Miesto gražinimo epidemija nevaldomai plinta. Iš sostinės traukinio bėgiais ji jau pasiekė Saulės miestą. Jame siautėja dizaineris ir Jotvingių riteriu save tituluojantis Vilnius Puritonas, negailestingai Saulės miestą užtemdęs rekordinio dydžio knygos ir geležinės lapės-milžinės skulptūrų šešėliais.

Miestelėnai šios epidemijos vietinei mutacijai net sugalvojo specialų pavadinimą „Puronizmas – smulkiosios architektūros stilius, žargonas, pavadinimas kilęs nuo Vilniaus Puritono vardo. Būdingi bruožai: iš cinkuotos skardos lakštų sukurti stilizuoti gyvūnai, medžiai ar abstrakčios kompozicijos.“, – skelbiama visažinėje „Vilkipėdijoje“.

Ūmios puronizmo epidemijos apimtas dalininkas-dizaineris-kraštotyrininkas, nenorėdamas atsilikti nuo sostinės puošėjų, dovanojančių miestui po tiltais kabančias grandines ar disko kamuolius bei piliečių lėšomis mūrijančius trispalves sienas, nusprendė miesto šventės proga padovanoti (o gal tik parodyti) miestelėnams rekordinį 8 metrų ilgio plieninį lenktą pjautuvą. Grėsmingą kardą, pakibusį virš Saulės miesto ir vėl padeda nukalti visų rekordinių Puritono skulptūrinių fantazmų mecenatės UAB „Alga“ meistrai. Tad, pasitelkęs laiko patikrintą taisyklę „ne už valdžios pinigus daryta – kur tik nori pastatyta“, dizaineris gali nesijaudindamas visą miestą užkišti rekordinėmis skulptūromis.

Panašu, kad Pjautuvo skulptūra Puritonas varžosi ne tik su sostinės dailininkais-dekoruotojais, tačiau ir su visame pasaulyje garsiu Claes Oldenburgu, įvairiuose miestuose paliekančiu milžiniškas natūralistines ledų kaušeliuose, šauktų su vyšnaite ar skalbinių gnybtukų replikas. Tačiau lietuvis anaiptol nenusileidžia – juk jo Pjautuvas iš plieno! Ir ne tik: „Pjautuvą kūrėme atsižvelgdami į lietuviškas ginklakalystės tradicijas, apie kurias mūsų etnografai beveik nieko nežino“, — fantazijos reikšmę skulptūrinėje kompozicijoje pabrėžia Vilnius Puritonas. (Tokių fantazijų pasekmes mes dar visi puikiai pamename…).

O paklaustas, kaip miesto valdžia reaguoja į šią pavojingą epidemiją, dizaineris neslėpė savo abejingumo įstatymams „Iki mero dar nenuėjau, — sako V. Puritonas. — Gražu būtų per šventę miestiečiams Pjautuvą parodyti.“

Taigi, gal tik „parodyti“, nes sklinda gandai, kad dėl šios rekordinės skulptūros net trys Marijos žemės miestai varžosi. Apsaugok Aukščiausias!

Jokūbas Čižikas – Menininkas / Kompozitorius

“A deep, unanimous sigh filled the room. The poker slipped from Eddie’s hands. He moved across the room in a stately sort of waltz, knelt by his mother, and laid his head in her lap.”

Kurt Vonnegut -  The Euphio Question

Parduotų sapnų garsai iš Hans Richter filmo – Dreams That Money Can Buy.

Garso fragmentai sukomponuoti Reaktor programos, atsitiktine tvarka.

Šiandien drauge su dienraščiu „Vilniaus diena“ pasirodė ir žurnalas 370, kuriame be šio interviu rasite šusnį kitų įdomybių. Tekstą rašė ir interviu ėmė 370 korespondentas Romas Zabarauskas.

Trisdešimt septintas iš geriausių pasaulio kuratorių. Taip Raimundą Malašauską vertina 100 menininkų, pagal kurių nuomonę tarptautinio meno žurnalo „Flash Art“  kovo/balandžio mėnesių numeris surikiavo geriausiųjų kuratorių sąrašą.

Nesunku įsivaizduoti, kodėl Raimundą vertina menininkai. Jis ne tik profesionalas, studijavęs dirbantis Vilniuje, Niujorke, San Franciske, Amsterdame, Londone, Paryžiuje ir visur kitur. Jis dar ir malonus žmogus, su kuriuo praleidus vakarą šiuolaikinis menas netikėtai priartėja prie gyvenimo, o gyvenimas prie meno.

Atsitiktinis susitikimas Paryžiaus metro, Madonos karaokė kiniečių restorane, „Tulips & Roses“ paroda ir kiti gyvenimo stebuklai su Raimundo Malašausko komentaru man visada atrodo mažiau beprasmiai.

Gal panašiai liepos 7-12 Paryžiaus šiuolaikinio meno Pompidou Centre įvairius performansus ir projekcijas, filosofijos, anarchizmo paskaitas, plojimo seansą ir kitus kūrinius įprasmino pasikartojančio laiko koncepcija. Čia Raimundas Malašauskas kuravo „Repetition Island“, vienos dienos scenarijų, užstrigusį ir besikartojantį kasdien lyg „Švilpiko diena“.

Apie visa tai kalbamės su pačiu Raimundu Malašausku.

Papasakok, kaip tapai pirmu atsinaujinusio „Les rendez-vous du Forum“  (Forumo susitikimai – Paryžiaus šiuolaikinio meno Pompidou Centro programa, kviečianti eksperimentuoti jaunos kartos menininkus ir kuratorius) kuratoriumi.

Gyvenau netoliese, kai Bernardas Blistène’as, vienas Pompidou centro direktorių, pakvietė mane kuruoti naują seriją, skirtą gyviems veiksmams. Jis matė mano paskutinius projektus, kuriuose dominavo gyvi kolektyviniai veiksmai ir sceniniai scenarijai. Todėl ir pasiūlė būtent man sukurti panašaus tipo renginį Pompidou Forum Bas erdvėje.

„Repetition Island“ –  savaitė apibrėžta kasdien pasikartojančio laiko. Tačiau kuo remdamasis pakvietei menininkus, rengei paskaitas bei performansus? Ar juos taip pat sieja laiko tema?

Laikas, o tiksliau, tam tikros laiko atkarpos kartojimasis buvo „Repetition Island” projekto prielaida, bet ne tema. Menininkus daugiau siejo dėmesys kasdienei praktikai – fizinei, intelektualinei, dvasinei. Netgi lankytojo rolę šioje situacijoje taip pat galime pavadinti praktika. Ateidamas kasdien, gali greičiau suprasti, kokių ideologijų ir principų ji yra sąlygojama ir kaip galima ją iš naujo išrasti.

Ar įvyko tai, ko tikėjaisi ir ko nesitikėjai?

Įsivaizdavau, kad projektas sukurs savo sinergiją ir tam tikrą kolektyvinį protą, bet nežinojau, koks ryšys užsimegs su Pompidou publika. Į tą namą užsuka vidutiniškai 20 000 žmonių per dieną. Rezultatas: dalis jų užklysdavo į mūsų salą, kai kas sugrįždavo ir kitą dieną.

Jei ši savaitė buvo eksperimentas, ką jis įrodė?

Įdomus klausimas siūlantis pagalvoti apie eksperimentavimo sampratą. Turiu pasakyti, tai nebuvo griežčiausias mokslinis eksperimentas, kurį kada nors man teko daryti. Žinoma, panašumų yra – mokslinis eksperimentas paprastai bando įrodyti tam tikras iš anksto numatomas hipotezes. „Repetition Island” numatė, kad tam tikro veiksmo, užduoties arba momento kartojimas kasdien leis autoriams įsigilinti į savo amatą (ar meną) ir jį tobulinti jiems laike atsivėrusia prasme. Tačiau dažnai tam tikros nenumatytos pasekmės būna įdomesnės nei tos hipotezės, kurias patvirtina eksperimentas. Pavyzdžiui, man buvo įdomu, kaip „Repetition Island” į savaitės pabaigą pradėjo kurti savo paties kolektyvinį protą, kuris priimdavo tam tikrus tiek kolektyvinius, tiek individualius sprendimus.

