Iš nuobodulio. Paroda „Nuobodulys“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Eglė Juocevičiūtė. Jau seniai nebuvau taip maloniai protiškai „įsidirbus“ parodoje, kaip šiandien „Nuobodulyje“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Žinoma, ten ėjau labai geranoriškai nusiteikusi žaisti pagal kuratorių taisykles. Parodos dalis atskiriančiuose tekstuose randami nurodymai, kad iš pirmo žvilgsnio nuobodžius, monotoniškus, atsitiktinius, kasdieniškus vaizdus ilgėliau pakontempliavus, galima patirti nušvitimą, kai visa atrodo prasminga. Tačiau prie pat pirmųjų Algimanto Kunčiaus reminiscencijų pro langą sukilo visas įmanomas noras prieštarauti – tokių pilnų „vyksmo“ fotografijų dar reiktų gerai paieškoti. Žinoma, „vyksmas“ siautėjo ne siužete, o grafiniame vaizde – tonų kontraste ir amplitudėje (nuo visai juodos iki visai baltos), staigia perspektyva, netikėtu žiūros tašku, vaizdo ir atspindžio susiliejimu. Čia ir iškilo klausimas, kokio nuobodulio ieškota?Ar fotografuojamas objektas turi būti visuotinai priimtas kaip nuobodus? Ar fotografijos meninė raiška ne turininga? Kaip bent trumpam susigrąžinti su dailėtyros studijomis prarastą „normalaus“ ar „įdomaus“ vaizdo supratimą? Jis būtinas palyginimui, norint pamatyti fotografijos klasikus ir „jaunuosius“ nuobodulio šviesoje.

Danutė Gambickaitė. Toks jau tas nuobodulys. Keista, kai tik pradedi apie jį mąstyti taip įdomu pasidaro. Galbūt tai pats geriausias būdas įveikti nuobodulį – pažiūrėti į jį šiek tiek iš šalies. Aš kaip ir tu, Egle, taip pat labai maloniai protiškai „įsidirbau“. Tik maloniai protiškai „bedirbdama“ nuėjau kiek kitu kuratorių siūlomu keliu. Natūraliai tam simboliškam vedimui paklusau, nes viskas pasirodė artima ir universalu. Man neiškilo klausimas kokio nuobodulio ieškota, manau, kad jo neieškota visai, jis tiesiog yra toks, koks yra, belieka paklusti. Jeigu nuotraukos formaliai labai gyvos, žaismingos, tai kokia čia gali būti nuobodulio estetika? Tokiam žiūrėjimo modely susiduria (o juos reikia atskirti), du didieji nuoboduliai, dvi skirtingos nuobodulio estetikos, kurias parodos kuratorė Agnė Narušytė ir išskiria. Tai paprastasis nuobodulys ir egzistencinis. Paprastasis nuobodulys užklumpa trumpam, paprastai ko nors laukiant, tada, pavyzdžiui, koks fotografas ima ir pradeda eksperimentuoti, IŠ NUOBODULIO, gaudyti atsitiktinius kadrus, kuo labiau artinti fotografiją prie jos grynosios formos ir t.t. Parodoje esančios Algimanto Kunčiaus fotografijos tarsi ir priklauso tai grupei – IŠ NUOBODULIO (paprastojo nuobodulio). O vaizdas čia jau gali būti ir labai žaismingas, gyvas, judrus, netgi privalo. Visai kas kita egzistencinis nuobodulys, susijęs su tam tikromis istorinio laikotarpio problemomis, sudėtinga situacija ir t.t. Jį net vizualiai galima pamatyti, pavyzdžiui, Zigmanto Balčyčio fotografijose. Žinoma, tie nuoboduliai nuolat susijungia, gali veikti paraleliai abu, bet nebūtinai.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Įdomu ir tai, kad visai sėkmingai pasekta nuobodulio pėdsakais nuo pat Agnės Narušytės, parašiusios disertaciją apie nuobodulio estetiką 8 deš. fotografijoje, nagrinėto laiko iki šių dienų. Greta Balčyčio, Kunčiaus, Šeškaus atsirado Valiauga, Pralgauskas, Pačėsa, Deltuvaitė. Prisimintos klaipėdiečių „Doooooris”, rimtos Zinkevičiaus fotografinės išdaigos. Tai, kas parodoje – tarsi kuratorės knygoje seniai susisluoksniavusių ir išsakytų idėjų išklotinė, suteikiant joms naujų impulsų, bandant sujungti fotografo žvilgsnio užfiksuotas paskutinių dešimtmečių sovietinės okupacijos egzistencines patirtis su kapitalistinės Lietuvos nūdienos pilkumos vaizdais ir joje glūdinčia egzistencine vienatvės pajauta. Seno ir naujo laiko junginys papasakoja ne vien tik apie nuobodulio formas. Žiūrėk ir nuveda į žmonių tarpusavio santykių, santykių su valstybe ir politika pakraščius. Nuobodulys tampa kokios nors problemos atšvaitu ar simptomu, o gal ir vadavimosi nuo jos forma. Lankydamasi parodoje, svarsčiau, kodėl mes taip mažai kalbame apie nuobodulį… pasirodo, jis apglėbia ištisą skalę įdomių klausimų. Tik nežinau, ar nuobodulys – paviršius, ar visa ko esmė.

