ačiū vyrai už repą intelektualų!

Taip, labai teisinga pastaba, jog pauzė arba tyla turi savo svorį kiekvienoje komunikacijoje — tiek gyvoje, tiek ir medijuotoje. Savo straipsnyje siekiame greičiau atkreipti dėmesį į tai ir pamąstyti, ar tikrai visur reikia taikyti tuos pačius bendravimo vaizdinius ir „standartus“, ar nesame liudininkai kažko, kam dar nesugalvoti pavadinimai ir kas dar nėra pažinta ir išplėtota.

Internetas yra visiškai simbolinė erdvė, kuri paklūsta visų pirma simbolizacijos procesams. Ši erdvė nereikalauja dalyvauti. Ji, galima sakyti, ekrano plokštumos pavidalu yra įsiterpusi į mūsų asmenines fizines erdves, kur mes jau kiekvienas renkamės savo percepcijos ir interakcijos modelius. Štai ir klausiame — ar siekis šiuos modelius suvienodinti nenukreipia mūsų dėmesio nuo kur kas novatoriškesnio, kūrybiškesnio internetinių erdvių išnaudojimo būdo, ar nepražudo mumyse glūdinčio potencialo? Tas pats vujarizmas internetinėje erdvėje egzistuoja visai kitaip, nei jį patiriame tikrovėje. Iš esmės, internete visi esame vujaristai. Tačiau, ar jis turės tokią pat reikšmę, kaip ir patirtys neinteraktyviose erdvėse?

Internetinės erdvės tuo ir patrauklios ir potencialios, kad jose iš nebūties nuolat randasi vis nauji avatarai (nesakau „žmonės“), kurie imasi savo tapsmo internete strategijų, savo steigties palaikymo. Nuo to ir priklauso, koks bus sekantis žingsnis, koks komentaras ir kieno vardu pasirodys ir ar iš viso pasirodys. Galų gale, internetas suteikia galimybę gimti tokiai mūsų paties būčiai (būtims), kuri tarpsta pagal visiškai individualias taisykles. Be abejo, kartu su pačia komunikacija tokiu būdu perduodamas kuo įvairiausias turinys, o jautriausiai vis tik reaguojame į perversninį turinį (fobijas, fantazmus), kuris interneto erdvėse vis tik įgauna kitokius, dar pilnai nepažintus pavidalus — galbūt akistatos su visu tuo baimė taip pat prisideda prie minimos dalyvavimo „tylos“ — ne vien tingėjimas ar interesų nebuvimas.

Mūsų su Jurijumi temos — potencialas, kvestionavimas, interpretavimas ir naujų reikšmių paieškos. Tai jokiu būdu nėra galutinės idėjų steigtys.

Jei aš nebūčiau palikusi šio komentaro – egzistuočiau tik kaip statistinis vienetas jūsų lankytojų skaitliuke.
Bet kas aš esu dabar? Ar kas nors daugiau?
Dialogas internete sunkesnis – bet kas bet kada gali tapti nieku, pasinaudoti ta fantazija „prasmegti skradžiai žemę“.

Dar prie to paties, šiaip sau:
yra toks websaitas, chatroulette.com. Prisijungi, ir tau iškart iš šešių tūkstančių lankytojų išmeta atsitiktinį, iš bet kurio pasaulio kampelio. Jūs abu su web kameromis. galite vieni kitą matyti, girdėti. Kelias sekundes žiūrit viens į kitą (niekad į akis, žinoma; žvilgsnio ašys webcamų pagalba ten nukreiptos taip, jog matytum save žiūrintį į kito atvaizdą ir kitą žiūrintį į tavo atvaizdą tuo pačiu metu. jei bandot pažiūrėti vienas kitam į akis – abu matot tik kameros skylę, o jūsų abiejų atvaizdai kiekvieno ekrane žvelgia į tą patį tašką. „mylimieji žiūri ne vienas į kitą, bet ta pačia kryptimi“, ha, ha.) taigi. nežinot, kaip pradėti. „Hey“, klaviatūra parašo nepažįstamasis. „i can hear you“, atsakau balsu. – „I prefer to type.“ – „Why?“ – „It somehow feels too real if we talk, you know, it’s like, ourselves.“ Iš to suplaukia daug išvadų, manau, įdomių, ir mes jau visai neblogai perdresiruoti, Too Real Disturbs.

Gal internetas žmonėms yra kaip kameros tame websaite? Įrankis, kuriuo nekyla ranka naudotis? Dabar gali susisiekti su bet kuriuo žmogumi iš viso pasaulio – oho. Tu su juo susisieki, ir ką? Ir neturi ką pasakyti. „Hey.“ Gauni galimybę parašyti komentarą. Tokią galimybę, apie kurią turbūt svajojai skaitydamas laikraščius. O gal ir nesvajojai, nes esi išdresiruotas informaciją siurbti, ne ją gaminti. Šiaip ar taip – štai, komentaras. Ką rašysi?

Žmonės turi ką atsakyti. Bet „Protingiau Yra Patylėti.“