Kovo 10 d. per iškilmingą bendrą  Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Senatų posėdį,  skirtą 20-ties metų Lietuvos Nepriklausomybės  atkūrimui, Alfonsui Andriuškevičiui buvo įteiktas Vilniaus dailės akademijos Garbės profesoriaus diplomas.

Alfonsas Andriuškevičius – menotyrininkas, poetas, VDA dėstytojas, savo darbais įtakojęs ne vieną Lietuvos menotyrininkų ir kritikų kartą.  A. Andriuškevičius yra išleidęs šias knygas: „Rašymas dūmais”, „Lietuvių dailė: 1975–1995″, „Lietuvių dailė: 1996-2005″ „72 lietuvių dailininkai – apie dailę”, „Grožis ir menas lietuvių estetikoje, 1918–1940″.

Kovo 5 d. Berlyne, Antje Wachs galerijoje, kurioje beveik kasmet pristatomi   lietuvių menininkai, atidaroma Dariaus Žiūros fotografijų paroda ,,Selected Takes“.
Profesionalus tapytojas, sukūręs nemažai video darbų, pastaruoju metu  dirbantis fotografijos srityje, Darius Žiūra fokusuojasi į betarpiškai artimą aplinką, kurioje atranda  savo foto objektus.
Berlyne pristatoma serija, kuriai pozavo kūno paslaugas teikiančios moterys, dirbančios Vilniaus geležinkelio stoties rajone. Darius Žiūra pasikvietė šias moteris į studiją ir, mokėdamas už seansą,  fotografavo jas ištraukęs iš jų natūralios aplinkos. Anot menininko, aplink stotį vykstantis gyvenimas  – grynas beviltiškumo, smurto, purvo ir apgaulės atvaizdas, išnaikinus kurį paradoksaliu būdu vis dėlto labai pasikeistų ir pati miesto dvasia.
Darius Žiūra nepateikia savo fotografuojamųjų vardų, kartais paslepiama ir veido dalis – galbūt siekiant anoniškumo, galbūt  – subjekto virtimo objektu akivaizdumo.
Paroda veiks iki balandžio 25 d.
Daugiau informacijos www.antjewachs.de

Primename, jog „Savaitės prieš rasizmą ir kitas nepakantumo formas“ orientacija – ne į siauro profilio teisines diskusijas, o į tarpdisciplinines neformalias diskusijas, a la political cafe, kurių metu įvairių sričių specialistai bei kiti visuomenei svarbūs žmonės dalytųsi mintimis kaip žmogaus teisės persmelkia visas gyvenimo sritis, atsisipindi mene – tiek menas, kuriamas siekiant išreikšti socialinius politinius įsitikinimus (šiuo atveju žmogaus teisių), tiek sukurtuose meno kūriniuose įžvelgiama žmogaus teisių vertybių išraiška.

Kovo 9 d., antradienį:

16.30 val. auditorijoje – diskusijų ciklas „Menas prieš diskriminaciją“
Diskusija „Menas ir politika“. Moderatoriai: menotyrininkė dr. Skaidra Trilupaitytė ir politologas doc. dr. Lauras Bielinis. Diskusijos  ašis -klausimai, kokią funkciją meno kūrinys gali atlikti tiesos atžvilgiu. Ar meno kūrinys pastiprintai teigia/neigia politines realijas/poreikius? Ar gali meno kūrinys atspindėti visai visuomenei svarbią tiesą? Ar meno kūrinys gali būti paveikesnis už politines tiesas, ideologijas? Kodėl kartais bijomasi politinio meno? Potemės: a) menininko padėtis, beteisiškumas b) tendencingas realybės vaizdavimas – manipuliacija visuomenės nuomone.
Organizatoriai: Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.
Įėjimas nemokamas. Renginio trukmė – 2 val.

Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, įėjimas į Nacionalinę dailės galeriją nemokamas. Galerijos darbo laikas kovo 11-ąją – 11.00–18.00.

Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu veikia XX a. Lietuvos dailės ekspozicija.
Penktojoje salėje kovo 5 d.–balandžio 4 d. veiks Birutės Žilytės personalinė paroda „Skaidri tamsa“.
Vienuoliktoje salėje eksponuojamos fotografijos iš Aleksandro Macijausko fotografijų serijos „Demonstracijos“ (1965–2004).

2010 m. kovo 10 d. (trečiadienį) 17 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, įėjimas iš Didžiosios g. 19), bus atidaryta Joanos Deltuvaitės fotografijų paroda – projektas „Tą naktį, kurią nemiegojau…“.

Jauna fotografė J. Deltuvaitė pasakoja, kad ją „jau keletą metų domina žmogaus aplinka, kurioje jis gyvena. Daiktų įsiliejimas į buitį, kaita, istorija ir „tylus“ jų  gyvenimas. Šie kūrybos aspektai puikiai atsiskleidžia ankstesnėse autorės serijose „Skvoterių namai“ (2006), „Persikraustymas“ (2005) bei „Po“(2005), kur žmonių daiktai bei aplinka tampa pagrindiniais herojais, pasakojančiais apie skirtingas (kultūrines, socialines, politines) patirtis.
Serija, pristatoma naujoje parodoje, fotografuota naktį, kai, pasak pačios autorės, „neužmiegi ir įvairiausios mintys sukasi nesustodamos. Nepadeda niekas… Nei kūno padėties keitimas, nei „avyčių skaičiavimas“, nei galvojimas, kaip čia negalvoti. Atrodo, kad n-tąjį kartą išgyveni visas savo gyvenimo akimirkas. Permąstai praėjusią dieną, tada visą gyvenimą, už minutės nusikeli į vaikystę, ir taip pat, nesunkiai, atgal į ateitį. Kol visiškai minčių iškamuotas, nė nepastebėdamas, po kelių valandų užmiegi.

