Algis Lankelis – vienas pirmųjų projektų viešosiose erdvėse bei įvietintų (site-specific) kūrinių ir parodų (bendra)autorius, skulptorius, parodų kuratorius. Šiuo metu menininkas vadovauja Vilniaus Justino Vienožinskio vaikų dailės mokyklai, tačiau kartais kultūrinėje spaudoje galima aptikti ir autoriaus kritinių tekstų apie lietuviškus meno procesus. Apie visus šiuos menininko-kuratoriaus-vadovo virsmus ir jų atgarsius viešuosiuose diskursuose kalbasi Auridas Gajauskas ir Algis Lankelis.

Jūsų gyvenimas ir karjera glaudžiai susiję su Vilniumi.

Taip.

Jūs čia baigėte mokslus…

Taip, pas mane buvo tokios veiklos: dariau skulptūras, po to instaliacijas. Antra man labai svarbi veikla – rengiau vietos meno parodas. Mano visi projektai, pagrinde, buvo site-specific. Šešios parodos, kurioms skyriau labai daug energijos. Kai jas dariau, nelikdavo laiko savo darbams. Na ir ta trečia veikla – pradėjau dirbti mokykloje ir dirbu iki dabar. Parodinis etapas labai trumpas, bet jie visi skirtingi, skirtingos veiklos.

Kodėl jums buvo svarbu site-specific?

Tada, kai mes darėme site-specific parodas, visuomenės gyvenime tai buvo pereinamas laikotarpis. Dabar tokios parodos yra  įprastos, o tada tai buvo inspiracija išeiti iš galerijų keliomis prasmėmis: viena, tai fiziškai išeiti iš uždaros galerijos. Vėlyvuoju tarybiniu laikotarpiu, o ir nepriklausomybės pačioje pradžioje menininkai gyveno labai uždarai. Visa socialistinė visuomenė buvo suskaldyta ir izoliuota į mažas bendruomenes.

Taigi, iš vienos pusės, tai yra išėjimas į viešumą, o antras dalykas: tais laikais pati visuomeninė situacija reikalavo kitokio meno. O kitas dalykas buvo poreikis kurti ne neutralioje (beprasmėje) galerijos baltumoje, o prasminį krūvį turinčioje vietoje. Tai buvo darbas su prasmėmis, kurios buvo menininkų pasirinktose vietose. Įkvėpimas kilo ne tiek iš menininko vidaus, bet iš išorės: geografiškai, iš tam tikros situacijos, galbūt vietos istorijos ar kažkokios problemos.

Kita svarbi priežastis rengti tokius projektus – įteisinti kitokią menininko – ne tik kuriančio meno kūrinius, bet ir kuriančio meninį gyvenimą, poziciją. Tuo metu buvo labai mažai aktyviai dalyvaujančių meniniame gyvenime institucijų. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje ypač daug aistrų keldavo atrankos į įvairias parodas, tačiau buvo nebūdinga menininkams patiems imtis iniciatyvos rengti meno projektus.

Trečioji priežastis – daugumas parodų paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje buvo rengiamos ir atrenkamos anonimiškai – įvairių komisijų – tuo metu vyko labai mažai kuruojamų parodų.

Taip atsidūrėte mieste…

Pačioje pradžioje buvo keli lauko skulptūrų iš betono projektai su M. Navaku ir A. Raila. Viena iš jų buvo 1992 m. tuo metu buvusių Meno darbuotojų rūmų (dabar – prezidentūros) parkelyje. Surengus parodą pasidarė juokinga: „darėme Jeruzalėje, gamtoje, vežėme didžiulėmis mašinomis, įdėjome daug pastangų, kad įvesti į gamtą, kuri yra miesto centre“, o tada kilo klausimas: „o kam reikėjo vežti?“. Juk čia tik žiūrovui palengvinti, kad jam nereikėtų belstis į Jeruzalę. Ir tada kažkaip pradėjome galvoti, gal vis tik geriau už tvoros būtų daryti? Už tvoros, kur namai, gatvės, kur konkrečios situacijos ir taip atsirado pirmoji paroda – „Skulptūra senamiestyje“ (1994 m.) ir būtent Akstino darbas ir buvo tiesiai už dabartinės prezidentūros tvoros, prie Krašto apsaugos ministerijos, kur viešbutis dabar yra.

1994 metais prie filharmonijos pastatėte „Pertvarą“.

„Užtvarą“, aš jau ir pats tikslų pavadinimą primiršau. Na, su ta vieta man buvo taip:  norėjosi su istorine prasme pabandyti. Kaip tik buvo laikas, kai socialdemokratai, buvusi komunistų partija grįžo į valdžią. Taigi, pastačiau darbą prie namo, kuriame 1918 m. buvo skelbiama tarybų valdžia..

                         Algis Lankelis, Užtvara, 1994

Įdomu, kaip jūs jautėtės, kuo svarbi buvo jums viešoji politika?

Mano politinės pažiūros nebuvo ypatingai originalios. Man atrodė, site-specific parodų rengimas taip pat turėjo mobilizuojantį, pilietinį aspektą… Reikėjo įdėti nemažai vidinių pastangų, kad suprastum, kad patiems per savo kūrybiškumą ar savo veiklą reikia pabandyt atsiribot nuo praeities, tapti nepriklausomais ne tik politiškai, bet ir kultūriškai, atsiriboti nuo viso tarybinio šleifo. Jauniems menininkams turbūt sunku įsivaizduoti, kad skirtingai nei dabar, aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje absoliuti dauguma Lietuvos menininkų kalbėjo visiškai skirtingomis meninėmis kalbomis nei, pavyzdžiui, Suomijos ar Vokietijos menininkai… Juk kol aš buvau studentas, dar teko ir paraduose dalyvaut. Tarybinėje  epochoje Lietuvoje buvo gabių, iškilių menininkų, bet pati situacija vertė juos elgtis atitinkamai: kalbėti Ezopo kalba, domėtis labiau savo vidiniu pasauliu, nei tuo socialine aplinka, labiau rūpintis forma nesirūpinant turiniu ir t.t.

Jaunesni žmonės į tai žiūri kiek kitaip. Jie mato kas dabar vyksta, bet turi mažiau santykių su istorija. Jie mato dabar, kas yra negerai ir ką reikėtų keist, o tada buvo vis tiek labai daug to istorinio balasto ir kartu atrodė, kad yra daug kaltės. Kaltės ta prasme, kad „dabar yra kažkas negerai“, kad mūsų pareiga kažką keisti. Tame buvo tiesos, nes iš principo, žiūrint į visą Brazausko fenomeną darosi aišku, kad mes nesugebėjome atsiribot nuo savo istorijos ir išsivalyt nuo jos. Tos drumzlės taip ir lieka. Bet iš to kilo ir pastangos atsiribot arba evoliucionuot į kitą etapą, lygį, visuomenę, kitą mąstymą, kitą matymą.

Tikriausiai nepavyktų atsiriboti neperprantant to, nuo ko atsiriboji.

Na taip. Bet tam, kad suprastum, reikia distancijos. Buvo poreikis per savo kūrybiškumą eiti toliau, neįsitverti šablonų ar įsipareigojimų. Pirmajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje dauguma tuo metu įtakojusių vaizduojamųjų menų gyvenimą institucijų, išskyrus ŠMC, Atviros Lietuvos (Soroso) fondą stengėsi išlikti tokios kaip LTSR laikais. Turiu mintyje tuometinę LDS arba Dailės akademiją.   Neturėjau iliuzijų, kad atėjus jaunesnei kartai viskas automatiškai pasikeis. Jauni žmonės taip pat gali labai sėkmingai perimti „geriausias“ LTSR tradicijas… Pavyzdžiui, ir šiandien vienas iš tų laikų bruožų – netikėjimas, kad savo iniciatyva, kartu su bendraminčiais, gali ką nors visuomeniškai svarbaus nuveikti, įtakoti, yra be galo stiprus.

Ar buvote kokios nors partijos narys?

Ne, aš nebuvau, nestojau. Man visa laiką buvo sunku apsispręsti, galbūt buvo tų simpatijų antipatijų, bet aš visada turėdavau problemų per rinkimus, nes niekada nebuvo tokių kandidatų, už kuriuos balsuočiau visa širdimi. Visą laiką toks jausmas, kad tu renkiesi mažiausią blogybę. Ypač įtartini buvo kairės pakraipos viešieji intelektualai kaip taisyklė kalbantys ne tam, kad išryškintų, bet kad užmaskuotų savo poziciją.

Algis Lankelis, Vokai, 1995

Kaip dirbdamas su site-specific parodomis, jūs susidūrėte su laiko pėdsakais ir laiko pokyčiais? Šiuo požiūriu jums politika buvo kasdienybėje..?

