys, kas dabar yra pavojinga ir ko aš visą laiką baidausi – kad tik nebūtų nuobodu. Atvirumas, kito pasaulio atradimo geismas ir džiaugsmas yra nuobodulio priešnuodis. Savo pirmuosius atvėrimo veiksmus bandau atsekti ir paskutiniuose darbuose – „Skrydyje į kosmosą“ (2013), „Abrakadabra / Skaičiuotė“ (2014) ir „Taškas“(2014). Tie veiksmai susiję ir su manimi ir su kitais žmonėmis. Pirmą kartą, man atrodo – dar ankstyvojoje vaikystėje, nudažiau bananu sieną – tą nematytą daiktą, tėvas iš Maskvos parvežė. (Gūdus sovietmetis). Buvo labai  nauja ir tikra, kai tepiau ir jaučiau tą slidžią konsistenciją. Nesakau, kad tai buvo nekaltybės praradimas, bet buvo pradžia – pajausti, kokia tai gera būsena. Ir svarbiausia – tamsoje. Kažką Nematomą. Iki šiol bute yre didžiulė dėmė – taip tas bananas įsigėrė į sieną. Juokinga istorija.

A.G: Yra tokia Sigito Gedos eilutė – „jei tauta nenori mirti, ji turi rėkti laukiniu balsu“ (žr. „Man gražiausias klebonas varnėnas“, 1998). Tavo pirmieji žingsniai kūryboje labai susiję su kitais žmonėmis: va – tėtis parvežė bananų, o tu dažai sieną.

J.B: Taip, nes kūryba pirmiausia yra komunikacija arba komunikacijos priemonė. „Kai į mane žiūri – aš rėkiu“ ir „Abrakadabra / Skaičiuotė“ (2014)   – tai kaip paralelinės orbitos, tie kūriniai sukasi aplink tą pirminį jausmą, o pagrindine mano kūrybos priežastimi galėtų būti rėkimas žvėries balsu. Iš to matyti, kad gyvenimas yra chaosas, bet tu gali jį valdyti per grįžtamąjį ryšį, gali komunikuoti, gali išsiskaičiuoti (užuomina į „Abrakadabra / Skaičiuotė“ – pastaba mano – A.G.) Nėra atsitiktinumo, yra tik sudėtingumas. Tas mano riksmas slypi grynai grynai savyje – yra miškas ir kažkas turi tai išgirsti.

A.G: Tavo kūrinys rėkia, tai – kūrinys, bet ir tu esi kūrinys – savo aplinkos, jei ne Dievo, tai tėvų, jei ne artimųjų, tai kitų, galiausiai – visų. Matosi toks grįžtamasis ryšys – rėki ne tik kai į tave žiūri, bet ir kai tu žiūri.

J.B: Kaip pagal Nietzsche – „Kai tu žiūri į bedugnę, bedugnė žiūri į tave” .

A.G: Ir tada apsidairai…

J.B: Visi klykia.

A.G: Klykia, bet ar girdisi?

 Nebylus klyksmas

J.B: Girdisi. Papasakosiu istoriją. Šitas darbas „Kai į mane žiūri – aš rėkiu“ (ne projekcija ant drobės, bet tik filmuotas rėkimo variantas) – tamsiame fone rėkiantis veidas, buvo atsidūręs labai keistoj situacijoj. Aš ir taksistas buvom galbūt vieninteliai to kūrinio  žiūrovai.  Vieną pavasarį kažkokia ( neatsimenu pavadinimo) reklamos agentūra norėjo demonstruoti menininkų darbus ekrane ant Operos ir baleto teatro. Pakvietė mane, bet jie turėjo pritaikyt mano filmus reklaminiam ekranui,  gal dėl techninių dalykų tai ilgai užtruko, o aš vis klausiau – kada. O rudenį man skambina ir sako „mes rodysim, bet tai vyks naktį”. Vakare pasivaikščiojau aplinkui, pabudėjau su maža dukra, kurios neturėjau kur palikti ir grįžau namo. Nieko ten nerodo, ekranas vis užgęsta. Po to naktį skambina mano vyras važiuodamas į darbą ir sako „rodo tave”. Aukštai tas ekranas, gerai matosi iš toli. Bet be garso, tiesiog, virš miesto… Tada vakarais dar nebuvo pilnos žmonių gatvės, buvo kokie du tūkstantis antrieji. Aš be automobilio, tai išsikviečiau taksi, nuvažiavau prie Žaliojo tilto ir stebėjau: tokią, žinai, begarsę galvą… Ir dar rodė mano darbą apie „boksą” („Būtinoji gintis“, 2001). Pakaitom visą naktį. Kadangi garso jokio, tik mašina kokia pravažiuoja, sukasi skaitliukas, sakau taksistui – „išjunk tą muziką rusišką”. Tai va sėdžiu tyloje ir žiūriu. Nusifotografavau, nieko ten beveik nesigavo. Žiūrovo daugiau nei vieno. Tai va kaip būna kartais su tuo riksmu – tai nebylus riksmas virš miesto! Jėga!  „Operos“ teatras!  Nors man tada buvo toks liūdesys, nes tai buvo toks rėkimas, kai niekas tau neatsiliepia. Galbūt staugia visi aplinkui, bet tu tiesiog esi…

