Erdvės tonacija. Michało Budny paroda „Didelė šalis“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ypatingą tikslumo įspūdį kažkada man paliko citata apie eilėraščio gimimą. Ji byloja apie tai, kad eilėraštis gimsta ne iš prasmės, o iš tonacijos (jei šis supriešinimas apskritai čia reikalingas). Tai būtent ji, tonacija, vėliau užsipildo ritmais, rimais, žodžiais, stulpeliais, sakiniais. Gaila, mano dienoraščiai netvarkingi. Sunku – ir beveik neįmanoma – įsivaizduoti dienoraščio, kuriame nugultų visi prisiminimai. Tad teatleidžia man ką tik ištartos minties apie tonaciją autorius, kurį mano atmintis šitame tekste palieka anonimišku. Plėtojant mintį toliau, galima sakyti, kad būtent ją, tonaciją, galiausiai atpažįsta skaitytojas. Ar bent jau to tikisi poetas.

Toks siūlo galas mąstymo pradžiai apie jaunosios kartos lenkų menininko Michało Budny parodą „Didelė šalis“ Nacionalinėje dailės galerijoje man pasirodė visai tinkamas turint norą atraizgyti į intuityvų nuojautų kamuoliuką susivijusį mazgą. Iki siūlo galo veda keletas sieksnių. Pirmiausia, prisimenu NDG kuratorių Ernestą Parulskį, privačiame pokalbyje vadinantį Michało Budny stilių savo paties sugalvotu terminu „literatūrinis minimalizmas“. Po keleto kitų improvizuotų dvižodžių variacijų išvedėme – ir tai jau labiau mano nuopelnas – kitą terminą: „indeksų minimalizmas“. Nepaisant kiek grubios bravūros jau pačioje šio dvižodžio tartyje (nekalbant apie prasmės niuansus), ir jį rišu prie siūlo galo. Paroda literatūriška, nes kiekvienas objektas joje yra metafora – lakoniška ir, žodinio teksto prasme, taupi metafora. Tai labiau užuominos, besiskleidžiančios medžiagų, formų, erdvių siluetais. Panašiai išsiskleidžia indeksas – tuo, į ką jis nurodo. Tačiau maniesiems įspūdžiams čia skleidžiasi, visų pirma, tonacija.

Parodos kuratorės Eglės Mikalajūnės tekste rasta mintis, kad kelią į parodos suvokimą gali padėti atverti raktažodžiai „paradoksas“, „apgaulė“, „iliuziškumas“, nuvedė prie kitos literatūriškos asociacijos, arba, asociacijos į vieną literatūrinio minimalizmo žanrą – šiuolaikines tankas ir haiku (miniatiūrines rytietiškos poezijos formas) – kuriame būtent paradokso kirtis, perverdamas tarpusavy sunertus ir momentines formas atspindinčius iliuzinių veidrodžių kiautus, atveria tą pauzę „už eilučių“, kuriai nebylų akcentą suteikia santūri poetinės miniatiūros forma. Na, o vizualaus akcento tuščioje erdvėje ir jo vienažodžio pavadinimo derinys – kaip tik toks jis yra ir Budny parodoje – man chroniškai primena kaligrafiją. Sakau „chroniškai“, suprasdamas nuorodų į rytietiškos minimalistinės estetikos kontekstą konservatyvumą, jų nuolatinį atsikartojimą kalbant apie meną, kuriame intuityvusis tonalumas puikiai dera su vengimu pasakoti ir visomis non-finito principo variacijomis. Bet kitaip man tiesiog neišeina. Manąjį raktą į parodos patyrimą suteikia pomėgis išraiškingai neišreikštam neišbaigtumui bei tai poetiškai tonacijai, gimdančiai artikuliuotą prasmę ir išliekančiai dar ilgai tai prasmei mirus. Tačiau radęs būdą parodą patirti, nepaisant to, kad šis būdas lemiamas ankstesnių patirčių, patenku į tuščią švarraštį, tabula rasa, ir bandau įsižiūrėti, įsiskaityti ir įsiklausyti…

Parodos objektus galime rasti pirmajame ir trečiajame aukšte. Pirmajame aptinkame „Archyvą“, o šalia jo – „Veidrodį“. „Archyvas” yra tarsi suslėgtas į trimačius, pailgus, diagonales sudarančius stačiakampius, kurių viršutinėse plokštumose regime juodus ir neperskaitomus, tarsi į smalą sulipusius ir joje sustingusius knygų puslapius. Du stačiakampiai it chameleonai prisitaikę prie NDG interjero, mat jų šoninės sienos nudažytos pilkšva spalva (viena iš dominuojančių spalvų įvairiose interjero detalėse), o jų padėtis ant grindų tarsi vektoriais juos įspraudžia į akies judesį pirmojo aukšto koridoriais. Horizontalumas kone Antiniškas – ne visada norisi lyginti, bet horizontalieji ir sluoksniuoti Roberto Antinio monumentai buvo viena pirmųjų į galvą atėjusių asociacijų pamačius „Archyvą“. Pastaruoju metu tenka nemažai mąstyti archyvo tema. Čia, regis, prieš mūsų akis yra jo neperregimumo, nepasiekiamumo, dalinės atverties ir tie jo perskaitymo aspektai, kuriuos nulemia išorinės aplinkybės bei laikmečio dinamika. Tad žiūriu į jį kaip į savotišką monumentą, su tam tikra melancholija, glostančia palaidotą atmintį, atsigaivinančią vis kitokiais iš slėgtainio išlendančiais puslapiais ir tuo pačiu vektoriumi, kaskart žyminčiu dabartį.

