Déjà vu. Paroda "Intimate revolt" "Prospekto" galerijoje

„Prospekto“ galerijoje šiuo metu veikia dešimties fotografių paroda „Intimate revolt“ (liet. Intymus maištas), vienijanti skirtingų šalių, o tai reiškia skirtingų kultūrinių aplinkų, atstoves. Todėl nekeista, jog  „Intimate revolt“ yra paskutinis dalyvių pasirinktas pavadinimų variantas, kuris pakeitė iki tol sugalvotą    „I own my identity“ (liet. Aš turiu savo identitetą). Pasak parodos organizatorių, visa ši paroda iš esmės nagrinėja identiteto klausimą ir jo būvimo galimybes šiais „globalizacijos ir suvienodėjimo“ laikais. Koncepcija, sakyčiau, lyg ir girdėta. Ir ne kartą. Ir ne du. Ši savo identiteto paieškos globalizmo akistatoje idėja po truputį tampa taisykle, norma, kurios reikia laikytis norint tarptautinį projektą paversti prasmingu, šiuolaikiniu ir suprantamu. Galima net būtų palyginti ištraukas iš kelių skirtingų parodų pranešimų spaudai:

„Kultūrų struktūros nuolat kinta ir tuopat metu mes visi esame jose “įkalinti”. Tai, kaip mes reaguojame, priešinamės ar priimame visus apribojimus, apibūdina ir mus pačius.“ (Paroda „Intimate revolt“)

„Pagrindinės temos nuolat grįžta prie draudžiamų, ribojamų, nuolatinių, staigių, priverstinių, geidžiamų, nematomų, bauginančių ir grėsmę keliančių transformacijų žodyno, kuriuo rašomos sunkiai pastebimos kasdienybės taisyklės.“ (Paroda „Kintančios tapatybės. Šveicarijos menas dabar“)

„Paroda Fojė tyrinėja kalbos, geografijos, vietos ir erdvės temas bei reflektuoja Lietuvos geopolitinę situaciją – daugybę amžių čia vyko kultūriniai, lingvistiniai ir teritoriniai pokyčiai. Jie vyksta ir toliau, šaliai įstojus į Europos Sąjungą, įsijungus į Šengeno zoną ir daugybei lietuvių emigruojant į Jungtinę Karalystę bei Airiją.“ (Paroda „Foje: kalba ir erdvė pasienyje“)

Skirtingais žodžiais ir sąvokomis apibūdinama ta pati problematika, visuomet puikiai „sulydanti“ skirtingus menininkų darbus į vieną visumą. Ši visuma tokia patogi meno vartojimui, jog nebėra būtinybės (ir noro) pernelyg giliai kapstytis ties kiekvienu darbu ir jo konkrečiu pranešimu atskirai. Kūrinio (ar kūrinių grupės) aprašyme pakanka perskaityti „šis darbas tai žmogaus identiteto ir jį supančios politinės, informacinės ir kultūrinės žmonijos aplinkos studija“ ir gali ramiai judėti tolyn. Meno kritikė Claire Bishop savo interviu „Community arts network“ tokį elgesį su kūriniais įvardino kaip tam tikrą pozityvios diskriminacijos formą, kuomet menininko kilmė ir jo atsineštas kultūrinis palikimas užgožia pačią autoriaus kūrybą.

Tačiau net ir pamėginus rimčiau įsigilinti į parodos „Intimate revolt“ dalyvių darbus, apima toks pat déjà vu, kaip ir perskaičius parodos aprašymą. Intymus maištas čia labiau primena viešą įsigalėjusių šiuolaikinės „kasdienybės“ fotografijos taisyklių priėmimą.  Šios taisyklės puikiai išsiskleidžia tokiuose portaluose kaip flickr.com, fjordphoto.org ir kt.: tai savęs ir savo aplinkos portretavimas, neįprastų situacijų, šviesos paieška kasdienybėje, snapshot‘ų ir kinematografijos taisyklių maišymas ir t.t.  Vaizdai, kurie neva turėtų sudaryti intymumo atmosferą, sukelia panašius pojūčius pamačius reklamą, jau ketvirtas mėnuo kabančią prie namų įėjimo.  Švedės Kristynos Müller identitetų matavimasis primena čekų fotografės Ditos Pepes kūrybą (jau nekalbant apie fotografijos klasiką – Cindy Cherman, Nikki S. Lee  ir t.t.), amerikietės Molly Radecki, slovėnės Natashos Košmerl, Michaelos Kifr (Vokietija-Izraelis) darbai iliustruoja jau minėtų internetinių portalų taisykles. Galbūt paprasčiausiai (todėl ir originaliausiai) į sau iškeltą užduotį – atskleisti savo identitetą kultūrų samplaikoje – pažvelgė Sitara Ibrahimova iš Azerbaidžano, absurdiškai ir iliustratyviai persirenginėdama ir pozuodama prieš objektyvą su jos gimtinėje pavojinga drąsa.

Vis dėlto, sunku pasakyti, ar šios autorės iš tiesų sąmoningai seka dabartinėmis fotografijos tendencijomis. Tiesiogiai susidūrus su panašių fotografijų autoriais ir išgirdus jų pasakojimus apie savo pačių kūrybą, ima atrodyti, jog kiekvienas iš jų nuoširdžiai tiki savo vaizdų autentiškumu, jautriu intymumu ar, priešingai – konceptualumu. Jie tiki, jog daro tai, kas jiems atrodo svarbu, nesekdami fotografijos „madomis“.  Todėl tokie akivaizdūs vizualiniai pasikartojimai, iš pradžių keldavę nuobodulį, pamažu ima stebinti tuo savo (nesąmoningu) serijiškumu. Galbūt šis déjà vu tiek vaizduose, tiek parodų koncepcijoje iš tikrųjų atspindi šių fotografių nuoširdų domėjimąsi savo pačių tapatybe šiame „kultūrinio suvienodėjimo“ apimtame pasaulyje? Tikiuosi, kad taip. Kitu atveju, „Intymus maištas“ – „Viešas konformizmas“ šiuolaikinėje fotografijoje.