Gintaro Zinkevičiaus „Kareivio dienoraštis“ ir pastabos šiandienos paraštėse

„Iš pirmo žvilgsnio tai vos ne mėgėjiškų albuminių nuotraukėlių serija (nes viena nuotrauka be kitų čia nieko nereiškia), apklijuota kvailokais geltonais kampučiais, aprašinėta visai ne kaligrafiškais užrašais. Jokių techninių efektų, jokio „meno“ demonstravimo. Tik kur ne kur užplaukia specialiai padarytas dūmelis, ir naivuolis gali pamanyti, kad fotografas yra tikras nemokša. Bet įsižiūri arčiau atidžiau į kiekvieną nuotrauką ir lyg pamatai kiekvieną kareivio dieną, o jų, lyg išganymo laukiančiam demobilizacijos, daug, labai daug. <…>

Pereini iš eilės visą albumėlį, visas tas pratybas, linksmybes, kareiviškus juokus, pasižiūri į žmonių veidus – protingus, liūdnus, nužmogėjusius ir pasijunti sukrėstas kaip visa tai nepanašu į šaunuolių iš „Tarnauju Tarybų Sajungai“ vesternišką kasdienybę.“

Iš Gražinos Kliaugienės straipsnio „Kareivio albumėlis“, rašyto 1988. apie G. Zinkevičiaus ekspoziciją Aliumnato kieme, Vilniuje.

Gintarai, papasakok apie savo „Kareivio dienoraštį“, tavo būsimą knygą.

Čia toks grynai biografinis momentas. Į armiją patekau 1983 ir išsprūdau 1985. Kai mane suėmė į sovietų armiją, pirmiausiai vežė į Afganistano karą. Pakeliui, Kaune, paskaitė dosjė iš KGB ir susigriebė, kad čia gi antitarybininkas, disidentas, na, tikras banditas ir…nuvežė į Latviją, kur pasodino prie didelio ekrano lėktuvų trasas sekti (logika mirtina, dar – pokštas: 1985 m. vos netyčia neužmušėm Gorbačiovo).

„Kareivio dienoraštis“ pirmiausiai buvo sumanytas kaip paprasčiausias albumas. Toks pompastiškas. Juk kareiviai net specialias uniformas tam fotografavimuisi pasidarydavo: „koks aš didvyris, kakoj ja krūtoj.“

Ta mano  kolekcija buvo savotiškas pasišaipymas iš tos idiotiškos kareiviškos subklutūros. Padariau ją ganėtinai greitai ir spontaniškai. Sąlygas turėjau: fotopopieriaus, dirbtuvę, ir per dvi savaites atspausdinau savo armijos archyvą. Tai, kas man „susišvietė“, tą aš atsirinkau ir greitai atspaudžiau. Bet, kai prasidėjo 1988–ieji ir atsitiko tas įvykis, kada lietuvis kareivis, Arūnas Sakalauskas, patekęs į visiškai nepakenčiamas aplinkybes, pasiėmęs automatą iššaudė visus, kurie iš jo tyčiojosi, jį mušė, kankino, -planą truputį pakeičiau – suklijavau ant tokio keisto kartono, kurio turėjau, maždaug 42×35 ir padariau parodą. Net plotą gavau, kas tais laikais buvo itin sudėtinga. Tai buvo Aliumnato kiemas. Ten vykdavo įvairios parodos su poetais ir be poetų.

O paroda buvo pabaigoje beveik sunaikinta, prisidėjau ir pats, nes labai nekenčiau viso to.

Tai kada bus tavo knyga?

Aš nežinau.

Cha, tu irgi nežinai?

Projektas, kiek žinau, truputį pristabdytas. Taip kaip tęsėsi, nei šitaip nei taip, tai dar metus palaukti nėra problemų, nes reikalų yra tiek visokių skirtingų, tad, kai šitas nejuda, imiesi kitų.

Jei prieš tris metus ji būtų išėjusi,  būtų kita knyga, kita tema. Klaikiai ilga istorija.

Bet dabar bus „Kareivio dienoraštis“. Petras Saulėnas padarė faksimiles, Laura Grigaliūnaitė kuria dizainą, Neringa Černiauskaitė viską derina. Visi nuostabūs žaidėjai. Jaučia šiuolaikinį pulsą.

Tai savotiškas parodos katalogas?