Galėčiau pacituoti menininkus, kurie ten dalyvavo. Pavyzdžiui, Rosalind Nashashibi: „Aš vis dar mokausi iš atsiminimų – „Repetition Island” man kartojasi vėl ir vėl. Mes taip prisijaukinome tuos mėlynus apskritimus! Toks jausmas, lyg būtume apgyvendinę apleistą skruzdėlių miestą. Pradžia ir pabaiga man buvo lyg kaukės netekimas, lygiai kaip kaukė yra įėjimo ir išėjimo taškas, vienu metu užsidarančios ir atsidarančios durys. Statiški erdvėje kūriniai ir tie kurie išaudė erdvę augo laike ir jį keitė – abu šie elementai sudarė harmoniją ir neišvengiamybę.“

Kokių reakcijų  sulaukei? Ar savaitė atliko savo tikslą?

Viena geriausių  frazių apie „Repetition Island” priklauso italų kuratoriui Francesco Manacorda: „tai tarsi 60’ųjų TV šou vinile.” Gali groti iš naujo, gali pabandyti groti atvirkščia tvarka, ar net scretchinti. Ten buvo daug įvairaus scretcho.

Vienas mano norų buvo sukurti erdvę, kurioje galėtų veikti dvi skirtingos performanso sampratos – teatrinė ir meninė. Jos yra gana skirtingos. Teatras grįstas repeticija, profesionalia rutina ir spektaklio kartojimu. Performansas mene – paprastai unikalus one-off veiksmas, nepakartojamas momentas, dažnai turintis savo tiražą, atspindintį meno pasaulio, o ne teatro ekonomiką. „Repetition Island” tam tikra prasme atsakė į klausimą „Kaip pakartoti nepakartojamą?”. Prancūzų kalba tam buvo palanki – repetition reiškia ne tik kartojimą, bet ir teatro repeticiją. Forum Bas erdvė tapo daugiasluoksne repeticijos erdve: kažkas šoka, kažkas laukia savo eilės, kažkas vėluoja, kažkas nesupranta, kas čia vyksta.

„Repetition Island” pasikartojo ir kitokie teatro praktikos elementai. Pavyzdžiui, jeigu menininkas A vieną dieną negalėjo daryti savo veiksmo, jį pakeisdavo menininkas B – toje pačioje arba kitoje rolėje. Tarkime, Lorenzo Cirrincione vieną dieną turėjo išvykti į Romą, todėl jo filosofijos klasę pakeitė Aarono Schusterio ir Nicholas Matrangos komedijos šou. Tame kontekste jis atrodė gana keistai, bet gal tai ir buvo įdomu – kaip ne savo laiku vykstantis momentas.

Šioje vietoje galima būtų pacituoti kitą laišką, Ana Prvacki, kuri irgi dalyvavo „Repetition Island”: „Mes laimingai grįžome namo, jau truputį pasiilgę „Repetition Island”. Grįžus iš Paryžiaus sunku užmigti popiečio miego, ypač man. Vienintelis to paaiškinimas, kad tau pavyko sukurti ypatingai neįpareigojančią aplinką… Kurios pasiilgau!“

Kaip tu pats suvoki laiką? Kodėl tau svarbi pasikartojimo tema?

Be abejo, mano santykis su laiku nepastovus. Stengiuosi apie jį  negalvoti ir tiesiog būti. Neseniai netgi pasižadėjau nepradėti naujų tekstų apie laiką. Kažkada man atrodė, kad vienu metu galima egzistuoti skirtinguose laikuose, simultaniškai, paskui keliauti iš laiko į laiką kaip mokslinėje fantastikoje, vėliau buvo įdomi chrono-disleksijos sąvoka – kai tai, kas yra arti laike, patiriama kaip labai tolima, ir atvirkščiai. Paskutiniuoju metu mane labiau domina pasažo ir ciklo koncepcija, trūksmas (su ū ilgąja – nuo žodžių trukmė, trukti ir nutrūkti).

Pasikartojimo saloje veikia personažas Mardi. Kiekvieną dieną vis kitas menininkas siunčia jo aprašymą. Sakei, kad aprašymų gavai daugiau nei planavai – kiek? Kokia šitų istorijų ateitis?

Mardi – antradienis prancūzų kalba. Taip, Mardi gyvena Pasikartojimo saloje kaip Penktadienis gyvena Robinzono Kruzo saloje. Paprašiau man įdomių rašytojų sukurti 100-300 žodžių apimties įsivaizduojamo Mardi portretus. Kasdien į elektroninio pašto dėžutes išsiųsdavome po vieną Mardi portretą.

Man buvo įdomu, kaip kolektyvinė  vaizduotė sukurs personažą praktiškai iš nieko, tiksliau, iš kelių galvojimo gijų, kurias pateikdavome rašytojams. Personažas panašus į negyvenamą salą, arba salyną. Tekstų rinkinys gavosi netikėtai geras – Mardi svinguoja tarp lyčių, troškimų, profesijų, pasikartojimų. Norėčiau išleisti Mardi rinktinę knygos pavidalu.

Panašu, kad menininkai nori bendravimo, bendradarbiavimo, žaidimų, sutinki?

Gal įdomiau būtų jei nesutikčiau, bet sutinku, aišku.

Kokiu pavidalu Mardi buvo galima sutikti pačiame Pompidou centre?

Kaip uždarytas duris. Antradienis – vienintelė Pompidou nedarbo diena. Visi kiti Mardi –„Repetition Island” svetainėje internete.

Kita svarbi dimensija yra vieta. Ilgai dirbai Vilniuje, dabar Pompidou centro puslapyje esi pristatomas kaip dirbantis tarp Paryžiaus ir San Francisco. Smalsu, kokie didžiausi šių  miestų, jų žmonių ir kultūrų  skirtumai.

SF/Paryžius – gera, bet nebegaliojanti kombinacija. Į San Franciską parsirandu kartą per metus. Paryžius gyvena tradicija. San Franciskas nuolatos išradinėja: technologijas, žmonių santykius, vertybes ir produktus. San Franciskas – tai socialinis avangardas (netapatus bohemai) – hackeriai, techno-vizionieriai, Silicon Valley milijonieriai, rimtai bandantys pakeisti pasaulį. Paryžius – seno pasaulio buržuazija, sauganti savo gyvenimo būdą, vertybes ir prabangos produktų rinką.

Tačiau vienas dalykas juos stipriai sieja. Tai gilių tradicijų sūrio ir vyno kelias. Šiaurės Kalifornijos agrikultūra – rafinuota: ex-hipiai tapo organiniais fermeriais. Kriaušės San Francisko turguje pirkdavau iš vyruko, kuris jas augindavo su „Grateful Dead” muzika.

Ką manai apie Lietuvos situaciją, kai jauni ir kūrybingi žmonės nebe emigruoja, o evakuojasi? Lietuva mano akyse pamažu tampa virtualia šalimi. Pavyzdžiui: daugiau nei pusė Vilniuje platinamo „370“ laikraščio autorių gyvena ne Lietuvoje. Ar tokios virtualios šalies koncepcijos užtenka?

Skamba tarsi Lietuva tapo „Second Life” žaidimo valstybe. Tačiau valstybė – irgi žaidimas, ar ne? Dėl to drįsčiau teigti, kad galbūt ta išsibarsčiusi, bet sąmoninga bendruomenė labiau realizuoja valstybės arba bendruomenės idėją nei kraštas su jo gyventojais. Aišku, nesutikti draugų gatvėje – liūdna bet kokiam mieste. Tačiau tai gal daugiau miesto pasirinkimo reikalas.

Ką darysi toliau?