Šiose nuotraukose galima pamatyti tik neaiškius vaizdus pro langą ir keletą žybsinčių kompiuterinės technikos lempučių. Tai vaizdas, kokį dažniausiai atsimerkęs gali pamatyti kiekvienas neužmiegantis žmogus. Tik kažkuriam laikui praėjus akys pradeda atskirti daiktų kontūrus.

Tačiau mane domina tas pirmas žvilgsnis į aplinką, kai supranti, kad neužmiegi.“

Paroda veiks iki kovo 27 d.

Praėjusį penktadienį, kovo 5 d., Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje atidaryta menininko ir kritiko Kęstučio Šapokos kuruojama paroda „Laisvalaikis, sportas, kultūra“. Joje dalyvavo šeši menininkai „individualistai“ – Algis Ramanauskas, Gintaras Znamierowski, Jonas Valatkevičius, Donatas Srogis, Evaldas Jansas, Benigna Kasparavičiūtė.  Po praėjusios minėto kuratoriaus parodos „Mūsų laikų herojai“, vykusios toje pačioje erdvėje 2009 m. balandį, naujojoje parodoje buvo galima tikėtis išvysti tai, ką ir išvydome – daug ironiškų (kartais net sarkastiškų) komentarų apie dabartinę kultūros padėtį Lietuvoje, pateiktų provokuojančia forma. Pats kuratorius dar spaudos pranešime šią pateiktų kūrinių formą gerokai ironizavo: „Šios grupės dailininkai individualistai pakankamai modernūs, nes visi pasirinkę meninės improvizacijos būdą, turi sukūrę savitą plastinės raiškos modelį, originalią vaizduotę. Jų kūryba brandi, meistriška, prasminga, be tuščių žaismo efektų.“

Žaismas ir efektai tapo šios parodos rėmais, kuriuose tilpo Algio Ramanausko rūbų kolekcijos pavyzdžiai, Benignos Kasparavičiūtės nutapytų krepšinio žvaigždžių portretai (ties raudonu klevu), Evaldo Janso tapyba, kurioje kentaurai perka pripučiamas sekso lėles ir dar daugelis kitų tapybos ir objektų pavyzdžių.

Artnews.lt paruošė jums foto/video reportažą iš šios spalvingos parodos atidarymo, kuris pritraukė itin gausų būrį žiūrovų.

Benigna Kasparavičiūtė. Radonas klevas, 2010.

Gintaro Znamierowski darbų ekspozicija.

Gintaras Znamierowski. 3 D gyvenimas. Iš ciklo „Vargas ir skurdas”, 2010.

Ekspozicijos fragmentai.

Evaldo Janso tapybos ekspozicija.

Jono Valatkevičiaus darbų serija.

Donato Srogio serija „Be pavadinimo”, 1994.

Algio Ramanausko rūbų kolekcijos fragmentas.

Bebras. Privati kolekcija.

Ach, kaip gerai, kad yra internetinis Marijos Žemės dienraštis „Kamalduliai“ – tik juose gali rasti perpublikuotus tekstus iš legendinių (todėl primirštų) leidinių, tokių kaip „Nevėžis“. Juose visuomet prieglobstį randa laikrodžius ir kalendorius pametę ir Interneto visagalio dar neatradę kūrėjai ir jų mūzos. Vieni iš tokių ir vėl susibūrė eiliniam bohemarojiškos atmosferos pripildytam vakarui aptarti nūdienos fotografijos aktualijas ir, svarbiausią šiuolaikinės fotografijos žanrą – aktą. Jaukų ir aistringą pašnekesį įkvėpė praėjusią savaitę sostinės „Brodvėjaus“ galerijoje atidaryta Leopoldo Pražerskio paroda „Miražų krupjė“ ir tuo pačiu pavadinimu išleistas storas spalvotas katalogas, prikimštas visokio plauko, oi, t.y. grožio, nuogalių. Į jaukų vakarą susirinko kone svarbiausi fotografijos istorijos korifėjai – pats Pražerskis, A. Patsnijauskas ir kuklusis Džeksonis. Kaip tikram bohemorojiškam susiėjime neapsieita ir be poetų bei nuotraukoms pozavusių mūzų. O kur dar neišvengiamasis fotografų draugas Skersmantas Pilvulis…
Deja, viso pokalbio sabotažnikams perteikti nepavyks, nes gali nutikti, jog, perskaičius jį visą, eilinį skaitytoją susuks bohemarojus, todėl pateikiame tik sultingiausius vakaro įspūdžius.

Pirmasis rėžė vakaro kaltininkas – akto maestro Leopoldas: Fotografas, kuris nefotografuoja aktų, yra mažų mažiausiai įtartinas. Visi žymiausi užsienio ir Lietuvos kūrėjai tai daro. Gal todėl, kad yra daug pasiekę ir nebijo rizikuoti.

Visi apsidairo ir aptinka kuklųjį ir tuo įtartinąjį fotografą Džeksonį.

Džeksonis: Iki šiol nepajutau poreikio fotografuoti aktus. Man moters grožis yra pernelyg asmeniškas ir nepakankamas kūrybos akstinas.

L. Pražerskis: Menas nėra logiškai išmąstomas, jis nereikalauja tiksliai įvardytų priežasčių ar idėjų. Jame daugiau alogiškumo, paslėptos esmės. Nėra didesnės prasmės, nei rodyti žmogų. Tačiau jei vaizduoji jį apsirengusį, demonstruoji lengvosios pramonės pasiekimus.