Jo, mes kalbame apie vietos meną, bet yra ir laiko parametras, laiko ir situacijos parametras. Kai kurių projektų mes negalėtumėme įgyvendinti dabar, šiuo metu. Pavyzdžiui, už buvusio „Vaikų pasaulio“ Vilniaus gatvėje buvo statomas teatras. Statyboje 1995 m. vykusios parodos „Kasdienybės kalba“ metu Gintaras Makarevičius buvo pakabinęs teatro scenos užuolaidą. O dabar ten ofisai ir parduotuvės. Toje vietoje, kur Raila darė projektą „Pompa menui-menas pompai“, dabar stovi Kudirka. 1994 metais britų menininkas P. Rodgers sukūrė darbą priešais dabartinę prezidentūrą. Vadinosi „All Dressed Up And Nowhere To Go“(„Visas išsipuošęs, bet nėra kur eiti“), tai buvo tarsi komentaras apie tą namą; O ir visą Vilniaus miestą. Na, o dabar, kai namas priešais prezidentūrą, visi suprastų, kad norima kažką prezidentei pasakyt. Mes taip pat daug dirbome apleistuose pastatuose ir jų tokių jau ten nelikę, ten viešbučiai kažkokie ar prabangūs apartamentai, ten būtų nebeįmanoma to atgaminti. Daug site-specific projektų būtų neįmanoma pakartot šiame laike, dar ir dėl to, kad buvo kitokia politinė, visuomeninė situacija.

Kitaip tariant, atsiskyrus nuo galerinio balto kubo, jūsų darbai turėjo iš naujo atrakinti erdvę, laiką ir žmonių pastabumą, taip pat kalbą.

Taip. Mes ir sakydavome, kad site-specific darbai yra komentaras vietai ir situacijai. Dabar net sunku įsivaizduot, bet, pavyzdžiui, tais 1990-tais metais santykis su Vilniaus istorija buvo kitoks. Tik mokslininkai ir intelektualai žinojo Vilniaus istoriją, o vilniečiams, atvykusiems gyventi po karo, Vilnius praktiškai buvo Gedimino pilis, Geležinis vilkas ir Gediminas, rašantis laiškus. O konkrečiai, kur rusai, kur žydai čia gyveno mažai kam rūpėjo. Arba – Vilniaus bažnyčias nesunku suskaičiuoti, bet kiek viešnamių ar karčemų buvo, mažai kas tuos dalykus išmanė. Sakoma, kad prieš karą namus vadino pagal savininko vardą. Tai reiškia, kad kai kažkas įvardija namą pagal savininko vardą, turima omenyje visa istorija, visos giminės ir būdai kaip kas tam namui užsidirbo ir taip toliau. O pokarinei generacijai daugmaž viskas buvo svetima.

O kaip atsirasdavo poreikis atgaivinti istoriją?

Išeidavo daugiausiai iš konkrečios vietos. Kadangi aš ir studijavau ir augau toje modernistinėje dvasioje, kultūriniame kontekste, tai man kūrybiškumas yra labiau spontaniškas. Yra daug dalykų, kurie labiau intuityviai arba spontaniškai arba nesąmoningai atsirado, tik vėliau tai bandai racionalizuoti, suvesti į kažkokią logišką sistemą.

Bet jūs taip pat žinomas kaip sąmonės ir meditacijos žmogus.

Čia toks paradoksas gaunasi, bet man visą laiką labai svarbi iracionali kūrybos pusė. Kūrybinis procesas yra visiškai iracionalus, yra dalykai, apie kuriuos galvoji, dėmesys krypsta į tai ir tame lauke atsiranda kažkokia mintis.

Mintis ar tikslas?

Aš apie mintį galvoju. Nes, kad sugalvočiau idėją, aš turėdavau turėti viziją. Netgi rengiant kolektyvines parodas pradėdavau nuo įsivaizdavimo kaip tai turi atrodyti. Vėliau tą viziją įvelki į racionalų rūbą, o kai įtrauki į projektą kitus – tie kiti ateina su savo idėjomis ir galutinis rezultatas neatpažįstamai keičiasi. Tačiau be pirminės vizijos aš net nebūčiau pradėjęs tų projektų įgyvendinimo.

Kaip jūs atsidūrėte mokykloje?

Taip atsitiko dėl gyvenimo aplinkybių. Sakykime, jeigu turėčiau dabar galimybę, tomis pačiomis sąlygomis pasirinkti: dirbti kūrybinį darbą arba dirbti mokykloje, aš mieliau rinkčiausi kūrybinį darbą. Toks yra tas gyvenimas: turi kažkaip funkcionuoti, išgyventi. Buvo etapas, kai dirbau J. Stauskaitės dailės studijoje (dabar „Vilniaus vaikų dailės mokykla“). Aš išėjau iš ten ir sakiau sau, kad daugiau niekada negrįšiu į mokyklą, užteks!

Kodėl?

Nežinau, nepasakyčiau, kad labai puikiai jaučiausi dirbdamas pedagoginį darbą, bet dabartiniame darbe mane pakvietė iškart dirbti pavaduotoju. Kadangi daug organizacinio darbo dirbau rengdamas parodas, man ta kita, nepedagoginė, veikla buvo įdomiau. Atsirado mokykla, kaip tam tikra vieta, kurioje vyksta edukacija, dalyvavimas edukacinės aplinkos formavime. Tai yra įdomiau nei pedagoginis darbas. Gyvenimas į tą mokyklą mane pastūmėjo, iš kitos puses, aš to nelinkęs dramatizuoti ir gailėtis ar priimt kaip kažkokią traumą, nes ir ten atradau kažkokių dalykų, kurie man yra įdomūs ir viskas laike keičiasi, kai aš ten atėjau, pajutau, kad daugelį savo kompetencijų galiu panaudoti. Iš tikrųjų, mane truputį slėgė, kad taip labai daug kuo, pradedant skulptūra, instaliacijomis, parodų rengimu, edukacija, po to ir dizainu ir dar kitose srityse teko dirbti. Jaučiausi išblaškytas, ir, kai pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoju, ir pamačiau, kad čia yra sritis, kur visko, ko išmokau, reikia  – aš pasijutau savo vietoje. Yra labai daug dalykų, kuriuos mokėjau, bet iki tol jiems nebuvo vietos. Dabar jau ten dirbu virš 10 metų. Kaip įvairios vadybos teorijos sako, darbą reikia keisti kas 7 metus, tai aš kartais pajaučiu, kad atsiranda tas „stovintis vanduo“, kad jau jis pradeda neigiamai veikti, pradedi galvoti, kad reikalingos kažkokios permainos. Bet gyvenimas yra toks, kad permainas yra daryti nelengva, tai kol kas dirbu – esu ten, kur esu. Mano pasirinkimas nustoti daryti meną ir dirbti šį darbą nėra sąmoningas ir kažkoks konceptualus. Kita vertus, aš nesudeginau tiltų, gal vėl pasikeis aplinkybės…

                  Algis Lankelis, Vėjas, 1999

Tikriausiai, jeigu sudegintumėt, „menininkas“ turėtų numirti. Kaip menas ir gyvenimas menininkui gali skirtis?

Taip, aš ir žiūriu į visą savo gyvenimą, kaip į kūrybinį procesą. Neseniai susidūriau su įdomiu apibrėžimu – kas yra kūrybiškumas? Pagal įprastą apibrėžimą, intuicija pasireiškia ypatingais atvejais, pvz meninės kūrybos metu. Bet man labiau priimtinas rytietiškas intuicijos apibrėžimas: kad intuicija yra gebėjimas priimti optimaliausią veiksmą arba sprendimą duotuoju metu ir duotoje vietoje. Pavyzdžiui, jeigu mes čia kalbamės, tai Jūsų intuicija būtų maksimaliai gerai užduoti man klausimus, o mano – atsakyti į juos. Tai yra aukščiausia intuicija. Intuicija gali dalyvauti visose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, imkime kad ir rytietišką arbatos ceremoniją. Mano žiniomis arbatos ceremonija atsirado Kinijos miesto tarnautojų tarpe – kinų biurokratai per pietų pertrauką eidavo atsipalaiduoti nuo darbų, pabendrauti su kolegomis arbatinėse prie puodelio arbatos. Kaip vienas arbatos ceremonijos žinovas sakė, kad arbatos ceremonijoje svarbiausia – gera kompanija. Kartą teko stebėti budistų vienuolius iš vieno puodelio ratu geriančius arbatą ir šnekučiuojančius – tai man priminė gerai nusiteikusius, šnekučiuojančius ir ratu iš vieno stikliuko degtinę geriančius žemaičius…

Iš principo, į intuiciją galima žiūrėti labai įvairiai. Todėl antras intuicijos variantas man yra labiau priimtinas. Manau, kad ji apima visą gyvenimą, ne tik kokį nors vieną kūrybinį darbą. Tad kūrybiškumas yra gebėjimas kontroliuoti procesus, kurių metu atsiranda kažkas naujo. Kai aš sakau, kad „nesudeginau tiltų“, turiu omenyje, kad kartais galvoju, kad norėčiau sugrįžti prie meninės praktikos. Tiesiog dabar yra tokia situacija, kad to nedarau. Mane įkvepia mano pažįstamų iš Lenkijos pavyzdys. Žmonės po 20 metų kūrybinės pauzės ima aktyviai dirbti ir dalyvauti. Jie randa vietą toje visuomenėje – dalyvauja tarptautinėse parodose, įvairių galerijų veiklose ir taip toliau. Bet man atrodo, kad Lietuvoje galioja tokia specifika: jeigu žmonės nustoja kurti, tai po to yra labai sunku grįžti į kūrybinę praktiką ir man sunku surasti atsakymą į klausimą kodėl.