Bandysiu įsivaizduoti, ką daryti toliau. Galbūt tai paaiškės šou metu, kurį su Gabrieliu Lesteriu rengsime rugsėjį Brazilijoje. Tiesa, Paryžiaus Jeu de Paume muziejuje kitais metais kuruosiu tris ar keturias parodas skirtas prancūzų meno scenai.

Beje, jei tave domina kinematografiniai momentai – „Repetition Island”  repeticija prasidėjo 2010 liepos 6 dieną – tai buvo diena, kai Roberto Zemeckio „Atgal į ateitį“ veikėjas Marty McFly atvyko į ateitį.

Ačiū už  interviu.

„Repetition Island“ programa ir Mardi personažo apybraižos: www.repetition-island.com

Fotografavo: Rolandas Andrijauskas, Morten Norbye Halvorsen.

Nuo rugpjūčio 20d. LFS Klaipėdos skyriaus fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) veikia Martos Vosyliūtės fotografijų paroda “Sekta”.

Laima Kreivytė: “Krepšinį žaidžiančios vienuolės tikram lietuviui turėtų sukelti ekstazę. “Tikru” lietuviu vadinu statistinį Lietuvos gyventoją,
kuris mėgsta krepšinį, alų ir ceplelinus, laiko save kataliku, nors į bažnyčią užsuka tik kartą per metus. Sudėjus dvi Lietuvoje dominuojančias tikėjimo formas – krepšinį ir krikščionybę – turėtų rastis sprogstamasis mišinys. Ir jis atsiranda – tiktai ne toks, kokio sirgaliai ir tikintieji norėtų.

Martos Vosyliūtės fotografijos iš ciklo “Sekta” nešlovina sporto ir tikėjimo. Svarbiausia (ir vienintelė) veikėja – vienuolė – ne tik meta į krepšį, bet ir voliojasi sniege su kamuoliu. Kaip siejasi tikėjimas, žaidimas ir aistra? Kas yra tikra, o kas suvaidinta? Krepšinio lenta su užrašu K.M.B. primena Trijų Karalių inicialus, kuriuos kreida užrašo katalikai virš durų.
Kelias į lietuvio širdį eina per krepšinį? O gal tiesiog – per krepšį?

Martos darbams visada svarbus kontekstas – vieta, kur jie sukurti, vieta, kurioje eksponuojami. O ypač – platesnis socialinis, kultūrinis ir net politinis kontekstas, nekalbant apie sąsajas su literatūra, dailės istorija ir kinu. Palaimoje alpstančios vienuolės vaizdinys primena Berninio “Šventos Teresės ekstazę” ir Almodovaro “Žalingus įpročius”, kur vienuolyno
vyresnioji “vartoja stiprius narkotikus, nes yra stipri moteris”. Savo tekste Marta rašo, kad vienuolė “deda kiaurą” ir patiria palaimą. Palaima – atkreipkite dėmesį – patiriama Kovo 11- ąją krepšinio aikštelėje kažkur Žirmūnuose, kai baltai vilkinti vienuolė ištirpsta ant balto sniego. Tačiau nekaltybės simbolika čia niekuo dėta – nespalvotas, į juodą ir baltą
(kaip vienuolės rūbai) pasaulį dalijančias fotografijas Marta užliejo rožine spalva. Rožė yra rožė yra rožė – geidulingas asociacijas daugino Gertrude Stein. Nekaltybę šiais laikais pakeitė barbiškas naivumas ir sentimentalumas – vienas iš Paris Hilton rinkiminių pažadų buvo tapus JAV prezidente perdažyti Baltuosius rūmus rožine spalva. Amerikiečiai pasirinko
klasiką. Marta renkasi rožes.

Bet kodėl – “Sekta”? Tai ne tik šio fotografijų ciklo, bet ir didelės Martos parodos, eksponuotos Vilniaus geležinkelio stotyje, pavadinimas. Šiuo žodžiu apibūdinama religinė grupė, atskilusi nuo viešpataujančios bažnyčios. Martą, skirtingai nuo politikų ir žurnalo “Žmonės” skaitytojų, domina ne žvaigždės, o atskalūnai. Ne normos ir hierarchija, o laisvė
ir nepriklausomas žvilgsnis. Vosyliūtė yra negailestingai konkreti – ji piktybiškai negražina savo darbų, nebando jų paversti patrauklesniais galeristams, žiūrovams ar kuratoriams. Ji kritiška ir kandi – todėl nepriklauso nei institucinei, nei komercinei, nei alternatyvinei terpei. Tačiau ji kaip seismografas fiksuoja menkausius miesto landšafto virpesius – naujai dygstančias skulptūras ir neskoningus namus, oro balionus ir gėlėmis apie meilę kalbančius Neries krantus. Menininkė rodo mūsų gyvenimą tokį, koks jis tampa sukryžminus architektūrą, kūną ir internetą.

SEKTA SEKTA SEKTA – rašo Marta. Skamba kaip ŠVENTAS ŠVENTAS ŠVENTAS – čia ir paaiškėja svarbiausias skirtumas. Sekta ragina sekti, šventumas – švęsti, tik Lietuvoje šventė ir šventumas skamba kaip vienas kito parodijos.

Martos sekta lokalizuoja tautinius, religinius ir meninius kompleksus kryžiuku pažymėdama vietą: Vilnius, vamzdis, Gedimino pilis, “Draugystės” viešbutis, “Lukoil”, “Balčytis”. Taip, ir menininkas gali tapti vieta – fotografo pavardė atsiranda vietoj jo kadaise nufotografuoto užrašo “Schastje” and sugriuvusio fabriko stogo. Marta yra aršiausia šiuolaikinio meno sektantė, lojanti ant šlykščių pastatų ir pešiojanti dirbtines “meno scenos” garbanas.

Galite bandyti abejingai praeiti pro fotografijas – bet nenustebkit, jei vienuolė griebs už kojos. Nes vienuolės irgi kanda.”

Paroda veiks iki rugsėjo 19d.

„Kartais atrodo, kad pakaktų apie tai tik parašyti. Kam ta paroda?..:)“

Ištrauka iš katalogo teksto „Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus pasikeitimai nuomonėmis rengiant parodą „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“.

„Iš tiesų – kam?”, – kyla klausimas apsilankius parodoje. Kad iliustruotų ir taip vaizdžiai puikios kokybės parodos kataloge surašytus kuratorių tekstus, kuriuose jie mėgina daryti „chirurginius pjūvius“, analizuoti ir apibendrinti pastarųjų (dvi)dešimties metų lietuviškos tapybos procesus?  Pastariesiems apibūdinti jie pasirinko postevoliucijos terminą, kuris nusako nutrūkusią lietuviškos tapybos (tiksliau, ekspresionistinės mokyklos) raidą, kuriai buvo būdingas nuoseklus tradicijos perdavimas iš kartos į kartą (mokytojas – mokiniui). Šiandieninei tapybos situacijai, anot kuratorių, būdingas jokios aiškesnės krypties ar mokyklos dominavimas ir pasaulinio konteksto įtaka tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos kūrėjams. Tai – postevoliucinė epocha Lietuvos tapyboje.

Tačiau kam reikėjo parodos? Kad atspindėtų kuratorių Lietuvos tapybos „zondavimo“ metu surinktus atradimus, tokius kaip jaunajai kartai būdingas „eurostandartas“ – Vido Poškaus sukurta sąvoka, kurią tekstuose džiaugsmingai eksploatuoja parodos sudarytojai? Jų atlikta situacijos analizė (ar veikiau pasirinktas analizės kampas) pakankamai įdomus, tačiau ar jis pakankamas neapžvalginei, „nepanoraminei“ parodai surengti? Jei pasiliekama prie minties reprezentuoti „nutrūkusios evoliucijos“ menininkus, tuomet parodoje galėjo atsidurti ne dešimt (su Florian Gruber – vienuolika), o dvidešimt, trisdešimt menininkų, kuriuos būtų galima priskirti prie šio – tiesioginio tapybos tradicijų nepratęsimo – kriterijaus. Tačiau, jei, pasak paties Igno Kazakevičiaus, „buvo galima surinkti ir kitokį parodinį sąstatą (sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis menininkus), tačiau tai nebūtų įtakoję nei parodos vizualinės kokybės, nei koncepcinės vertės“, tuomet gal išties būtų pakakę pristatyti galimos parodos katalogą, kuriame kuratoriai būtų galėję sutalpinti kur kas daugiau jų pateiktą šiuolaikinės lietuvių tapybos viziją atitinkančius menininkus? Juk net ir parinkus pačią įvairiausią vizualinę išraišką vystančius tapytojus, tokia paroda vis tiek liks apžvalginė, kadangi (nors ir skirtingais rakursais) pristatys dabartinės tapybos panoramą.