A.G: Vienoje pokalbių knygoje Jean-Claude Carrière pasakoja kaip aukcione įsigijo Budos pėdos atspaudą. Jis labai tikėjo jo autentiškumu, traktavo jį kaip visų Budos gyvenime paliktų pėdsakų pėdsaką ir vadino pirmaprade spaustuve.

J.B: Bet matai, iš karto prisideda kontekstai. Jeigu nebūsi susipažinęs su Budos gyvenimu ir mokymu, tai ką tau duos tas atspaudas? Ko tu tikėsiesi? Čia fikcijos…

Kai į mane žiūri – aš rėkiu, 1999, video, 7 min.

 A.G: Bet žiūrėdamas į tyloje tarsi vakuume rėkiantį veidą virš miesto juk negalvoji – „o, Barilaitė rėkia“, tiesiog matai veidą „įstrigusį“ tarp tylos ir garso, kurį jis turėtų skleisti. Pati rėkimo priežastis redukuota, nežinoma – priežasčių gali būti milijonai ir visos jos atviros interpretavimui…

J.B: Nes tikslaus atsakymo nėra! Tai ir yra akstinas kūrybai! Kartais, kai tiksliai susidėlioju visą būsimą kūrinį, kažkuriuo momentu specialiai viską sumaišau, nes būtent perėjimas iš chaoso į tvarką yra svarbus, jis svarbesnis net ir už pačią tvarką.

A.G: Tvarkoj, tavo darbo „Kai į mane žiūri – aš rėkiu“ video versijoje ant Operos ir baleto teatro tyla paslėpė triukšmą (nors apie tai galima daugiau pasakyti). Kitas tavo darbas – „Baimės ministerija“ (1999), jis irgi atrodo apgaulingai atviras.

J.B: „Baimės ministerijoje“ per kūną užsimaskavo moteris. Siekiau, kad ji būtų ne mažytė tokia, o kad patrauktų dėmesį ir paslėptų. Į tą darbą sureagavo kaliniai, gavau laiškų iš paties prievartos glėbio! Per prievartą uždaryti žmonės pamatė ir, sakykim, užsimaskavo. Dėlto ir tas darbo pavadinimas man buvo gražus. Paėmiau jį iš knygos…

A.G: Kokios?

J.B: Graham Green detektyvo. Užsimaskavę vokiečių šnipai, „penktoji kolona“ Anglijoje susidraugauja su gydytoju, kuris pats to nežinodamas, netyčia, išsiaiškina kažkokius jų kodus. Šnipai bando jį visaip paveikti, įrodinėja, kad jis padarė nusikaltimą, kad nužudė savo žmoną, o jis serga amnezija ir neprisimena, kad buvo gydytojas ir iš gailesčio sukėlė jai eutanaziją, nes ji sirgo vėžiu.

(Žodžiu, šitoje analogijoje matome, kad Barilaitė galimai apsimeta kodus atradusiu gydytoju, tuo tarpu kaliniai – dėvėdami jiems valdžios uždėtą nusikaltimo kaukę, atlieka vokiečių šnipų vaidmenį. Pastaba mano – A.G.)

Kodėl naudojau žodį „ministerija”? Norėjau socialinės potekstės. Dirbtuvė, kurioje tuo metu gyvenau, buvo skvotas. Buvau ją užėmusi ir jaučiausi nesaugiai. Taip šalia metafizinių baimių prisidėjo baimė, kad pasibels policininkas.

