Dokumentiškumas “Miesto istorijose”. X Baltijos tarptautinio meno trienalė 2009 Šiuolaikinio meno centre

Dokumentiškumas – savybė, kurią galime priskirti daiktams/reiškiniams, teikiantiems pirminę informaciją apie žmonių ir reiškinių egzistavimą. Parodoje „Juodosios gulbės“ dokumentiškumas labai įvairiai reiškiasi kalbėdamas apie palyginti neseną istoriją ir dabarties momentus.

Krizės laikotarpis, iškalbingas faktais, žyminčiais, kiek ir kaip keičiasi gyvenimo rodikliai, tampa galingu impulsu emocinei žmonių patirčiai. Derinys „Juodosios gulbės“, implikuodamas ekonominį reiškinį (angl. black swan – prk. retas/keistas reiškinys, specialistų neseniai imtas vartoti įvardijant krizes ir masines panikos atakas), kartu išlaiko žmogiškumo (ryškiausiai – vaizduotės ir emocionalumo) liniją. Parodoje šis derinys įgyja skirtingas išraiškos formas, atskleidžiant pagrindinę – miesto daugialypumo temą.

Įvairiomis technikomis sukurti darbai, gyventojo, praeivio žvilgsniu, perteikia miesto vaizdą iš skirtingų laiko, vietos, individualios žmogaus patirties perspektyvų: dauguma kūrinių turi ne vien aiškiai išreikštą nuorodą į tikrovę – mini konkretų laiką, vietą, įvykius – kažką, kas nurodo į statistika, dokumentavimo priemonėmis žymimus dalykus. Juose taip pat išlaikoma naratyvo kryptis – gimsta pasakojamas, kuriame veikia veikėjas, kuris diktuoja įvykio eigą.

Pasirašyti dokumentai, minimos konkrečios datos, įvykiai, ekspozicijoje iškyla kaip tikrovės faktai, kuriais „minta“ dokumentika. Faktai taip pat „diktuoja“ žodyną interpretacijoms, teorijoms ir hipotezėms, kurios iš esmės skirtos aiškinti, kaip ir kodėl tam tikri faktai tarpusavyje susiję. Parodoje faktus valdo kiekvieno kūrinio „teorema“ – „pasakojimas“, kuris aiškina faktų tarpusavio ryšį. Pavyzdžiui, Kęstučio Šapokos fotografijos projektas mėgina atsekti įvairiuose miesto mikrorajonuose išsimėčiusių jo tapybos darbų pėdsakus – juos fotografuoja ir užrašo jų istorijas. Trumpametražis dokumentinis-animacinis režisieriaus Edmuns Jansons filmas „Mažo paukštelio dienoraštis“ (2007), paremtas aštuoniasdešimtmetės Irinos Pilke piešiniais, sukurtais laikotarpyje nuo Antrojo Pasaulinio karo iki 9-ojo dešimtmečio – diskursas į individualią žmogaus patirtį istoriniame laikotarpyje įgauna neįprastą, pasakišką formą. Pagrindinė herojė mena sovietinį laikotarpį, nesiekdama perteikti politinių ar ideologinių dalykų. Žaismingais piešiniais dėliojama gyvenimo istorija leidžia atsiriboti nuo laikotarpio dramos. Filmo epiloge minimi žmonijos istorijos lemiami momentai – imperijų kūrimasis ir skilimas, sienų statymas ir griuvimas – vardijami nerūpestingai, tarsi pralekiantys vaizdai  pro automobilio langą.

Algimanto Kunčiaus 7-ojo dešimtmečio fotografijos – lyrinės Lietuvos fotografijos istorijos pavyzdys. Šiuo sovietmečio laikotarpiu nebuvo aiškios ribos tarp meninės ir žurnalistinės fotografijos – ką liudija jau vien tai, jog periodikos leidiniuose dirbo žymiausi šiandienos Lietuvos meninės fotografijos meistrai – Antanas Sutkus, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas. Leidinių fotografijos turėjo dokumentuoti įvykius žiniasklaidai, bet jos taip pat pasižymėjo didele menine kokybe ir estetiniu grožiu. Žvelgiant į A. Kunčiaus fotografijas šiandien, jos iškyla kaip pasikeitimų liudijimas Lenino prospekte, Neringos kavinėje – bet vaizdai taip pat iškalbingi savo vidiniu turiniu – atskleistais žmonių portretais, anuometinio gyvenimo atmosfera. Taigi vėl dokumentiškumas persipina su lyrizmu ir žmogišku emocionalumu. Ekspozicijos kūriniai tampa savotiško svarstyklių žaidimo dalyviai. Vienoje svarstyklių pusėje atsiduria faktų atitikimas, istoriškumas, dokumentacija, o kitoje – žmogaus išgyvenimų paletė.

