Final de la disciplina

Lapkričio 11 d. „Bendrabūčio“ parodos-eksperimento koordinatorė Neringa Černiauskaitė man pasiūlė parašyti „tekstą-pamąstymą apie meno bendruomenes ir jų idealus lydinčią utopiją…“

Apie bendruomenes ir jas lydinčius idealus kiekvienas humanitaras turėtų galėti pakalbėti „lyg iš natų“. Mes paprasčiausiai turime per daug teorijų apie idealiai veikiančias arba (romantizuojant) egzistavusias bendruomenes ir tuo pačiu metu esame pernelyg susiję su kitais individais ir jų šeimomis, kad negalėtume to padaryti. Todėl pirmiausia galvoju apie konceptualią perskyrą, kuri parodo „autoritetingo“ „grojimo“ bendruomeniškumu ir kasdieninio gyvenimo skirtumus ir kuri tuo pačiu metu atidaro vartus naujo bendruomeniškumo atsiradimui ir tokio atsiradimo (pa)stebėjimui.

Jamesas Cliffordas taip yra panaudojęs Michailo Bachtino chronotopo koncepciją: „Terminas chronotopas tokia prasme, kaip jį vartoja Bachtinas, reiškia erdvės ir laiko indikatorių konfigūraciją literatūrinėje aplinkoje (fictional setting) kurioje (ir kurios laiku) vyksta tam tikra veikla ir vystosi fabula. Neįmanoma realistiškai pavaizduoti istorinės detalės – kažką tiesiog padėti į „jo laiką“ – nesiremiant eksplicitiniu arba implicitiniu chronotopu“*. Nesvarbu, apie kokį fikcijos žanrą (kinematografiją, skulptūrą, fotografiją, performansą, paskatą ar literatūrą) mes kalbame, įvykio fikcija atsiranda iš karto ir realizuoja jį kaip kitų, erdvėje ir laike įvairiai išsidėsčiusių įvykių finalą. Kitaip tariant, mes gyvename finalinėse padėtyse ir situacijose.

(Vice versa – jei ieškotume retrospektyvaus žvilgsnio į meno istoriją arba tiesiog norėtume ją parašyti, mums tektų surasti „vidines“ arba praeities dabarties laiko aplinkybes, kurios išplėstų mūsų supratimo dalį. Tačiau jei taip yra, net ir nenorint „rašyti istorijos“ ar „daryti parodos“, ar netikslingiau kurti joms sąlygas „nuo dabar“?).

Mintis, kuri gali stabdyti šį supratimą, kuri gali neraminti ir paskatinti dar daugiau (ne tokių įdomių ir vis tik su savijautos ir bendrumo pojūčiais susijusių) klausimų, tai mintis apie galimą arba įvykusią nesėkmę. Tačiau, pavyzdžiui, Ugniaus Gelgudos „Kriminaliniai peizažai“ (2011), „Formalizmo“ (2010) paroda arba Deimanto Narkevičiaus instaliacija „Šventė – nelaimė“ (2001) reflektuoja modernųjį binarinių opozicijų keitimąsi vietomis ir yra gana aiškūs sėkmės – nesėkmės tapatumo tyrimai. Faktiškai, vien šių kelių tyrimų pakanka (priminsiu taip pat Raimundo Malašausko, Pierre‘o Bismuth‘o, Dariaus Mikšio pėdsakus–parodas Vilniuje ir kituose miestuose), kad įvertintume faktą, jog nesėkmės priežastis yra „sėkmingo-ėjimo“ (sprendimo ar šuolio) atidėjimas bet kuriam laiko tarpui.

Binariškumo tyrimų šiuolaikiniame mene iš tiesų yra daug (tarkime – Elena Narbutaitė, „Geografija“. Gyvulio akies studija. 2011. Paroda „Miegalius“, ŠMC. – paroda veikia iki 2012 m. Sausio 15 d. Žr. Prieraše 1), tačiau tik tie tyrimai, kurie išmatuoja realiai egzistuojančią erdvę ir laiką (tokiais laikau čia mano išvardintus ir daugelį kitų), o ne konstruoja juos uždarytoje, sakykime – tapytojo ar skulptoriaus kūrybos pozicijoje, kuri pati savaime yra saugi ir apgaulingai rezultatyvi modernaus apsikeitimo (imkime – tarp muziejaus ir menininko arba žiūrovo ir objekto) garantija, pajėgia parodyti tai, kas iš tiesų egzistuoja, bet kas realybėje lieka nepastebėta arba net neišreikšta dėl savaiminės jos duoties kasdieniniam arba specializuotam žmogaus protui.

