Akvilės Anglickaitės darbai paprastai linksta į vieną iš dviejų kraštutinai skirtingų temų: socialinių aktualijų nagrinėjimą (videofilmas „Graži moteris“, fotografijų serijos „Aš esu menininkas“, „xxxx“) arba formos – dažniausiai vizualumo – prigimties analizę. Ir nors būtent visuomeninėms problemoms skirti jos darbai bene labiausiai „tiražuojami“, rodomi – kalbu ypač apie ne vienoje parodoje matytą ciklą „xxxx“ – [...]