Džeksonis: Tuomet nėra jokio skirtumo, ar fotografuoti nuogą, ar apsirengusį žmogų?

Pirmoji mūza: Kūnas – tik materija. Svarbu idėja, kurią jis perteikia. O suvokimas tiek fotografo, tiek pozuotojo, tiek stebinčiojo – vis kitoks. Aš pati užaugau su R. Trechavičiaus fotografijomis, kurios turėjo suslėptų istorijų ir paslapčių. Kad jas atskleistum, reikia atitinkamos patirties, požiūrio. Man asmeniškai tolimiausia A. Patsnijausko stilistika, su ja negaliu tapatintis.

<>

S. Pilvulis: Fotografijoje labai svarbi kūno natūra, genetika. Antrosios mūzos veidas atrodo lyg iš prieškario, tačiau pati fotografija šiuolaikiška.

<>

Neutrali, bet kompanijai palanki kvotėja: O kaip fotografas pasirenka modelį?

L. Pražerskis: Tik pasižiūrėjęs į moterį žinai, ar su ja galėsi dirbti. Pusė fotografijos kokybės priklauso nuo modelio. Jei jis atitinka fotografą, kūrinys pasiseka. Todėl man buvo svarbu, kad pozuotojos mano fotografijose būtų įvardytos. Visų žymių fotografų darbuose tai praktikuojama.

Ilgą pokalbį užbaigė paties maestro išpažintis, išsprūdusi intymioje terpėje, atsiprašau, aplinkoje:

L. Pražerskis: Prieš trisdešimt metų sapnavau, kad fotografuoju aktus žurnalui „Playboy“ medinėje bažnytėlėje. Tai buvo panašu į košmarą. Bet gyvenimas apsivertė taip, kad iš tiesų fotografavau cerkvėje. Vadinasi, negaliu tvirtai teigti, kad su aktais viskas baigta.

Po šių žodžių sabotažnikai suprato, jog yra nuginkluoti, išrengti ir pasiruošę atsiduoti į akto meistrų vergiją. Galbūt taip pagaliau pavyks atsidurti šiuolaikinės pasaulio fotografijos antologijoje – „Miražų krupjė. Sugrįžimas“. Galbūt šį kartą leidinys pasidabins ir pirmuoju vyrišku – Valdo Jugendo – portretu (visu ūgiu, žinoma).

Deimanto Narkevičiaus, praėjusiais metais laimėjusio prestižinį Europos šiuolaikinio meno prizą „The Vincent Award“, kūryba bus pristatyta Danijoje.
Kovo mėn. 4 dieną Danijoje, Odensės parodų rūmuose „Kunsthallen Brandts“ (Brandts, – tai Danijos pirmasis tarptautinis meno ir edukacijos centras, 1987 m. įsikūręs sename tekstilės fabrike,  kurį sudaro 3 meno institucijos: Šiuolaikinio meno parodų rūmai, Fotografijos muziejus ir Danijos medijų muziejus) bus atidaryta  personalinė retrospektyvinė Deimanto Narkevičiaus paroda „Vieningas gyvenimas“. Paroda Odensėje – tai išsamiausias ir didžiausias iki šiol D. Narkevičiaus kūrybinio kelio pristatymas ne tik Danijoje, bet ir visoje Skandinavijoje.
Parodoje bus rodomos 8 kino ir video instaliacijos. Ta proga išleistas ir solidus, gausiai iliustruotas parodos katalogas-knyga anglų kalba, kuriame greta menininko kūrybos pristatymo galima rasti ir tokių autorių kaip Manuel J. Borja-Villel, Chus Martinez, Lars Grambye, Christa Blümlinger, Boris Buden, Gerald Raunig bei Dieter Roelstraete tekstus.

Kaip mes prisimename praeitį? Kaip mes saugome mūsų bendros istorijos atmintį? Ar yra specifinių simbolių, spalvų ar paveikslėlių, kurių dėka kiekvienas iš mūsų sieja save su konkrečiu laiku – ar nėra bendrų bruožų, siejančių mūsų atsiminimus? Tokius klausimus nagrinėja paroda „Vieningas gyvenimas“.
Retrospektyvinėje ekspozicijoje, pavadintoje „Vieningas gyvenimas“, bus rodomi 8 Deimanto  Narkevičiaus filmai, sukurti nuo 1997-ųjų metų iki dabar: „Europa 54º 54’ – 25º 19’” (1997), “Istorija” (1998), „Legendos išsipildymas“ (1999), „Lietuvos Energija“ (2000), „Gyvenimo vaidmuo“ (2003), „Kartą XX-ame amžiuje“ (2004), „Genties išnykimas“ (2005), „Aplankant Soliarį“ (2007) ir „Galva“ (2007).

D. Narkevičiaus darbai savo temų aktualumu rūpi plačiai auditorijai. Jo filmuose nagrinėjama individuali ir kolektyvinė atmintis, menininką domina, kaip mes saugome praeitį, kaip rašoma istorija, mitai ir legendos. Jo filmuose, remiantis sovietmečio ir šiuolaikinės Lietuvos  patirtimis, tyrinėjami istorijos konstravimo ir performulavimo metodai – visa tai pateikiama savita kino kalba, išvengiančia dokumentinio kino štampų. Eksperimentuodamas kino filmo struktūra, jis tematizuoja subjektyvių prisiminimų svorį ir kalba apie asmeniškų istorijos revizijų svarbą. Menininkas yra ne kartą teigęs, kad jo filmai yra išplėtotos skulptūros, ne tik neatsiejamos nuo konkrečių fizinių jų eksponavimo erdvės parametrų, bet ir savo problematika atsispiriančios nuo labai konkrečių asmeniškų patirčių ir aplinkybių.