E. J. Manau paviršius, ta nuolatinė, savaime tekanti mūsų būsena. Daug dešimtmečių kalbama, jog įėję į parodinę erdvę įgauname stebuklingą galią visame kame įžvelgti meną. Tikriausiai šios parodos dėka rastas nuobodaus gyvenimo legitimacijos ir prasiskverbimo pro paviršių būdas: nufotografuotas ir atneštas į parodų salę, nuobodulys tampa postmodernistine zen manifestacija.

Nors parodoje panagrinėta keletas to paviršinio nuobodulio strategijų – monotonija, kasdienė aplinka, banalus objektas, laiko sulėtėjimas, atsitiktinė kompozicija – kiekvieno fotografo nuobodulys atskleidžia dar individualesnį charakterį. Balčyčio peizažų tarkovskiškai visaapimantis bylojimas mane seniai ir giliai taip pakerėjo, kad tik Narušytės dėka pamačiau, kad juk iš tiesų nieko įdomaus nenufotografuota. Šeškaus fotografijos dvelkia visiška neviltimi, plytelėmis išklijuotoje virtuvėje valgantis vyras ar dubenyje galvą plaunantį moteris staiga pasirodo tarsi klišiniai sovietmečio įvaizdžiai ir tai suerzina dar labiau. Keistas patyrimas buvo pereiti nuo Budvyčio „Gazuoto vandens“ (1980) pereiti prie Pačėsos „Be pavadinimo“ (1992) (taip pat gazuoto vandens automato fotografija), ir suvokti, kad įvaizdžiai, naudojami sukelti sentimentus sovietmečiui, būna ne tik susikaupę pionieriai prie gėlėm apsodinto daugiabučio, bet ir tokie kasdienės aplinkos banalūs objektai. Tai jokiu būdu ne kaltinimas fotografams, o veikiau pastebėjimas, kaip greitai iš „nefotografuotino“ objekto pozicijos perslenkama į klišinį įvaizdį, nes tai, kas buvo „nefotografuotina“, neoficialu, labiausiai ir masina. Deltuvaitės tobulai uždaros kompozicijos priminė, kad nuobodulys kartais būna skaudžiai tvarkingas ir spalvotas. Lukio „Šaligatviai“ (2003) nuobodūs romantiškai ir trapiai. Ilčiuko „Miestas 3“(2003)  nuobodus kaip klasikinis minimalistinis konceptualizmas. O Urbono natiurmortai, tikriausiai nuobodoki po vieną, sukabinti greta sukelia labai žaismingo animacinio filmo įspūdį. Pasirodo, kiekvienas nuobodžiaujam skirtingai, o gal kiekvienas užsiimam skirtingais dalykais, bet visi jie vienodai nuobodūs?

J. M.- J. Būtent skirtingas nuobodžiavimas ir nedidelė parodai skirta erdvė, pačių fotografijų gausa padarė parodą neregėtai įvairią, kunstkamerišką. Dėl klišinių įvaizdžių – tikrai, Egle. „Gazirofkė” mėgstamas, galią atkurti sovietmečio savijautą turintis motyvas ir šiuolaikinių režisierių filmuose apie anuos laikus (Beinoriūtės „Balkonas” ir kt.). Tas objekto „sunuobodinimas”, nors iš tikrųjų veikiausiai tada fotografui labiau rūpėjo pati jo forma, – jau šiandienos žiūrovo žiūrėjimo požymis. Taip paprastas, kasdienis daiktas tampa vos ne sovietinės epochos kasdienybės simboliu.

Man labai patiko parodos dalis, kurią jungia „iš nuobodulio” gija. Nors tos irgi būta įvairios. Pavyzdžiui, Trimako „Miestas kitaip. Dviračio stovėjimo vietos” tarsi irgi iš nuobodulingo tų pačių takų mindžiojimo, tačiau ciklas rimtas ir sukauptas. O štai Doooooris, Paukštys užsiėmė, sakyčiau, kažkokia savižaida grynai iš nuobodumo. Turbūt visi vaikystėj tapetuose įžiūrėdavom keisčiausius padarus, ar ne? Štai iš Doooooris tapetais apklijuotų sienų spokso kukulainė akis. Paukščio fotografijoje kėdė, ant kurios sėdėjo Lukys, apsivijo liaudišką primenančiu, negrabiu ir spalvotu ornamentu. Pačėsa iš nuobodulio, o gal iš norėjimo ką nors pasakyti apie  konceptualizmą, sukūrė linksmą fotografiją  „Peiliukas prie fotografijos priklijuotas todėl, kad grandinė pririšta prie bokalo”. Savižaida kaip laiko praleidimo būdas užmuša nuobodulį, o kaip reiškinys fotografijoje – daro parodą kunstkamerišką, netikėtą. Turbūt visos, išgirdusios, kad „nuobodulio estetika” bus „ekranizuota”, vaizdavomės išvysinčios parodą linijinę, iš lėto tįstančią kaip monotoniškas laikas. O čia ir pati erdvė ir fotografijų vizualinė kalba labiau primena pasivažinėjimą linksmaisiais kalneliais. Tik be išgąsčio.