Ne. Istorinė knyga. Daugybė žmonių Armijoj nebuvo ir, ačiū Dievui, nebebus, o žmonės kažkokiose neįmanomose aplinkybėse visada atsidurs, buvo ir bus. Tai ne noras šokiruoti ar parodyti, kaip ten iš tikrųjų būdavo. Nieko specialiai neparodijavau, nieko nešiurpinau, nieko tyčia nejuokinau, nieko nejuodinau. Tiesiog pasirinkau bendražmogišką vardiklį, ir atsakiau į man rūpimus klausimus: kaip jaučiasi žmogus tokioj vietoj, tokiom aplinkybėm.

Norėjau parodyti vaizdus apie žmogaus savijautą laike. Apie tai, kaip atrodo jaunas, dvidešimties metų žmogus, įspraustas į tikrovę, kuri šiaip jau žmogui yra visiškai nenatūrali, nenormali, bet kurioje jis yra ir turi būti. Norėjau pasakyt, kad kuo patirtis skirtingesnė, tuo ji vertingesnė.  Todėl ten dominuoja portrertai. Lietuviškas veidas pavyzdžiui yra vienoks, estiškas – nedaug kitoks, o jau uzbekiškas veidas – jis gerokai kitoks su visom savo tautinėm ir antropomorfinėm savybėm, jau nekalbant apie tai, kad kai kurie iš mūsų aukštus mokslus buvom pradėję, o teko susidurt su tokias, kurie net rašyti nemoka.  „Ty komsomolec? Net, ja uzbek“.

Ar buvęs kareivio albumėlis šiandien įgavo naujų reikšmių, verčių ir prasmių?

Taip seniai nebuvau jų matęs, tai tarsi iš naujo pamačiau. Armijoj man patiko būti tarp žmonių, kurių daugiau niekada nesutiksiu. Fotografijos meno konceptai ir visokios mados ateina ir praeis, bet viena svarbiausių vertybių tose fotografijose man yra laikas. Jose užfiksuotas laikas, kurio jau niekada nebebus.

O nauja mintis kilo Neringai. Pavyzdžiui, padaryti žodynėlį, nes tekstai ten flomasteriu parašyti,  rusiškai arba angliškai, bet rusiškom raidėm. Tad buvau paprašytas iššifruoti visus rusiškus terminus su jiems būdingais pajuokavimais, kurie egzistuoja. Bet žodyno dar nepadariau…gėda.

Tačiau kaip nusiteikus tavo knygą žiūrėti?

Įsivaizduok, darom leidinį apie klumpes. Surenkam žinias ir pradedam fotografuoti klumpes ir prifotografuojam jų tiek, kad jau mums bloga nuo tų klumpių ir nuo jų išvaizdos ir nuo pačios knygos, ir mums jau nusispjaut į tas klumpes, bet …, o kuo čia tos klumpės dėtos? Viskas priklauso nuo to, kaip tu į tai pažiūrėjai, kiek tavyje talento, kiek tu jautrus. O gal kas nors iš viso nežino, kad buvo tokios klumpės ir pamatęs jų vaizdus, žmogus supras, kas pagaliau yra tos klumpės.

Kaip tau pavyko naudotis fotoaparatu armijoje?

Taip, visą armija fotografavau, o priedanga buvo ta, kad dirbau dalinyje, kur stebėdavom lėktuvus. Ir jei kas nors, kam nors būdavo neaišku, reikėdavo padaryt tų trasų ir aukščių nuotraukas. Padaryti jas per kelias minutes, kai normaliai toks procesas turėtų užtrukti maždaug pusantros valandos. Visokių specialių technologijų ir techninių gudrybių buvau prisigalvojęs.

Prisimenu, mano fotolaboratorija buvo daugybė metrų po žeme. Einat į ją visuomet būdavau nupraustas šikšnosparnių. Jiems ten kažkas labai patikdavo ir jie veisdavosi. Šikšnosparniai paprastai kabėdavo galva žemyn. Ir aš eidavau su žibintu žemyn. Jie mane mato ir aš juos matau. Kai aš prie jų priartėju, jie pradeda skristi į mane. Jausmas – sunku nupasakoti. Beveik jokio garso, tik savo sparnais jie man per veidą fuch fuch fuch, ir aš lieku visas šlapias. Žinojau, kad jie šiaip žmonių gink Dieve neliečia, bet kadangi jų būdavo tiek daug, tai jie neturėdavo kitos išeitis kaip tik skristi į mane.

Taip aš į tą laboratoriją eidamas, kiekvieną kartą nusimaudydavau. Tokie tad mano fotografiniai įspūdžiai.

Ar nebėra ūpo su fotodidintuvu eksperimentuoti?