 Michał Budny, Archyvas, 2009. Kartonas, popierius, akriliniai dažai, medis

Netoliese kabantis „Veidrodis“ į jį žiūrinčiojo (-iosios)  atvaizdą atspindi nulakuotu, susiraukšlėjusiu popieriumi. Taip žiūrint į neperregimoje masėje skendintį kontūrą pasigirsta panaši neapčiuopiamumo ir amorfiško neperregimumo nata, tik vietoj nepažinaus trimačio knygų slėgtainio, šičia į tave žiūri suplokštėjęs (tačiau ne iki galo) tavo paties šešėlis, pakeitęs veidrodžiams įprastą atvaizdą. Reikia pasakyti, kad veidrodyje neišvydęs savęs, pajutau savotišką laisvės jausmą – iš tų, kai pėdsakas neliudija prieš tave, kai tu pats nesi sau antrininkas, kai žemėlapis neišduoda tavo namų, kai veido nereikia nešioti kaip kaukės ar, dar įdomiau, kai kaukė ir veidas nekaltai sutampa.

          Michał Budny, Veidrodis  10, 2010. Iš  „Veidrodžių“ ciklo. Medis, popierius, sidabriniai dažai, lakas

Kita parodos dalis eksponuojama trečiajame aukšte, 5-ojoje salėje, skirtoje keičiamoms parodoms. Kuratorės žodžiai, kad „paroda pasklidusi per kelis aukštus” įgauna ir metaforišką dėmenį, turint omenyje akcentuojamą ypatingą parodos ir vietos, kurioje ji eksponuojama, ryšį. Juk judant laiptais norom nenorom praeini ir nuolatinės ekspozicijos erdves, ir, pradėjęs tokią kelionę nuo „Archyvo“ ir „Veidrodžio“ pirmajame aukšte, susimąstai apie muziejaus kolekciją kaip archyvą, į kurio skirtingas perspektyvas kaskart vis atgręžiamas veidrodis. Tiesa, tai jau grynai kalbinio lygmens asociacijos, suteikiančios antrines (tretines, ketvirtines ir t.t.) reikšmes šiems darbams ir pačiai parodai.

5-ojoje salėje randame keletą modelių, suvokiančiai sąmonei eksponuojančių būdus, kuriais ji suvokia dalykus. Kadangi dalykai dideli ir fundamentalūs – tokie, kaip pats kosmosas, didelė šalis ar bedugnė – jų suvokimui būtinos kabutės, būtinas „didumo ir fundamentalumo” įsisąmoninimas, reikalingi žodžiai „kosmosas“, „bedugnė“, „didelė šalis“. Taip atsiranda jų vieta kitų daiktų sąraše, laikas ir proga apie juos mąstyti, jų nesuvokiamumas ir ne aktualumas, jų transcendentinė galia ir iki modelio supaprastinta bei prisijaukinta jos matymo optika. Kontempliuojant erdvę, kurioje it sumažinto mastelio begalybės observatorijoje susiglaudžia bekraščiai vaizdiniai, ilgiausiai dėmesį prie savęs pririšęs laikė „Kosmosas“. Tai aukšto staliuko formos daiktas, panašus į tą, ant kokio namuose laikau šachmatų lentą. Ant juodo šio „staliuko” paviršiaus, padaryto iš medžio dulkių plokštės ir kartono, nudažyto akriliniais dažais – kažkokiu itin organišku, netgi buitiniu būdu „pabarstyta žvaigždžių”, t.y. ant jo paprasčiausia pritaškuota smulkių nudilimų dažuose, mikroskopiniais punktyrais išgremžtas abstraktus raižinys, tačiau visa padaryta taip, kad atrodytų, jog išvis nieko ten nedaryta – tiesiog paimta kažkokia sudilusi plokštė, ir per ją dar kažkokiu nesvarbiu būdu atsiradusi negrabi lipnios juostos įstrižainė. Tačiau su prierašu „Kosmosas“ šis „brėžinys“ iš tiesų primena naktinio dangaus piešinį – panašiai kaip debesis kartais tampa veidu, o žvakės metamas šešėlis akyse plazda kaip paukštis. Bet svarbiausias čia, žinoma, ne šis panašumas. Svarbiausia yra tai, kad apie kosmosą galime galvoti kaip apie miegamojo staliuką, kad jeigu turime sąvoką, turime ir būdą jai  atvaizduoti, ir kad mastelio pagalba kosmosas gali tapti mažyčiu. Mastelis čia daugiau nei vien vizualus kartografinis mastelis. Anzelmas Kenterberietis ieškojo Dievo buvimo įrodymų mąstydamas apie tai, apie ką „neįmanoma pagalvoti”. Kosmosas ir jo ribos, kai mums mąstant apie jį vis dar įmanoma galvoti, telpa į vieną įrodymą, kelias mintis, vaizdinį. Bet šioje miniatiūroje, ko gero, simpatiškiausias ir beveik lyriškas yra kosmoso modelio buitiškumas, kasdieniškumas. Jis kaip baldas, interjero detalė ar aksesuaras, dekoruotas ir minimalistinis kasdienybės totemas ar fetišas, materializavusi sąmonės kaladėlė, tik vienas iš artefaktų.