A.G: Nes praeitame gyvenime nužudei savo vyrą?

J.B: Gali būti. Kai prasideda valdžios arba institucijos prievarta, kai atsisakoma grįžtamojo metodo, pradedi priešintis. Kitas dalykas, kai baigi Dailės akademiją, būna toks didelis spaudimas, kad gali pasijusti visiškas niekas. Spaudimas iš visuomenės: „tu – menininkas”, „tu turi kažką daryti“, o ką – tu nežinai… Tai va, aš ir siekiau socialinio veiksmo. Vienas iš sluoksnių ir liko tas rėkimas tyloje, pasislėpimas už kūno, bet matyt nuo nieko neįmanoma pasislėpti. Net jei taip ir demonstruojama, kai tu slepiesi už kūno, kuris yra nuogas – tai jau per daug atvira. Nors „Baimės ministerijoje“ kūną apipiešiau, nedariau ryškios erotikos ar pornografijos, bet buvo gan atvira. Pati save fotografavau.

Baimės ministerija, 1999. Garso ir vaizdo instaliacija. 36 besikeičiančios autorės aktų skaidrių projekcijos.

A.G: Paskutiniame Stenlio Kubricko filme „Plačiai užmerktos akys” (1999) yra epizodas, kuriame herojus lankosi slaptos draugijos pobūvyje ir stebi orgijas. Įdomu, kad geriau įsižiūrėjęs, gali matyti, kad orgijos yra fiktyvios – niekas nesibučiuoja, lyties organų sueitį paslepia kūnų bangavimo estetika ar tai egzotika.

J.B: Kubriko filmo pavadinimas yra nuoroda į dar vieną atsiskleidimą. Jis ateina į tą vietą vedamas keršto ir kaltės…

A.G: Keršto?

J.B: Keršto, nes jis baisiausiai išprotėjo iš pavydo. Bet vienas iš klaikiausių ir įspūdingiausių mano matytų filmų yra „Salo arba 120 Sodomos dienų” (rež. Pier Paolo Pasolini). Žiūrėjau jį plačiai užmerktom akim, nes negalėjau visko žiūrėti, toks klaikus poveikis. Ir jis be jokio įvado! Nei už ką, nei kodėl, atsakymas pasirodo tik kaip iš žmogaus vidaus išeinantis siaubas, kuris kaip ir turi sąlygą fašizme, diktatūrose.

A.G: Antro pasaulinio karo metai, Italija.

J.B: Tačiau vis tiek – jokio paaiškinimo! Negalvoju, kad „Baimės ministerija“ yra labai pavykęs darbas, dėl to, kad jis toks „tarpiškas“ būtent dėl to pavadinimo. Man gražiausias būtų – tylos riksmas, bet komunikacijai, žiniai perduoti, vis prisireikia įvado, konteksto.

 Agresija be prievartos

A.G: Paminėjai „Salo“. Pataisyk, jei klystu, bet „Salo“ – tai filmas apie kaltę ir jos išpirkimo skirtumo nebuvimą (panašiai kaip „Baimės ministerija“?), apie situaciją, kai patiri palaimą ir dėl to tampi kaltas ir patiri palaimą, kai tau yra atleidžiama už kaltę. Jei tuos du dalykus būtų galima patirti tuo pačiu metu, tai turėtų būti baisus malonumas. (Čia būtinai reikia pridurti, kad aukai, tos pačios, nusidedančios rankos, kuriai bus atleista, galia, suteikiama galimybė tapti šventuoju ar šventąja). Tokiu atveju malonumu reikia manipuliuoti (sadistiškai), nes juk kuo didesnė kaltė, tuo didesnė atpirkimo palaima, tuo arčiau išganymo yra auka. Priešo žudymo džiaugsmas ar toleravimas, mano manymu, priklauso tai pačiai kalčių klasei. Todėl veikėjai, kurie tai daro Pasolini filme, tai ministrai, svarbūs politiniai ir dvasiniai veikėjai.  Atrodo, kad tokioje struktūroje (o juk ji nebūtinai pasireiškia sąmoningai, kaip pas Pasolini), nebėra vietos dabarčiai, nebėra erdvės tarp kaltės ir atleidimo.