                    Algis Lankelis, Kai karvė geria vandenį, 2004

Anksčiau mes kalbėjome apie savo vietos, kurioje atsiranda galimybė pasidalinti savo žiniomis – kompetencijomis, atmintimi ar išsilavinimu, suradimą. „Savo vietos suradimas“ skamba kaip apgalvotas laiko projektas. Tokių projektų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, šiais metais, tam tikram laikui į VDA atėjo dirbti Deimantas Narkevičius. Artūro Railos projektus-paskaitas akademijoje siečiau su „vietos“ „vietoje“, arba „laiko“ „laike“ sukūrimu, kai savo paskaitas į akademinę aplinką pakviečiami skaityti už akademinių standartų dirbantys inžinierius ir bioenergetikas Vytautas Kapačiauskas arba vyriausiasis „Romuvos“ bendruomenės krivis Jonas Trinkūnas. Taip paaiškėja, kad „savo vietos suradimas“ gali reikšti nestandartinių kultūrinių tiesų „vietos“, kaip visos akademijos ir edukacinės sistemos „vietos“ suradimą. Kaip jūs dalinatės savo vaidmeniu ir žiniomis su kitais žmonėmis?

Mano atveju, gal tai nėra vien dalinimasis. Aš daugiau naudoju savo kompetencijas, kai kuriu visą aplinką. Pavyzdžiui, pradedant mokyklos kompiuterizavimu, aplinkos, mokyklos kultūros keitimu.  J. Vienožinskio dailės mokykloje kuriant instaliacijos programą, daug prisidėjo Arūnas Gudaitis, Audrius Novickas ir Donatas Jankauskas. Tenka mobilizuoti, kviesti, kadangi dirbau ir nebijau su tais žmonėmis bendradarbiauti. Seniau tokių žmonių buvo bijoma ir į mokyklą jie nebuvo kviečiami. Taigi aš panaudoju savo kompetencijas, mobilizuodamas kitus edukacinės aplinkos kūrimui, o A. Raila ir D. Narkevičius dirba su studentais tiesiogiai, taigi jie kitaip išnaudoja tas savo kompetencijas…

Iliustracija viršuje: Algis Lankelis, Susisiekiantys indai, 1996.

Į „The Gardens“ parodų erdvę (Konstitucijos pr. 12A (planetariumas) jau atkeliavo Mark Geffriaud parodos „Opening“ atidarymo metu (Roberto Narkaus) daryta nuotrauka. Parodos rengėjos kviečia pažiūrėti, kaip buvo ir kaip yra dabar.

Mark Geffriaud (1977) gyvena ir dirba Paryžiuje. Savo kūryboje šis šiuolaikinis jaunosios kartos prancūzų menininkas apjungia konceptualaus meno strategijas su asmeniniu poetiniu patyrimu. Mark Geffriaud, kuriančio objektus, tekstus, performansus, kūryba Lietuvos žiūrovams pristatoma pirmą kartą. Performansų metu Vilniuje menininkas sukurė vieną ir pasiėmė kitą objektą. Mark Geffriaud kūrinys šiuo metu eksponuojamas parodų erdvėje The Gardens.

Mark Geffriaud personalinė paroda „Opening“ parodų erdvėje „The Gardens“ tęsis iki kovo 21 d.

The Gardens
Konstitucijos pr. 12A (planetariumas)
Trečiadienis-penktadienis
16:00 – 19:00
Šeštadienis – susitarus
www.thegardens.lt

Lengvojoje atletikoje fotofinišas išaiškina nugalėtoją po lenktynių. Paroda „Fotofinišas“ nėra lenktynės – ji skolinasi įvaizdį (galbūt įvaizdis yra vienas iš tų keliasdešimties ekranų, kuriuos atsimenu save regintį kažkuriame Raimundo Malašausko tekste; atrodo, kad tie ekranai išniro šalia nuorodos į www.alamut.com – tai buvo senokai, dabar jau ne itin pamenu detales). Įvaizdis gana azartiškas, o azartas primeta žiūrovui ritmiką ir logiką. Tad skolindamasis fotofinišo įvaizdžiui tinkantį laiką – turbūt galima jį pavadinti „po visko“ – rašau parodos ekspozicijai besibaigiant (o jūs skaitote jau ekspozicijai pasibaigus). Pratęsiant televizinių įvaizdžių temą – tikriausiai prisimenate senosios televizijos sporto transliacijose („Žalgiris“ prieš CSKA, žinoma) mirksinčią R raidę (ją pamatysite čia, apie 1 min), kuri visada atsirasdavo kairiajame viršutiniame ekrano kampe ir reikšdavo sulėtintą svarbių momentų pakartojimą? Tad štai ji – manojo teksto formulė! Sulėtinta „Formulė-1“.

Iš Dalios Dudėnaitės ir Elenos Narbutaitės parodos „Miegalius“. Teksto autoriaus fotografija.

Prisipažinsiu, kartais rašymas mane erzina. Ypač tais atvejais, kai jis turi vienaip ar kitaip atstovauti mane. Ar netgi atstovauti tam, ką noriu pasakyti. Kas esate skaitę Raimundo Malašausko tekstus, nenustebsite (ar prisiminsite), kad kažkuriame iš jų yra sakinys daugmaž apie tai, kad net rašymo momentu sakiniui pasibaigus, pasikeičia jo pradžia. Kadangi tekstai visada kažkuria prasme yra citatų (idėjų, sintaksės, frazeologizmų, teksto technikų, psichologinių ar literatūrinių metodų) kombinacijos, o mes – rašantys ir skaitantys – esame jų komponuotojai, nesibodėsiu perfrazuoti Williamą S. Burroughsą, perfrazuojantį Ludwigą Wittgensteiną (žr. nuo 5 min 16 s): įrašytoje visatoje (jei suprasime visatą kaip savotišką fonogramą – įrašytą ir įrašinėjamą) tai, kas nėra iš anksto įrašyta, yra patys įrašai. Ir tekstas, egzistuojantis kaip jį lėmusio įvykių, įspūdžių, aplinkybių ir dar daug ko pasekmė, kartu – neišvengiamai – yra (galbūt tiksliau sakyti – bus)  ir panašių dalykų srauto priežastis. Pretenduoti į pasekmių autorystę būtų panašiai anachronistiška (gigantomaniška), kaip prisiimti atsakomybę už įrašytą (įrašinėjamą) visatą. Pretenduoti į priežasties autorystę irgi nelabai įmanoma, nes, anot Josifo Brodskio, „Nėr priežasčių pasauly, yra tik pasekmės. Žmonės – pasekmių aukos“*. Štai dabar lengviau atsikvepiu ir stengiuosi sekti savo paties mintis panašiai, kaip galėčiau sekti pasaką.

 Parodos „Fotofinišas“ atidarymas. Nuotraukoje – Jonas Žakaitis, Audrey Cottin, Raimundas Malašauskas, Tonis Saadoja. Justino Stanevičiaus fotografija.

Kaip kad tekstas neapima visatos (netgi mikrovisatos), tačiau gali egzistuoti kaip miniatiūrinis (eksperimentinis) jos modelis, indeksas ar šešėlis, taip ir holograma galėtų būti viena iš paralelinių tokios visatos metaforų. Kalbu apie hologramas Raimundo Malašausko kuruotoje parodoje „Fotofinišas“, arba parodą hologramoje. Santykis tarp parodos ir hologramos čia panašus kaip tarp veidrodėlio ir jame atsispindinčio kambario – gali sakyti „kambarys veidrodėlyje“, bet ne mažiau tikslu būtų tarti „veidrodėlis kambaryje“ (jei jis iš tiesų yra kambaryje, kurį atspindi). Kadangi žodyje „holograma“ įžvelgiu potencialią galią išraiškingai kalbėti ne tik apie šią parodą, bet ir – tam tikrame kontekste – apie šiuolaikinį meną apskritai, pabandysiu, vis dėlto, paaiškinti, ką noriu tuo pasakyti.

