Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė. Pagrindinė tyrimų sritis - architektūra. Dažnai su D. Gambickaite ir J. M.-Jurašiene bando įgyvendinti kolektyvinio mastymo ir veikimo idėją. Gyvena ir studijuoja Vilniuje.
Kuris iš 1962 metais Plokštinės požeminę balistinių raketų bazę stačiusių estų kareivių galėjo pagalvoti, kad 2010 metais Plokštinė taps Vilniaus galerijos „Kairė Dešinė“ filialu? Šiuo metu ir vienur, ir kitur galima pamatyti 2006 metais Štutgarte įsikūrusios tarptautinės menininkų grupės Local to Local kūrybą. Šeši jos nariai – Kęstutis Svirnelis, Gabriela Oberkofler, Ilke Yilmaz, Jang-Young Jung, [...]
Pastaruoju metu vis dažniau susimąstau apie visuotinį supratimą, kad apleista industrinė patalpa savaime turi menišką aurą. Žinoma, 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių menininkai šia linkme gerai padirbėjo, tačiau dabartinė lietuviškoji Odisėja į buvusius fabrikus turi ypatingą nostalgijos kvapą. Milžiniška ritė dešrų apvalkalo, darbų grafiko žurnalai, neaiškios paskirties konstrukcinės detalės, didžiulė skylė sienoje ar lubose, prakirsta, kad [...]
Seniai aišku, kad bet kokią Kęstučio Šapokos veiklą reikia suvokti kaip vientiso meninio reiškinio dėmenį. Todėl ir neįmanoma apie šiuo metu Jono Meko vizualiųjų menų centre veikiančią parodą „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ mąstyti kaip nors kitaip, nei apie „Šapokos parodą“, nors jo paties kūrinių ekspozicijoje nėra. Dėl to, manau, nukenčia autoriai – Algis Ramanauskas, Gintaras Znamierowski, [...]
Artkor erdvė ypatinga dabartine savo vieta (J. Vienožinskio dailės mokyklos rūsys), darbo laiku (kada gali pabudėti projekto dalyviai ar kuratoriai) ir neretai neokonceptualiu braižu. Pastaroji paroda „Garsas/Artkor“ taip pat pasižymėjo tuo, kad daugiau ir įdomiau galima apie ją prikalbėti, nei ja pasigrožėti. Visi autorių – Gedimino G. Akstino, Arno Anskaičio, Jokūbo Čižiko, Jurgio Paškevičiaus, Karolio [...]
Kristinos Inčiūraitės projektas „Išlikimas“ ŠMC žavi ekspozicijos aiškumu ir švarumu. Iki baltos erdvės ir juodos linijos išgryninta raiška, iki krizės išgrynintas temų ratas. Išgrynintos nuorodos padeda įsigilinti į kelis sociokultūrinio konteksto aspektus.
Nijolės Oželytės frazė “Aš moku eiti miestu ir nieko nematyti” iš videofilmo „Išlikimas“ (2009), išpaišyta ant sienos, staiga tėškiama į veidą kiekvienam įeinančiam. Perskaičiusi [...]
POST ARS_20_KONTEKSTAI kaip projektas yra ypatingas dėl dviejų dalykų: pirma, parodoje pristatytas skaitmeninis katalogas, talpinantis gausybę tekstinės ir vaizdinės informacijos – nusipirkęs jį, pradedi kaupti nuosavą šiuolaikinės dailės informacijos archyvą, jausmas labai geras; antra, projektas buvo surengtas Kaune ir tik po parodos galerijoje „101“ buvo atvežtas į Vilnių. Įdomu tai, kad tą patį gruodžio mėnesį [...]
Berods, yra du gajausi mitai apie menininkus. Pirmąjį, kad menininko iš aukščiau gautas talentas matomas ryškiai ir nuo pat vaikystės, profesionalios dailėtyros pionierius Giorgio Vasari įtvirtino dar XVI amžiuje. Kitas – kūrybinėse kančiose paskendusio beveik pamišusio genijaus – įvaizdis susiformavo XX amžiaus pradžioje, bendradarbiaujant kritikams, menininkams ir jau įgaunančioms pagreitį medijoms. Nežinau, kiek Rafał Pieśliak [...]
Po parodą „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“ vaikščiojau su šeima. Visi kartu tapome tobulais tikslinės grupės atstovais, tad net kuriam laikui pamiršau savo dailėtyriškumą. Tėvai krykštavo, pamatę, kad vaikystėje žaidė su tomis pačiomis plastiko lėkštutėmis, kurios parodoje eksponuojamos už nedūžtančio stiklo. Arba, kad galva nuo saulės būdavo apsaugota skarele su, pasirodo, Picasso [...]
Tikriausiai kiekviena Artscape programos paroda galerijoje „Vartai“ buvo suvokiama kaip imtynių dvikova tarp užsienio ir lietuvio menininko. Kritikų nustatomas rezultatas dažnai būdavo ne lietuvių naudai. Šįkart Kristina Stančienė 7 meno dienose nusprendė, kad paskutinė (iš tiesų – toli gražu ne) Artscape programos Ispanijai skirta paroda Ignasi Aballí Coming soon ir Gintaro Makarevičiaus „Sibiro testamentas“ [...]
Daugiau negu mėnesį ŠMC rūsyje buvo galima pamatyti nenormalios iniciatyvos rezultatą. Visų pirma, VDA dėstytojas iš Danijos Henrikas Andersenas surengė nenormalią pavasario peržiūrą, į kurią pasikvietė du jaunus kuratorius bei kiekvienam kūriniui dienotvarkėje paskyrė po valandą (normalus laiko limitas VDA peržiūrose – 15 minučių vienam žmogui). Visų antra, vienas iš kuratorių, Valentinas Klimašauskas, susidomėjo pamatytais [...]