Kai kas pasakytų, kad dėl to šiuolaikinis menas yra vis „tolimesnis“, vis sunkiau pasiekiamas, vis sunkiau iššifruojamas, DAR labiau elitinis, tačiau ši problema yra lygiavertė reprezentacinės ir abstrakčios tapybos sankirtai, kurią XX a. viduryje Šiaurės Amerikoje išgyveno meno kritika ir industrija.

Visa abstraktumo dilema slypi tame, kad mes pasimetame jame nesuradę tikrovės (Wirklichkeit) akivaizdumo, tuo tarpu „tikrovė“, kuri „sulieja“ (Eric‘o Fromm‘o pastaba) tapatumo elementus (tarkime: aš – žmogus; aš – lietuvis; miškas – žalias, mes – draugai, etc.), yra realiu laiku formuojamą atmintį keičianti (įpareigojanti, įprasminanti ir kitaip veikianti) praeitis. Kitaip tariant, žmogaus protas pats savaime yra linkęs į praeities įdabartinimą, o reprezentacija yra galutinė interpretacijos plotmė, per kurią savo poziciją suranda „meno kūriniai“, jų autoriai, parodos ir žiūrovai.

Tradiciškai, – libertaristinė, socialinė-marksistinė ar kitokia meno kritika, tuo pačiu metu būdama savarankiška disciplina ir tiltas tarp „meno kūrinio“ ir plačiuosius (socialinius) žinojimus kuriančių ideologijų, atlieka galutinį reprezentavimo vaidmenį. Kritika parodo ir patvirtina vieno ar kito įvykio ar objekto realumą platesniame (mažiausiai – meno istoriniame) jo svarbos lauke. Kaip kartą pasakė Clement‘as Greenberg‘as, jei „kūrinys geras – jis kalba apie viską“, tad mechaniškai paskirti jam „vietą istorijoje“ (tarkime – kažką vadinti „konceptualizmu“, „abstrakcionizmu“, „realizmu“ ir pan.), neparodžius jo kintančio vaidmens plačiame realybės kontekste yra paprasčiausias klaidinimas.

Tačiau jeigu sutartume, kad nereprezentuotas objektas „nėra tikras“, ar to paties negalėtume pasakyti apie nereprezentuotą realybę? Ir jeigu taip, tai ar pats gyvenimas „iki-reprezentacijos“ nėra abstrakcijos konkretumo ir realybės dinamiškumo išraiška? T.J. Clark‘o ar Greenberg‘o kritikos, skirtos Jackson‘o Pollock‘o tapybai, būtų buvę neįmanomos, jei jo darbai nuo pat pradžių būtų buvę analizuojami kaip „kažko“ reprezentacijos taip pat, kaip kad Pollock‘o darbai nebūtų atsiradę, jei jis nebūtų jų… nutapęs. Pagaliau, pats Jean Luc Godard nebūtų galėjęs pasakyti, kad „filmas yra gyvenimas“, jei pats gyvenimas nebūtų tapęs filmu. Kitais žodžiais tariant, įvykiai, išraiškos, situacijos dar iki-reprezentacijos nustatinėja savo „vietas“ vienoje, juos apimančioje, bet tik nuo jų ir priklausančioje atmintyje, keisdamos ją „netikra“, bet finaline linkme.

Dėl šios priežasties egzistuoja finalinės įvykio fikcijos autonomija, kuri yra lygiavertė institucinei arba individo autonomijai.

Šių metų vasaros pradžioje prof. Petras Mazūras mane pakvietė į Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros magistrantų prileidimo prie gynimų procedūrą, būti joje „visuomenės atstovu“. Vienu iš momentų, kai diskusija nusigręžė nuo tą kart „besigynusios“ magistrantės ir atsigręžė į komisiją, skulptoriai Mindaugas Navakas ir Petras Mazūras maždaug tokiais žodžiais apibūdino katedros identiteto akademijoje gyvenimą – „taip, pjauname šaką, ant kurios sėdime… pjauname iš visų jėgų“. „Ji atauga, o mes pjauname“.

Toks gyvenimas iš tiesų panašus į absurdišką Alberto Camus prasme.