Esame įpratę, kad vizualaus meno parodoje objektai išsidėsto erdvėje taip, kad būtų susiję tarpusavyje. Dažnai nutinka ir taip, kad lygiai tokiu pačiu principu tarpusavyje susisieja parodos, išsidėsčiusios didesnėje erdvėje ar netgi per atstumą laike. Mes ne tik jas suvokiame kaip turinčias prasmę tik dėl šio jų tarpusavio sąryšio (nors paroda gali sietis ne tik su kita paroda, bet ir su futbolo aikšte, mylimosios alkūne, laišku ar malda, rašyta ant smėlio ir pan.), bet ir tas jų tarpusavio ryšys diktuoja suvokimo tempą, dinamiką, niuansus, ritmiką. Erdviniai žemėlapiai po parodas gali ne tik sieti, bet ir klasifikuoti, rūšiuoti, formuoti kelionę ir netgi tapti nematomais gidais. Kaip 2004 m. tekste „Video nužudė radijo žvaigždę: medijų žemėlapis ŠMC“ rašė rj, „…medijos persipina, žiūrovas nuolatos keliauja iš vietų, kuriose dominuoja erdvė, į vietas, kuriose dominuoja laikas“. Niekas neturi universalaus interpretacijos rakto. Visi šoka interpretacijos šokį. Jeigu galiu jus kviesti šiam šokiui, kartu kviečiu šį 2004-ųjų tekstą skaityti kaip „laišką iš butelio“, padėsiančio mums improvizuoti iš esmės erdviška hologramos metafora.

Šiuolaikinio meno centro plakatas. Teksto autoriaus nuotrauka.

Tad pakalbėkime apie tai, kas galėtų pasirodyti antraeiliška „Fotofinišo“ atžvilgiu – tai ŠMC erdvėse tuo pat metu koegzistuojančios ir „Fotofinišo“ kontekstui asistuojančios parodos (galėčiau sakyti, kad „Fotofinišas“ asistuoja jų kontekstui, bet tokiu atveju nutoltume nuo pasirinkto atskaitos taško; o šiuo pasirinkome būtent „Fotofinišą“).** Tiems, kas yra patyrę šiuolaikinio dizaino reikšmę ir įtaką tam, kaip suvokiame jo „įvaizdinamus“ reiškinius, neatsitiktinis šių parodų sambūvio faktas tampa nujaučiamas jau pamačius stilistiškai vientisai pateikiamą „parodų paketą“ skelbiantį anonsą prie ŠMC įėjimo, jo eksterjere. Kas geriau išmano šiuolaikinio meno kontekstą, parodose dalyvaujančių menininkų vardai ir kūrybos taktikos šią tarpusavio ryšio giją dar labiau sustiprina. Ir, galiausiai, jeigu esate atidūs ženklams, nuojautoms, sutapimams, pasakojimams, trajektorijoms, asociacijoms, sapnams ir atsiminimams, neišvengiamai priartėsite prie „Fotofinišo“ hologramų keliu, vedančiu į ten iš dar erdvesnių meta-hologramų. Tačiau atradimo pažado neįmanoma sukurti kaip savarankiško kūrinio. Jį galima tik palikti atradimui ir išsipildymo vilčiai. Manau, kad daugmaž tai galėjo turėti omenyje Auridas Gajauskas, tekste „Final de la disciplina“ rašęs: „Kai kas pasakytų, kad <…> šiuolaikinis menas yra vis „tolimesnis“, vis sunkiau pasiekiamas, vis sunkiau iššifruojamas, DAR labiau elitinis, tačiau ši problema yra lygiavertė reprezentacinės ir abstrakčios tapybos sankirtai, kurią XX a. viduryje Šiaurės Amerikoje išgyveno meno kritika ir industrija“.

Kadras iš filmo „Klavikordas“Dalios Dudėnaitės ir Elenos Narbutaitės  parodoje „Miegalius“. Teksto autoriaus fotografija.

Tas atradimo pažadas nebūtinai turi driektis iki tokių globalių trajektorijų, kaip meno kritikos ir industrijos likimas XX a. viduryje. Palindę po stikliniu gaubtu parodoje „Miegalius“ išgirstate Elenos Narbutaitės pasakojimą apie tai, kad žmogus keičiasi panašiai, kaip kad keičiasi vaizdai – beveik kas sekundę. Kad vaizdai atmintyje daiktėja ir tampa apčiuopiama, bet kiek amorfiška mase, kurią galima palyginti su tešla pyragui. Kad dokumentuojame tuos momentus, kai pajuntame kažką supratę ir tuo metu tai pasirodo mums labai svarbu, tačiau po kiek laiko ima neatrodyti taip svarbu. Išgirstate apie baldų fabrikus, turėjusius įrašų studijas ir viziją apie kambarius, kuriuose būtų kuriamos įrašų kolekcijos – garsai virstų vaizdais, vaizdai virstų garsais, garsai vėl virstų vaizdais ir gimtų paroda (prisimenu Burroughs‘ą – tokį, apie kurį jau užsiminiau, kalbantį apie įrašus). Klausant Elenos balso, sakančio, kad viskas yra susiję (kaip tik tuo metu įraše pasigirsta varpai, žmonių balsai, ir vėl girdime pačią Eleną, besivaikščiojančią, greičiausiai, šaligatviu), žvilgsnis ištįsta anapus ŠMC lango, t.y. ten, kur šaligatviu vaikšto praeiviai, kuriems vaizdas keičiasi kas sekundę, kurie patys keičiasi kas sekundę, ir kur kas nors galbūt tuoj pasijus kažką supratęs (-usi)… Videoprojekcija, esanti ten, kur kažkada buvo kavos aparatas (tai gali būti ir visiškai nesvarbu), rodo lauką, kuris, anot kažkieno pasakojimo, kažkada buvo ežeras. Videodarbas vadinasi „Klavikordas“. Klavikordas nėra rodomas, tačiau jis yra pagrindinis personažas, turbūt net svarbesnis už titruose pasirodančiame pasakojime atsirandantį mėlyną kavos staliuką (kuris taip pat nėra rodomas – rodomas tik laukas, kuris, anot pasakojimo, kažkada buvo ežeras). Parodoje yra dalykų, kurių taip, kaip supratau aš, nesupras niekas. Nesvarbu, ką berašyčiau. Kiekvienoje parodoje tokių dalykų yra. Kiekvienam iš mūsų. Žodis „Mistika“ į anglų kalbą „Klavikorde“ išverstas žodžiu „Gosh“. Ir man mačiūniškai (turiu minty George Mačiūną) juokinga.

                 Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.

Akivaizdu, kad meta-hologramos yra begalinės. Prieš konkretėdamas, pasiūlysiu paskaityti, kaip galima rašyti apie „Fotofinišą“ kitaip. Tai Monikos Lipšic tekstas „Ranka hologramoje“. Bet jeigu jums patiktų dar truputį padreifuoti aplink su manimi ir fotofinišą kiek atidėti, kviečiu dar vienam interpretacijų šokiui. „Fotofinišo“ parodoje priartėję prie „kampinės“ hologramos tam tikru atstumu, t.y. atsistoję į iš viršaus apšviestą plotą, hologramoje pamatysime Egidijaus Praspaliausko portretą (o gal ten jo brolis dvynys? Tiksliai pasakyčiau, jeigu jį pažinočiau ar specialiai domėčiausi). ŠMC skaitykloje tuo tarpu veikė su šia holograma per Egidijaus atvaizdą besisiejanti knygos instaliacija „BASTA“. Plačiau apie ją čia. Parodos ir kitų egyboy surengtų įvykių aprašyme rasite nuorodą į Kurtą Vonegutą ir Visiškai Abejingo Viešpaties bažnyčią. O aš prisimenu motyvą iš, berods, to paties Voneguto romano „Titano sirenos“, kur daroma prielaida, kad visa mūsų absurdiška egzistencija (tame romane absurdo daug daugiau nei daugelio iš mūsų gyvenimuose) teturi štai kokią prasmę – kad vienos nežemiškos planetos kosminis laivas kitos nežemiškos planetos laivui perduotų kažkokį raktą. Spekuliatyvi ir, kartu, epinio mastelio mintis: o gal galima paaukoti ištisą parodą, rinkimus, civilizacijos struktūrą, bemiegę naktį, tekstą, ar keletą metų nevilties metų vien tam, kad dvi priešingos idėjos įgautų jas abi vienijantį gravitacijos lauką ir iš prieštaravimo ženklo virstų išsipildymo švente? Parodos neatpasakosiu, bet šįkart pabandysiu papasakoti, ką man asmeniškai ji priminė. Parodoje rodytas videodarbas man buvo déjà vu. Nesvarbu, ar matėte „BASTA“ video, pamatykite, kokių filmų kontekste jį mačiau aš. Sakoma, idėjoms dvasią įkvepia poezija – ypač, jei su muzika. Atsimenate dar šiame tekste perpasakotą Elenos Narbutaitės viziją apie atmintį, bekintančią su vaizdu ir apie atminties archeologijos beprasmybę? Bet jeigu su ant rūsių sienų garuojančiu 1995-ųjų industrinės muzikos prakaitu ištarčiau „Mūsų prisiminimai – tiršta, gliti, dvokianti masė“ ir dar jums beskaitant pasiūlyčiau paklausyti grupės „Modus“ dainą „Piligrimai“ (2-a albumo „Mėgaukis tyla“ daina)? Galbūt ir jūsų prisiminimuose knygos instaliacijos „BASTA“ spinta – abjektiška, kažkokio beprotiško, beviltiško, buitinio dekadanso šleikštulį kelianti – tokiu atveju įgautų papildomą prasmę? Aišku, jeigu nepasirinktumėte konfabuliacijos kelio – kaip kad siūlo kai kuriose situacijose daryti Agnė Narušytė – ir jei nenuspręstumėte tą spintą su visu jos egzistenciniu nerimu „praignoruoti“ ir nustumti į komfortiškesnę zoną. Konfabuliacija, projekcija, retrospekcija, amnezija ir Alfonso Andriuškevičiaus „Rašyme dūmais“ aprašytas palimpsestas nužymi bent keletą tekstų, jų virsmo žemėlapiais ir realijomis strategijų. Hologramose jos įgauna papildomų dimensijų.