Manau kur kas sąžiningiau žiūrovų ir parodos dalyvių atžvilgiu elgėsi „14-osios Vilniaus tapybos trienalės: Klaidingas atpažinimas“ kuratoriai Evaldas Stankevičius, Anders Kreuger bei Magda Kardasz, kviesdami lankytojus tapybos transformacijų ieškoti pačioje parodoje, darbuose ir jų visumoje bei tarpusavio ryšiuose, o ne iš anksto paruoštose jų perskaitymo schemose. Tokiu būdu ir Klaipėdos parodoje dalyvaujančios menininkės – Patricija Jurkšaitytė ir Eglė Karpavičiūtė – atskleidė individualius balsus tarptautiniame kontekste, netapdamos vienos, kone visą šiuolaikinę Europos (ir ne tik) tapybą nusakančios, „eurostandarto“ sąvokos aukomis. Lakoniškoje parodos anotacijoje trienalės rengėjai tarsi sąmoningai vengia konceptualaus konkretumo (tai pastebėjo ne vienas meno kritikas), pasirinkdami filosofo Herni Bergsono terminą „klaidingą atpažinimą“, nusakantį dabartinę pasaulio tapybos situaciją – „pojūtį, kad tai jau matyta, kad dar kartą išgyvename ne tik vaizdinį ar tam tikrą situaciją, bet ištisą įvykių seką, kuri tarsi iškyla iš praeities, nors ir negalime tiksliai jos atpažinti.“ Žiūrovams leista laisvai „naviguoti“ tarp parodos eksponatų, narplioti ryšius tarp tapybos tradicijos ir naujų jos formų (tokių kaip tos tradicijos neigimas), tarptautinių menininkų paletėje naujai pažvelgti į jau puikiai pažįstamus lietuvių tapytojų darbus. „Net jei iš pirmo žvilgsnio vaizdas gali atrodyti kaip žinomų dalykų atkartojimas, naujumas gali apsireikšti kaip mažytis niuansas, subtilus pokytis ar intonacija.“, – žadėjo trienalės rengėjai. Ir buvo teisūs – kiekvienas joje galėjo „išgirsti“ savas vizualines intonacijas.

Klaipėdos parodos „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ rengėjai, rodos, taip pat galėjo pasinaudoti galimybe pristatyti jų atrinktus menininkus vienos sėkmingiausiai šiuolaikinius tapytojus „gimdančios“ šalies – Lenkijos – tapybos kontekste, tačiau ja nepasinaudojo. Simptominiai lenkų kuratoriaus Leszek Czaijka pasirinkti tapybos pavyzdžiai, be ilgesnių rengėjo išvedžiojimų apie dabartinę Lenkijos meno sceną, apsiribojant „kūrybinių požiūrių įvairovės“ idėja, tarpusavyje taip pat „šnabždėjosi“ tais pustoniais, kurie girdėjosi Vilniaus trienalėje, nors toli gražu ne visi darbai vizualiai reikšmingi ar įdomūs. Deja, didesnio ryšio be to, jog atspindėjo glaudų vyresnės ir jaunesnės tapytojų kartų idėjinius ir vizualinius mainus (taigi – evoliuciją), Lenkijos ekspozicija su lietuviškąja neturėjo nieko bendro. Šias ekspozicijas sujungė tik bendras pavadinimas. Ir tai su tašku viduryje. Pasirinkta eksponavimo „cezūra“ (t.y. parodos atskirtos aukštais) prieštaravo pačiam bendros dvišalės parodos rengimo principui – „objektyviau atspindėti šiuolaikinės tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik Lietuvai“ pasirenkant „Lenkiją kaip šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio meno vystymosi problemų, tačiau daugiau meninės laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą“. Šis vizualus komunikavimas „per stiklą“ priminė Deimanto Narkevičiaus negailestingai iškritikuotą nacionalinės dailės kolekcijos formavimą ir reprezentavimą, izoliuojant ją nuo tarptautinių dailės procesų.

Apskritai sunku pasakyti (ir patikėti!), kodėl pristatant šiuolaikinės Lenkijos tapybos panoramą, parodoje neatsidūrė nei vienas šią panoramą užstojantis „dangoraižis“, toks kaip Rafał Bujnowski, Wilhelm Sasnal, Zbigniew Rogalski ar Marcin Maciejowski, greta kurių ir „eurostandarto“, kaip juos vadina kuratoriai, menininkai atsiskleistų kur kas įvairiau. Ar čia kaltas siekis bet kokia kaina išvengti veiksmingų viešųjų ryšių strategijų dėka iškilusių menininkų? Ir vien todėl lietuviškoje parodos dalyje neatsidūrė itin stiprią įtaką kelioms VDA tapytojų kartoms padaręs Andrius Zakarauskas, netelpantis į „eurostandarto“ rėmus? Jo „kartojimasis“, kaip jį kataloge apibūdina Vidas Poškus, greta minėtų lenkų tapytojų atsiskleistų kaip konceptualiai strategiška kūrybinė evoliucija.

Tačiau dalyvių ir jų skaičiaus pasirinkimas, žinoma, yra kuratorių reikalas, todėl nereikėtų kritikuoti jų už subjektyvų „tapybos kūno preparavimą“. Deja, dažniausiai preparacija vykdoma su negyvais organizmais, tad ir paroda kiek priminė laboratorijoje išdėliotų „preparatų“, paruoštų tyrimui, kolekciją. Tik tyrimo išvados jau paruoštos iš anksto.

Parodos kuratoriai teisūs, sakydami, jog verta kalbėti apie tapybą šiuolaikinio meno panoramoje, tačiau prieš pradedant kalbėti, gal vertėtų pasinaudoti galimybėmis šią panoramą praplėsti (bent iki Lenkijos)? Ir kartais leisti apie ją kalbėti patiems kūriniams, nepaverčiant jų tyrimo iliustracijomis?

Pokalbį siūlyčiau pradėti šiuo tekstu: www.afterall.org

Agnės Jonkutės ekspozicija.

Jolanta Kyzikaitė. Šauksmas. 2010, drobė, akrilas, 200 x 250.

Lenkų ekspozicijos fragmentai:

Nuotraukos: Gytis Skudžinskas.

Video: Evaldas Jansas.

Rugpjūčio 6 d. Berlyno galerijoje Galerie im Regierungsviertel /THE FORGOTTEN BAR  pristatyta grupinė lietuvių menininkių paroda „Nature morte, kurioje dalyvauja Asta Ostrovskaja, Igra Miler, Joskaudė Pakalkaitė, Akvilė Misevičiūtė. Kuratorė: Justė Kostikovaitė.

Natiurmortas kaip vizualinio meno žanras yra negyvų daiktų vaizdavimas, tačiau parodoje jis tampa probleminiu lauku. Natiurmorto kontekste menininkės ironiškai eksperimentuoja su gyvosios/negyvosios gamtos sąvokomis.

Ši paroda žymės „CAN“ projekto pradžią.„CAN” – tai menininkų rezidencijų bedradarbiavimas, kurio metu menininkai kviečiami iš Lietuvos i Berlyną ir iš Berlyno į Lietuvą.  Rezidencijos – tai darbo sąlygų sudarymas profesionaliems menininkams ir kitų meno sričių specialistams bei kultūros darbuotojams. Dalyvaujančios rezidencijos -  „Tulips&Roses“ rezidencija Trakuose bei „GlogauAIR“ Berlyne.

