Fotoreportažas iš LTMKS naujų narių darbų parodos „Įvardijamieji“ projektų erdvėje „Malonioji 6“

Spalio 1 d. projektų erdvėje „Malonioji 6“ (Malonioji g. 6, Vilnius) pristatyta LTMKS naujų narių darbų paroda „Įvardijamieji“.

Kol kas „įvardyti“ – vienintelis parodos dalyvius siejantis žodis, nes čia susitinka beveik atsitiktinė žmonių grupė. Ir jis nereiškia, kad norint laisvai egzistuoti turi būtinai būti įvardytas ar kad nesi įvardytas tol, kol netampi kuo nors. Pavadinimas pasirinktas oponuojant Samuelio Beckett’o romanui „Neįvardijamasis“ (“… pasakyti, kad jis nežino kas esąs, kur esąs ir kas čia vyksta, būtų per maža. Jis nežino būtent to, kad reikia kažką žinoti.“). Žinojimas kaip būtinybės suvokimas, laikinumas kaip kasdienybė. Kaip laisvanoriškas įsivietinimas į laikiną namo erdvę („Malonioji“ egzistuoja laikinai) ar menininkų bendruomenę.  Parodos tema laisva, kaip ir šios bendrijos gyvavimas, todėl tai ir yra laisvanoriškas įsivietinimas. Nauja pradžia/pabaiga. Vieta/laisvė/bendruomenė.

Dalyvauja: Lina Zaveckytė, Svajonė ir Paulius Stanikai, Elena Grudzinskaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, Jurgita Žvinklytė, Patricija Gilytė, Arūnas Spraunius.

Kuratorė: Birutė Pankūnaitė.

Paroda veikia 2015 m.  spalio 1‒14 d. trečiadieniais ir šeštadieniais 17‒19 val. arba iš anksto susitarus tel. +37062230422

Lina Zaveckytė. „Let me in“. 2015

Garsinė instaliacija su šiuo metu neveikiančiu durų skambučiu subtiliai kvestionuoja priėmimo į LTMKS biurokratinę sistemą ir drauge įsivietina į Maloniosios 6 namą. Garsą sudaro frazės iš į sąjungą stojančių žmonių motyvacinių laiškų, jos groja paspaudus skambutį. Parodos erdvėje vos pastebimas, bet aštrus kritikos žiupsnis.

Patricija Gilytė. Videoperformansas „Taube“ (liet. balandis /kurčiasis). HD video, 16:9, garsas. 3 dalys. 2015 m.

Tai žvilgsnis į kanalais paverstas per miestus tekančių upių vagas. Patricija paprastai žvelgia į jas su baime, negalėdama suvokti gelžbetoninių įtvirtinimų prasmės. Jei tie krantų sutvirtinimai yra gynybiniai, tai nuo ko ginamasi? Jai teko matyti daug per įvairiausius miestus tekančių upių: po gatvių tinklu, po magistraliniais tiltais  nematomai prasibraunančių purvinų vagų, tarsi ardančių miestą iš apačios, bet kartu ir žalių, sraunių, gaivinančio kvapo ir nesutvirtintų upių, išlikusių miesto ir jo istorijos dalimi. Dažniausiai visgi atrodo, kad ne upė buvo pirmiau, o miestas, kad upė kažkada tarsi svetimkūnis įsiterpė į miestovaizdį su savo pavojais bei romantika. Video skulptūra arba video performansas stebi upę ir miestą iš vandens paukščio perspektyvos, papildant šį portretą ir natūraliu akustiniu miesto ir upės atvaizdu.

Elena Grudzinskaitė  „Slash and Burn“. Sausa adata, 37 x 197 cm. 2015

Tai vaizdinėmis ir grafikos priemonėmis modifikuotas konkretaus kraštovaizdžio, žemdirbystei naudotos Madagaskaro salos teritorijos fragmentas. Slash & Burn (arba kitaip lydiminė žemdirbystė) – tai žemdirbystės metodas, ligi šiol naudojamas Pietų Afrikos kraštuose. Žemė yra paruošiama iškertant medžius ir išdeginant jų liekanas, o ją panaudojus augalams auginti virsta erozine, niekaip nebepritaikoma dykuma.

„Slash and Burn“ – tai grafikos atspaudų serijos, kurioje vizualizuojama laikinų ir izoliuotų teritorijų problematika, fragmentas. Serijoje fiksuojamos realybėje egzistuojančios teritorijos ir jų situacijos, kurios dėl tam tikros geografinės padėties, socialinio poveikio, susiklosčiusio kultūrinio sluoksnio yra atskirtos nuo dažnesnio suvokėjo akiračio. Jos tampa oazėmis arba būna mistifikuotos ir primena tokius darinius – tai gretimai esanti, bet  suvokimui nepasiekiama „amžina–laikina“ erdvė.

