Dvi parodos Vilniaus grafikos meno centre

Balandžio 24 d., antradienį,  Vilniaus grafikos meno centre atveriamos dvi parodos:  18 val. galerijoje „Kairė–dešinė“ pristatoma Lidos Dubauskienės kūrybos paroda „būsena“, 19 val. salėje „+“ pristatoma Marijos Marcelionytės-Paliukės kūrybos paroda „Lygiai metai“.

Po penkerių metų pertraukos Vilniaus grafikos meno centre pristatoma Lidos Dubauskienės grafikos paroda „būsena“ skirta meno gurmanams išsiilgusiems tikrosios grafikos. Naujausiame estampų cikle, kaip ir ankstesniuose, atsiskleidžia ypatingas dailininkės santykis su grafika, kur pagrindinis pasakojimas kuriamas apvertimo principu – kaip tampa kas, ir atvirkščiai. Menkiausias štrichas, cinko plokštelės „apnašos“ ar keliasluoksniai tonų gyliai – pàtikimos asmeninės gyvenimiškos patirties, natūralios kasdienybės tėkmės ir būsenų saugyklos. Monotoniška seka eksponuojami skirtingų toninių variacijų estampai pastūmėja į privačią erdvę, tarsi klaidžiotum svetimų minčių koridoriais, kurių sodrioje toninėje masėje ar skaidresnėse properšose visu patirties, jausmų ir emocijų sunkiu pulsuoja gyvenimo džiaugsmai ir nesėkmės, nusivylimai ir atradimai.

Marijos Marcelionytės-Paliukės parodą sudaro trys projektai Lygiai metai I, II, III, kuriuose vizualiai apmąstomi trys laiko skaičiavimo-suvokimo principus. Visi jie apie vienų metų suvokimą, pajautimą, paliktas žymes.

Kaip teigia parodos autorė Marija Marcelionytė-Paliukė, „Įmanomos įvairios metų pradžios. Vieniems tai – Naujieji Metai, kitiems – gimtadienis, tretiems diena, kai įveikė sunkią ligą ar priklausomybę. Galima vardinti iki begalybės. Kiekviena metų diena gali būti metų skaičiavimo pradžia.

Kai skaičiuojame metus kalendoriškai, tereikia nepamiršti perversti turimo kalendoriaus lapo ar pasikrauti mobilaus telefono, kuris įjungus tam tikrą opciją, visada informuoja kokie dabar metai, mėnuo ir diena. Ir neieškai jokios priežasties, tiesiog taip yra. Bendras, aiškus susitarimas, kuris labai palengvina kasdienybę ir susikalbėjimą. Yra viltis, kad nepasimesi.

Kai metus skaičiuoji asmeniškai, pagal savo atskaitos sistemą, išlieka nesusikalbėjimo, nesusipratimo tikimybė. Taip vadinama riba „iki ir po“. Ne paslaptis, kad taip skaičiuojantis laiką žmogus būna permąstęs savo gyvenimą iki tos akimirkos ir pasirinkęs. Toks jausmas, kad yra kažkokia paslaptis.“

Parodos veiks iki birželio 12 d.

Iliustracijoje: M. Marcelionytė-Paliukė, Lygiai metai II, 2011 (detalė)