„Projektu „CAN“ siekiame skatinti tarptautinį kultūrinį bendradarbiavimą, planuojame ne tik rengti parodas bei apgyvendinti menininkus, bet ir rengti  kūrybines dirbtuves“ – sako projekto sumanytoja, Justė Kostikovaitė.

Pirmos menininkės, atvyksiančios į Berlyno rezidenciją – Asta Ostrovskaja ir Elina Kiričenko.

Laimėjusio projekto pagrindu bus rengiama Lietuvos ekspozicija 54-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2011 metais. Venecijos bienalėje Lietuva dalyvauja nuo 1999 m. Bienalė vyksta kas antri metai.

Menininko D. Mikšio projekte bus pristatoma vaizduojamojo meno kūrinių kolekcija, sudaryta iš pastarojo dešimtmečio darbų, kuriems sukurti keletui šimtų menininkų per dešimt metų buvo skirtos valstybės stipendijos.
D. Mikšys siūlo naujas meno, menininko, meno kūrinio ir žiūrovo sampratas, pristato naują mąstymą apie šiuolaikinį meną. Projektas atskleidžia keletą idėjų. Pirmiausiai bus bandoma vizualizuoti dešimties metų Lietuvos meno kolekciją. Taip pat D. Mikšio projektas kalba apie šiandieninę nacionalinę meno istoriografiją ir meno nacionalumą.

Iš viso konkursui buvo pateiktos 5 paraiškos. Projektų biudžetai – nuo 500 tūkst. iki 700 tūkst. litų.
Venecijos bienalės projektas renkamas ne viešųjų pirkimų būdu, jį valstybė finansuoja tik iš dalies, todėl labiausiai kreipiamas dėmesys į organizatoriaus patirtį ir realias galimybes, būtinas įgyvendinti projektą, projekto meninę idėją bei sąmatos realumą. Projektas turi būti įdomus bei aktualus meniniu požiūriu, organizatoriai turi turėti didelių tarptautinių projektų rengimo patirtį.

Perskaičiau R.Čičelio interviu su A.Raču ir nesugebėjau susilaikyti – turiu publikuoti repliką į tai, ką norisi pavadinti mūsų mentaliteto paradoksais. Rekomenduoju perskaityti prieš tęsiant toliau.

Nieko tragiško šiame interviu, be abejo, nėra. Jokių naujų atradimų skaitant neįvyko, tačiau kalbėti vis tik skatina būtent toji numanoma pasyvi daugelio sąmoningų vartotojų reakcija – t.y., tyla. Tuos varganus kelioliką komentarų po panašiais straipsniais sunku pavadinti „reakcija”. Deja, Delfi vis dar pasitaiko ir sveikų komentarų. „Deja” todėl, kad darosi savotiškai gaila isteriškuose šūksniuose skambančio sveiko balso. Kažkaip sunku įsivaizduoti adekvačiai į komentarus reaguojančią ir nuosekliai juos sekančią Lietuvos internautų publiką. Bet tai kita tema.

Taigi, šiame interviu R.Čičelis iš pažiūros tiesiog kalbina pašnekovą A.Račą apie socialinį tinklą Facebook ir nieko čia ypatingo nėra. A.Račą mes žinome kaip aktyvų politikos apžvalgininką ir komentatorių bei blogerį (beje, Račas yra „Login 2009“ metų interneto žmogus – turėkime tai omenyje). Vis tik nežinau (nors numanau), kodėl tokio pobūdžio pokalbiui pasirinktas būtent jis, tačiau šis keistas interviu pobūdis ir yra mano komentaro objektas. Portalas Delfi.lt vienaip ar kitaip yra viešosios nuomonės ir populiariojo konteksto terpė, kurios turinys visuomet bus įdomus įvairiais aspektais (įskaitant ir antropologinį), tad daugelis bandymų reflektuoti šiandienos kultūros aktualijas tokiose terpėse yra įsidėmėtinas, kadangi jie savotiškai nusako „populiariosios sąmonės“ būseną.

Taigi, skaitome pirmąjį klausimą ir A.Račo atsakymą:

- Kodėl nesinaudojate Facebook’u?

Man nereikia nei Facebook’o, nei Twitter’io. Šiuo atžvilgiu esu konservatyvus. <…> Tai nėra mano bendravimo forma. <…> Manau, tai nėra tikra.

Kritiškai mąstant negalima nepadaryti išvados, jog kažkokio ypatingo analizės gylio (nesakau „kompetencijos“ – galų gale, tai nėra profesionalus pokalbis) toliau ir neverta tikėtis. Pašnekovas nesinaudoja Facebook‘u… ir viskas. Visi atsakymai tokiu atveju tampa tiesiog bendro išsilavinimo ir nenuoseklių patirčių išdava. Čia ir reikėtų padėti ragelį, tačiau R.Čičelis toliau nuosekliai pažeria tokius klausimus, kaip:

- Facebook’e svarbiau kiekybė?

- Kokią galią keisti žmogaus gyvenimą turi Facebook’as?

- Kiek Facebook’e yra informacinio triukšmo?

- Kaip vertinate Facebook’o funkciją „patinka“, kuria reaguojama į kitų vartotojų mintis, nuotraukas, filmukus?

- Kuo skiriasi interneto portalų ir Facebook’o komentarai?

Gerai, klausimai neblogi ir būtų visai ne pro šalį bent kažką adekvataus išgirsti – ypač, jei puikiai žinai, kas yra Facebookas ir domiesi, į ką gi ši nuolat mutuojanti, sunkiai apčiuopiama, kritikuojama, garbinama, ignoruojama, išnaudojama sistema pavirs rytoj. Ir ką gi, mes skaitome atsakymus, kurie, kaip ir reikėtų tikėtis, tėra spekuliacijos pašnekovui nežinoma tema. Juk čia reikalingas ne (tik) aukštasis išsilavinimas, ne (tik) žurnalisto patirtis ir net ne (tik) profesionaliai naudojamas intelektas, o būtent dalyvavimas, patirtis ir skiriamas dėmesys – tebūnie neprofesionalus – aptariamam objektui. Juk Račo persona turi savo simbolinį svorį aktualijų diskurse ir tokie paviršutiniškai nuskambantys jo komentarai (kalbu konkrečiai apie šį interviu) padarys savo – iš inercijos linkčiojančios galvos juk nepapilnės ir jokių naujų judesių jose neatsiras.

Malonu klausyti argumentuotos kalbos ir jausti vertybinius atskaitos taškus (tebūnie jie  ir skirtingi, nei mano ar tavo). Tačiau pojūtis, kuris kyla skaitant Lietuvos žiniasklaidoje apie tam tikras šiuolaikinės kultūros apraiškas, dažnai neturi nieko bendra su malonumu. Civilizuotumas ir intelektualumas patys savaime nėra vertingi, jei nėra naudojami sąžiningai, o sąžiningumas šiuo atveju tiesiog reikalaute reikalauja įvardinti aiškų kontekstą. Juk dažniausia problema yra ne patys pasisakymai ar pareiškimai kuria nors tema, o tokių iniciatyvų kontekstai. Mano minimas interviu apie Facebooką yra prasmingas kaip tam tikrą A.Račo vertybinę skalę apibūdinantis asmeninis pokalbis, tačiau visiškai bevertis profesionaliąja prasme, kadangi jame nėra nė trupučio tos aktualios, daugiasluoksnės problematikos, kurią nagrinėja viso pasaulio sociologai, antropologai, medijų teoretikai ir komentatoriai, enterpreneurs…

Štai, kad ir tas pats A.Račo atsakymas į pirmąjį klausimą, „Kodėl nesinaudojate Facebooku?“ Kalbėjimas apie tai, kad bendravimas socialinio tinklo terpėje yra „netikras“ jau nebėra toks įtaigus ir savaime suprantamas, kaip kad gali pasirodyti. Ką reiškia „tikrumas“, jei dauguma šiuolaikinės kultūros apraiškų jau seniai yra anapus modernybėje nusistovėjusio „tikrumo“ – tai ir pakitusi „dalyvavimo“ samprata (nuotolinis dalyvavimas, atstovavimas), ir informacinės visuomenės fenomenas su tokiomis nematerialiomis vertybėmis, kaip duomenys, ir pati informacija, kurios tankis aplink mus diktuoja visiškai kitokią pasaulėvoką, kitokį laiko ir erdvės suvokimą. Prieš 100 metų dar būdavo žmonių, kuriems bendravimas telefonu buvo toks pat „netikras“.Tačiau tai nėra asmeninės reakcijos kritika. Tai yra nesuvaldyto konteksto, nepamatuotos pretenzijos kritika. Žodį „tikra“ laikas keisti žodžiu „aktualu“.