J.B: Užtat krikščionybėje yra atgaila, o tai, yra tai, kas vyksta dabar. Sakyčiau, kad  atgaila yra kūrybos pažadas. Išpažintis krikščionybėje, kam ji? Atgaila pasireiškia per dabartį kaip supratimas, kad tu nebedarysi taip blogai. Tik, pavyzdžiui, filme ta dimensija yra praleista. Darydama savo performansus aš visąlaik turiu omenyje atgailos momentą, kaltės prisiėmimą. Dėl to ir riksmas atsirado, dėl to „Baimės ministerija“ yra, valdžia, aišku, reguliuoja, bet visi kūrybiniai dalykai vis tiek ateina iš vidaus. Manau, kad dabartis yra svarbiausia; ir fizikai teigia, kad nėra nei praeities nei dabarties yra tik šis momentas, kai gali pajausti kryptį. Šitai matyti ir paskutiniuose mano darbuose, pavyzdžiui, kūrinys „Abrakadabra / Skaičiuotė“ – tai žaidimo pradžia. Kartu su video koliažais – „Aukšyn“ (2014) ir „Žemyn“ (2014), kuriuose menininkė leidžiasi į požemius ir kyla į viršų signalizuodama mitiniam herojui, skaičiuotė yra ateities pažadas.

Žemyn, 2014. Videokoliažas. Kilpa 2 min.

 A.G: Praėjusių metų pavasarį bernardinai.lt pasirodė kultūros ministro pasisakymas, kuriame jis nurodė (apibendrinu) esą reikia mažiau remti menininkus ir jų kūrybą, nes ji tik jiems patiems rūpi ir daugiau remti edukaciją, kad išauginti naują, menui imlią kartą.

J.B: Absurdiška situacija, ar ne? Kaip gali užauginti, jei pašalinsi edukacijos užuomazgas? Iš ko išmoks? Būtina naudotis valstybės parama kiek įmanoma, kūrinys rodomas būtent tam chaoso valdymui, nors grįžtamumo efektas ir ilgas.

A.G: Valstybinė valdžia taip pat veikia – siekia suvaldyti chaosą.

J.B: Pasitelkusi prievartos priemones valstybė taip daro – gali vairuot, jei moki, bet gausi baudą, jei neturi teisių.

A.G: Tau tai svetima?

J. B: Taip, nes savo kūryboje naudoju ne prievartą, o spaudimą, kurį pasiekiu demonstruodama agresiją, bet nekenkiu niekam, nebent sau.

A.G: Prievartą nukreipi į daiktus, bet ne į gyvus padarus.

J.B: Štai, sugalvojau darbą su vabalais. „Kareivėliais“ vadinamais. Jų šarvai atrodo kaip kaukės arba afrikietiški skydai. Fotografavau, bet paprasčiausia būtų buvę užmušti, pasidėti ir pagal tai pasigamint, ką noriu, bet niekaip negaliu to padaryt… Koks tuomet chaoso valdymas? Dėl kūrybos užmušti tą vabaliuką. Žinai, net juokinga. Tai palauk, kaip čia dabar su ta valstybės tvarka?

A.G: Tarkime – belgų menininkas Jean Fabre. Jis panaudojo milijoną blizgvabalių savo instaliacijos Kongo aukoms atminti sukūrimui, padengė jais karaliaus rūmų salės lubas.

J.B: Mano darbuose aš dažnai sakau viena, o darau kita, tai jau pasidarė taisyklė. Net sapne sapnavau raudoną medį apkibusį tais vabaliukais… Medis auga pas mano uošvį. Įdomu, ar tas menininkas būtų prikalbinęs vabaliukus ten tupėt?

A.G: Reikėtų juos kažkaip įtikinti.

J.B: Prisiminiau vieną darbą, buvo labai juokinga. Darius Mikšys norėjo sustatyti žuvėdrų koloną. Repeticijai turėjom prisipirkę batono ir mėtėm nuo Vilnelės kranto iki akademijos durų, kad atsivilioti jas į akademiją. Jos skraidė ir klykavo, bet į koloną nesirikiavo. Tai va, aišku, prikalbinti sudėtinga.

 Abrakadabra

A.G: O kaip paskutinėje parodoje prikalbinai burtažodžius?

