Fotoreportažas iš Eglės Ridikaitės parodos „Palikimas (Babutas skarialas)“ Vilniaus grafikos meno centre

Sausio 14 d. Vilniaus grafikos meno centro galerijoje atidaryta Eglės Ridikaitės kūrybos paroda „Palikimas (Babutas skarialas)“.

Dvi dėžutės.
Viena medinė  su drožinėtu dangteliu – senelio.
Kita popierinė nuo saldainių, perišta virvele nuo mano kasų – babutas.

Nuo pat vaikystės man buvo svarbios šios dvi dėžutės. Viena buvo paslėpta senelio spintoje lentynoje virš jo išeiginių kostiumų ir paltų. Ten taip pat kabojo ir babutas rudas krempleninis kostiumėlis su rudu plosčiu.
Šią dėžutę retai kada tekdavo pamatyti, nes senelis nerodydavo ir nesigirdavo jos turiniu. Senelis ją išsiimdavo ankstų sekmadienio rytą, prieš einant į turgų, nes joje buvo skutimosi įrankiai, peiliukai Neva, atsilenkiantis veidrodėlis, įtaisytas dėžutės dangtelyje ir dar kažkas ten buvo, tai sužinojau vėliau… (Trys nepanaudotos kulkos, šoviniai iš antro pasaulinio karo ir medaliai, ordinai).
Senelio kalbant apie karą negirdėjau, jis nieko nepasakojo. Būdavo nusiima dėžutę,
atsidaro ją, žiūrėdamas nusiskuta barzdą, uždaro ir į spintą. Kiek spėji pamatyti tiek.

Kita linksmoji (mano mylimiausia) dėžutė gyveno taip pat viršutinėje lentynoje, tik kitoje spintoje – babutas, ir kitame kambaryje.
Ši spinta buvo dažnai varstoma, kaip ir dėžutė.
Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų tų skarialių daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos (tikras lobis) taip man tada atrodė, beje ir dabar.
Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų.

Skarialas kaip portretai su užrašu kam, kokiai progai skirta ar galėjo būti skirta.
Kokia proga ir kur einant babuta skarialį rišėdavo ir kokių.
Užrašyta tarme, kalbu, kuria prisimenu kalbant savo babutį.
Tai septyniolikos darbų ciklas.

Eglė Ridikaitė

Paroda veiks iki sausio 31 d.

Nuotraukos: Marta Ivanova