Interviuotojas, mano nuomone, pernelyg neapdairiai (o gal pernelyg pretenzingai) pasirinko pašnekovą temai, kuri reikalauja išsamesnio pristatymo ir aptarimo, jei toks buvo straipsnio tikslas. Tačiau jei tikslas buvo tiesiog asmeniškai pakalbinti Artūrą Račą ir parodyti jo bendrą išsilavinimą ir nuovokumą apie aktualijų sritį, kurios jis nevertina, tuomet viskas puiku – geltonajai spaudai žalia šviesa raudoname fone.

Taip, nereikia mėgti Facebooko tam, kad iš tikrųjų sąžiningai klaustum savęs ir norėtum sužinoti apie socialinių tinklų fenomeną. Daugelis socialinių tinklų vartotojų nėra patenkinti tuo, kas vyksta populiariausiuose tinkluose įvairiausiais klausimais (pvz., asmeninių duomenų privatumo klausimu), tačiau vis tik turi įvairiausių vizijų, kas turėtų būti socialinis tinklas. Jie nuolat susiduria su daugeliu problemų bandydami patys suvokti, ką ši nauja terpė gali pasiūlyti naujo, vertingo ir originalaus, kaip ją galima išnaudoti sąmoningiau ir prasmingiau, o ne apsiriboti vien pasyviu mygtuko „like“ spaudymu ir maniakišku „draugavimu“ su visais. Jau užaugo viena „interneto karta“ – tai dvidešimtmečiai, kurie gimė jau pradėjus veikti pasauliniam žiniatinkliui. Dabar gi jau auga nauja, socialinių tinklų karta ir jos realybės bei aktualijos yra visiškai kitokios, tačiau ne ką mažiau „tikros“, nei prieš tai buvusiose „prarastųjų, “„seksualinės revoliucijos“, „gėlių vaikų“, „komjaunuolių“ ir kitose kartose.

Tradiciškai Šiuolaikinio meno centras vieną kartą per metus priima Lietuvos dailininkų sąjungos suorganizuotą parodą. Galima tai pavadinti „apydraugiškiu“ gestu: draugišku, turint omenyje nuo pat ŠMC įsikūrimo buvusiuose Parodų rūmuose komplikuotus jų santykius su LDS (pavyzdžiui, dar 2004 m. LDS suvažiavimo metu buvo paskelbtas nutarimas, kuriame teigta, kad „Šiuolaikinio meno centro veikla neatspindi realios šiuolaikinės dailės situacijos ir tenkina tik siauros grupelės interesus. Turint šiuo metu geriausią Lietuvos ekspozicinę erdvę, kuri yra Lietuvos kultūros ministerijos pavaldume, ir beveik pastoviai rengiant vienpusiškas parodas, klaidinamas ir žiūrovas, ir visuomenė“). Pusiau draugišku, kadangi iki šiol, nepaisant paties parodos įsileidimo fakto, ŠMC kiekvieną kartą aiškiai atsiribodavo nuo LDS rengiamų parodų (ŠMC pastate rodytos LDS parodos nėra skelbiamos ŠMC tinklalapyje); ironiškai pastaraisiais metais LDS parodas ŠMC palydėdavo kritiški ŠMC kuratoriaus Simono Reeso straipsniai „Šiaurės Atėnuose”.

Šia prasme šiųmetinė LDS paroda ŠMC – XIII-oji Baltijos tapybos trienalė „Klaidingas atpažinimas” – yra lūžinė, kadangi galų gale „apydraugiškis gestas” tapo realiu bendradarbiavimu – parodą kuruoti ėmėsi (arba, kitaip tariant, – jo kandidatūra buvo patvirtinta) ŠMC dirbantis Evaldas Stankevičius. Turbūt nesuklysiu šį lūžį susiedama su LDS pirmininko pasikeitimu – 2008 m. pastaruosius dešimt metų LDS vadovavusį Vaclovą Krutinį pakeitė jaunesnės kartos tapytojas Eugenijus Nalevaika.

Visko nesusiaurinant į „vietines kaimo peštynes” galima „lūžį” apibūdinti ir kitaip – galų gale buvo priimtas sprendimas surengti ne teoriškai kuruotą-praktiškai suneštinę parodą, bet realiai savo požiūriu besiremiančio kuratoriaus suformuotą parodą.

Visą išdėstytą informaciją esu išgirdusi šen bei ten, besikalbant su žmonėmis, tačiau, net ir nieko nenutuokiančiam apie institucines nesantaikas ir kaitas žmogui skirtumas tarp pastarųjų Baltijos tapybos trienalių (LDS parodų) ir šiemetinės parodos būtų akivaizdžiai matomas.

Tiesa, jau 2008 m. ŠMC vykusioje LDS parodoje – II-ojoje tarptautinėje grafikos bienalėje „Now Art Now Future. Esamasis laikas“ – buvo regėti tam tikri pokyčiai – neperspaustas kūrinių kiekis, atidesnis jų atrinkimas, apmąstyta parodos architektūra (2009 m. LDS „metinė“ paroda – II-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė – buvo pirmą kartą iš ŠMC iškelta į „LITEXPO“, ir, deja, neišlaikė 2008 m. parodos lygio). Tačiau šiemetinė paroda, be abejonės, pranoksta grafikos bienalę tiek savo vientisumu, tiek rodomo meno lygiu: daugiausiai iš Rytų-Centrinės-Šiaurės Europos regiono surinkti menininkai nėra stambiausi šiuolaikinės tapybos vardai (manau, tai reikėtų vertinti turint omenyje ir Lietuvos kultūros finansinę situaciją), tačiau pateikiami įdomūs menininkai, kai kurie pakankamai žinomi, kai kurie – galbūt jaunos kylančios žvaigždės.

Mąstant apie parodą iš kritinės perspektyvos, bene labiausiai įstrigo tarp parodos kūno ir jos tekstinio pristatymo žiojintis tarpas. Kaip jau minėjau, paroda, be abejonės, pateikia labai aiškiai matomą viziją (ką laikau privalumu), tačiau ši vizija yra praktiškai išvis nereprezentuota parodą lydinčiame tekste. Parodos anotacijoje iškeliamas klausimas apie dabartinės tapybos specifiką ir atsakoma teigiant, kad šiuolaikinė tapyba nežymiais „niuansais“ ir „kitokia intonacija“ skiriasi nuo vakarykštės, keliančios klausimus, „ar tapyba turėtų gaminti atvaizdus, ar vengti bet kokios iliuzijos kūrimo? Perteikti gylį, ar sutelkti žiūrovo dėmesį į paviršių? Vizualizuoti idėjas, ar pabrėžti medžiagiškumą?“

Per šį sunkiai apčiuopiamą skirtumą pagrindžiamas ir parodos pavadinimas, kuriam panaudotas Henri Bergsono terminas „klaidingas atpažinimas“, referuojantis į tam tikrą išplėstą deja vu, tai yra jausmą, kad šiuo metu vykstantis procesas yra vykęs anksčiau (Bergsonas šį momentą aiškina panašaus pobūdžio mentalinių procesų – suvokimo (perception) ir atminties, vieno nukreipto į dabartį/ateitį ir aktyviu, kito – į praeitį ir pasyviu – sumišimu).

