Fotoreportažas iš 56-osios Venecijos bienalės (I dalis): All the World’s Futures

Fotoreportažų iš 56-osios tarptautinės šiuolaikinio meno Venecijos bienalės ciklą pradėsime Okwui Enwezor kuruotos pagrindinės bienalės parodos Visos pasaulio ateitys (All the World’s Futures) akimirkomis. Per dvi bienalės erdves – Giardini ir Arsenale – išsiskleidusioje parodoje pristatyti 136-ių menininkų darbai (tad nenuostabu, jog žiūrovui neaprėpiamas jos mastelis tapo ne vieno kritiko nusiskundimu, o kuratorius ir rašytojas Chris Sharp savo recenzijoje apie kūrinių perteklių parodoje pasitelkė ir aštrų žodį ekstravagancija). Anot parodos kuratoriaus,  Visos pasaulio ateitys nemėgino po vienos temos skėčiu surinkti itin skirtingas formas ir praktikas, vietoj to buvo formuojama sluoksniais arba Filtrais. Šie Filtrai yra idėjų daugį apribojančių parametrų konsteliacijos, kurios paliečiamos tiek įsivaizduojant, tiek įgyvendinant skirtingas praktikas.  Visos pasaulio ateitys savo tankiam, nepailstančiam ir tyrinėjančiam projektui pagrindu pasirinko dabartinę “dalykų padėtį”, kuri atskleidžiama per dialektinį nuorodų ir meninių praktikų lauką. Pagrindinis parodos keliamas klausimas: kaip per vaizdus, objektus, garsus, judesius, veiksmus, eiles, garsus menininkai, mąstytojai, rašytojai, kompozitoriai, choreografai, dainininkai ir muzikantai sutelkia publikas žiūrėjimui, klausimui, atsakymui, įsitraukimui ir kalbėjimui tam, kad rastų prasmę šiandieninėje suirutėje?

Okwui Enwezor įvardijo tris pagrindinius skirtingus kūrinius ir praktikas struktūruojančius Filtrus: Gyvybingumą (angl. Liveness), Netvarkos sodas (angl. Garden of Disorder) ir Kapitalą (angl. Capital). Gyvybingumo filtras nurodo į parodos organizavimo logiką – ji vizuali, somatinė, naratyvinė, nuolat besiskleidžianti ir neužbaigta. Tai – gyvas, besivystantis organizmas, talpinantis tiek nejudrius objektus ir jų medžiagiškumą, tiek įvykius, skaitymus, performansus. Netvarkos sodas, žinoma „augantis“ bienalės Giardini erdvėje, nagrinėja netvarkos struktūras dabartiniame geopolitiniame, aplinkos ir ekonomikos lauke.  Tuo tarpu Kapitalo filtras į savo konsteliaciją įtraukė Kapitalo prigimties tyrinėjimus. Greta pačioje ekspozicijoje šią temą gvildenančių kūrinių, specialiai architekto David Adjaye bienalei sukonstruotoje renginių Arenoje visos bienalės metu vyks profesionalių aktorių atliekamas Karlo Marxo Kapitalas: politinės ekonomikos kritika skaitymas, kurį inicijavo ir režisavo menininkas Isaac Julien.

Parodoje tokios stambios temos – kapitalas, darbas, socialinė ir politinė nelygybė ir t.t. lyg veidrodis kartojosi ir menininkų sąraše, kuriame tokie gerai žinomi, įsitvirtinę, „stambūs“ vardai kaip Andreas Gursky, Christian Boltanski, Marlene Dumas ar Georg Baselitz. Tad tikra atgaiva tapdavo pamatyti mažiau žinomų, ypač ne Vakarų menininkų kūrinius. O pastarųjų skaičius, tikriausia, yra pirmasis toks gausus Venecijos bienalės istorijoje. Beje, šiemetinis auksinis liūtas už gyvenimo nuopelnus įteiktas Ganoje gimusiam ir šiuo metu Nigerijoje įsikūrusiam menininkui El Anatsui, iš įvairių smulkių vartotojų atliekų, tokių kaip kamšteliai, kuriančiam įspūdingas ir prabangos iliuziją kuriančias instaliacijas-gobelenus.

Akivaizdu, jog tokio masto parodą ir jos renginius išsamiai peržiūrėti, išklausyti, patirti tampa neįmanoma, tačiau panašu, jog ši strategija jau tampa gana įprasta ir sąmoninga – juk pats kuratorius pabrėžia daugio, o ne vienio – ar tai būtų suvokimai, ar požiūriai, ar ateitys – svarbą. Tad kviečiame nors akies krašteliu pasinerti į Visų pasaulio ateičių sodą.

Visos nuotraukos © Artnews.lt