Gal ir būtų, bet labai jau daug visko reikia prie to didintuvo. Labai sąlygos pasikeitė. O dabar dažniausiai fotografuoju su šituo (rodo mobilųjį telefoną). Nusipirkau geresnį ir fotografuoju. Nors vakar jau rimtesnį daiktą (fotoaparatą, skaitmeninį) parsinešiau. Tiesą sakant, aš nematau skirtumo tarp skaitmeninės ir analoginės fotografijos. Dėl to kilęs tam tikras barnis. Jis, manau, yra tarp žmonių, kuriems trūksta išsilavinimo. Ir viena, ir kita yra gerai, jeigu tu valdai aparatūrą ir medžiagą, su kuria tau tenka dirbti. Tuomet viskas tvarkoj. O  klausimai: „kuo tu „fotkini“ Nikonu ar Canonu?“ arba „kurį tu labiau vertini?“ man nuobodūs. Palieku tai tiems „neva-profesionalams“.

Tačiau, labai rimtas klausimas yra išraiškos kokybė ir idėja, kurią tu perduodi. Kad idėja būtų suprantama, turi gebėti pasirinkt adekvačią formą ir adekvačią kokybę. Ir jei tau šitai idėjai realizuoti užtenka mobilaus telefono, tai ir ačiū dievui.  Nežinau kas tai yra, kai kurie tai vadina profesionalumu, nors aš nemėgstu to žodžio. Štai dabar, pažiūrėk, – koks gražus krūmas. (rodo man krūmą). „Mobiliako“ jau nebeužtenka ir aš tai matau. Net neprasidėčiau. Čia jau reikėtų atsinešti dumplinę kamerą su plokštelėmis.

Vadini save buvusiu menininku?

Taip, oficialiai ir ne vieną kartą, esu paskelbęs, kad aš – buvęs menininkas ir jau palaidotas, ir kad dabar užsiimu vien  kompiuteriais, ir tik jais. Bet vis prasimuša nežinia kas…

Vienas nuožmiausių tokių pliūpsnių buvo „Portfolio depresanto“. Tiesa, ten irgi kolekcija, iš kurios būtų galima daryti knygą, tik tiek, kad neseniai ta paroda daug kur buvo rodyta, todėl tegu susiguli. Tai tokia dadaistinė meilės istorija apie moterį, kuri gali išduoti vyrą taip keistai, kad jam  pradeda vaidentis: „kokios jos visos baisios“. Ten viskas su mobiliuoju labai kryptingai ir specialiai fotografuota: iš dizaino išsityčiojau kaip beįmanoma. Išsidirbinėjau iš savęs paties, iš savo savijautos, ten toks šiuolaikinis dada.  O dabar planų vėl daug, kaip nuo kalno kokio važiuotum.

O ką kompiuterija?

Tai prasidėjo 2000-aisiais, kai pas mane atsirado keletas nebrangių kompiuterių, ir aš pradėjau juos ardyti, perdarinėti, nes technika domėjausi visada.

Iš pradžių mintis buvo tokia: darysiu meną su kompiuteriais. Gerai išmoksiu ir darysiu. Ir šito siekiau. Rekordas buvo, kai 3 savaites iš namų neišėjau: negėręs, nevalgęs sėdžiu ir mokausi. Paskui net į lauką išeiti bijau. Jau nežinau kas aš, kur gyvenu, koks vardas. Atsimenu, buvo žiema, o aš galvoju: „kaip aš išeisiu, juk bus šalta. Kaip aš grįšiu?…“ Taip supratau, kad kompiuterija man labai patinka. Atsirado naujos nematytos technologijos. Man nustojo būt įdomus kompiuterinis menas, bet įtraukė pačios kompiuterinės sistemos, programavimas ir hakerių pasaulis. Būti kietu hakeriu, reiškia turėti motyvaciją, vertybių skalę bei žinoti, kodėl taip elgiesi. Ir dažniausiai tai būna noras kažką naujo išmokti arba kažką nuo kažko apginti. Kaip buvęs menininkas ekstremalas, aptikau savo kampą ir kompiuterijoje.

Bet šiaip tai esu taikos balandis ir jokių fotografinių vertybių ir taip vadinamo fotografijos prestižo tyčia negriaunu. Tik nekenčiu susireikšminusių „durnių“. Ir fotografijoje, ir apskritai.