Parodoje „Vieningas gyvenimas“ menininkas nagrinėja jungtis tarp įrašo, atminties ir palikimo. Varijuojant nuo ankstyvųjų kūrinių, tokių kaip  „Europa 54° 54′ – 25° 19′“, nufilmuoto naudojant senąją sovietinę kino techniką, iki naujausių darbų, tokių kaip „Vėl aplankant Soliarį“, atskleidžiamas paradoksas, neatsiejamas nuo visuomenės kolektyvinės atminties. D. Narkevičiaus kūryba galėtų būti apibūdinama kaip sumani šiuolaikinių biografijų sintezė: pasitelkiant istorinį palikimą ir kontekstą, parodyti kaip vis dėlto lengva mitologizuoti tikrovę. D. Narkevičiaus videoinstaliacijos Odensėje bus demonstruojamos ant didelio formato (4×4m) ekranų specialiai suprojektuotose erdvėse, todėl žiūrovas turės visas galimybes pilnam vaizdo, garso ir erdvės pojūčiui.
Parodą kuravo Chus Martinez (Museu d’Art Contemporani de Barcelona) ir Anna Krogh (Kunsthallen Brandts).

D. Narkevičius tarptautinėje meno scenoje vienas labiausiai žinomų Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų. Jo darbus yra įsigiję daugelis Europos šiuolaikinio meno muziejų, fondų ir privačių kolekcijų. D. Narkevičiaus kūryba yra sulaukusi plataus pripažinimo tarptautinėje meno scenoje. Šis menininkas atstovavo Lietuvą 49-oje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2001 metais. Jis buvo pakviestas į tokias parodas kaip Manifesta, Busano ir Gvangdžu šiuolaikinio meno bienalės, dalyvavo Miunsterio Skulptūros projekte bei Tarptautiniuose Roterdamo kino festivaliuose.

Paroda Danijoje veiks iki š.m. gegužės mėn. 30 d. Į Deimanto Narkevičiaus parodą bus parduodami t.v. „Sugrįžk-atgal“ daugkartiniai bilietai, suteikiantys galimybę apsilankyti parodoje neribotą skaičių kartų, tokiu būdu žiūrovas galės labiau įsigilinti į menininko darbus ir spės juos visus peržiūrėti parodos eksponavimo laikotarpiu.

Parodą surengė Madrido muziejus „Museo Nacional Centro de Arte Reina Sofia“ ir Odensės parodų rūmai „Kunsthallen Brandts“, bendradarbiaujant su LR kultūros atašė Danijoje, o ją parėmė Danijos paramos fondas „Augustinus Fonden“, Danijos meno taryba „Kunstrådet“ ir LR kultūros ministerija.

Iliustracija viršuje: Deimantas Narkevičius. Genties išnykimas. 2005, videofilmas, 10 min.

Apie Transmediale

Berlyne prasidėjęs festivalis žymi aktyvų šiuolaikinių menininkų domėjimąsi vis naujesnėmis medijomis, elektronika, kibernetika ir t.t. 2010-ųjų metų Transmediale „Futurity now!“ (liet. Ateitis dabar!) – jau 10-oji. Iki 1997-ųjų festivalis ilgą laiką gyvavo kaip video menui skirtas renginys, pavadinimu Videofest, vėliau medijoms vis labiau evoliucionuojant, pakeistas ir pavadinimas. Tai bene lyderiaujantis tokio tipo festivalis Europoje, tiesa, geriau žinantieji pastaruoju metu vis labiau liaupsina Austrijos Ars Electronica.
6 dienas trukusio Transmediale festivalio programa buvo fiziškai sudėtingai aprėpiama. Konferencijos, performansai, filmų peržiūros, koncertai – bent po 10 – 12 renginių per dieną, todėl neišvengiamai tenka rinktis. Nesu pažinusi ankstesnių Transmedialių, o ir šioje teko pabuvoti vos 3 dienas, todėl šis tekstas tikrai nebus lyginantis ir apibendrinantis, o, greičiau, apžvelgiantis. Šiokios tokios refleksijos apie didelį, svarbų ir įdomų renginį. Svarbu paminėti, kad šis festivalis mums buvo ypatingas, nes jame buvo gali išvysti lietuvio Žilvino Kempino darbą „Baltas triukšmas“ .

Apie Augustinio „Išpažinimus“ Transmedialėje „Futurity now!“ ir apie laimingus atsitiktinumus