  Michał Budny, Kosmosas, 2010. Medžio dulkių plokštė, kartonas,  akriliniai dažai,  lipni juosta

Nenuostabu, kad ir „Bedugnė“ plokščia, ką savo tekstuose apie darbus pabrėžia ir pats Budny. Ji kaip dydis erdvėje, tarp kitų. Gali už jos užkliūti, bet, žinoma, apeini iš šonų. Kažkada mieguistos apatijos būsenoje žiūrėjau į vieną ornamentą statybinėje medžiagoje, dengusioje langą. Tai nedidelis juodas apskritimas, kurio viduryje – taip pat taisyklingo apskritimo formos skylė, pro kurią regi saulės apšviestą šviesą už lango, kuri skverbiasi ir pro visą kitą plotą, kurios nedengia tas nedidelis juodasis apskritimas. Tuomet dingtelėjo mintin kone psichologinio pobūdžio metafora, kad žmogus kaip žvilgsnis gali ilgai strigti tame juodajame apskritime, tačiau aplinkui „objektyviai” skverbiasi saulės šviesa. Tad ir čia plokštumoje bedugnė teužima sau skirtą stačiakampį, yra kažkaip ironiškai plokščia ir ypatingai atvirai nesmenganti žemyn. „Bedugnė” kaip sąvoka su kabutėmis.

        Michał Budny, Bedugnė, 2008. Medžio dulkių plokštė, akriliniai dažai

O „Didele šalimi“ Budny parodoje vadinasi geometriškai gana sudėtinga plokščia konstrukcija, besiremianti kampu į dvi sienas ir pakabinta daugmaž metro aukštyje bei besilaikanti vienos vienintelės metalinės virvės pagalba. Be kitiems ją supantiems darbams būdingo metaforiško „suvokimo modelio” vaidmens, „Didelė šalis” dar yra ir situaciška, mat kabo rizikingai ir – sąmoningai – taip, kad galėtų bet kada nukristi. Be abejo, ant virvutės įtemptai lygsvarą bando išlaikyti dėmenys to, kas sudėtinga ir trapu, kompleksiška ir beprasmiška, fundamentalu ir momentiška. O žavi tai, kad ta lygsvara ima ir išsilaiko – apskaičiuotu ir perfekcionistiniu būdu. Tad prieš akis stoja stasis momentas, į įtemptą stygą sudaiktėjęs lygsvaros laikas, kuris, atrodo, niekada nesibaigs.

      Michał Budny, Didelė šalis,  2011. Medis, faniera, medžio dulkių plokštė, lakas, varžtai, kibi juosta, metalinė virvė

Darbas „Be pavadinimo“ aprašytas gali atrodyti kažkaip sarkastiškai: tai permatomas stačiakampis ant sienos, sulipintas iš lipnios juostos linijų. Bet ekspozicijoje jis yra kažkuo ypatingas. Tuom, kad tarsi nieko nereprezentuoja, tačiau lygiateisiškai dalyvauja „erdviniame pasakojime”. Tuom, kad atveria prasmės plyšį, kad jį netgi nelengva iš karto pastebėti. Tuom, kad perregimai įsiterpia tarp kitų darbų ir netgi savotiškai užduoda jiems toną būti perskaitytiems ne kaip aiškiai išreikštoms metaforoms, o kaip neišbaigtoms nuojautoms. Šiek tiek vaiduokliškoms ir sapniškoms. Ir per šį paryškintai baltą plotą „Be pavadinimo“ itin išryškėja spalvinis, o tiksliau – monochrominis – akcentas. Objektai ir artefaktai parodoje skleidžiasi baltai-pilkšvai-juodoje (kartais – natūralaus medžio ir metalo) spalvoje ir tuo primena asketiškus grafikos štrichus, išsidėsčiusius trimatėje erdvėje bei „poetiškoje ertmėje“.

                 Michał Budny, Be pavadinimo, 2011. Lipni juosta

Prieš dėdamas tašką tekste imu suvokti, kad raidėms nutilus tai, kas liks rezonuoti parodą, bus panašu į Platono olą. Tačiau keistu, į miegamojo staliuką panašiu, veidrodžio lake išblukusiu, suslėgto kosmoso tonacijoje skambančiu, vizualiu ir antifilosofišku būdu.

Raster galerijos (Varšuva) interneto puslapyje galite sužinoti daugiau apie menininko Michało Budny kūrybinę biografiją bei parsisiųsti skaitmeninį jo darbų katalogą.

Tomo Kapočiaus nuotraukos.