Atrodo, ką bedarytum – menininku buvai ir būsi. Drąsa gyventi menininko gyvenimą išduoda tavo prigimtį

Ko gero neturiu kitos išeities, jeigu jau menas mane pasirinko. Gal kaip Kristus: buvo jam uždėtas kryžius ir nešė – niekur nepasislėpsi.

Kada nutiko tavo pasirinkimas be pasirinkimo?

Labai anksti. Vaikystėje. Darželio komisija (būdavo tokia) sakydavo: „šitas vaikas labai krenta į akis“. Suprask, kažkas su juo negerai. O nuo ketvirtos klasės pradėjau mokytis muzikos. Kažkokio aiškaus smūgio nebuvo.

Ar tau svarbūs įrankiai kūrybai, kam teiki prioritetą?

Taip gavosi, kad man tikrai nėra skirtumo kokią medžiagą pasirinkti. Rašyti, fotografuoti ar filmuoti. Darau visa, kas yra tuo metu reikalinga. Pvz. performansas, lyg ir iš viso nemenas, kvailiojimas kažkoks… Bet ten galiu pasakyt savo idėją, man irgi labai tinka.

Kita vertus, man patinka Trimakas (fotografas Gintautas Trimakas), kuris, kaip jis pats sako, moka tik fotografuoti. Žaviuosi jo nuosekliu kasdieniu ryžtu, daryti tai, ką moka geriausiai.

O ką tu geriausiai moki?

Tos visos profesijos manyje nesipjauna, nes manyje penki žmonės sėdi.  Jaunystėj aš įsivaizdavau: „kas bebūtų, būsiu kino režisierius“. Ir rimtai tam ruošiausi. Paskui tos sovietinės nesąmonės, ir planas žlugo. Visą laiką autoritetai buvo tokie kaip Čiaplinas. Tai žmonės, kurie kiną žinojo iš visokiausių pusių. Jis buvo ir kompozitorius, ir aktorius, ir scenaristas, ir visa kas. Aš į jį orientavausi. Todėl ir mokiausi visko.

Gaila, kad nesusiklostė muzika. Buvau kažkiek pasiekęs, kad net Čekasino bigbende truputį grojau.

Dar esu kino operatorius. Visiškai pajėgus dirbti net dabar ir su bet kokia technika. Ilgą laiką dirbau Akademiniame dramos teatre fotografu. Dirbau su Vaitkum, Koršunovu…

O tai, ką mes PostArs‘e išdarinėjom, tai jokia profesija nepavadinsi. Ieškojom ir darėm tai, ko dar nėra. Kiekvieną kart iš naujo išrasdavom dviratį. Tai buvo labai įvairus ir galingas sluoksnis to meto Lietuvos kontekste ir mūsų gyvenime.

Grupėje ar vienam menininkui lengviau?

Skirtingi dalykai. Būti grupėje ar ne, priklauso nuo to, su kuo tu toje grupėje. Kaip sakiau, mano svajonė ir mano tikslas nuo pat mažens buvo kinas, o kinas juk kolektyvinis menas, kur vienas tu niekas. Be to, anot Algimanto Kuro, mes visi tik arkliai, idėjos yra raiteliai.

Taip, dirbdamas vienas tu turi fantastišką galimybę susikaupti į tą savo ego, superego, alterego. Ir visi jie tavyje bruzda, maudžia, taršosi, kandžiojasi ir paskui vistiek suranda kažkokį sprendimą. Ir tai gerai. Bet vienas tu kas? Vienas nepabūsi. Man žymiai labiau patinka dirbti ties kažkuo, kas maždaug aišku. Grupėje kažkuriam visada tenka techniniai klausimai: aparatūra, kompiuteriai, etc.

Aš tylenis dirbeiva. Aš tik dabar plepėtojas.

Esi nepatogus menotyrai: tarpdisciplininis, gaivališkas, nenuoseklus.

„Kodėl tuos menininkus norit padaryti kažkokiais gyvūnais?“ – klausiau vieną kartą vienos menotyrininkės. Nenoriu būti padėtas į kokį nors, jums patogų narvelį su etikete…

„Įsivaizduoji – sako ji – mus taip moko. Mums sako, kad menininkas yra nevaldoma, nežabota medžiaga, kurią reikia kaip nors organizuoti, nes kitaip nieko nebus.“ Ir pašiurpau, ir juokinga. Žinoma, dabar aš kiek persūdau, t.y. juokauju, bet toks diskursas iš tikrųjų egzistuoja.

Jei rimtai, dabar dažnai pasigendu draugiško ir dalykiško bendradarbiavimo. Iš abiejų pusių.