Vos išgirdus šiųmetinės Transmediale temą – „Ateitis dabar!“ –  išsyk atminty iškilo Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“. Laimingas atsitiktinumas – kažkada, prisipažinsiu, gana vangiai, teko krimsti „Išpažinimus“. Įtaigus ir didaktinis Augustino tonas bei polinkis dar kartą pakartoti, tai kas jau pasakyta, gana giliai atmintin įsriegė pamatines „Išpažinimų“ idėjas, o ypač „augustiniškąją“ esamojo laiko absoliutumo idėją. Atrodo, kad ir visas tūkstantis metų, ištisa era, nesutrukdė Augustino laiko sampratai, priešingai, pavertė ją dar aktualesne. Savotišku „augustiniškumu“ dvelkė bene visa Transmediale. Pačios trokštamiausios konferencijos pavadinimas „Belaikiškumas – kultūros greičio kontrolė“ su Bruce‘o Sterlingo įžanginiu pranešimu buvo tiesioginė nuoroda į „augustiniškąją“ laiko sampratą. Kad ir kiek kalbėtumėm, mąstytumėm apie ateitį – tas kalbėjimas ir mąstymas, kartu su ateitimi egzistuoja esamajame laike. B. Sterlingas gana tėviškai ir kritiškai tą faktą dar kartą konstatavo, aktualizavo, apžvelgdamas nuolatinio žiūrėjimo į ateitį neišvengiamumą ir su tuo susijusius pavojus, savo įžanginį pranešimą užbaigdamas žodžiais (tiksliai neatkartosiu) – „būtina išlaikyti balansą“. Balansą tarp ateities (dabartyje) ir dabarties, tarp to ką ateitis paruošusi mums ir mes jai. Šios nuostatos Transmedialėje „Ateitis dabar!“, o ypač, kaip jau minėjau, konferencijose „Belaikiškumas – kultūrinio greičio kontrolė“, buvo apstu. Nežinau kaip ankstesnieji, bet šiųmetinis festivalis savy turėjo kaži kokios kiek moralizuojančios potekstės, susijusios su absoliutaus, fanatiško futurizmo, transhumanizmo kritika. Nors ta kritika nuolat balansavo su natūraliu smalsumu, žavėjimusi ir spėjimu – „o kas bus toliau?“, kaip keisis, formuosis tie nauji kultūriniai, ideologiniai, politiniai modeliai. Tiksliau tariant man 2010-ųjų metų Transmedialė buvo šiek tiek saviironiška ir itin savireflektyvi. Apibendrinant, „ateitis dabar“ tema – itin dėkinga, nes labai vykusiai į ją galima patalpinti bene viską – ir robotus, ir naująsias medijas, ir meną, ir Augustiną, ir Internetą, ir avatarus, ir ect.

Apie konferencijas: „Futurity Long Conversation“, Bruce‘ą  Sterlingą, Siegfrido Zelinskio šventąją Trejybę

Bruce’as Sterlingas – rašytojas, cyberpunk’as, neabejotinai buvo šiųmetinės Transmedialės žvaigždė, todėl konferencija „Belaikiškumas – kultūros greičio kontrolė“ sulaukė daugiausiai dėmesio. Šios konferencijos antraštėje buvo paminėta įdomi ir intriguojanti nuoroda į Audrey Niffenger romaną (kartu ir į šio romano ekranizaciją), tiksliau pagrindinį veikėją Henry DeTamble‘ą. Nesu skaičiusi literatūrinės šios istorijos versijos, bet ekranizaciją matyti teko. H. DeTamble‘o personažas filme „Keliautojo laiku žmona“ turėjo genetinį sutrikimą, dar kitaip vadinamą „chromo – impairment“, dėl jo netikėtai, nekontroliuojamai galėjo atsirasti vis kitoje vietoje ir vis kitame laike. Kitaip tariant, keliauti laiku be jokios mašinos. Šis pavyzdys, kalbant apie skirtingų praeities, dabarties ir ateities dimensijų susiliejimą, yra labai vykęs ir pats savaime paaiškina belaikiškumo kaip kultūros greičio kontrolės idėją. H. DeTamble personažas tampa savotiška visuomenės metafora. Neįtikėtinu greičiu nykstančios kažkada reikšmingų sistemų, nuostatų, grupių ribos, atsispiriant į belaikiškumo idėją, tarsi susilieja į vieną. „Progresą, kaip modernumo paradigmą, keičia nuolatinė įvykių moduliacija.“ Kad ir kiek H. DeTamble‘as keliautų po savo žmonos Clare ar dukros vaikystes, tas keliavimas prasmę įgyja tik dabartyje, kuri įsiurbusi į save ir praeitį, ir ateitį yra belaikiška, ji yra galutinis taškas, priežastis ir pasekmė, stipriai padidėjusio šiuolaikinės kultūros greičio, nepertraukiamos įvykių moduliacijos kontroliuotoja. Šiuo atveju nieko naujau už  Augustiną beveik ir nepasakėme.

Ta pačią belaikiškumo idėją gvildeno ir paleontologas, teoretikas Siegfriedas Zelinskis. Skirtingai nei B. Sterlingas jis buvo ne „literatūriškas“, žaismingas ir saviironiškas, o „matematiškas“, tikslus ir savireflektyvus, bet tai tėra paviršius, esminės jų pranešimų ašys yra tokios pačios. S. Zelinski‘s schematiškai, su gausybe filosofijos istorijos nuorodų pristatė LAIKO šventąją Trejybę – Dievą praeitį, Dievą dabartį ir Dievą ateitį bei dvi jo patologijas – melancholiją ir paranoją. Melancholija – būti per daug įstrigusiam laike, paranoja – būti per mažai pabėgusiam iš laiko. Kaip rodo minėtieji pavyzdžiai, laiko diskursas yra aktualus ir kaip fanatiško futurizmo kritika, ir kaip simpatija.

