Fotoreportažas iš parodos „suniro“ Leipcigo „Büro für kulturelle Übersetzungen” meno erdvėje

Lapkričio 12–28 dienomis vyko trijų menininkių: Andrėjos Šaltytės, Dainos Pupkevičiūtės ir Gabrielės Gervickaitės grupinė paroda „suniro“ Leipcigo „Büro für kulturelle Übersetzungen” meno erdvėje.

Gabrielė Gervickaitė, Daina Pupkevičiūtė ir aš, Andrėja Šaltytė, surengėm parodą „suniro“. Nežinau, kur ji tiksliai randasi pradinės idėjos atžvilgiu, bet turbūt kažkur tarp kūno ir minties, tame atstume, kurį lyg norėjome pamatuoti, vizualizuoti ir įkūnyti. Pina Bausch yra pasakiusi: „Telefono linija – trumpiausias du žmones jungiantis ryšys”. O kaip įvardinti erdvę, kurioje glausčiausiai komunikuoja mintis ir kūnas? Idealiausiu atveju – jos nėra, nes tai viena. Bet tuomet, kur vieta veiksmui?


Šiuo atveju vieta, kurioje vyko veiksmas vadinasi – Bükü – „Kultūrinio Vertimo Biuras“ Leipcige. Ši maža parodų erdvė kviečia įvairius jaunus menininkus iš postsovietinių šalių. Vizualinis diskursas čia suprantamas kaip vertimo priemonė, kurioje pasimato kultūriniai skirtumai. „Suniro” prasmė šiame kontekste mane neramina ne mažiau nei parodos viduje bandyti iškelti klausimai. Sąmonės ir kūno santykis? Proto ir kūno atskirtis? Logiškai ir paprastai mano vidinis balsas man sako, kad ta santykį palaiko kalba ir kalbėjimas – tiesiausias protavimo reprezentacijos kelias, kurio įrankis yra efemeriškas, bet fizinis balsas. Tuomet aš klausiu, kokią vietą kalba ir kalbėjimas užima lietuviškoje kultūroje? Tikiu, kad kiekviena tauta turi kitokį ir ypatingą santykį su savo pačios kalba. Ta santyki nustato kalbos struktūra. Man sunku įvardinti lietuvišką santykį su kalba. Man jis atrodo taip sunkiai apčiuopiamas, kad regis paradoksaliai užima labai daug vietos. Tarp paskirų žodžių palieka dideli tarpai, kurie perša mintį, užpildyti juos kitaip. Struktūroje kažko trūksta? Gal dėl to noras įkūnyti mintį, pratęsti kūną, surasti mintį, jai nebūdingose vietose? Ar idėjos cirkuliuoja kūnų, kaip elektronai, laidininku? Kartais kūną matau kaip gerybinę karpą, galinčią pasklisti kaip mintys. Jos kartais pasklinda po kosmosą ir vėl virsta žemiškais dalykais. Man atrodo, taip transformuojasi kūnai. Menininkė Orlan yra pasakiusi: „yra labai svarbu, kad jis (kūnas) galėtų mums priklausyti dar labiau, kad mes galėtume juo pasakyti tai, ką iš tikrųjų norime, be esančių standartų spaudimo ir dominuojančių ideologijų prievolių. „Kaip kūnas kalba, kiekvienas pasirenka. Tarp kalbos ir kalbos – vandenynas, kuriame vyksta, pinasi ir atsispindi pasaulis ir jo visuomenė. Jame panardinti kūnai priburbuliuoja arba išmoksta kalbėti naujai. Suniro – tai tam tikra autorefleksija, komunikacija tarp savęs paties ir kūno, minties ir kūno. Tai autorefleksija, kurioje neriasi mintys, atneštos kūno iš ten, kur jis panardintas. Iš aplinkos, kuri jį įtakoja, į aplinką, kurią jis įtakoja. Kūnas – tai neišvengiama tranzitinė teritorija – mūsų pačių ir mūsų minčių. Suniro – tai kūrybinė teritorija, kuri skiria ir jungia mintį nuo kūno. 



Kuratorė Andrėja Šaltytė

Daina Pupkevičiūtė, performansas „BLANK. A Provocation for 3 Rolls of Paper and a Performer“, 2015

Daina Pupkevičiūtė, performansas „BLANK. A Provocation for 3 Rolls of Paper and a Performer“, 2015

Daina Pupkevičiūtė, performansas „BLANK. A Provocation for 3 Rolls of Paper and a Performer“, 2015

Daina Pupkevičiūtė, performansas „BLANK. A Provocation for 3 Rolls of Paper and a Performer“, 2015

Daina Pupkevičiūtė, performansas „BLANK. A Provocation for 3 Rolls of Paper and a Performer“, 2015

Gabrielė Gervickaitė, „Open Space Surgery” koliažai, 2014-2015

Andrėja Šaltytė, „Essay nr. 24 from the series „Klavdija, Grandmother and other Marilyns”,
video ’25, 2015. Gabrielė Gervickaitė, „Open Space Surgery” koliažai, 2014-2015

Gabrielė Gervickaitė, „Open Space Surgery” koliažai, 2014-2015

Paroda „suniro“ Leipcigo „Büro für kulturelle Übersetzungen” meno erdvėje