Iš Karlo Larssono parodos „of or before the forum“. Teksto autoriaus fotografija.

Mes jau arti „Fotofinišo“. Artinamės prie jo prašokdami prieš daugiau nei metus ŠMC vykusią „Formalizmo“ parodą primenančią teksto ekspoziciją (iš kurios labiausiai įstrigo grafinis intarpas – Kobo Abės „Kengūros sąsiuvinį“ primenantis juodų rėmų kvadratas su įrašu „Prašome nemindžioti žolės!“), bendro estų menininkų Tonio Saadojos ir Flo Kasearu projekto „21.05.09“/ „14.06.09“ dalį, gąsdinantį elektrostatikos garsą ir mirksinčias ištuštėjusių gatvių projekcijas – prašokdami jas Flo Kasearu filme „esc“ rodomais balto arklio fotoblykstės šuoliais, naktinei kelionei automobiliu suteikiančiais aštraus „nightvision“ azarto. O įėję į Karlo Larssono parodą „of or before the forum“, galime jaustis pasiekę tikslą. Erdviškuoju hologramos požiūriu, tai – išvirkščioji „Fotofinišo“ pusė, mat paroda eksponuojama beveik simetriškai „Fotofinišo“ erdvę atspindinčioje trikampėje patalpoje. Pacituosiu parodos aprašymą: „Šios parodos pavadinimas kilo iš lotyniško žodžio forensis vertimo į anglų kalbą. Forensis žymi platų mokslinių priemonių spektrą, taikomą teismo sistemoje siekiant atsakyti į įvairius teisinius klausimus. Kitaip tariant, tai pastangos, priemonės ir struktūros, pasitelkiamos aiškinantis bylas“. Akivaizdu, kad paroda labiau subalansuota analitiškam nusiteikimui , bet, pasinaudodamas parodoje surasta citata: „Geste išnyksta skirtumas tarp turinio ir formos“, verčiau papasakosiu, kad antrą kartą parodoje lankiausi šviečiant saulei ir nuostabiai krentant šešėliams. Galima sakyti, kad saulės spinduliai į erdvę krito „dėl grožio“, ir toks pasakymas nebūtų vien „dėl grožio“, nes taip vadinosi ir 1995-ais metais vykusi Soroso šiuolaikinio meno centro metinė paroda, kurios vienu iš kuratorių buvo Raimundas Malašauskas. Išorinė du tarsi-simetriškus trikampius (Karlo Larssono parodą ir „Fotofinišą“) jungianti siena dengta miniatiūrinėmis baltomis Projekta Potnis užuolaidėlėmis, kiek primenančiomis kadaise dabartinės ŠMC skaityklos erdvėje eksponuotą kultinio italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci „Rojų“ (skirtingai nei po nuoroda besislepiančio teksto autoriui Helmutui Šabasevičiui, ši instaliacija-performansas man paliko didžiulį įspūdį; net nesistengsiu jo nusakyti).

Holograma parodoje „Fotofinišas“. Teksto autoriaus fotografija.

„Fotofinišo“ ekspozicinė versija (ją lydėjo nemažai paralelinių vyksmų) savo paviršiumi ir jo perspektyvomis yra optinis menas. Nematytas, virtuoziškas savo technika, pop-artiškas savo nuotaika, magiškas ir iliuzionistiškas savo paslaptingu pavidalu, charizmatiškas portretų herojų laikysena. Andy Warholas kažkada siūlė jo „prasmės“ neieškoti kur nors kitur nei paviršiuose. Niekur kitur. Neabejoju, kad juo patikėtumėte lengviau nei manimi, po hiper-teksto apie meta-hologramą siūlančiu išbandyti ir tokį paprastą, tiesioginį parodos patyrimo būdą, „dėl grožio“. Na ką gi, pirmiesiems žmonėms Adomui ir Ievai už pažinimo vaisius teko mokėti – sumokėkite ir jūs, skaitykite parodos scenarijų.

                 Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.

Savosios parodos „Fotofinišas“ patyrimo versijos neįsivaizduoju be Raimundo Malašausko tekstų ir jo kuruotų ar realizuotų parodų kontekstų (tiksliau – to, ką aš apie juos žinau). Be hologramiškų 3D filmų – mačiau kol kas du: U2 3D ir Pina. Be įvairiausių paralelinių progresijų – tarp jų ir Raimundo Malašausko inicijuoto projekto „Paralelinės progresijos“ ir be jo vėlesniųjų versijų (vienoje iš jų teko dalyvauti kartu su Tomu Pabedinsku ir garso takeliu „Ameba“ asistuoti jo sumanytam projektui „Heliografija“). Ir be rausvo kolorito naujametinio savo mamos megztinio, priminusio vieną iš trijų hologramų, kurioje moteris žiūri į šventinę saliutų paletę primenančius spalvotus keliadimensinius apskritimus. Panašu, kad ir mano mikro-visatos meta-hologramos yra begalinės – pats laikas daugtaškiui, nes tęsinys, vienokia ar kitokia forma, be abejo, bus…

* „Tiberijaus biustas“. Vertė Sigitas Geda. Iš Josifo Brodskio eilėraščių rinkinio „Poezija“, išleisto „Baltų lankų“ leidyklos 2001 m.

** Turiu omenyje ŠMC vykusias parodas:
Dalia Dūdėnaitė ir Elena Narbutaitė. Miegalius (2011.XI.16 – 2012.I.29)
Egyboy personalinė paroda (2011.XII.16 – 2012.I.06)
Tonis Saadoja ir Flo Kasearu. „21.05.09″ / „14.06.09″ (2011.XI.25 – 2012.I.29)
Karl Larsson. of or before the forum (2011.XII.02 – 2012.I.29)

Titulinė iliustracija: Iš parodos „Fotofinišas“. Gintauto Trimako fotografija.

VDA Nidos meno kolonija kviečia menininkus, dizainerius, architektus, kuratorius ir meno tyrėjus pasitikti artėjančią vasarą ir rudenį Baltijos jūros pakrantėje, Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Kolonija – tai naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, atidarytas 2011 m. kovo mėnesį.

Atokioje vietoje įsikūrusioje ir gražaus kraštovaizdžio supamoje VDA Nidos meno kolonijoje rasite įkvepiančios vienatvės ir laiko, kurių trūksta sparčiame miesto gyvenime. Be to, susipažinsite su užsienio menininkais ir užmegsite kontaktus bendriems ateities projektams, nes vienu metu čia reziduoja mažiausiai 5 menininkai. 2011 metais kolonijoje rezidavo 40 menininkų (iš jų 70% užsieniečiai – visas rezidentų sąrašas). Įdomiausi rezidencijoje sukurti kūriniai bus pristatyti Nidos meno kolonijos žurnale.