Apie „Wolfram Alpha“ ir baimę būti savo paties įkaitu

Į atmintį įstrigo ir kitos konferencijos „Interneto ateitys bei ideologijos“ įžanginis Conrado Wolframo pranešimas „Wolfram Alpha: Informacija, skaičiavimas ir naujoji žinių era“. C. Wolfram sukūrė savo vardo protingąją internetinę klausimų sistemą, kuri reaguoja į įvairius, kartais ir labai įmantriai suregztus klausimus, pavyzdžiui, „Kelerių metų būtų A. Einsteinas per Berlyno sienos nuvertimą?“. Sistema atlieka tuos elementarius skaičiavimo veiksmus ir pateikia teisingus atsakymus, tiesa dabartinė versija dar turi trūkumų, bet idėja aiški. C. Wolfram teigia, kad edukacijoje reikia pamiršti metodą, nes svarbiausias yra rezultatas. Reikia mažinti proceso reikšmę, nes jis trukdo žengti į priekį, traukia atgal, juodą darbą reikia palikti mašinoms. Žavu, bet čia ir atsiranda baimė būti savo paties sukurtos sistemos įkaitu. Ar elementarių veiksmų, metodų pamiršimas nesukeltų keblumų dėl kokių nors priežasčių nustojus funkcionuoti tokiai protingajai sistemai, arba, kaip vizionieriai pasakytų, sistemai netapus savarankiškai ir neatsisukus prieš savo kūrėją?! Visos šios mintys nėra naujos, bet populiarios, aptartos galybėje literatūrinių šaltinių, kine, dokumentikoje ir t.t. Nors šiandien jomis mažai ką nustebinsi, bet ir nepaneigsi jų aktualumo, greičiausiai, dar ilgai gyvuosiančio ir toliau.

Apie Žilviną Kempiną ir Ryoji Ikeda

Neabejotinai smagu, kad šiais metais į Transmedialės parodą „Future Obscure“ (liet. Ateities tamsa) buvo pakviestas Žilvinas Kempinas. Festivalyje jis rodė instaliaciją su videojuostomis „Baltas triukšmas“ (2007). Nors Ž. Kempinas su juostomis dirba jau gana seniai, į bendrą naujųjų medijų festivalio kontekstą jis įsiliejo natūraliai. Galbūt jam padeda tai, kad tas atidus žaidimas, manipuliavimas atmintimi, rega, asociatyviu mąstymu, balansavimas tarp beprasmio fizinio buvimo ir istorinių atminčių kaupimo (laikymo) – peržengia laiko rėmus ir bet kokiame kontekste yra aktualus. Menotyrininkė Renata Dubinskaitė, apie Ž. Kempino kūrinius tekste apie 2007-aisiais ŠMC įvykusią personalinę jo parodą yra pasakiusi:

„Pagrindinė abiejų instaliacijų medžiaga – vaizdo juosta. Vienodo pločio, vienodo storio, vienodai ruda, vienodai blizgi – tiek (ir dar šiek tiek) apie ją galima pasakyti vizualiniu aspektu. Bet jei darysime prielaidą, kad visose ištemptose ir skraidančiose juostose įrašyta daugybė visokios medžiagos – filmų, vestuvių, gimtadienių ir kito įprasto VHS repertuaro, tai Kempino darbuose nematomo bus kur kas daugiau nei matomo, numanomų vaizdų – kur kas daugiau nei parodytų tiesiogiai“.

Transmedialėje iš tokių vaizdą užfiksavusių juostų Ž. Kempinas sukuria savotišką langą, ekraną (vaizdo transliuotoją). Virpančių juostų – neapdoroto, neparodyto (neištransliuoto) vaizdo ir ekrano, kaip tą vaizdą transliuojančio objekto savotiškas supriešinimas, šių objektų sudėliojimas ne taip kaip reikia, bet visgi teisingai, labai primena kitą Transmedialėje pristatomą japonų menininko Ryoji Ikeda kūrinį, audiovizualinę instaliaciją „DATA. TRON [3 SXGA + VERSION]“. Ž. Kempino „Baltas triukšmas“ su R. Ikeda darbu labai gerai derėjo ne tik idėjiškai, bet ir vizualiai. Tiek Ž. Kempinas, tiek R. Ikeda tiesiogine prasme „hipnotizavo“. Vienas tarsi koks pirminis (senesnis, nes kaip priemonę pasiima senesnę mediją) variantas, kitas to pirminio varianto skaitmeninė (naujesnė) versija. R. Ikeda tarsi suskaitmenina Ž. Kempino magnetines juostas ir pateikia kompiuterinę skaitmeninę vaizdo ar įvykio versiją. Kad ir kaip čia bebūtų, iš esmės, man bene visi Ž. Kempino darbai (nepaisant to, kad juosta, kaip medija jau atgyvenusi) atrodo belaikiški, todėl jis puikiai įsirašė į bendrą šiųmetinės Transmedialės kontekstą.