Kažkuria prasme klaidingo atpažinimo reiškinį galima būtų sieti su vykstančia paroda, tačiau turbūt ne ta, kuri yra išryškinta anotacijos tekste. Tiesą sakant, anotacijoje jokios koncepcijos praktiškai ir nėra pateikta, tiesiog paminima, kad egzistuoja nedidelis (ir neapibrėžtas) poslinkis nuo anksčiau paminėtų problemų lauko.

Realiame gyvenime klaidingas atpažinimas, mano supratimu, neišvengiamai turėtų sietis su unheimlich jausmu (Sigmundo Freudo terminas, nusakantis jausmą, kai kažkas atrodo tuo pačiu metu ir pažįstamas, ir svetimas); mano akimis, būtent šis „klaidingo atpažinimo“ aspektas siejasi su tuo, kas rodoma trienalėje (galbūt ne tobulai, bet bent jau iš dalies).

Išskyrus keletą darbų (Matts Leiderstam), kūriniai susijungia tam tikroje vėduoklėje (paletėje), prasidedančioje nejaukiomis kasdienybės (Romualdas Balinskas, Inga Meldere, August Künnapu) ir popkultūros (Tor Magnus-Lundeby, Adam Saks) transformacijomis, besitęsiančioje susvetimėjusiomis tradicinės dailės interpretacijomis (Michaël Borremans, Patricija Jurkšaitytė, Viktor Rosdahl), sensacingų tragiškų ir graudžiai juokingų medijos viešinamų procesų komentarais (Niels Bonde, Jörg Herold), ir pasibaigiančioje įspūdingomis niūriomis ekspresyviomis drobėmis, apogėjų pasiekiančiomis didžiuliuose abstrakčiuose raudono ir juodo kolorito Henriko Čerapo ir Jānis Avotiņš paveiksluose. Kitaip tariant, prieidama iš įvairių pusių, paroda pristato gana niūrią (bijau perspausti sakydama apokaliptinę) viziją, ryškiau ar blėskiau įkūnytą beveik visuose kūriniuose – net ir tie kūriniai, kuriuose šis aspektas nėra ryškus (Eglė Ridikaitė, Tillman Kaiser), parodos kontekste atsiveria būtent tokia puse.

Suabejočiau, ar būtent tai ir reprezentuoja šiuolaikinius tapybos procesus regione (kaip tarsi teigiama anotacijoje) – man asmeniškai labiau prie širdies yra kita šiuolaikinio meno dalis – tačiau, be abejo, tai yra viena iš ryškių ir svarbių tendencijų (gaila, neartikuliuota parodą pristatančiame tekste).

Vis dėlto, kad ir kas būtų parašyta anotacijoje, paroda kalba pati už save ir kalba įdomiai, be to – suprantama ir įtraukiančia tiek šiuolaikinio meno sferoje besigaudantį, tiek atsitiktinį lankytoją, kalbà.

Telieka tikėtis, kad ateinančiais metais ŠMC ir vėl teks priimti dėmesio vertą LDS organizuotą šiuolaikinio meno parodą.

Eglės Ridikaitės ekspozicija.

Niels Bonde ekspozicija.

Henriko Čerapo ekspozicija.

Michaël Borremans ekspozicija.

Su Dariumi Mikšiu pirmą kartą pasikalbėjau, kai paspaudęs jo plaštaką pamelavau apie savo kūno temperatūrą. Išeidamas pro Cafe de Paris duris, atspindyje mačiau, kad jis žiūrėjo į mano sukaitusio delno pėdsaką. „Tokiame karštyje visų delnai turėjo būti prakaituoti!“ Bet taip įsigijau jo ranką. Galbūt ji nėra jo (ranka). Šį pavasarį lyginome jaučiančią ir neegzistuojančią pianisto Paulo Wittgensteino rankas, – juk visai tikėtina, kad nuostabiame pojūčių labirinte įsivėlė nedidelė klaida. Žemiau teikiamas „pokalbis“ padarytas susirašinėjant el-paštu.

Kai įkūrei Abdul Azizo atostogų kriketo klubą, kūrinys difuziškai išsiplėtė į žmonių veiklas žavingai nutrindamas meno kūrinio ir verslo projekto skirtumą. Šį pavasarį Visbyje lavinaisi groti akordeonu. Ar pakanka muzikinės atminties?

Nepakanka. Bet kaip tik dėl to ir ėmiausi muzikuoti. Supratau, kad pasiekiau tam tikrą ribą, už kurios muzikos vartojimo praktika turi keistis.

Apie kokią vartojimo ribą kalbi?

Ribą, kurią brėžia mano kompetencija, – ribą, už kurios susistemintos patirtys virsta kartais įdomiu chaosu. Bet nesiūlyčiau įsivaizduoti tokių ribų topografijos – jos paprasčiausiai nėra.

Vietoje topografijos, norisi galvoti apie fraktalus – skirtingų pasaulių dalių komunikacijas ir naujas priklausomybes. Jei tokia jungtis būtų akordeonas, juo grojant galima būtų repetuoti – judinti visus tuos elementus, dėl kurių jis atsirado. Panašiai Eco įsivaizdavo trimitą, kurio melodija sujungia į vieną daiktą jausmus, debesis ir visą gamtą…

Prisiminiau tekstą, kuriame teigiama, kad kvantinė mechanika taps suvokiama tik tuo atveju, jeigu ji taps kasdienio gyvenimo dalimi. Muzikos instrumentai įdomūs savo metafiziškumu. Visi jie suprojektuoti generuoti garsą, bet tuo pačiu veikia ir kaip estetiniai objektai, bandydami okupuoti gretimais esančią visatą. Žiūrėdamas i juos gali pajusti tą jų agresyvią prigimtį. Dažai, lakas , metalinės detalės, audinys, akivaizdžiai priversti daryti tai, ką aš turiu išgirsti.

Panašiai akordeonas turėjo keisti tavo kasdienybę Visbyje… Supažindink su savo instrumentu, koks žmogus buvo tavo mokytojas?

Mokymasis nebuvo malonus ar užburiantis. Bet aš kone pirmą kart Švedijoje buvau ilgesnį laiko tarpą, todėl buvo labai įdomu. Mano mokytojas Patrikas Silvereke gyveno prie vieninteles veikiančios protestantų bažnyčios Visbio centre, paskutiniame ketvirtajame aukšte, bute su terasa. Prieš dešimt metu jis buvo lankęsis Lietuvoje. Abu sutikome, kad Vilnius ir Visbis, nepaisant geografinių skirtumų – nedaug kuo skiriasi. Patriko idėja buvo išmokyti mane groti iš klausos, o ne iš natų. Mano tikslas, kuri rašiau BAC kaip projektą, buvo patirti, kaip jaučiasi ir atrodo gyvenimo laiko pratęsimas. Mediciniškai prailgintos gyvenimo trukmes būsenos pojūtis. Įsivaizdavau, kad tam pasiekti turėčiau padaryti tai, ko šiame gyvenime laisva valia niekada nedaryčiau. Todėl jį buvo galima realizuoti bendromis – mano ir institucijos pastangomis. Būdamas vienas nieko nebūčiau padaręs. Kita vertus, veiksmas, kurį planavau turėjo būti labai praktiškas, kitaip jis negalėjo būti realizuojamas visai. Akordeoną gavau pasiskolinti iš Virginijos mamos, kuri gyvena Šiauliuose. Ji juo grodavo mokyklos akordeonų chore. Baltas “Weltmeister” dabar šiek tiek gelsvas, su juoda dumplių linija ir juodais bosais atrodo labai gražiai. Akordeono spalva padarė pusę mano darbo. Sunku būtų groti žaliu arba raudonu instrumentu, kaip kad mačiau kokių jų būna.

