Jono Meko "Lietuva ir SSRS žlugimas" Edinburgo Filmhouse

 

Laikas ir atmintis, istorijos lūžiai ir žmonių likimai susiduria naujame, dėmesį prikaustančiame Jono Meko filme „Lietuva ir SSRS žlugimas“ (2008), kuris šeštadienį kovo 14 d., nuo vidurdienio iki 18 val. vakaro bus rodomas Edinburgo Filmhouse.

Filmo veiksmo laikas – 1989-1991 metai, Lietuvos kova už atsiskyrimą nuo SSRS ir Nepriklausomybės atstatymą. Filmas, trunkantis 4 val. 46 min, susikirstytas į 4 dalis, kuriose chronologiškai atkuriamas Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės atgimimas. Filmo pagrindas – 1989 iki 1991 metais paprasta video kamera namuose fiksuotos Amerikos televizijų naujienų ir debatų laidos, kuriose atsispindi svarbiausi pasaulio dėmesį prikaustę įvykiai – agresyvi Sovietų sąjungos taktika siekiant palaužti nepriklausomybės siekį, paprastų žmonių laisvės demonstracijos, skamba įtakingiausių to meto politikų (Vytauto Landsbergio, Kazimieros Prunskienės, Michailo Gorbačiovo, Boriso Jelcino, George‘o H.W. Busho), žurnalistų, analitikų pasisakymai. Meko filmas puikiai atspindi ir naujų politinių, ekonominių bei socialinių ryšių tarp Rytų ir Vakarų kūrimą, visas su tuo susijusias baimes ir netikrumus.

Jonas Mekas: „Šis filmas yra sumontuotas iš video medžiagos, kurią nufilmavau savo video kamera fiksuodamas televizijos naujienas Sovietų Sąjungos griuvimo laiku, su tam tikrais kasdienio gyvenimo garsais fone. Tai yra dokumentuotas įvykių koncentratas, tų įvykių, kurie dėjosi šiuo lemtingu laikotarpiu ir to, kaip jie buvo pateikiami televizijų žinių žurnalistų bei komentuotojų.  Šį filmą galima žiūrėti ir kaip klasikinę graikų dramą, kurioje tautų likimai buvo drastiškai pakeisti vieno nepalaužiamo, beveik iracionaliai apsisprendusio žmogaus valia, mažos tautos nepalaužiamu noru atgauti laisvę, paremtu kova prieš Galybę ir Galią, prieš Negalimumą. Dramos „veikėjai“ – prezidentai, diktatoriai ir paprasti žmonės“.

„Aš negalėjau nefilmuoti“, – teigia Jonas Mekas. Šio filmo gal ir nebūtų buvę, jei prieš metus kūrėjas nebūtų radęs šių senų juostų. „Ieškojau kažko kito, bet pradėjau peržiūrinėti šias juostas. Jų buvo daugiau nei dešimt valandų, – pasakojo Jonas Mekas. – Tai reta medžiaga, su kuria turėtų susipažinti visi, o ypač jaunesni lietuviai. Man šis filmas – lyg vadovėlis. Daug kas labai greitai pamiršo, kiek daug Lietuva prisidėjo prie Sovietų Sąjungos griuvimo“.

Mekas viską filmavo kamerą laikydamas rankose. Fone girdėti triukšmaujantys jo vaikai, suskamba telefonas ir švilpia užviręs arbatinukas, Jonas Mekas kosėja ar komentuoja. „Toks požiūris yra daug asmeniškesnis nei paprasčiausiai įrašyti laidas magnetofonu, – įsitikinęs kūrėjas. – Kritikai pabrėžia, kad man pavyko suasmeninti nuobodžiu stiliumi sukurtas televizijos žinias“.

Jonas Mekas teigia, kad seną medžiagą sumontuoti prireikė daugiau nei pusės metų, daugybė medžiagos pagaliau susidėjo į dinamišką 4 dalių filmą. „Negalima skubinti įvykių. Laikas šiame filme yra svarbus elementas“, – teigia Jonas Mekas.

Menininkas dažnai kartoja, kad netekus tėvynės jo naująja tėvyne tapo kinas. Kinu jis pavertė ir tėvynės atgavimą 1990-1991 metais – „mekiškai“ asmenišku mažos valstybės atgimimo dienoraščiu.