Apie „Ateities bendradarbiavimą“ ir „Ateities ilgumo pokalbį“

Atskiro aptarimo, mano nuomone, reikalauja ir bendradarbiavimo, kolektyvinio veikimo idėja. Festivalyje gana ryškiai ji „užkabinta“ bent kelis kartus. Pirmąjį – leidinyje, tekstų rinkinyje „Collaborative futures“ (liet. Ateities bendradarbiavimas). „Kuo labiau naujosios technologijos įsijungia į žaidimą, tuo labiau žmonės praranda tikėjimą saviraiškos reikšmingumu. Komandinis darbas keičia individualų“ – šie Marshall‘o McLuhan‘o žodžiai pasitelkiami, kaip savotiška „naujo rašymo“ iliustracija. Naujumas slypi tame, kad leidinio autoriai (Mushonas Zer-Aviv, Michaelas Mandibergas, Mike‘as Linksvayeras, Marta Peirano, Aleksandras Erkalovicius) atsisakydami savęs ir atitinkamo teksto identifikacijos tampa anonimais. Sukuria anonimų bendriją, kuri ir parašo tekstus. Tai vienas tų atvejų, kai knyga, tiksliau jos idėja jau yra meno kūrinys. „Ateities bendradarbiavimas“ parašyta per 5 dienas (nuo sausio 18-22 d.). Knygos pradžios kūrime dalyvavo 7 žmonės (5 rašytojai, 1 tarpininkas, 1 programuotojas). Kaip teigiama, nei vienas jų nebuvo iš anksto pasiruošęs, vienintelė „kelrodė žvaigždė“ buvo pavadinimas – „ateities bendradarbiavimas“. Neįtikėtina, bet per 5 dienas kažkokiu mistišku būdu jie „pribendradarbiavo“ apie 130 puslapių. Tokios knygos idėjos autorystė priskiriama Thomasui Cragui. Teoriškai ji dar nėra baigta, norintieji kviečiami prisidėti, tereikia užsiregistruoti internetiniame puslapyje www.booki.cc. Popierinė jos versija išleista Adamo Hyde‘o iniciatyva ir yra kiek pakoreguota, sukonkretinta, ekstremalesnė (autoriai per tas 5 dienas rašė, valgė, veikė kartu) kolektyvinės kūrybos versija. Pažvelgus į knygos turinį (jis sudarytas iš 5 pagrindinių temų, kiekviena jų turi po keletą ir daugiau potemių), pasidomėjus kiekvieno rašytojo bibliografiniais faktais, interesų sritimis, rašymo maniera, galbūt ir būtų įmanoma atsekti autorystę, bet toks veiksmas būtų kiek beprasmis ir prieštarautų pamatinei knygos idėjai, savotiškai minčių kolektyvizacijos idėjai. Tokią rašymo formą (rašydami apie ateitį) autoriai pasitelkia kaip galimo ateities rašymo variantą.

Antrąjį kartą kolektyvinio veikimo idėja „užkabinta“ konferencijoje „Futurity long conversation“ (liet. Ateities ilgumo pokalbis). Čia, skirtingai nei knygos „Bendradarbiavimo ateitys“ kūrime, pamatinės, vienijančios temos nėra. Kolektyvinio veikimo idėją iliustruoja konferencijos formatas. 22 menininkai, dizaineriai, teoretikai, žurnalistai tarsi domino kaladėlės būdavo ir pastumiamos (kalbinamos), ir pačios stūmė (kalbino). Kalbėjo jie apie viską, kartais prasmingai, kartais ir mažiau. Šiuo atveju man įdomios buvo ne tiek atskiros temos ir idėjos (jų per 9 valandas galėjai išgirsti begalę), o pats galbūt potencialaus ateities konferencijų kalbėjimo principas. Nors toks netipiškas formatas turėjo ir trūkumų – kalbėjimo apie nieką, orą, šiaip nesusikalbėjimo ir pan.

Apie Julius Von Bismarcko „Erdvė šalia manęs“ ir kitus kūrinius

Prieš pabaigą dar norėčiau paminėti kelis autorius ir kūrinius, kurie nusipelnė tikrai platesnio ir atidesnio aptarimo. Vienas jų – Julius Von Bismarckas. Besidomintiems naujųjų medijų menu jis turėtų būti žinomas iš 2008-ųjų Ars Electronica festivalio, kur jis su savo aparatu „Vaizdo ardytoju“ (angl. image fulgulator) – paparacių siaubu, buvo įvertintas Ars Electronica auksinės Nikės Grand Prix apdovanojimu už interaktyvų meną. Transmedialėje „Ateitis dabar“ J. V. Bismarckas nagrinėjo atminties temą ir pristatė aparatą, kurio veikimas pagrįstas judančio vaizdo fiksavimu. Iš judančio, trimačio vaizdo, pavyzdžiui, kokio nors kino filmo epizodo, atitinkamos programos dėka J. V. Bismarckas sukuria ištisą, vientisą, dvimatį vaizdą, taip fiziškai sujungdamas praeitį su dabartimi, pavyzdžiui, koks nors 10 sekundžių trukmės kadras visiškai praranda laiko tėkmę ir virsta vientisu vaizdu. Kad kuo aiškiau iliustruotų šio aparato veikimo principą J. V. Bismarckas  parodai Transmedialėje „Ateities tamsa“ sukūrė instaliaciją, kur ant fosforu padengtų sienų (nuoroda į žmogaus proto, tiksliau atminties, kaip aparato, veikimo principus) paviršiaus kas valandą savo sukonstruotu aparatu reflektuodavo kokį nors judantį vaizdą (ištraukas iš kino filmų). Paversdamas jį statišku J. V. Bismarckas fiziškai užfiksuodavo, pagaudavo laiko tėkmę, tarsi vėl nurodydamas į belaikiškumą kaip kultūrinės tėkmės kontrolę.

Pabaigai

Kalbėti apie Transmedialę dar galima daug ir įvairiais aspektais. Juolab, kad ir tema šiais metais pasitaikė kaip reta plati. Iš kartu keliavusios kolegės (bene trečią ar ketvirtą kartą buvusios Transmedialėje) girdėjau, kad dar Lietuvoje peržvelgusi festivalio programą ji nieko ypatingo nesitikėjo, tačiau apsilankius – realybė pranoko lūkesčius. Ta proga linkiu sau ir kitiems, kad realybė dažniau pranoktų lūkesčius, aišku, gerąja prasme.

Iliustracija viršuje: Žilvinas Kempinas. Baltas triukšmas. 2007, magnetinės juostos, fanera, ventiliatoriai, prožektoriai, dydis kintamas.

Nuotrauka Remigijaus Gatavecko.

Ryoji Ikeda.  DATA. TRON [3 SXGA + VERSION].2007 – 2009, audiovizualinė instaliacija.