Dokumentiškumu žaidžiama taip pat ir perkeltine forma. Jis sukuriamas praeities „sąlygas“ perkeliant į dabartį. Šiuo atveju žmogiškoji, emocionalioji kūrinio dalis gimsta tiesiog kūrinio stebėjimo metu, ir stebėtojas tampa kūrinio dalimi. Panašios refleksijos randasi žvelgiant į kitus kūrinius. Irmos Korinos „Kamufliažas“ (2001/2009), perkelia sovietinio laikotarpio dvasią, kurią panaudojus meninėje kompozicijoje, randasi neįprasta praeities nostalgija. Deimanto Narkevičiaus projekte lankytojas parenka muziką 1940-ųjų technikai, ir tai, kokias skambesio ypatybes klausytojas sugeba pastebėti, remiantis individualia patirtimi, žiniomis ir jausmais, tampa susidūrimo su kūriniu rezultatu. Kūrinyje veikia praeities tikrovės formulė, kurią žmogus gali panaudoti savo sugalvotais kitokiais kintamaisiais.

Kitais atvejais su dokumentiškumu siejamas tikrovės „faktas“ veikia tik kaip postūmis gimti kūriniui ir kalbėti apie žmoniškąją būtį. Pavel Brailos klasika tapusių filmų „remeikams“ („La Ballon Rouge” pagal Alberto Lamorisse‘o filmą, 1956, ir kiti) galima taikyti formulės įspūdį, kur kintamaisiais tampa filmo aktoriai. Menininkas perdirba garsiausius kino darbus, jau tapusius kino istorijos faktais, pakeisdamas pagrindinius aktorius kitais asmenimis. Tokiu būdu meno istorijos „faktas“ yra perkeliamas į dabartį siūlydamas naujas mintis. Lauros Garbštienės „Filmas apie nežinomą menininkę“ (2009) – postūmiu siužetui pasirinkus kitokį momentą – Vilniaus dailės akademijoje esančią atminimo lentą nežinomam menininkui – leidžia vaizduotei kurti naują istoriją.

Dar vienas dokumentiškumo variantas užtinkamasis Akvilės Anglickaitės jau ankstesnėse parodose matytame darbe  „Inside Lido“ (2006), kuris galėtų siūlyti scenarijų psichologinės įtampos siaubo filmui. Kūrinys žmonių pasakojimais dokumentuoja konkrečios vietovės atsitikimus, žymi daiktų istorijos pėdsakus. Tai, kas atrodytų esą vien tik pramanų rinkinys, tampa tikriausia dokumentika.

Dokumentiškumas reiškiasi įvairiai: praeities faktai padeda atsekti daiktų „gyvenimo“ pėdsakus; atminties užfiksuotus praeities momentus „aprengus“ pieštiniu pavidalu – randasi pasaką primenanti istorija; fotografija praeities faktus primena kupinais lyrizmo ir romantinės atmosferos vaizdais; galiausiai, dokumentiškumas skleidžiasi preciziškai perkeliant praeities sąlygas į šiandienos laiką; taip pat – dokumentinei istorijai suteikiant „pramanų“ rūbą. Ekspozicijoje  atsiranda galimybė meno komponuoti kūrinio idėją tarsi sluoksniuotą pyragą. Parodos objektai skirtingomis proporcijomis žongliruoja pramanais / pasakiškumu, humanistine pasaulėžvalga bei praeities dokumentika. Tai daroma labai įtikinamai ir žaismingai siūlant mintį, jog įvairiaspalvė tikrovė, istoriją ir žmonijos kūryba kinta ir turi būti keičiama. Bet laiko terpė tarp užfiksuotos praeities ir šiandienos gali būti įveikta pasitelkus meno kontekstą ir meno visuomenę. Menas kartu tampa priemone atsiriboti nuo šiandienės depresijos įgaunant platesnio laiko matymą. Šis matymas pabrėžia nuolatinę kaitą esant sveika ir natūralia būsena, kurią įdomu stebėti ir (į)vertinti.

Iliustracija: Edmunds Jansons, Mažo paukštelio dienoraštis, dokumentinė animacija, 2007, Studija Centrums nuosavybė.

Vita Zaman. Šanchajus. Videofilmas, 2009

Thomas Manneke. Iš serijos "Vilnius". Fotografija, 2004

Nikolay Oleynikov. Paminklas darbininkų internacionalui. Instaliacija, 2009

Kolektyvas Chim Pom. Mirties juoduma. Instaliacija, 2009

Kolektyvas Chim Pom. Kuru Kuru vakarėlis. Instaliacija, 2009

Kolektyvas Chim Pom. Kuru Kuru vakarėlis. Instaliacija, 2009

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. Filmas, 8mm pervesta į 16 mm, 2009

Arūnas Gudaitis. Iš serijos "Vilniaus atvirukai". 2009

Frank Loolen. Panorama. Instaliacija, 2009

Kevin Van Braak. Knygos sudeginimui? Instaliacija, 2008 - 2009

Kevin Van Braak. Knygos sudeginimui? Instaliacija, 2008 - 2009

Kolektyvas Ha ZA VU ZU. Duonos kelias. Performansai, instaliacija, 2009

Aurelija Maknytė. Zuikis. Video, 2009

Pavel Braila. Tikrai nepabaigta. Video instaliacija, 2009

Kristina Norman. Po karo. Auksinė bronzinės kareivio skulptūros kopija, 2009

Kęstutis Šapoka. Iš serijos "Senasis Vilnius". Fotografija, 2009

Žilvinas Landzbergas. 0-24. Instaliacija, 2009

Deimantas Narkevičius. Ką begrotum - skamba kaip 1940-aisiais. Garso skulptūra, 2009