S et P Stanikas. „Nanto uolos“. 17 min. video. 2015

Naujieji nariai – ne tik tarpdisciplininio meno jaunimas, bet ir šios srities klasikai. Tai primena Svajonės ir Pauliaus Stanikų videofilmas, žaidžiantis nebyliojo kino principais. Skambant pakiliai Aramo Khachaturiano muzikai veikia smulkūs objektai, galiausiai virstantys epu apie žmogaus vaikystę ir senatvę, vyrą ir moterį bei gyvenimą. Nante nėra uolų ir jame autoriai net nebuvo…

Parodos „Įvardijamieji“ vaizdas projektų erdvėje „Malonioji 6“

Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye. „Sėdi“. Video. 2014

Darbas yra ir apie naują pradžią bei laisvę, ir apie bendruomenę bei vietą. „Sėdi“ –  tai jaunų žmonių begarsis video portretas. Su jaunuoliais buvo sutarta, kad sedės prieš kamerą vieną minutę, žvelgs į objektyvą ir bandys susikaupti bei nukreipti mintis į save.  Pastangose susikaupti ir atrasti tinkamiausią veidą ir pozą labiausiai išryškėja žmogaus daugiasluoksniškumas, gaivališkumas, nepagavumas, begalės jausmų: sutrikimas, drąsos paieškos, savęs įveika, trumpos pasitikėjimo pergalės, gėda, sumišimas etc.

Pasirinkus klasikinę portreto kadruotę, ryškumo zoną, eliminavus garsą  vienoje minutėje tarsi išeksponuojama daugybė to paties jaunuolio portretų – neužfiksuotų fotografijų. Kuri iš jų yra „teisingiausia“? Kuri padėtų įvardinti šį jaunuolį? Nors video portreto pavadinime yra nedidelė užuomina į kontekstą, bet ji nėra aiški. Mes matom prieš objektyvą sėdinčius jaunuolius ir žodžio „sėdi“ kita prasmė „kali“ nėra lengvai pagavi. Bet pakeiskime pavadinimą į „žudiko žvilgsnis“ arba užsiminkim, kad vienas iš jaunuolių yra žagintojas, kitas – žmogžudys, trečias – kišenvagis, ketvirtas – gal neįvardintas menininkas…

Parodos „Įvardijamieji“ vaizdas projektų erdvėje „Malonioji 6“

Arūnas Spraunius. Vincento van Gogho eskizo „Happy Elk“ fikcija ir Arūno Sprauniaus eilėraščio „Higieninė pasija“ bei Suzanne Vega dainos „Tom‘s Dinner“ videokoliažas. 2015

Autorius visą kūrinio prasmę pateikia šiame lakoniškame apraše – suprasti reikia tiesiogiai. Poetas, prozininkas, žurnalistas Arūnas Spraunius net ir šiame eskize lieka ištikimas savo prozos ir poezijos stiliui, kuriame daug ironijos ir absurdo.

Jurgita Žvinklytė „Autoportretas“. Video 02:36. 2015

Videofilmas fiksuoja tai, kas įvyksta, kai Jurgita lieka viena su savo mintimis ir mano, kad niekas nestebi…  Ji buvo savo namų kieme, laukė kažko, ko jau nebeprisimena, kad pasiimtų, su kuo turėjo vykti kažkur, kur jau nebeprisimena. Nuo nuobodulio belaukiant ji pradėjo natūraliai judėti-šokti erdvėje. Tėvas nufilmavo jos veiksmus, stebėdamas viską už lango. Nufilmuota 2013.08.17. Miniatiūra tapo ne tik trumpute realybės atkarpa, bet ir itin atviru ir natūraliu menininkės portretu

Benigna Kasparavičiūtė. 2015

Pasak menininkės, namo Maloniojoje istorija pirmiausia susijusi su jo šeimininko istorija, todėl ji pateikia pseudoromantinį jo portretą. Paveikslas padvelkia ironiška kičine estetika: jis instaliatyvus, o drauge patvarus ir apsaugotas, nors senamadiškas ir nusendintas. Galbūt iš tiesų senoje nespalvotoje fotografijoje – pats savininkas? Kas dabar žino…

Nuotraukos: Laurynas Skeisgiela