Kovo 3 d. „Arkos“ galerijoje jau trečią kartą bus atidaroma piešinių paroda, tradiciškai vykstanti nuo 2006 m. kas dvejus metus kaip tęstinis edukacinis projektas, turintis didžiulį pasisekimą Lietuvos menininkų tarpe.
Piešinių paroda pastoviai vystosi ir auga tiek dalyvių skaičiumi, tiek savo kokybe. Praeitoje parodoje 2008 m. dalyvavo virš penkiasdešimties autorių, šįmet šis skaičius dar labiau išaugo. Paroda užima visas „Arkos“ galerijos sales, joje savo piešinius demonstruoja įvairių sričių menininkai – tapytojai, skulptoriai, grafikai, keramikai, vitražistai, tekstilininkai, freskos meistrai. Visiems jiems piešimas – įprasto kasdieninio darbo dalis, mąstymo būdas ir saviraiškos priemonė. Labai įvairi ir atlikimo technika – grafitiniai ir spalvoti pieštukai, anglis, sanginas, tušas, pastelė, akrilas ir kt. Įdomu stebėti autorių stilių ir braižo įvairovę, lyginti menininkų piešinius su jų žinomais darbais medžiagoje.
„XX a. pabaigoje, žinoma, ir šiandien yra daug abejojančių akademinio piešinio svarba. Dalis žymių viduriniosios kartos menininkų yra įsitikinę, kad studijinis piešinys yra tik vienas būdų išmokti amato ir jis tik trukdo menininkui atrasti autentišką kelią. Taigi, „išmok piešti akademiškai, o po to – daryk ką nori“ – šiandien ši nuomonė naujojo meno kūrėjams atrodo senstelėjusi. Piešinys juos domina kaip projektas, paruošiamoji meno kūrinio stadija.“ – rašė menotyrininkė R. Rachlevičiūtė parodos „Piešinys 2008“ katalogo įvadiniame straipsnyje.
Parodos „Piešinys 2010“ tikslas – parodyti šiuolaikinių menininkų požiūrį į piešinio specifiką, priemones ir atlikimo būdus. Iš naujo bandyti atsakyti į amžiną klausimą – ar būtinai geras menininkas privalo būti akademinio piešimo virtuozas. Parodos visuma pristato dabartinę piešinio žanro situaciją, aktyviai kuriančių menininkų kūrybinių ieškojimų skalę, leidžia pristatyti jaunus bei rečiau matomus dailininkus, atskleisti naujas piešinio raiškos ypatybes.
Piešinio paroda turi itin svarbų edukacinį aspektą, ji leidžia detaliai išanalizuoti šioje specifinėje meno sferoje vykstančius procesus, supažindinti besidominčius menu su piešinio daroma įtaka menininko kūrybos raidai. Piešinio paroda prisideda prie piešinio, kaip savarankiško dailės žanro, propagavimo bei jo prestižo palaikymo.

Praėjusį penktadienį Vilniaus galerijoje „Vartai“ atidaryta  daugiau nei dvidešimties šiuolaikinių Lietuvos menininkų paroda „Iš dailininkų dirbtuvių“.

Galerija šią parodą įvardija kaip parodą-akciją, kadangi joje akcentuojama ne ekspozicijos koncepcija, tačiau pavieniai kūriniai ir jų tolimesnis likimas – pardavimas, nuoma ar grįžimas į tas pačias dailininko dirbtuves. O likimų bus tikriausiai įvairių, kadangi kainos svyruoja nuo kelių šimtų iki keliasdešimties tūkstančių litų.

Parodoje savo kūrinius (senus ir ne tik) pristatė projekto „ARTscape“ menininkai – Žilvinas Landzbergas, Jurga Barilaitė, Dainius Liškevičius, Andrius Zakarauskas, Laura Garbštienė, Evaldas Jansas, Eglė Ridikaitė, Gintaras Makarevičius, Ugnius Gelguda, taip pat Venecijos bienalėje dalyvavę dailininkai – Žilvinas Kempinas, Svajonė ir Paulius Stanikai, galerijos bei kviestiniai menininkai – Eglė Kuckaitė, Eglė Vertelkaitė, Jonas Gasiūnas, Kęstutis Grigaliūnas, Laisvydė Šalčiūtė, Marius Zavadskis, Tomas Martišauskis, Vidmantas Ilčiukas ir kiti.

Balandžio mėnesį, parodai pasibaigus, akcija tęsis ir galerija pakvies parodoje rodytus ir dar nenupirktus darbus įsigyti specialiai surengtame aukcione. Toks akivaizdus judėjimas komercinės sėkmės link naudingas ne tik galerijai, menininkams, tačiau ir visai meno rinkai – potencialius šiuolaikinio meno pirkėjus vienaip ar kitaip laikas pastūmėti į tai, apie ką jie tik svarsto jau keliolika metų.

Tuo tarpu Artnews.lt specialiu foto/video reportažu kviečia apsilankyti parodoje visus, ten apsilankyti negalėsiančius.

Dainius Liškevičius. Pasaulio centrai / Enjoy yourself. 1999 – dabar, performansas, fotografija, 40×56.

Andrius Zakarauskas. Įmanomai tobulas lietuviškas peizažas 1, 2, 3. 2009, popierius, akvarelė, 29×40.

Ekspozicijos fragmentas.

Jurga Barilaitė. Išplauta, 2010, drobė aliejus, 106×106.

Nieko, 2010 video instaliacija su garsu, 5’30 min.

Eglė Ridikaitė. Dievo spalva 212 Blue. 2005, drobė, mišri technika, 161×175.

Ekspozicijos fragmentas.

Marius Zavadskis. Be pavadinimo. 2001, epksidinė derva, fotokeramika

Ekspozicijos vaizdas.

Žilvinas Landzbergas. Mes atsimenam skirtingus dalykus / We do remember different things, 2009-2010, medis.