Rezidencija Nidoje jums tiks, jeigu:

• intensyvus miesto gyvenimas – kuratoriai, atidarymai, pristatymai – išeikvoja visą jūsų laiką ir energiją, reikalingą meno projektams;

• kuriate įvietintus (site-specific) projektus (reflektuojate gamtinę, kultūrinę, socialinę aplinką, įtraukiate vietinę bendruomenę);

• mėgstate atsitiktinumus ir norite susipažinti bei dirbti (dabar arba ateityje) su menininkais iš įvairių pasaulio šalių;

• eksperimentams jums reikia didelės erdvės – kolonijos studijos yra iki 10 metrų aukščio, be to, paplūdimys ir miškas gali būti jūsų studijos tęsinys.

Paraiškos priimamos iki 2012 m. vasario 15 d. (formą parsisiųsti iš čia). Jas siųskite adresu info@nidacolony.lt.

Rezidencijų laikotarpiai ir trukmė: nuo 1 iki 4 mėnesio 2012 m. birželio 1 d. – gruodžio 31 d. Rekomenduojama rezidencijos trukmė – 2 mėnesiai.

Kaina: Studijos ir gyvenamosios erdvės nuoma – 1423 Lt už mėnesį (birželio–rugsėjo mėn.) ir 1078 Lt už mėnesį (spalio–gruodžio mėn.), įskaitant visus mokesčius, naudojimąsi įranga, viešosiomis erdvėmis, dviračiais ir automobiliu (kuro išlaidas turite padengti patys).

 Stipendijos: Šiuo metu stipendijų neturime. Atrinktiems kandidatams bus išsiųsti patvirtinimo laiškai, reikalingi individualiai ieškant paramos.

Konkursas būna apie 4-5 paraiškas į vieną vietą. Rezidentus atrenka Nidos meno kolonijos taryba. Pagrindiniai atrankos kriterijai: portfolio kokybė ir siūlomo projekto įdomumas ir tinkamumas rezidencijai.

Sąlygos: Kolonija suteikia visas gyvenimo ir socialines sąlygas, reikalingas penkiems reziduojantiems menininkams patogiai ir netrukdant vienas kitam gyventi greta. Kiekviena iš penkių rezidencijų yra išdėstyta dviejuose aukštuose, 65 kv. m. plote, su visais būtinais patogumais. Kolonija yra įsikūrusi maždaug 600 m. nuo jūros, nuo jos netoli iki kopų. Žiūrėkite kolonijos, rezidentų ir renginių nuotraukas. 

Turimos įrangos sąrašą galite rasti čia. 

Jei norite pajusti Kolonijos gyvenimo pulsą ir peržiūrėti menininkų, rezidavusių Kolonijoje nuo 2011 m. pavasario, portfolio, skaitykite Nidos meno kolonijos žurnalą.

Daugiau informacijos apie patogumus, veiklą ir paslaugas – www.nidacolony.lt ir Kolonijos Facebook puslapyje.

Kolonija taip pat laukia pasiūlymų kultūros ir edukacijos renginiams (63 nakvynės vietos).

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija, Taikos g. 43, Neringa (Nida). 
Tel.: +370 662 45216, vytautas@nidacolony.lt

Artnews.lt drauge su Šiuolaikinio meno centru ledu sukaustytą viduržiemį kviečia kelioms valandoms sutrumpinti, aplankant  karščiu alsuojančią Indijos meno parodą.

Ją aplankyti galėsite atsakę į nesudėtingą klausimą, už kurį dovanosime jums kvietimą dviems asmenims:

kaip anglų kalba skamba parodos „Pokyčių karta: šiuolaikinis Indijos menas“ pavadinimas?

Atsakymus siųskite el. paštu artnews@artnews.lt. Pirmieji trys teisingai atsakę galės džiaugtis kvietimais ir pasiėmę dar vieną žmogų už parankės sniegą trumpam iškeisti į pirmą kartą Lietuvoje pristatomą Indijos meną. Su šiuo kvietimu galėsite aplankyti ir visas kitas šiuo metu ŠMC veikiančias parodas.

Parodoje „Pokyčių karta: šiuolaikinis Indijos menas“ dėmesys sutelkiamas į jauniausiųjų menininkų kūrybą – būtent jų mąstyseną ir dvasią siekiama atskleisti. Tai karta, dar tik ieškanti sau vietos. Ji dar gana gerai pažįsta tautos tradicijas ir istoriją, bet vis labiau įsitraukia ir į globalią technologizuotą realybę.

Paroda Šiuolaikinio meno centre veiks iki kovo 10 d.

Iliustracija: Anay Mann. Ravi, Amaar and Imran, New Delhi, 2004, menininko nuosavybė

VšĮ „Architektūros fondas“ ir leidykla „Baltos lankos“ pristato ilgai lauktą ir labai subrendusį, pataisytą ir papildytą antrąjį knygos Vilnius 1900–2012. Naujosios architektūros gidas leidimą.

Tai geidžiamiausia dovana architektui, vilniečiui, miesto svečiui ir bet kuriam žingeidžiam piliečiui. Nes Vilnius – ža­vingų moderno, art nouveau, arba secesijos, architektū­ros fragmentų, pabirusių Senamiesčio ir Naujamiesčio gatvėse, rinkinys. Vilnius yra trumpa tarpukario modernizmo ištrau­ka, išsiskirianti garsiomis čia tuo metu kūrusių architektų ir dizainerių asmenybėmis ir švaria jų darbų stilistine raiška. Vilnius – kontroversiškas, tačiau įspūdingas sovietinio laikotarpio pėdsakas, bylojantis apie uni­kalią patirtį Europos kontekste, trumpas, bet ryškus postmoderniz­mo blyksnis, susipynęs su vėlyvuoju modernizmu. Pagaliau Vilniaus architektūros dabartis – intriguojantis informacijos kodas, atskleidžiantis dinamiškus visos šalies procesus: architektūrinius eksperimentus, pasitelkiant naujas tipologijas, medžiagas ir estetikos idėjas, staigų ekonomikos pakili­mą, miestiškos aplinkos kokybės ir vilnietiškos architektūros identiteto paieškas.

Leidinio sudarytojai ir autoriai klausia – o koks turėtų būti Kauno architektūros gidas? Kokį miestą jis turėtų atspindėti, be kokių pastatų ar idėjų jis neįmanomas?

Pristatyme dalyvaus:

Dr. Jūratė Tutlytė – architektūros istorikė, pirmojo Vilniaus architektūros gido leidimo sudarytoja ir bendraautorė
Doc. Dr. Nijolė Lukšionytė – menotyrininkė, architektūros istorikė, Vilniaus architektūros gido bendraautorė
Dr. Vaidas Petrulis – architektūrologas, modernizmo paveldo tyrėjas, Vilniaus architektūros gido benaraautorius
Rūta Leitanaitė – architektūros kritikė, Lietuvos architektų sąjungos Informacinio centro vadovė, antrojo Vilniaus architektūros gido leidimo sudarytoja ir bendraautorė
Almantas Bružas – architektūros tyrėjas ir publicistas,  renginio moderatorius

Leidinį „Vilnius 1900–2012. Naujosios architektūros gidas“ galima įsigyti ir internetiniame meno leidinių knygyne www.artbooks.lt

Projektą iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007-2013“

Straipsnį inicijavo Kultūros kontaktų biuras, kuris yra atsakingas už programos „Kultūra 2007-2013″ viešinimą ir konsultacijas pildant paraiškas Lietuvoje. www.kultura2007.lt

Gruodžio pradžioje Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi parodos, skirtos apžvelgti sovietinę Baltijos šalių architektūros ir dizaino tradiciją: „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ ir „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“ Savaitraščio „7 meno dienos“ viename sausio mėnesio numerių  pasirodė net dvi – Eglės Rindzevičiūtės ir Julijos Reklaitės – šių parodų recenzijos ir Paulinos Eglės Pukytės esė pasibaigusių ir prasidėjusių metų proga, kurioje taip pat atkreiptas dėmesys į šias parodas. Aš pati joje lankiausi tris kartus, ir visus tuos kartus, nepriklausomai nuo savaitės dienos, joje buvo (palyginus su pernai NDG vykusiomis modernizmo klasikų retrospektyvinėmis parodomis) gausu lankytojų, o tai įrodo ne vien kultūros pasaulio atstovų susidomėjimą. Smagu ne tik dėl gausumo, bet ir dėl to, kaip pastebėjo ir viena rašiusiųjų, kad tie lankytojai – viduriniosios ir jaunosios kartų atstovai. Pirmuosius, be mokslinio intereso, ten vilioja jaunystės ir vaikystės prisiminimai. O antrųjų, tarp jų ir mano, šiuo metu vykstančią jaunystę žymės būtent šis susidomėjimas (sovietinio) modernizmo nulemtu gyvenimo būdu ir estetika, tam tikra mažiau ar daugiau sąmoninga modernizmo archeologija.