Nors neatitikimas skaitytojo susidarytai fantazijai apie tai, kaip turi atrodyti nuobodulys, — joks trūkumas, tačiau gaila, kad tokia puiki paroda turėjo tenkintis mažyte sale ir koridoriais. Deja, kadangi „Nuobodulys” – festivalio „In focus” dalis, matyt, reikėjo ją surengti turimomis salygomis, nes traukinys nelaukia. Ir vis dėl to, jei būtų buvę daugiau vietos…

D. G. Taip, Jolanta, jei tik būtų buvę daugiau vietos?! Pavyzdžiui, kaip Narušytė per spaudos konferenciją užsiminė, keičiamai ekspozicijai skirta NDG salė arba koks ŠMC. Po velnių, ši paroda, šis Lietuvos fotografijos puslapis nusipelnė daugiau vietos. Tikiu, kad ateitis nepaliks „Nuobodulio estetikos“ be tinkamesnės erdvės.

Man pasirodė įdomus ir dar vienas, sakykim, kad šalutinis (bet jokiu būdu ne neigiamas) nuobodulio estetikos poveikis: svarbu yra tai, kas nepasakyta, kas esti už ribos, kaip Narušytė teigia – „fotografinės nebūties“, o mums paliekama, tik šiokia tokia užuomina. Balčytis, Pačėsa, Trimakas, Valiauga ir daugelis kitų meistriškai (sąmoningai arba sąmoningai-nesąmoningai) laviruoja tarp nuotraukoje esančio, matomo ir už krašto išeinančio, menamo vaizdų. Atrodo, lyg supranti, matai, lyg ir ne, ši savijauta kiek glumina, jaudina ir verčia žaismingai arba susikaupus laviruoti tarp realybės ir fikcijos. O dar tas kažin kur dingęs, sustojęs laikas, likę dviračių automobilių, žmonių pėdsakai, netikėta kompozicinė žaismė, tapetų raštai su įsivaizduojamomis figūromis, dabar klišiniais įvaizdžiais tapę „gazirofkių fragmentai“ – viskas tarsi sustingsta įrėminti tos fotografinės nebūties, galbūt kankinančio egzistencinio nuobodulio. Jolantos žodžiais tariant: savižaidos kaip laiko praleidimo būdo, kunstkameriškumo, netikėtumo. Arba kaip tu, Egle, minėjai, kai „nufotografuotas ir atneštas į parodų salę, nuobodulys tampa postmodernistine zen manifestacija“.

Jei tik būtų buvę daugiau vietos?! Bet, kita vertus, dabar tas „kunstkameriškumas” savaip pasitarnavo kaip dar vienas žiūrėjimo modelis. Netikėtai mintyse susipynė kelios patirtys. Kažkada per Lietuvos radiją išgirdau vieną tada man dar negirdėtą išsireiškimą – informacinė bulimija. Išsyk sukūriau, o gal atkūriau ir informacinę anoreksiją. Savotiškai automatiškai susiejau informacinės mitybos sutrikimų legitimaciją su nuoboduliu. Paauglystėje į rankas man buvo patekusi kažin kokia knygiūkštė apie autogenines treniruotes. Iki šiol atsimenu vieną pratimą kaip išmokti išvalyti savo mintis ir taip patirti nušvitimą. Pasirodo, reikia, tik pradėjus galvoti apie vieną objektą, mintimis peršokti prie kito ir taip vis šokinėti, kol galų gale patirsi visišką nereikalingų minčių nebuvimą, nušvitimą. Toje kubinėje erdvėje pasijutau panašiai ir toks pojūtis buvo visai malonus. Vos nukreipi akis nuo vienos nuotraukos, matai kitą, trečią, ant ketvirtos vos neužmini, penktą stumteli galva. Kai tu, Egle, minėjai parodos tekstuose esančius nurodymus, kai ilgėliau pakontempliavus ties fotografijomis, galima patirti nušvitimą, prisiminiau kad esti ir tas kitas nušvitimo patyrimas, o jį dar labiau skatina erdvės uždarumas. Taigi, pasitelkiant šį metodą, taip pat galima patirti nušvitimą.