Jokios naudos menininkui iš tų menotyrininkų…

Turiu ir menotyrininko ir kuratoriaus patirties. Dabar va, darau Pačėsos (aut.past. fotografo Remigijaus Pačėsos) parodą. Tas menininkas vis geria, o kai aš paskambinu, tai pasiunčia jis mane į visas pasaulio puses. Aš jo kažko klausiu, o jis mane toliau sau siunčia. Dabar suprantu, kad kantrybės su tais menininkais kartais labai reikia. Tiesiog žmogiškos kantrybės jau nekalbant apie kūrybos subtilybes

Džiaugiuosi, kad jauni menininkai  jau sugeba civilizuotai pasisakyti ir apie meno reikalus kalbėtis. Jau pasibaigė, tokie laikai, kai ŠMC kavinėje kruvini peiliai skraidydavo.

Jūsų kartai menas matyt yra labiau daiktiškas, iš kūno ir kraujo. Dabar menas ir jo sukūrimas pamažu tampa didelio mąsto fikcija, todėl man tavo kompiuterija atrodo labai simpatiškai. Kūrybiškai manipuliuoji schemom ir sistemom, neprisidengdamas jokia fikcija. Kartais tai yra materialiau, natūraliau ir realiau nei pardavinėti aukcione paveikslą, kurio nėra.

Man atrodo, kad visi tie atnaujinimai nieko iš tikro naujo neatnešė menui. Konceptualizmas labai greitai pavirto verslu. O mūsuose bandoma kažką baisiai svarbaus pasivyti . Liūdna.

Ką veiksi šiandien?

Paskambinsiu dukrai ir paklausiu, ar aš labai ją siutinu. Mano duktė kartais labai griežta. O vėliau gal eisim poezijos skaitymų klausytis.

Kas ir būtų, kai toks nežabotas, nevaldomas tėvas.

Ji „šūdo nemala“, bus kaip pasakė, bet jau kai sako tiesą….

Net pasilenkt reikia, kad nekliudytų? (juokiamės)

Kažkada ėjom su ja į „Maximą“, o ten stovi mano draugai, senoviniai tapytojai ir matosi, kad jau kokią savaitę geria visi trys. Na pasisveikinom, šnektelėjom, atsisveikinom. Paskui ji man sako: „Tėti, kaip čia suprast – juk tai žmonės, kurie kuria meną, daro gražius dalykus, tai kodėl daugelis iš jų tokie negražūs ir elgiasi taip, kad net gėda?“

Na, šitas sveikas požiūris, nors jis ir specifinis, mane tuokart sukrėtė. Pats taip nebūčiau pagalvojęs. Tai buvo mano seni draugai, labai juos gerbiu kaip menininkus.

Kokios vertybės padeda tau gyventi menininko gyvenimą?

Garsiai paklausei. Atsakysiu į tai paprasčiau. Tai draugai, pažįstami, kuriuos gerbi ir matai, parodos į kurias nueini, aplinka, kurioje gyveni ir žmonės, su kuriais gali susišnekėti.

Kūrybinė ir žmogiškoji pozicijos tau skiriasi?

Būti menininku yra žymiai mažiau atsakomybės nei būti žmogumi.

???

Gyvenime žinau, kad nedarysiu to, ko nenorėčiau kad jis man padarytų, kas man nepatiktų. O kūryboje stabdžių nėra. Jokių tabu, jeigu jau kvošteli, tai jau nebežinai ką pridirbsi. Nebent į galvą ateina akivaizdžiai nebendražmogiškos idėjos, suprantamos tik man vienam, va, tada pristabdau. Tai ir yra tie ašmenys ant kurių visi vaikštom.  O ką, kitur kitaip?

Kūryba, menininkystė? Tai tam tikra, ganėtinai keista, verslo rūšis: lemtis, sėkmė, nesėkmė ir tiek. Idėjos gimsta galvoj. Kitos tave apsėda. Svarbu nenuleisti nosies arba laiku pripažinti klaidas.

Ir dar nesusireikšminti ties tuo savo „aš matau, aš jaučiu, aš apie viską šiame pasaulyje žinau..“

Pauzė

Sąrašą išsėmei ? Lenki per pusę. Ar tikėjais ko nors tokio? Ko nors baisesnio?

Ačiū, viskas gerai. Ačiū.

Iliustracijoje: Gintaras Zinkevičius, iš ciklo „Kareivio dienoraštis“.

Gintaras Zinkevičius, iš ciklo „Kareivio dienoraštis“.