Tavo ir institucijos dialogo tikslas buvo sukurti institucines tavo „naujo gyvenimo“ sąlygas, pagal kurias Visbis taptų „negimusio“ ir „nemirusio“ žmogaus inkubacine erdve, inkubaciniu pasauliu..?

Aš panašaus tikslo neturėjau, institucija manau taip pat. Pasinaudojau galimybe save pasitobulinti. O BAC, kaip politinės / kultūrinės institucijos veikla, manau tuo efektyvesnė, kuo mažiau formali. BAC Visbyje fantastiškai organizuota, kažkuo primena ŠMC Vilniuje. Tikrai viena geriausių rezidencijų programų.

Ir vis dėlto, koks yra mediciniškai prailginto gyvenimo pojūtis?

Prailginto gyvenimo pojūtis pradžioje jaučiamas kaip sutrikdyta dienotvarkė. Bet plėtiniai greitai pasiduoda inercijai, entropija paima viršų. Biologinis GPS perskaičiuoja kursą nejučiomis. Esu pastebėjęs, kad užtenka vos trijų mėnesių naujoje vietoje pasijusti kaip namuose. O kartais tam užtenka kelių savaičių arba dienų. O kartais tam neužtenka ir metų. Boris Ondreička „radikalus subjektyvumas“ tinka šimtamečių individų visuomenės įvardinimui. Žemiška Goa’uld’ų rasės versija.

Pagal tokią versiją – Goa’uld’ai yra nežemiškos būtybės, kurioms duoti amžinybės eliksyrai (tarkime – eunuchai, kunigai, angelai). Šia prasme esi didesnis eksperimentatorius negu rasės atstovas… Paskutinis (?) tavo darbas, kurį pristatei Londone, FormContent projekte HaVE A LoOk! HAve a LOok!, vadinasi „Lemon energized vampires”… kokia jo motyvacija?

Londone dariau teksto performansą, kurį noriu įtvirtinti kaip žanrą. Šiemet tai jau antras toks darbas, o pirmasis buvo Paryžiuje. Teksto performansai yra visada site specific ir niekada nesikartoja. FormContent galerija užima specifinę nišą Londono meno scenoje ir labai tinka eksperimentams, o teksto performansas yra eksperimentas, kuris man patinka. Viskas vyksta maždaug taip: aš parašau tekstą, kurį perskaitau klausytojams. Tačiau kartais teksto nerašau, bet pasižymiu kelias nuorodas ir kalbu gyvai. Londone bandžiau pasakyti tai, apie ką mąsčiau pastaruoju metu: mimikriją, social networking.

Apie kokias mimikrijos formas kalbėjai, kaip mimikrija veikia socialiniame tinkle?

Apie nesavavališką, nesąmoningą tapimą kažkuo, kartais net prieš savo valią. Tapimą kažkuo, veikiant abipusiam ryšiui, kada reakcijos vyksta kone automatiškai o procesas niekaip neindikuojamas. Vampyrus naudojau kaip iliustraciją. Paėmiau hipotetinius „energetinius” vampyrus ir išvedžiau paralelę tarp jų ir jų kraujasiurbių kolegų teigdamas, kad energetiniai vampyrai galbūt gali paversti kitus individus vampyrais lygiai taip pat, kaip ir jų kolegos kartais tai daro. Kadangi energetinių vampyrų tinklo greitis yra žymiai didesnis už kraujasiurbių tinklo greitį, lengvai galime įsivaizduoti, kokiu greičiu energetinis vampyrizmas esant tam tikromis sąlygomis paplistų visuomenėje. Čia įdedu veną teksto pastraipą, neverstą:

(…)
Dion Fortune 1930 in her book PSYCHIC SELF-DEFENSE mentioned the fact, that energy vampires can hound only sensitive persons. In her book she listed nations which, being material and practical, are resistant to the psychic attack. Sensitivity of any kind is the condition for becoming the victim of the psychic attack. There is an obvious flip of the formula: loving blood vampire -  the victim. Victims of psychic vampires are in love or affection in to his attacker, rather than the attacker himself is in love with his victim.
(…)

Pagal tokią formulę vampyras „tėvas” yra neidentifikuojamas, nes kaip meilės subjektas, jis yra savo aukos auka. Bet koks mėginimas parodyti „tikrąjį” vampyro veidą atsiremia į kažkieno meilės (aistros) patirtį. „Kraugerys/ė”, vietoje savo aukos, gauna patį šaltinį, o kartu ir tinklą..?

Tiksliai pastebėjai, kad egzistuoja atgalinio ryšio galimybė. Subjekto požiūriu, procesas vykstantis su juo pačiu yra beveik nekontroliuojamas, todėl identifikuodamas save, subjektas nustato savo būsenų ribas. Žiūrint iš šalies, subjektas egzistuoja kaip atvira kvantinė sistema.

(…)

“An unintended and unexpected conversion, wile targeted victim starts to mimic vampire behavior in order to defend itself. Intuitive behavior mimicking to mimic attacker can become permanent state of being converted (by itself) into the psychic vampire.

Becoming an energy vampire as a defense strategy.

Let’s suppose what would happen, if all people would turn themselves into energy vampires? Nothing, perhaps. Being unable to vampire each other they would probably thrive on lemons in their cocktails, being saved from being haunted. While it is just preposition, taking it seriously could explain, why are we using such an amounts of alcohol.”

Subjektas – kvantinė sistema (tarkime – vampyras), dėl savo begalinio aktualumo gali būti prijungtas/prisijungti prie bet kurios institucijos. Ar institucija, tarkime, meno, atspindėdama subjekto veikimo logiką, tapdama jo gyvenimo (kūrybos) vienalaikiškumo garantija, neturėtų būti paties Proto (dievo, pasaulinės dvasios) idėjos realizacija? Tuomet ji turėtų gyvuoti kaip nuolatinis savęs paneigimas ieškant pasitvirtinimo naujuose reiškiniuose. Kaip glaistas, ji užlietų socialinį tinklą, sistemas, parodydama jų reljefinį kintamumą begalybės nuojautoje… (Kokių turi pastabų apie Lietuvos meno institucijų veiklas?)

Bet tokiu atveju ar neturėtume dėti lygybes ženklo tarp subjekto ir institucijos? Arba turėtume įvesti „super subjekto“ sąvoką. Neesu institucinės kritikos ekspertas, bet į akis krenta sėkmingos visuomenės pastangos vienas kultūros institucijas pakeisti kitomis: dingusi Lietuvos Kino Studija, uždaryti beveik visi puikiausiai veikę kino teatrai Vilniuje ir Kaune. Pasipriešinimas Guggenheim. Masiškai statomos arenos visuose didesniuose miestuose.

Tikrai, subjektas kaip pilietis jau yra institucija. Tačiau pats demokratijos procesas dažnai veikia kaip nupilietinimo procesas, nes atstovavimas paprasčiausiai gali „per ilgai užtrukti” (T. H. Marshall). Šia prasme ne subjektas turėtų būti priklausomas nuo demokratijos, bet priešingai. Ką galvoji apie dabartinę Lietuvos politiką ir pilietines teises?

Apmaudu, kad kol kas negalime realizuoti savivaldos idėjos. To priežastis manau yra rizika valstybei prarasti įtaką verslo ir politikos grupuotėms. Bet, be savivaldos demokratija kaip sistema labai sulėtėja. Labai džiaugiuosi prezidentūros ir vyriausybės tandemu, geresnio valdymo Lietuva neturėjo daugelį metų. Gal būt, niekada neturėjo.
Pilietiniu pareigų deficitas Lietuvoje gerokai per didelis. Neaišku kaip taisyti tokį trūkumą – demokratija nėra disciplina. Gal rastume savo tradicijų kuriomis galėtume remtis? Krepšinio kultūra Lietuvoje turi demokratijos bruožų. Ja remdamiesi atrodytume sau žymiai senesne demokratija ir būtų aišku, kodėl statom tiek daug arenų.

Iliustracija: Darius Mikšys, „Apie Citrininius Vampyrus“, teksto performansas. FormContent, Londonas 2010.