Foto ir video reportažas iš Kristinos Inčiūraitės šiuolaikinio meno projekto „Fragmentas kaip priežodis“ ŠMC

Lapkričio 4 dieną Šiuolaikinio meno centre pristatytas Kristinos Inčiūraitės šiuolaikinio meno projektas  „Fragmentas kaip priežodis“ (trukmė: 45 min), sukurtas bendradarbiaujant su švilpavimo virtuoze Mariko Takagi (Japonija) ir Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės” vokalistėmis: Ieva Budreikaite, Vytaute Gambelyte, Vilte Gineityte, Liepa Gudaityte, Živile Kosteckyte, Goda Kvarinskaite, Milda Mačiulaityte, Egle Martinaityte, Salomėja Šapranauskaite, Auste Urbonavičiūte, Austėja Zinkevičiūte. Tai performatyvus koncertas, kurį konceptualiai praplėtė dvi videoprojekcijos.

Reflektuodamas šiuolaikinės kultūros būklę, filosofas Bernardas Stiegleris išplečia Gilles’o Deleuze’o svarstymus apie „kontrolės visuomenę” ir pažymi, kad estetika tapo gana svarbiu ginklu ekonominiame kare.

Šiandienos audiovizualinės technologijos kaip vienos iš kapitalistinės rinkodaros įrankių kontroliuoja ir modeliuoja visuomenės narių pasirinkimus. Filosofas pabrėžia, kad intensyviai produkuojami industriniai temporaliniai objektai – pvz. daina ar filmas, kurie tęsiasi laiko tėkmėje ir sinchronizuojasi su mūsų sąmonės laiku – pajungia tuo pat metu daugelį žmonių, klausančių tą pačią melodiją ar žiūrinčių tą patį filmą. Tai unifikuotos patirtys, kuomet išgyvenamas tam tikras „simbolinis skurdas”– redukuojamos mūsų pasirinkimo galimybės bei individualūs troškimai.

„Svarbiausias XX amžiaus muzikinis reiškinys – įrašyta daina”, – akcentuoja Bernardas Stiegleris. Technologizuotoje kultūroje įrašytos dainos plačiai pasklido, o nuolat kartojamos nejučia tampa mūsų atminties dalimi. Alaino Resnais filmo „Sena daina” („On connait les chansons”, 1997) scenaristė Agnès Jaoui yra sakiusi, kad rinkdama populiarias dainas filmui dainų fragmentus naudojo kaip priežodžius. Pasak jos, populiarių dainų tekstuose pateikiamos supaprastintos mintys tarytum apibendrina jausmus ir tokiu būdu juos nuskurdina. Pasitelkiant redukuotą dainos formą – švilpavimą ar niūniavimą – bei melodijas papildant judančiais vaizdais, projekte „Fragmentas kaip priežodis” bandyta atkreipti dėmesį į šias „nuskurdintų” patirčių problemas.

Šiame projekte Mariko Takagi švilpaujant melodijas iš savo mėgstamų dainų sąrašo (pvz. W. Disney’aus kompanijos kurtų filmų dainos ar miuziklo „Muzikos garsai” („The Sound of Music”, 1965) melodijos), o „Liepaitėms” niūniuojant populiarias, joms patinkančias melodijas atsitiktinai pasirinktiems klausytojams, videoprojekcijose pristatomi Fukušimos ir Ibarakio prefektūrų kasdienybės momentai ir Vilniaus gatvių vaizdai. Į juos įterpiamos kelios detalės iš filmų „Saulė” („Сóлнце”, 2005, rež. Aleksandras Sokurovas) ir „Pasibjaurėjimas” („Repulsion”, 1965, rež. Romanas Polanskis). Keli semantiniai sluoksniai čia perkloti tam, kad praeities ir dabarties, realybės ir fikcijos susidūrimai provokuotų kritinę mintį ir budintų muzika ir vaizdais užliūliuojamą sąmonę.

Garso režisierius: Alius Bareckas

Šviesų dailininkas: Norvydas Birulis

Organizatoriai: VšĮ „Kristinos Inčiūraitės studija”, Šiuolaikinio meno centras
Rėmėjai: LR kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba

Kristina Inčiūraitė (g. 1974), gyvena ir dirba Vilniuje. Per pastarąjį dešimtmetį ji dalyvavo tarptautinėse parodose, tokiose kaip 15-oji Talino grafikos trienalė, 4-oji Ars Baltica fotografijos meno trienalė, 3-oji Prahos bienalė, 2-oji Maskvos šiuolaikinio meno bienalė, 9-oji tarptautinė Baltijos trienalė ir kitos. Jos kūryba buvo pristatyta tokiose meno institucijose, kaip Kalmaro meno muziejus, Šiuolaikinio meno centras „Laznia” Gdanske, „ar/ge kunst Galerie Museum” Bolcane, KUMU meno muziejus Taline, „Muzeum Sztuki” Lodzėje, „Mucsarnok” Budapešte, „NGBK” Berlyne, „Casino Luxembourg – Forum d’art contemporain” Liuksemburge, Pori meno muziejus, „Fondazione Sandretto Re Rebaudengo” Turine ir kitose. Ji taip pat dalyvauja kino ir videomeno festivaliuose.Viena iš pasaulyje geriausių švilpautojų

Mariko Takagi (g. 1976) gyvena Fukušimoje. Švilpauti Mariko pradėjo dar vaikystėje, o prieš aštuonerius metus pradėjo aktyvią muzikinę veiklą, susijusią su švilpavimu. Jai puikiai sekėsi, tad Mariko gavo ne vieną apdovanojimą švilpautojų konkursuose. Pavyzdžiui, kelerius metus iš eilės laimėjo pirmą vietą (moterų kategorijoje) tarptautiniame švilpautojų konkurse – 2013 m. Louisburge, JAV Šiaurės Karolinos valstijoje ir 2014 m. Kanagavoje, Japonijoje. Tai labai produktyvi švilpautoja, gimtojoje šalyje dalyvaujanti įvairiuose viešuose pasirodymuose, kurių kasmet būna net iki devyniasdešimt. Lietuvoje Mariko Takagi švilpavo įvairias melodijas pirmą kartą.

Fotografijos: Evgenia Levin
Video dokumentacija: Povilas Baltinas (operatorius)

The Fragment as a Proverb from Kristina Inciuraite on Vimeo.