J.B: Darbo esmė yra tokia – aš kuriu kalbėdama arba kuriu, kai kalbu. „Abrakadabra“ hebrajų kalboje tai ir reiškia. Dauguma skaičiuočių žodžių (instaliacijoje „Abrakadabra / Skaičiuotė“ jų yra rodomos dvi – viena baigiasi išrenkant vadu žiūrovą, o kita – save, menininkę. Pastaba mano – A.G.) sugalvoti neaiškiomis aplinkybėmis, praradę savo reikšmę arba dar jos neatradę.

A.G: Iš kur gavai žodžius?

J.B: Iš vaikų, Karoliniškėse – darželyje, kiemuose, taip pat Tilžėje, Karaliaučiuje, iš draugų ir iš prisiminimų. Rinkau iš žydukų, rusų, lenkų, karaimų, lietuvių, pasitaikė vienas graikas. Karoliniškėse mano mama turi butą, ten dar nuo sovietmečio taip sureguliuota, kad laiptinėje dažniausiai gyvena trijų tautybių šeimos – rusai, lenkai ir lietuviai. Dar radau keletą disertacijų, kuriose tyrinėjamos skaičiuotės. Pastebėjau, kad lietuvių, rusų, anglų, prancūzų ir kitų tautų kalbose skaičiuočių žodžiai kartojasi – eni beni, urbi šmurbi… Žodžiu, skaičiuotės priklauso pasaulio laikams iki Babelio.

Aukštyn, 2014. Videokoliažas. Kilpa 2 min.

A.G: Išskaičiuojant, menininkės balso tembras darosi vis atšiauresnis ir šiurkštesnis. Galima nujausti, kad nepriklausomai nuo skaičiuotės ir nenutuokiant artėjančio žaidimo dalyviams, keičiasi išskaičiavimo tikslas. Susidaro įspūdis, kad skaičiuotės ne tik generuoja tam tikras paslėptas prasmes, bet ir pačios yra jų generuojamos.

 J.B: Taip ir yra. Prieš metus vyko „Close stranger“ projektas, skirtas suartinti Europos Sąjungos ir Rusijos menininkų bendruomenes. Kaip tik tuo metu Rusija įsiveržė į Ukrainą, buvo po Maidano, kai filmavau „Abrakadabra / Skaičiuotė“ performansą. Bendrai jaučiama agresija susitelkė „skaičiuose“, nors iš pradžių buvau nusiteikusi ramiai. Svarbu ir tai, kad daugumai Karaliaučiuje gyvenančių rusų senoji miesto istorija nėra įdomi. Iki dabar jie jį suvokia kaip „septyniasdešimtmetį“ Kaliningradą, o ne Karaliaučių. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje sovietai nugriovė senąją Königsbergo pilį ir pradėjo statyti „Dom Sovetov“, brutalų, dvidešimt šešių aukštų monstrą, į kurį turėjo būti perkelti visi valdžios organai, bet statybos nutrūko. Miesto jubiliejaus proga, prieš dešimt metų mieste lankėsi Vladimiras Putinas (jo žmonos gimtasis miestas), iš tos pusės, kur važiavo jo automobilis, valdžia sudėjo langus, aptvarkė.

A.G: Viename video koliažų („Up“) matome menininkę, signalizuojančią nuo Sovietų invazijos simbolio – „Dom Sovetov“ stogo, o kitame ji jau leidžiasi į požemį („Down“)…

J.B:  Į vieno iš senųjų Karaliaučiaus fortų, į „Stein Fort“ požemį. Jis pastatytas aštuonioliktame amžiuje. Tai – vienintelis miesto fortas, kurio kariai, antro pasaulinio karo metais atėjus rusų kariuomenei, pasidavė, nors gavosi taip, kad vis tiek buvo sušaudyti. Per klaidą. „Stein Fort“ yra gražiai prižiūrėtas lietuvio, kieme auga rožės ir pomidorai…

A.G: Kartą esi sakiusi, kad „pragaras yra sugalvotas“. „Dom Sovetov“ ir fizine ir simboline prasme „prispaudė“ senojo Karaliaučiaus atmintį sukurdamas bendrai ir individualiai išgyvenamą „pragarą“. Šis suvokimas, matyt, gražina mus atgal, prie kūrybos pažado temos?

J.B: Va taip va. Iš naujo vėl ir vėl.

Parodos „Abrakadabra“ galerijoje VARTAI dokumentacija – Arno Anskaičio.