Lietuvoje ši tendencija akivaizdžią paspirtį gavo 2009 m., kai į renovuotą Nacionalinę dailės galeriją iš Viktorijos ir Alberto muziejaus Londone atvežta paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945-1970“ (Cold War Modern. Design 1945-1970). Nežinia, ar tiesioginiais, ar netiesioginiais saitais su šia paroda galima sieti 2011 m. pavasarį Nacionaliniame muziejuje Varšuvoje vykusią parodą „Norime būti modernūs. Lenkiškas dizainas 1955-1968“ (Chcemy być nowocześni. Polski design 1955-1968), ir  gruodį, savaitę anksčiau nei atsidarė parodos NDG, Zagrebo Šiuolaikinio meno muziejuje atidarytą parodą „Socializmas ir modernumas: menas, kultūra, politika 1950 – 1974“ (Socijalizam i modernost: Umjetnost, kultura, politika 1950-1974). Šiose parodose akivaizdžios buvusio socialistinio pasaulio pastangos socialistinę savo praeitį suvokti ir pristatyti ne kaip „prarastą“ ar „į visokeriopą regresą vedusį“ penkiasdešimtmetį, kurį geriausia ignoruoti, bet kaip savitą mus lig šiol veikiantį reiškinį, kurį tyrinėjant bent šiek tiek paaiškėja dabartis. Įdomūs šių visų parodų skirtumai: Varšuvos paroda, kaip ir nurodo pavadinimas, orientavosi vien į lenkišką dizainą, nes tai pakankamai plati tema tiek eksperimentinių formų, tiek eksperimentinių medžiagų, tiek skirtingų dizaino mokyklų skirtinguose Lenkijos miestuose prasme. Zagrebo paroda daug dėmesio skyrė modernistiniam urbanizmui ir grandioziniams architektūriniams projektams (parodos pavadinime tai tikriausiai slepiasi po žodžiu „politika“), šiek tiek dėmesio skyrė dizainui, šiek tiek popkultūrai (kiekvienas perkantis bilietą į parodą gauna stiklinį buteliuką limonado „Cockta“, jugoslaviško „Coca-colos“ varianto) ir labai daug dėmesio – menui. Žinoma, neseniai atsidaręs Šiuolaikinio meno muziejus didžiuojasi savo įspūdinga kolekcija, todėl galbūt kuratoriams buvo sunku apsiriboti renkant meno pavyzdžius šiai parodai. Tačiau dabar „nemeniškoji“ parodos dalis atrodo kaip scenografija meno kūriniams, kuri, pagal sumanymą, turėtų atskleisti jų atsiradimo kontekstus, tačiau dėl nesėkmingos ekspozicijos dar kartą atskiria meną nuo kultūros.

Ši trumpa parodos, kurioje jau apsilankė arba dar apsilankys retas lietuvis, apžvalga čia reikalinga tam, kad išryškėtų aiškūs vilniškių parodų tikslai ir švarūs pjūviai. Paroda „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“, kuruota Lolitos Jablonskienės (Vilnius), Kai Lobjakas (Talinas) ir Ilianos Veinbergos (Ryga) apie ją jau rašiusių įvertinta kaip rodanti, bet neinterpretuojanti. Rodymas atsiranda iš praktinio noro pamatyti visa tai gyvai ir vienoje vietoje. Tai – parodos eksponatai ir kultiniai sovietinio aplinkos konstravimo elementai. Architektūros muziejus, kaip institucija, atsakinga už tokių eksponatų ar bent informacijos apie juos kaupimą ir saugojimą, sėkmingai veikia Taline ir Rygoje, o Vilniuje 2006 m. buvo uždarytas. Jo kolekcija perduota Nacionaliniam muziejui, kuriame skirtingo pobūdžio to paties projekto medžiaga pateko į skirtingus fondus. Tad paroda apie lietuvišką architektūrą – nemenkas iššūkis. Tačiau pagrindinis visų šios parodos kuratorių iššūkis buvo dizaino objektų paieška. Šie objektai, kurie, atrodo, dar visai neseniai buvo „visur“, ieškoti ilgai ir įvairiausiose vietose. Didieji objektai (stalai ir kėdės), kad ir kaip muziejiškai atrodytų NDG salėje, yra pasiskolinti iš privačių žmonių namų. Mažesnieji objektai (saldainių ir alkoholio pakuotės, indai, papuošalai, rūbai, audiniai, telefono, radijo aparatai, televizoriai, traukinio modelis, kompiuteris) surasti taikomosios dailės ir technikos objektų kaupimu ir saugojimu besirūpinančiose institucijose bei taip pat privačių žmonių namuose.

Paroda suskirstyta į keturias dalis, atskleidžiančias viešosios erdvės („Miestas“) ir privačios aplinkos („Namai“) modernizavimą, naujos kūrybos srities – dizaino – sklaidą („Pramoninė dailė“) ir naujo vartotojiško gyvenimo būdo formavimąsi Baltijos šalyse („Laisvalaikis“). Šioje parodoje tam tikra prasme rekonstruojamas Pabaltijys kaip kokybinė sąvoka, vartota Sovietų Sąjungoje. Ši sąvoka apibrėžė gilesnes vakarietiškas modernumo tradicijas ir aukštesnį komforto lygį: Pabaltijys buvo žymus kurortais, kavinių ir restoranų architektūra, ir kasdienio gyvenimo gerovę formuojančiais produktais (traukiniai, radijo imtuvai, šviestuvai, nešiojamieji televizoriai, taikomosios dailės kūriniai). Dėl to buvo svarbu surasti tuos objektus, nes jie parodo Sovietų Sąjungos gerovės lygį.

Vis dėlto, bent jau mano įspūdyje apie šią parodą, svarbesnę vietą nei dizaino objektai ir architektūros brėžiniai bei fotografijos užima gausi video medžiaga ir jos formuojama atmosfera. Video yra patogiausias būdas rekonstruoti architektūrinę tam tikro pastato patirtį, bet šioje parodoje per autentišką (propagandinę) videomedžiagą atsiskleidžia daugiau kultūrinių sluoksnių. Modernistiniais principais grįstų architektūros ir dizaino objektų vaizdai su estradine (džiazinio skambesio) muzika ir įsijautusiu, kiek kategorišku diktoriumi už kadro, teigiančiu, jog tai, ką mes matome filmuotoje medžiagoje, yra vienintelis teisingas būdas gyventi – tokios ištraukos iš Tarybų Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino kronikų kartu ir išjudina, ir sustato į jų virtualias laiko ir erdvės vietas kitus parodos eksponatus.

Parodos „Mūsų metamorfiškoji ateitis. Dizainas, techninė estetika ir eksperimentinė architektūra Sovietų Sąjungoje 1960-1980 m.“ kuratoriai Andresas Kurgas ir Mari Laanemets (Talinas) orientavosi į tam tikrą eksperimentinę utopiją, todėl jiems nebuvo taip aktualu surasti objektų. Ekspozicijos dizainas, erdvinės struktūros, sukurtos Indreko Sirkelio (Talinas) ir Kooperative für Darstellungspolitik (Berlynas), išskaido gausią tekstinę ir vizualią (fotografijos, piešiniai ir brėžiniai) medžiagą į atskiras, nesusisiekiančias temines salas (eksperimentiniai gyvenamųjų namų projektai, utopiniai miestai, avangardistiniai esamo miesto dekoro pasiūlymai, kinetinio meno parodos,  parodų architektūros eksperimentai ir kt.), o šios dar suskirstytos į nišas. Šis atskirumas tausoja žiūrovą, nevargindamas begalinės vaizdų eilės išklojimu prieš jį vos jam įėjus, o nišos padeda sukurti asmeniškesnį, jaukesnį santykį su dažnai atšiaurios, nesuprantamos estetikos vizualia medžiaga. Kartu nesusisiekiančios teminės salos nurodo į savitą, beveik slaptą atskirų grupuočių, kuriose buvo vystomos eksperimentinės idėjos, darbo pobūdį.

Lolita Jablonskienė „Modernizacijos“ įžanginiame parodos tekste mini atotrūkį tarp vaizduotės modernizacijos ir jos prievartinės realybės, kuris nulėmė aplinkos suvienodėjimą. Jos minima vaizduotės modernizacija – tai architektų, dizainerių ir visų, suinteresuotų aplinkos kūrime, sumanymų evoliucija, skatinama funkcionalistinių (tikslingumo, ekonomiškumo, higieniškumo, patogumo) nuostatų. Jei nuostatos galvose pakito gana greitai, tai tų nuostatų įgyvendinimo technika jų taip niekada ir neprisivijo. Septinto dešimtmečio žmogui modernizacija buvo į ateitį (vis niekaip nepasiekiamą komunistinę ateitį) orientuotas reiškinys, mums, tuo tarpu, ypač šios parodos kontekste, modernizacija tampa į praeitį orientuotas reiškinys. Todėl mums lygiai taip pat reikalinga vaizduotės modernizacija, tik mums ji reiškia bandymą perprasti modernistinio mąstymo ypatumus: tikėjimą žmogumi, jo sukurta technika, tos technikos kuriama dabartimi ir ateitimi, tikėjimą progresu ir tuo, kad viskas įmanoma.