To paties pokalbio tąsoje mes perėjome prie VDA administracinės politikos klausimų ir pastebėjome, kad administraciniai VDA sprendimai, kurie daro didelę įtaką jaunų menininkų gyvenimui, pačių studentų lieka silpnai apgalvoti. To pasekmėje nukenčia aplinkos, politikos ir institucijų veiklos suvokimas, o „gynimų“ metu, kai institucija siekia „paskutinio apsivalymo“, kurio pabaigoje ji pasidalins savo akademiniu-simboliniu kapitalu, atsiranda tikimybė, kad jį/ją ištiks Marvin herojaus likimas (Pulp Fiction, 1994) (dar prieš metus IMDB galėjote perskaityti maždaug tokį Marvin charakterio aprašymą: „Marvin (accidentally) got shot in the face because he didn’t had any opinion“ (http://www.youtube.com/watch?v=ec-8mD_BhrU ).

Prierašas 1

(Apie „Geografiją“ 2011)

Šiuo atveju pirmąsias binarines priešstatas sudaro gyvulio ir žmogaus (atitinkamai – gamtos ir kultūros) opozicijos, kurios nyksta per akies ir paviršiaus supanašėjimą. Supanašėjimas vyksta akiai stebint paviršių ir taip pamažu prarandant savo pačios paviršiaus autonomiją. Nykstant skirtumui tarp stebėjimo ir stebimojo, stebimasis vis labiau užima stebėtojo – akies poziciją. Transmutacijos rezultatas abstraktus, per didelis, kad būtų žmogaus akimi, per mažas, kad būtų karvės ar arklio akimi, bet kaip tik tokio dydžio, kuriame galima gaudyti nykstančiai mažėjančių dydžių nesugaunamumo pagaunamumą. Mes nekalbame apie paprastą atitikimą (kas nebūtų netikslu, bet tik tuo atveju, jei atitikmenų būtų ne vienas). Akis-objektas, neišvengiamai (dėl žiūrovo akies, kurios išskirtinumas čia jau yra numatytas) tuo pačiu metu yra akies-objektas, o tai reiškia, kad ji’s apžiūri save, ieškodama’s būdų iš naujo su savimi supanašėti ir transmutuoti į naują savo objektą. Šis procesas turėtų mus įtraukti į naują „akies kelionę“, asocijuojančią Georges Bataille Akies istoriją (1928). Bataille knygoje akis-objektas keičią matantįjį, vesdama’s jį per kaltės, vienatvės, nešvarumo ir galiausiai, mirties (plg. paskutinius Akies istorijos puslapius) patyrimus. Mirtis knygoje yra simbolinė (ritualinė) akies-objekto mirtis, mat nužudyti ar kaip nors sunaikinti akį-objektą yra neįmanoma – ji’s visą laiką persikelia į subjektą („akies-objekto-akį“), padarydama jį paskutiniu išlikusiuoju (ne-objektu). Manau, kad Narbutaitės „Geografija“, mus gali mokyti „išlikimo“, kuris reiškia mirties atitolinimą, o tai galiausiai reiškia, – mūsų pastangų tarpusavyje pasidalinti akimis ir objektais rezultatus.

Prierašas 2

Don Kichoto istorija rašytojo Miguel de Cervantes pasaulyje buvo laikoma beprotybės istorija (priminimas: knygoje surasti užrašą ant kapo) todėl, kad jis gyveno tarp gilaus miego ir visiško aktyvumo, tarp sapno ir tikrovės. Kai ši istorija buvo įvertinta, o Don Kichotas buvo išteisintas ir tapo ispanų kultūros simboliu, į Ispaniją atėjo nauja sapno ir neįteisinamos beprotybės era.

(Plg. José Ortega y Gasset, 1914.)

Prierašas 3

(Pamiršus filmą)
Pasakote vieną raidę,
tada kitą,
tada trečią…
Kiekviena raidė pradeda sakinį (…)
Kai pasakote žodį, iš kurio susideda visos sakinių pradžios, grįžtate į filmą.
Tai, kaip ištariate žodį yra bene svarbiausia.

Kita dalis – „Bendrabučio“ „ parodą-eksperimentą“
lydinčiame leidinyje.

* James Clifford. Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas: sociologinė studija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. P. 345.

Iliustracijoje: Artūras Raila, Žemės galia, 2008, instaliacijos vaizdas ŠMC. Foto: Dainius Dapkevičius.