Žvelgiant į dvi parodas NDG bendrai, jose galima rasti labai konkrečius tiek šios būsenos teigimo, tiek neigimo įrodymus. Ir abu jie pateikti video medžiagoje: filmas „Penkeri metai ir visas gyvenimas“ (Kaupo Klooren, 1976, 19 min) apie Estijos dailės akademijos Pramoninio dizaino katedrą, studijų programą, dėstytojų ir studentų požiūrį į aplinką ir savo uždavinius, bei „Repeticija“ (Jurij Rešetnikov, Jurij Sobolev, 1975, 45 min), nufilmuota Multimedijų programa, skirta ICSID (The International Council of Societies of Industrial Design) suvažiavimui Maskvoje, viešbutyje „Rossija“, kuri po repeticijos buvo uždrausta kaip nederama. Pirmajame filme studentai išsako pasibaisėjimą jų dabartine aplinka ir drąsiai apibrėžia savo uždavinį kaip tos aplinkos sukonstravimą, nes aplinka užima pačią svarbiausią vietą socialistinio žmogaus formavime. Tačiau taip pat pastebi studijų teoriškumą, atsietumą nuo realių problemų ir technologinių galimybių. Antrasis filmas – vienintelis drąsios modernizacijos kritikos įrodymas, nes Multimedijų programą, sukurtą didžiulei ekranų struktūrai, pamatė tik jos kūrėjai ir keli valdžios atstovai. Vaizdų derinys iš įvairiausių kontekstų, nuo laukinės gamtos, čiabuvių genčių iki karo vaizdų, siekė parodyti, kaip žmogus „sukuria antrąją prigimtį ir sunaikina pirmąją“. Įdomu, kad pirmasis filmas ir antroji video medžiaga yra beveik tų pačių metų, ir tai suformuoja heterogeniškos visuomenės vaizduotės įspūdį. Tačiau modernizacijos kritikos uždraudimas (toks griežtas, kad iki šios parodos nelabai kas ir žinojo apie išlikusią filmuotą „Repeticiją“) parodo priverstinį vaizduotės modernizacijos pobūdį, dėl kurio jos palikimas daugiau nei 20 Nepriklausomybės metų buvo ignoruojamas. Mano kartai, kuri neįsivaizduoja brutalaus „privertimo“ mechanizmo ir jo galios, nes veikia subtilaus, geriau paslėpto „privertimo“ pasaulyje, sunku perprasti savanoriškos ir priverstinės vaizduotės modernizacijos ribas. Tačiau šios parodos įrodo, kad verta perkelti dėmesį į savanoriškos vaizduotės modernizacijos ir antimodernizacijos atvejus Sovietų Sąjungoje, nes jie formavo išimtis tuometinėje ir dabar mūsų naudojamoje aplinkoje.

Išsamų fotopasakojimą iš parodos „Modernizacija. XX a. 7-8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“ žiūrėkite čia.

Projektą iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007-2013“

Straipsnį inicijavo Kultūros kontaktų biuras, kuris yra atsakingas už programos „Kultūra 2007-2013″ viešinimą ir konsultacijas pildant paraiškas Lietuvoje. www.kultura2007.lt

Gruodžio viduryje Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Modernizacija. XX a. 7–8 dešimtmečių Baltijos šalių menas, dizainas ir architektūra“. Parodos kuratorės: Lolita Jablonskienė, Kaj Lobjakas (Talinas) ir Iliana Veinberga (Ryga),  dizaineris – Indrek Sirkel, o specialią ir vieningą ekspozicijos architektūrą sukūrė Aleksandras Kavaliauskas ir Andrius Skiezgelas.

Gyva atmintis apie sovietinio laikotarpio Baltijos šalių dailę, dizainą ir architektūrą virsta istorija. Paroda „Modernizacija“ siekiama išryškinti šį į praeitį grimztantį Estijos, Latvijos ir Lietuvos modernios kultūros segmentą, įtraukti jį į pokarinės Europos techninės, socialinės ir kultūrinės modernizacijos kontekstą, praplečiant ryšių tarp Rytų ir Vakarų bei idėjų apykaitos tarp centro ir periferijos sampratą.

Inkorporuotos į SSRS, Baltijos šalys iš dalies išsaugojo senojo gyvenimo būdo elementus, kultūrinę atmintį ir puikavosi išskirtiniu „artimųjų Vakarų“ įvaizdžiu. Legendiniai tapo Baltijos pajūrio kurortai, nauji mikrorajonai, regioniniu savitumu pasižymintys visuomeniniai pastatai, kavinių ir restoranų architektūra. Itin populiarios buvo kasdienio gyvenimo gerovę, komfortą simbolizavusios prekės, sovietinių piliečių medžiotos kaip užsieninis deficitas. Periferinis Pabaltijys į Sovietų Sąjungą, šaltojo karo metais su Vakarais konkuravusią dėl centro ir periferijos statuso, transliavo tarptautines modernios aplinkos ir gyvenimo būdo idėjas.

Parodoje eksponuojami XX a. 7–8 dešimtmečių Estijos, Latvijos ir Lietuvos architektūros, dizaino, taikomosios dailės kūriniai, jų projektai, fotografijos, filmuota medžiaga.

Paroda veiks iki vasario 12 d.

Neapsilankiusiems ir neturėsiantiems galimybės to padaryti paruošėme išsamų fotopasakojimą:

Nuotraukų autorius:  Dima Belush

Lietuvių menininkas Darius Mikšys įtrauktas į galutinį sąrašą didžiausiai Jungtinėje Karalystėje £40,000 Artes Mundi premijai gauti. Premijai iš viso nominuoti 7 menininkai iš Švedijos, Kubos, Anglijos, Indijos, Meksikos, Slovėnijos ir Lietuvos, savo kūryboje naudojantys įvairias medžiagas, akcijas bei kitokias kūrybines strategijas, atkreipiantys dėmesį į socialines problemas bei komentuojantys visuomenės procesus.

Septynis menininkus iš daugiau nei 750 nominacijų atrinko Sofía Hernández Chong Cuy, Contemporary Art at Colección Patricia Phelps de Cisneros, Niujorkas, kuratorė ir dOCUMENTA’os (13) kuratorinė agentė, bei Andersas Kreugeris, Antverpeno M HKA kuratorius.

Septyni premijai pristatyti menininkai:

* Miriam Bäckström (Švedija),

* Tania Bruguera (Kuba),

* Phil Collins (Anglija),

* Sheela Gowda (Indija),

* Teresa Margolles (Meksika),

* Darius Mikšys (Lietuva)

* Apolonija Šušteršič (Slovėnija)

Rudenį nuo spalio 6 d. tris su puse mėnesio Velso Nacionaliniame meno muziejuje veiks premijos galutiniam sąrašui atrinktų menininkų paroda. 

Jos metu bus paskelbtas £40,000 premijos laimėtojas. Kiekvienas iš septynių menininkų gaus po £4000. 

Premiją remia Bank of America Merril Lynch meno ir kultūros programa, taip pat Velso menų ir Kardifo miesto taryba.

2011 m. Venecijos bienalėje pristatytas menininko Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“ vertinimo komisijos buvo įvertintas specialiu paminėjimu.

Kultūros atašė JK inf.

Konferencijos tikslas – supažindinti su naujausia informacija apie įvairias programas, pagal kurias gali būti finansuojami kultūros projektai. Pranešimus skaitys programų „Kultūra 2007-2013″, „Europa piliečiams“, „Veiklus jaunimas“, „Mokymasis visą gyvenimą“ bei Šiaurės ir Baltijos šalių kultūrinės mobilumo programos koordinatoriai. LR Kultūros ministerijos atstovai pristatys pokyčius Lietuvos kultūros finansavimo programose bei papasakos apie numatomą Europos ekonominės erdvės paramą Lietuvos kultūros sektoriui 2012-2016. Pranešėjai taip pat trumpai pristatys programų perspektyvas 2014 – 2020 m. daugiametės finansinės programos kontekste.

Preliminarią konferencijos programą galima parsisiųsti čia.

Kultūros sektoriaus atstovai kviečiami registruotis iki sausio 25 d. el. paštu egle.deltuvaite@kultura2007.lt. Registruojantis reikia nurodyti savo vardą, pavardę, atstovaujamą organizaciją ir el. pašto adresą. Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas.